Amerikiečių rašytoja rašytoja Suzanne Collins (g. 1962 m.) iš pradžių dirbo vaikų televizijos tekstų kūrėja. Dirbdama ties vienos laidos projektu ir bendradarbiaudama su vaikų rašytoju Jamesu Proimosu, S. Collins pajuto įkvėpimą rašyti knygas vaikams pati, ir per ketvertą metų parašė bei išleido penkių knygų seriją „Požemio kronikos“ (angl. „The Underland Chronicles“). Nors šios serijos knygų neturime išleistų lietuvių kalba, Suzanne Collins lietuvių skaitytojams puikiai žinoma kaip garsiosios „Bado žaidynių“ trilogijos autorė (visą trilogiją išleido „Alma littera“). Knyga, parašyta iš susirūpinimo – taip būtų galima įvardinti autorės paskatas parašyti visame pasaulyje ją išgarsinusias knygas, karaliavusias įvairiausiuose knygų topuose, tebekaraliaujančias jaunimo skaityboje ir savo metu karaliavusias kino ekranuose.
Dėl ko gi taip susirūpinusi šių knygų autorė?
Siūlome gana netipišką interviu su Suzanne Collins apie šiuolaikinį pasaulį ir ateities pasaulio grėsmes, arba apie šiuolaikinio pasaulio grėsmes ir ateities pasaulį.
Kaip jums kilo mintis apie žiaurią ateities valdžią, dėl kurios kasmet loterijos būdu išrenkami 24 vaikai tam, kad varžytųsi Bado žaidynėse – kovoje iki mirties, gyvai transliuojant jas per televiziją?
Visa tai smarkiai remiasi Tesėjo ir Minotauro mitu, kurį skaičiau, kai man buvo aštuoneri. Buvau didelė graikų ir romėnų mitologijos gerbėja. Kaip bausmę už Kretos supykdymą, atėniečiai turėjo periodiškai siųsti septynis jaunuolius ir septynias merginas į Kretą, kur šie buvo uždaromi į labirintą, kuriame juos surydavo Minotauras – pusiau žmogus, pusiau bulius. Net kai buvau maža mergaitė, šitas pasakojimas užgniauždavo man kvapą, nes buvo toks žiaurus, o Kreta – tokia negailestinga.
Žinia yra tokia: jei mums nepaklusite, mes padarysime kai ką blogiau, nei tiesiog jus nužudysim – mes nužudysim jūsų vaikus. O tėvai turėjo visa tai stebėti, akivaizdžiai bejėgiai tai sustabdyti. Tai nesibaigė tol, kol Tesėjas pareiškė norą būti nugabentas į labirintą, kur vėliau nukovė Minotaurą. Tam tikra prasme Ketnė yra ateities Tesėjas. Tačiau aš nenorėjau pasakoti labirinto istorijos, tad nusprendžiau rašyti iš esmės šiuolaikinę romėniškųjų gladiatorių žaidynių versiją.
Kas jus tam įkvėpė?
Vieną vakarą gulėjau lovoje ir junginėjau televizijos kanalus, rodančius realybės šou ir pranešimus apie kažkur vykstančius tikrus karus. Vienas kanalas transliavo dėl net nežinau ko besivaržančių jaunuolių grupę, o kitu kanalu rodė grupę jaunų žmonių, kovojančių tikrame kare. Buvau išties pavargusi, ir šių rodomų vaizdų motyvai ėmė trikdančiai lietis. Tuo metu galvoje užgimė Ketnės istorija.
Kodėl tos transliuojamos laidos taip giliai jus paveikė?
Kai buvau vaikas, mano tėvas kariavo Vietname. Jo nebuvo vienerius metus. Nors mūsų mama stengėsi mus nuo to apsaugoti (buvau jauniausia iš keturių vaikų), kartais per televizorių pamatydavau vaizdus iš karo zonos. Buvau maža, tačiau girdėjau tariant Vietnamo pavadinimą ir žinojau, kad ten yra mano tėtis, ir tai gąsdino. Esu įsitikinusi, kad daugybė žmonių šiandien patiria tą patį. Tačiau šiandieninė televizija daro mus mažiau jautrius matomiems vaizdams. Jei žiūrite situacijų komediją – viskas puiku. Tačiau jei rodoma reali tragedija, nereikėtų galvoti apie save kaip apie žiūrovą. Nes tie, kuriuos rodo – realūs žmonės, ir jie niekur nedingsta iš savo situacijos, kai mums transliuojama reklama.
Ką „Bado žaidynėse“ parašyti buvo sunkiausia?
Ketindamas rašyti tokią istoriją kaip „Bado žaidynės“, turi būti nuo pradžių susitaikęs su tuo, kad teks žudyti personažus. Žudyti siaubinga, siaubinga apie tai ir rašyti, ypač kai reikia taip atsisveikinti su personažu, kuris yra pažeidžiamas arba labai jaunas, arba personažas, kurį kuriant pamilai.
„Bado žaidynes“ itin mėgsta abiejų lyčių skaitytojai. Kaip jums atrodo, kodėl?
Visuomet, kai rašau, tikiuosi, kad tai patiks tiek vyriškajai, tiek moteriškajai jaunimo auditorijai. Tačiau žvelgiant paprasčiau, matyt, tai lemia pagrindinė moteriškos lyties veikėja, veikianti gladiatoriškoje istorijoje, kurioje tradiciškai pagrindinis turėtų būti vyriškos lyties personažas. Tai netikėtas sprendimas. Arba nežinau, gal tai lemia futuristinė, žiauri pasakojimo prigimtis. Man pačiai būtų visiškai nesvarbu, kokios lyties yra pagrindinis personažas, jei tai geras distopinis pasakojimas.
Ką labiausiai įsiminėte iš skaitytojų atsiliepimų?
Dažniausiai įsimenu, jei man sako, kad mano knygas skaitė nemėgstantieji skaityti. Pavyzdžiui, kai sako: „Yra toks vaikas, kuris net neprisiliečia prie knygų, o jo tėvai rado jį naktį po antklode su žibintuvėliu, nes jis negalėjo išlaukti ryto, kad sužinotų, kas nutiks kitame skyriuje.“ Tai girdėti – geriausias jausmas. Pats suvokimas, kad tikriausiai prisidėjai prie to, kad vaikui tapo smagu skaityti.
Kam esate dėkinga už savo meilę skaitymui ir rašymui?
Šeštoje ir septintoje klasėje turėjau nuostabią mokytoją, panelę Vance. Kai lydavo, ji susikviesdavo vaikus, kuriuos tai domino, į šalį ir skaitė mums Edgarą Allano Poe. Prisimenu, kaip mes visi sėdėdavom išplėtę akis jai skaitant „Išdavikę širdį“ ir „Raudonosios mirties kaukę“. Ji nemanė, kad mes per jauni klausytis tų apsakymų. Ir klausėmės jų kaip prikaustyti. Tai man paliko labai gilų įspūdį.
O kas paskatino jus pačią rašyti mokslinę fantastiką?
Ateities pasaulyje vykstančios istorijos pasakojimas suteikia laisvę tyrinėti dalykus, kurie neramina šiuolaikiniame gyvenime. Pavyzdžiui, kalbant apie „Bado žaidynes“, tai būtų milžiniška turtinė nelygybė, televizijos galia ir kaip ji naudojama įtakojant mūsų gyvenimus, galimybė, jog valdžia galėtų naudoti alkį, badą kaip ginklą, ir pirmasis bei man svarbiausias dalykas – karo problema.
Atrodo, karo tema jums itin svarbi.
Mano tėvas buvo oro pajėgų karininkas, taip pat – Vietnamo karo veteranas. Tačiau be to, jis buvo politikos mokslų daktaras, karybos specialistas; jis buvo labai išsimokslinęs žmogus. Su mumis, vaikais, apie karą jis kalbėjo nuo pat mažumės. Jam buvo labai svarbu, kad mes suprastume tuos dalykus, tikriausiai dėl to, ką jis darė kaip mokslo žmogus ir ką patyrė kare.
Kaip karas susijęs su jūsų nerimu dėl televizijos, ypač – realybės šou?
„Bado žaidynės“ yra televizijos realybės laida. Labai ekstremali laida, bet tokia jau ji yra. Ir nors manau, kad kai kurie televizijos realybės šou gali įvairiomis prasmėmis būti sėkmingi, nepaneigiamas tam tikras vojeristinis jaudulys stebint, kaip žeminami kiti žmonės, arba kaip jie privedami iki ašarų, arba kenčia fiziškai. Ir tai man kelia didelį nerimą. Žiūrovai yra desensibilizuojami, o tuomet, kai jie per žinias mato tikrą, realią tragediją, ji nebesukelia jausmų, kuriuos turėtų sukelti. Viskas tiesiog susilieja lyg į vieną laida. Manau, kad labai svarbu ne tik jauniems žmonėms, bet ir suaugusiesiems užtikrinti šių dalykų atskyrimą. Todėl, kad jauno kario kančios Irake nepasibaigs prasidėjus reklamai. Tai ne kažkas išgalvoto, tai ne žaidimas. Tai jūsų gyvenimas.
Kaip, Jūsų manymu, mokytojai gali padėti savo mokiniams būti sąmoningesniais žiniasklaidos, televizijos atžvilgiu?
Pirmiausia reikia atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas netikra. Ilgą laiką rašiau tekstus vaikų televizijai ir žinau, kad labai maži vaikai net nesugeba atskirti tikrų dalykų nuo pramanytų. Tačiau vaikams augant, reikia su jais, iškilus reikalui, vis susėsti ir pasakyti: „Supranti, tai yra žaidimas, tai išgalvota“. Ir užtikrinti, kad jie tai suprastų. Taip pat sakyti: „Tai žinių reportažas, tai iš tikrųjų nutiko.“ Vaikai turi suprasti, kad tai, jog kažkas išbalsuotas iš realybės šou, nėra tas pats, kas praūžęs cunamis. Tai kraštutinis pavyzdys, tačiau vaikai turi suprasti, kad vyksta ir kiti dalykai, ne tik rodomi per tą dėžę, ir kad dėžę galima išjungti ir įjungti; kad vyksta gyvenimas, nesibaigiantis prasidėjus reklamai.
Televizija – ne vienintelė vieta, kur vaikai gali jausti tą skirtumą.
Žinoma. Internete yra begaliniai kiekiai tokios informacijos. Taip pat yra kino filmai. Vaikai praleidžia tiek laiko prie įvairių ekranų, ir tai kelia susirūpinimą. Kai buvau vaikas, žinios buvo kažkas visiškai skirtingo nuo kitų televizijos programų. O dabar yra šimtai televizijos kanalų ir nesuskaičiuojami dalykai internete, pasiekiami vos spustelėjus klavišą. Ir man atrodo, kad visa tai pradeda įgauti tam tikrą vienodumą.
Ar manote, kad tikri vaikai tikrame pasaulyje turi tas pačias galimybes pakeisti visuomenę, kaip Ketnė „Bado žaidynėse“?
Įdomu yra tai, jog kai istorija prasideda, Ketnė neturi pernelyg daug politinio sąmoningumo, niekas jos šioje srityje neugdė. Sostinei nereikia, kad Ketnė ką nors išmanytų politikoje. Yra vienintelis televizijos kanalas, visiškai kontroliuojamas Sostinės. Tad Ketnė stengiasi sudėlioti atskiras žinias į vienį, ir tai yra gana sudėtinga, nes atrodo, kad niekam nerūpi ką nors jai paaiškinti. Tad nors Ketnės atvejis ekstremalus, manau, kad visi mes turime stengtis suprasti, kas iš tiesų vyksta. Sunku išgauti tiesą ir tuomet įdėti ją į bendrą, didesnį visumos paveikslą.
Reikia ties tuo dirbti.
Teisingai. O kartais tam neturi priemonių, nes negali patikrinti to, kas tau pateikiama. Gali arba pasitikėti tuo, arba netikėti tuo, ką matai per televiziją ir internete. Tad turi labai pasistengti ir pirmiausia nuspręsti, ką tiki esant tiesa ir sąžiningu tam tikrų dalyku atvaizdavimu. Tuomet turi susidaryti apie tai savo nuomonę ir tuomet galbūt imtis veiksmų. Tai painu ir sunku.
O taip!.. Kokį patarimą duotumėte pradedantiems rašytojams?
Daugelis žmonių sako, kad rašytojai turėtų rašyti apie tai, ką jie išmano. Ir tai geras patarimas, nes suteikia tau daug dalykų, į kuriuos gali atsiremti. Tačiau man patinka pridurti, kad rašytojai turėtų rašyti apie tai, ką jie mėgsta, myli. Tai sakydama turiu omenyje dalykus, kurie juos žavi ir jaudina asmeniškai.
„Bado žaidynėse“ pilna mane intriguojančių dalykų. Na, suprantate – tai distopija, pasakojime veikia vaikai, yra gladiatorių, karas, genetinės mutacijos. Ir jeigu rašai apie tai, kas tave jaudina, ką aistringai mėgsti, rašyti daug lengviau.
Parengė Diana Gancevskaitė
Šaltiniai: slj.com, scholastic.com
