Pranešu, kad čia tamsu ir nėra kuo kvėpuoti.

Pranešu, kad aplink mano kaklą tris kartus buvo apsivijusi virkštelė, pranešu, kad natūraliomis sąlygomis aš neturėjau gimti.

*

– Bet gimiau.

*

– Koks tavo vardas?

– Laura.

– Iš kur atvykai?

– Iš Lietuvos.

– Iš kur?

– Iš Šiaurės rytų Europos.

– Gerai, Europa.

– Kokio tikėjimo yra tavo tėvai?

– Krikščionys.

– Jėzus?

– Taip, Jėzus.

– Labai gerai, pažįstu jį. Visi sufijai pažįsta.

Gaunu vyresniosios leidimą. Patenku į tvankų kambarį su daug kurdžių, susėdusių ratu. Kelios jų stovi centre, susikibusios rankomis, linguoja. Pamažu mušami būgnai tampa jų širdimis ir ritmiškas plakimas išneša protą. Patenku į moterų zikrą. Jos pradeda šūkčioti: Allah, Allah, Allah. Dabar jų ilgi, palaidi plaukai, tarsi būtų atskiri nuo kūnų, skraidžioja po kambarį, aukštyn, žemyn, o kūnai lankstosi neįmanomomis figūromis. Allah, Allah, Allah. Jos šitaip myli Dievą. Man leista sėdėti kampe ir tylėti. Negaliu fotografuoti, negaliu filmuoti. Shotor didi, nadidi. Iš persų kalbos išvertus: kupranugarį matei – nematei. Čia jie šitaip sako patikėdami tau paslaptį. Vėliau, joms visai įsisiautėjus, vyresnioji pakviečia prisijungti. Pasilieku vietoje. Greičiausiai iš viso mano dalyvavimo teišeitų dvasinis turizmas. Pasilieku savo kūne ir stebiu, kaip šios moterys palieka savuosius – parklupusius ant žemės ir susirietusius į embriono pozą. Vienos senolės sidabriniai plaukai apsiveja jos veidą. Primena kokoną. Po kurio laiko ji „išsirita“, savo rankute kepšteli mane ir šypsodama sako:

– Tai buvo geriau už bet kokį mylimojo prisilietimą.

Tuo metu man buvo dvidešimt dveji, jau trečią mėnesį klaidžiojau po Iraną su savo mylimuoju (o gal tiksliau – paskui savo mylimąjį) ir niekaip negalėjau suprasti, kas galėtų būti geriau už jo prisilietimą.

*

Po kelerių metų – pavasarį, maždaug tada, kai sužydi pirmosios alyvos – man buvo duotas dar vienas šansas.

Tąryt turėjau važiuoti pirkti basučių – artinosi basų kojų metas. Tačiau vos tik pabudau, mane ėmė ir suparalyžiavo – dešinę kūno pusę. Išslinkau iš lovos ir parklupau nuoga ant kilimo, savo bute, prisimenu, nesuparalyžiuotoje rankoje laikiau mobilųjį telefoną, iš kurio liejosi nerimastingas mamos balsas, prisimenu, žiūrėjau į tapetus ir staiga supratau vieną dalyką – tapetai mano bute yra be galo gražūs, tokie gražūs, kad net būtų galima apsiverkti nuo tokio nežemiško dailumo. Visomis pasaulyje egzistuojančiomis spalvomis ir jų atspalviais nuspalvinti ornamentai priminė neįžengiamas džiungles.

Aš grožėjausi tapetais.

Tarpduryje pasirodė mamos siluetas, vėliau atvyko ir greitoji pagalba, daktarė, klausdama mamos, ar aš ko nors neapsivartojusi, man į veną subedė adatą, ištryško kraujo fontanas, mama, subedusi akis į mane, dar perklausė, ar gėriau kokius vaistus, o aš į visus klausimus atsakinėjau gražiausiu pasaulyje žodžiu – ma – ma – ma – ma. Kaip kūdikis – nemelavau.

Tada pamačiau savo krūtis, pamačiau savo džiungles, žiūrėjau į savo kūną, mačiau, kaip mane aprengia ir išneša ant neštuvų, mačiau, kaip mane guldo ant operacinės stalo, ir grožėjausi.

*

Kažkur skaičiau, o gal žiūrėdama filmą nugirdau, kad siela plonyčiu siūleliu yra prisitvirtinusi prie širdies. Plonyčiu siūleliu. Maždaug taip ir įsivaizduoju gyvybę – banginio, žmogaus ar beždžionės – nesvarbu. Plonytis magiškas siūlelis, kuris nutrūksta be garso.

*

Kaip ir įsimylima – be garso.

Borisas mane įsimylėjo po to, kai papasakojau, kad po insulto daktarai mane skersai išilgai tyrinėjo tris savaites ir tik kai paskutinę dieną man į stemplę sugrūdo echoskopo daviklį, širdyje rado skylutę, kurią teko uždaryti kamštuku, pagamintu iš nikelio. Tikras romantikas. Aš Borisą įsimylėjau, kai ant jo buto sienos pamačiau kabantį sufijų būgną. Vadinasi, jis žino, kaip plaka širdys.

Kai vieną vakarą sėdėjome restorane apsiriję austrių ir mėlynomis nuo vyno lūpomis, jis priklaupė prie manęs ir pasakė:

– Gražuole, gyvenkime kartu, pavyzdžiui, dešimt-dvidešimt metų.

Kalbėjo apie skaičius, nes kartą jau skyrėsi – su savo vaiko motina. Aš irgi paskaičiavau – po dešimties metų man bus trisdešimt šešeri. Pats žydėjimas. Tada pažiūrėjau jam į akis ir supratau, kad viskas yra ir bus taip, kaip turi būti.

– Gyvenkime, Borisai.

Ir mes apsigyvenome. Jis – manyje – aš – jame.

*

Borisas rūko. Kiekviena jo pridegta cigaretė man primena tėtį. Kai buvau maža mergaitė, labai bijojau, kad jis numirs nuo plaučių vėžio. Plėšdavo vieną po kitos. Ant jo darbo stalo „netyčia“ palikdavau piešinių, vaizduojančių pajuodusius, verkiančius plaučius, vėliau slėpdavau cigaretes už sofos – nepadėjo. Ir tik kai ruošiausi eiti Pirmosios Komunijos, tikybos mokytojas išdavė paslaptį, kad priėmusi Komuniją, galiu išsakyti Dievui savo didžiausią troškimą, ir būsiu išgirsta.

Taip ir padariau.

Po savaitės tėtis susirgo plaučių uždegimu ir visą vasarą praleido ligoninėje.

Tuomet man buvo dešimt metų ir aš, baisiai įpykusi, išsižadėjau Dievo, nes tada dar nesupratau, kad po ligos tėtis turės mesti rūkyti.

*

Kartą, kai gyvenau Paryžiuje ir sėdėjau kavinėje, prie manęs priėjo apygirtis klošaras ir padovanojo tris prisirpusius raudonus gvazdikus.

Korėjoje trys gvazdikai įsegami mergaitei į plaukus. Jei nuvysta apatinis gvazdikas, mergaitę visą gyvenimą persekios nelaimės, jei nuvysta vidurinis, bus sunkios jaunos dienos, o jei nuvysta viršutinis gvazdikas – mergaitė kentės savo gyvenimo pabaigoje. Vadinasi, anksčiau ar vėliau, mergaitė patirs kančią, ir berniukas patirs kančią, ir ne tik korėjiečių kilmės mergaitės ir berniukai – visi mes kada nors vienaip ar kitaip kentėsime.

Įsisegiau gvazdikus į plaukus ir, kol parėjau namo, jie nuvyto visi drauge. Matyt, ne pirmo šviežumo buvo.

*

Borisas turi sūnų vardu Elio. Iš senosios graikų kalbos išvertus reiškia saulę. Elio labai patinka žaisti. Pusryčiaudamas jis šakute pasmeigia pomidoro gabaliuką – išeina moteris su raudona skrybėle – paplonina savo ir taip jau ploną balselį ir kreipiasi į peilį-vyrą: „Bonjourrrr“; jis kuria scenarijų po scenarijaus, jis mato paralelinius pasaulius, savo menamiems draugams išgalvoja keistuoliškus vardus, jis paima bagetę, palenda po stalu ir pradeda šaudyti. (Deja, ir į mane).

Nugara maloniai pašiurpsta jį stebint.

Man patikdavo žaisti kulinarijos šou. Kai mama grįždavo iš parduotuvės su krepšiu, išdėliodavau visus produktus ant stalo ir, stovėdama prieš menamą filmavimo kamerą, pasakodavau, kokį gardų patiekalą gaminsiu savo menamam vyrui ir menamiems vaikams. Pamenu, vieną dieną tiesiog išėmiau visus produktus iš maišo ir sudėjau juos į šaldytuvą. Tądien man pirmąkart gyvenime pasidarė nuobodu.

– Elio, – sakau, – prižadėk, kad niekada nenustosi žaidęs.

– Ką tu čia kalbi???

Ir jis mane nušauna.

*

– Koks jūsų vardas?

– Laura.

– Šiandien puiki diena, ar ne?

– Mhm.

– Pasistenkite atsipalaiduoti.

– Mhm.

– Ar geriate kontraceptikus?

– Ne.

– O ar žinote, kad jums bus labai sunku susilaukti vaikų?

– Kaip suprasti?

– Supraskite taip, kad natūraliomis sąlygomis jūs negalite pastoti.

– Kaip suprasti?

– Jei norėsite pastoti, jums teks gerti hormonus.

– …

– Neverkite, Laura, ašaros čia nepadės.

– Bet…

– Na, juk būna ir stebuklų.

– Žinau, kad būna stebuklų!!!

Trenkiau taip stipriai durimis, kad visame koridoriuje sudrebėjo langai. Išgąsdinau visas tuo metu savo eilės laukusias nėščiąsias ir visus jų vaisius.

Išbėgau į lauką, sodriai kvepiantį alyvomis, ir pasijaučiau tuščia, pasijaučiau neturinti teisės gyventi, pasijaučiau esanti ne iš čia, atsiradusi ir gyvenanti nenatūraliomis sąlygomis, sintetinė.

*

Laikraštyje perskaičiau, kad randasi vis daugiau ir daugiau tokių žmonių, kurie po mirties nebepūva dėl didelio konservantų kiekio maiste, kurį valgė būdami gyvi.

Vadinasi, darosi vis sunkiau į dulkę pavirsti.

*

Dabar man dvidešimt septyneri, sėdžiu susirietusi po antklode ir įsivaizduoju, kad rašau Tau iš kosmoso.

Pranešu, kad tolumoje matau Žemę. Sukasi beveik kaip karuselė. Septyni milijardai ir dar daugiau įvairiausio pobūdžio dramų – pranešu – o atrodo tokia mažutė ir nereikšminga.

*

O kaip sekasi Tau?

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui ir tapo jo nugalėtoju

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *