Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografas Romualdas Požerskis jau kelintus metus iš eilės kasmet išleidžia naują fotografijų albumą iš savo archyvo: „Miražų dosjė“, „Lietuvos senamiesčiai“, „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“, „Lietuva 1988–1993“, „Paskutinieji namai“. Šiemet pasirodė, turbūt garsiausiam menininko ciklui „Atlaidai“, kurtam 1974-2001 metais, skirtas leidinys.

Šia proga apie Lietuvos atlaidų fenomeną, istorinę, kultūrinę bei dvasinę jų reikšmę, taip pat ir šiandieninius „atlaidus“ fotomenininką Romualdą Požerskį kalbina Gediminas Kajėnas.

Krikštonys. 1979

Kodėl „Atlaidai“, vienas svarbiausių Jūsų ciklų, pasirodė tik dabar, praėjus daugiau nei 40 metų nuo serijos užgimimo?

Pirmasis autorinis albumas, kurį išleidau kaip tik ir buvo „Atlaidai“, pasirodęs 1990 metais, tiesa, jis išėjo ne Lietuvoje, bet Čikagoje. Jo išleidimu rūpinosi šviesaus atminimo Algimantas Kezys. Matyt, šiai knygai Lietuvoje reikėjo subręsti. Negali geriausios savo serijos išleisti skubėdamas. Juolab, negali savo kūrybos branduolio išleisti prieš tai neišleidęs kitų darbų.

Kiekvienas albumas – tai mokykla. Čia ypatingai svarbus yra maketo parengimas bei tinkamas medžiagos paruošimas spaudai. Nuosekliai dirbdamas pamatai savo, maketavimo bei spaudos klaidų, kurias gali ištaisyti tik su kitu darbu. Todėl šią knygą jau galima vadinti brandžia, nors tai ir yra viena pirmųjų mano fotografijų serijų.

Per dvidešimt metų, kai dirbau su šia tema, padariau apie 15 tūkst. kadrų, aplankiau beveik 200 atlaidų. Kadangi pats skenuoju ir retušuoju fotografijas, iš pradžių atrinkau 1,5 tūkstančius vertingų kadrų. Iš jų –apie tūkstantį daviau knygos dailininkui, kuris atrinkęs sumaketavo knygą, į ją sudėjęs apie 220 nuotraukų. Šis pradinis variantas buvo tobulinamas ir keičiamas, kol galiausiai į spaustuvę pakliuvo koks šeštas ar septintas maketas. Norint gerai parengti fotografijų knygą, darbas užtrunka apie metus.

Pavandenė. 1976

O ar lengva sugrįžti prie senų darbų, vėl iš naujo juos žiūrėti, atrinkti? Prabėgęs laikas čia labiau trukdo ar padeda?

Fotografijoje laikas išryškina svarbiausius dalykus. Kai žiūri tik padarytas nuotraukas, negali nuo jų atsitraukti emociškai – prisimeni, išgyveni… Bet praėjus dešimtmečiams, keičiasi ir pačios fotografijos: iš archyvo ėmiau traukti tokius darbus, kurie pradžioje atrodė mažiau efektingi savo forma, šviesa, situacija. Tačiau prabėgus laikui pamačiau, kad svarbiausi dalykai slypi ne efektinguose kadruose, bet paprastume. Būtent čia atrandu ir apibendrinimų, ir vaizdo turtingumo, ir žmogaus psichologizmo bei dvasingumo.

Žemaičių Kalvarija. 1978

Šį ciklą pradėjote 1974 metais. Papasakokite, kaip tai nutiko?

Romo Kalantos susideginimas bei po to sekę įvykiai manyje sužadino pilietinį mąstymą ir aš ėmiau svarstyti, kas yra Lietuva, kokia jos istorija ir kas pats esu šioje šalyje. Taip besvarstant atsirado aiški ir tvirta pozicija, kad esu prieš santvarką, kurioje mes anuomet gyvenome.

Jaunystės metais mes auginome ilgus plaukus, mūsų rūbai buvo padabinti kutosais, patys siuvomės platėjančias kelnes, kurių kliošai siekė 30 cm ir važinėjome motociklais „Javaׅ“, ant kurių buvome užsirašę „Lithuania“. Taip 1973-aisiais su keliais bičiuliais motociklais užsukome į mažą Lauksodos miestelį Žemaitijoje, kuriame kaip tik vyko atlaidai. Tuomet aš pirmą kartą pamačiau tai: medinę bažnytėlę, saulės nušviestą žalią pievą bei medžius ir baltai apsirengusias mergaites, bažnytines vėliavas, kaspinus, lėtai slenkančią procesiją, gražiai pasipuošusius vyrus bei moteris… Tai buvo neregėtas teatras, lyg iš kitos tikrovės nusileidęs reginys. Be abejo, likau sužavėtas ir net priblokštas, todėl kai po metų susidomėjau kūrybine fotografija, iškart nuvykau į Šiluvos atlaidus.

Požerė. 1981

Kai rengdamasis knygai peržiūrėjau savo archyvą, pamačiau, jog tą pirmąjį kartą man pavyko padaryti labai neblogų kadrų, nors tam, kad suvokčiau, kas išties yra atlaidai, prireikė ne vienų metų. Intensyviai dirbau 1974, 1975 metais, bet geriausius šios serijos darbus pavyko padaryti 1976–1978 m.

Tik pradėjęs dirbti su šia tema suvokiau, kad norint sukurti gerą seriją, reikia tam skirti ne vienus ir ne du, o dešimt, gal net dar daugiau metų, kol, kaip sakydavo Aleksandras Macijauskas, išsemi temą iki galo.

Kretinga. 1985

Sovietmečiu religinė tematika viešojoje erdvėje buvo draudžiama arba pateikiama savaip. Turbūt, pasinerdamas į šią temą, puikiai supratote, kad darbų niekam negalėsite rodyti ir teks dirbti į stalčių?

Iki pat 1988 metų nebuvo net tokios minties, kad bažnyčių, atlaidų, procesijų, mergelių baltomis sukniomis fotografijos būtų spausdinamos tarybinėje žiniasklaidoje. Kodėl tuomet tai dariau, net sunku atsakyti… Gal todėl, kad save suvokiau kaip opozicionierių tarybinei valdžiai. Tiesa, aš nebandžiau eiti į atvirą konfrontaciją. Mano užduotis buvo – kurti fotografiją, o tam reikėjo išlikti šioje pusėje.

Po Kalantos įvykių mano namuose ne kartą buvo vykdomos kratos: saugumiečiai išsinešdavo fotografijas, muzikos įrašus, knygas. Patikrinę viską grąžindavo. Tačiau pradėjęs dirbti su atlaidais, bijojau, kad jie gali rasti šiuos negatyvus ir juos būtinai konfiskuos.

1976 metais grįždami iš Nidos seminaro su Antanu Sutkumi užsukome pas mane. Tuomet aš pirmą kartą jam parodžiau savo atlaidus. Jis ilgai žiūrėjo, tada paėmė pagalvėlę, užsidengė veidą ir ėmė verkti… Paskui pažadėjo, kad padarys viską, jog galėčiau fotografuoti nebijodamas. Kiek man žinoma, Centro komitete jis pasakė, jog jei saugumas man ir toliau trukdys, aš tapsiu disidentu, todėl geriau būtų leisti man dirbti… Ir man leido. Tik negalėjau šių fotografijų siųsti į užsienį, nes taip būčiau pakenkęs ir Sutkui, ir sau pačiam. Per tą laiką, kai dirbau su šia tema, niekas manęs nekvietė aiškintis, bet dėl šventos ramybės, negatyvus laikiau pas draugą, o ne savo namuose.

Nemunaitis. 1977

Nors prasidėjus perestroikai rusų fotografai ėmė fotografuoti ir užsienyje publikuoti savo religinės tematikos darbus, analogiškus atlaidus, vykstančius aplink cerkves, aš iki pat 1988 metų, kai Čikagoje buvo surengta pirmoji „Atlaidų“ paroda, niekam viešai jų nerodžiau.

Tiesa, nerodžiau tik tų darbų, kur veiksmas vyksta šventoriuje. Visa tai, kas vyko anoj pusėj šventoriaus, pavadinau „Kaimo šventėmis“ ir publikavau. Žvelgiant į šiuos darbus, kaip, beje, ir į Algimanto Kunčiaus seriją „Sekmadieniai“, nesunkiai galima nujausti, kur tie gražiai pasipuošę žmonės eina…

„Kaimo šventės“ keliavo po pasaulį, o 1976 metais buvo rodomos Prancūzijos Arlio festivalyje, kur po metų, kaip jauniausias fotografas, buvau apdovanotas dviem – fotografų ir kritikų – prizais. Tiesa, nei piniginis apdovanojimas, nei „Minolta“ technika manęs taip ir nepasiekė – prapuolė kažkur Sovietų sąjungos ambasadoje Paryžiuje… (juokiasi)

Žemaičių Kalvarija. 1982

Man įdomu, kaip Jūs dirbote. Juk anuomet lankytis bažnyčioje buvo pavojinga: už tai galėjai būti įskųstas, netekti darbo. Ar fotografuojant netekdavo susidurti su saugumiečiais, kurių tokiose šventėse irgi netrūkdavo?

Žinoma, įtampą jaučiau visada. Pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje, kuri tuomet vadinosi Varduva, fotografavau procesiją užsilipęs į bokštą ir, neabejotinai, visi mane matė. Tikėtina, kad tame būryje buvo ir tokių, kurie nenorėjo būti nufotografuoti. Bet aš visada stengdavausi greitai keisti dislokacijos vietas…

Vieną pirmųjų kartų, berods Pavandenėje, pamenu, priėjo pagyvenęs vyras ir pasakė, kad geriau man neiti pro anuos vartelius, nes vietiniai vyrai manęs jau laukia, ketindami sudaužyti fotoaparatą. Bet tąkart pasisekė, nes atlaiduose dalyvavo pažįstama aktorė, o jos dėdė buvo kunigas, kuris prie visų mane pakvietė pietauti ir taip pavyko išsisukti.

Žinoma, ne kartą žmonės manęs klausė, ką čia fotografuoju. Sakydavau, kad noriu jūsų anūkams parodyti, kaip gražiai jūs meldėtės… Dažniausiai pradėdavau fotografuoti nuo vaikų. Sakydavau, kad jūsų vaikai labai gražūs ir tuomet religinė tema ar baimė nueidavo lyg į šalį… O kadangi dirbau su plačiakampiu objektyvu, „pagaudavau“ jau ne tik vaikus. Visada stengiausi laikytis metro-dviejų atstumo: ne per arti, kad nepažeisčiau saugumo ribos, bet ir ne per toli, kad neatrodytų, jog pats kažko bijau. Tai toks atstumas, kai gali kalbėtis su žmogumi.

Žemaičių Kalvarija. 1983

Kokių dar gudrybių tekdavo griebtis?

Kad nekrisčiau į akis visada rengdavausi labai paprastais drabužiais. Fotoaparatą dėdavau į paprastą tašelę, lyg čia būčiau užklydęs pakeliui iš parduotuvės… Su žmonėmis melsdavausi, klupėdavau, eidavau procesijas, valgydavau, žodžiu, buvau toks, kaip ir jie.

Fotografuojant žmones labai svarbus yra psichologinis pasirengimas. Fotografas turi būti tikras, kad privalo tuos žmones nufotografuoti. Jis negali jausti baimės. Jo elgesyje, žvilgsnyje, priėjime prie žmogaus turi būti matomas ryžtas, kad žmonės suprastų, jog jis yra šiek tiek stipresnis. Čia negali būti dvejonės, klausimo „galiu ar negaliu“. Tiesiog eini ir darai, ką privalai. O žmonės turi patikėti bekompromisiu fotografo ryžtu.

Be abejonės, tai daug kainuoja. Kelis kartus yra buvę, kad tik įėjus man į šventorių ir išsitraukus fotoaparatą, vienas ar keli žmonės neleisdavo fotografuoti, pavydavo šalin. Tuomet tekdavo eiti iš šventoriaus, sėstis į mašiną ir pailsėti, laukiant, kol baigsis mišios bei procesijos, ir prasidės „užšventorinė“ atlaidų dalis. Mane išvijo, todėl eiti fotografuoti iš kitos pusės, kitus žmones, man būdavo emociškai per sunku.

Žemaičių Kalvarija. 1977

Vadinasi, dirbote atvirai, be jokios konspiracijos?

Vos vienas kitas kadras yra padarytas su teleobjektyvu, priartinančiu žmones iš toli. 99 proc. kadrų yra padaryta su plačiakampiu objektyvu, dirbant, kaip jau minėjau, iš arti. Aš niekada nesislėpdavau. Juk jei žmogus fotografuoja slapta kamera, vadinasi, jis daro kažką negero…

Yra tokia „pirmo šūvio taisyklė“, kuria visada naudojausi. Pradžioje tu tiesiog stebi aplinką, kas vyksta, o fotoaparatas parengtas – nustatyta diafragma, išlaikymas ir net ryškumas. Kai situacija „susidėlioja“ kaip reikiant, išsitrauki fotoaparatą ir paspaudi… Jei po šio „šūvio“ tave ir išvys, tai bent jau tą pirmą kadrą jau turėsi…

Serijai. 1981

Ką apskritai anuomet reiškė atlaidai? Gal tai buvo prarasto bendruomeninio gyvenimo reliktas? Tautos tapatybės dalis? Tradicijos tęstinumas? Rezistencija?

Daug dalykų čia sueina. Atlaidai – tai, visų pirma, artimųjų susitikimo šventė, į kurią suvažiuodavo aplinkinių kaimų bei miestelių gyventojai, taip pat jų artimieji, iš šio krašto kilę, augę, mokyklas baigę žmonės.

Taip pat atlaidai – tai ir jaunosios kartos auklėjimas, tradicijos perdavimas, nes čia ne tik praktikuojamas tikėjimas, bet ir lankomi mirusieji, vadinasi, susitinkama ir su mirusiais artimaisiais, prisimenama istorija.

Žinoma, tai ir viena švenčiausių iškilmių. Žmonės puošdavosi gražiausiais drabužiais, kaip ir eidami į vestuves, krikštynas ar laidotuves. Svarbus ir dvasingumas, jei jis nėra fanatiškas. Juk su tikėjimo klausimais, apskritai, religija, žmogus susidurdavo svarbiausiuose gyvenimo įvykiuose: per krikštą, vestuves, artimojo mirtį. Čia ir atlaidai – galimybė apmąstyti esminius savo gyvenimo klausimus.

Neabejotinai atlaidai atliko ir tam tikrą rezistencijos, priešinimosi tai visa apimančiai sovietinei ideologijai vaidmenį. Nors Bažnyčia irgi yra tam tikra ideologija, bet ji buvo suvokiama kaip priešstata komunizmui, todėl visiškai natūraliai žmonės slapta krikštijo vaikus, vedė pirmos komunijos bei tuokėsi bažnyčioje, nors tai daryti buvo draudžiama.

Tad atlaidai apėmė labai platų spektrą – nuo žmogaus asmeninio gyvenimo iki valstybės bei visos visuomenės tikrovės.

Šiluva. 1974

Fotografas – visą laiką yra stebėtojas. Jis pašalinis, nes nedalyvauja vyksme, visuomet laikosi per atstumą. Ar Jums pačiam nebuvo dvejonių, ką čia darote, juk fotografuojate labai intymias žmogaus gyvenimo akimirkas?

Išties, tai galima vadinti kišimusi į asmens laisvę. Fotografuodamas žmones, ypatingai, išskirtines, nekasdienes situacijas, sprendi, kas galima ir ko ne, kur yra jo privatus gyvenimas, o kur – ne. Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra toks Aukščiausiojo teismo patvirtintas įstatymas, kad žmogų fotografuoti jo neatsiklausus galima tik dviem atvejais: jei to reikalauja šalies saugumas ir jei yra kuriamas menas.

Žinoma, Sovietų sąjunga – ne Prancūzija, tačiau aš įsivaizdavau, kad dirbu meno tikslais. Todėl eidavau prie žmogaus, klaupdavausi su juo ir fotografuodavau jį besimeldžiantį, atliekantį vidinę išpažintį. Mano tikslas nebuvo jam trukdyti. Aš norėjau parodyti žmogaus dvasingumą, jo tikėjimą. Paliudyti pasauliui, istorijai, kad net ir komunistinė ideologija nesugebėjo sunaikinti šios vidinės žmogaus tikrovės.

Kražiai. 1980

Fotografuojant labai svarbu aiškiai sau įvardyti, kodėl tai darai? Ypatingai, kalbant apie jautrias, intymias temas.

Taip, kol neatsakai į klausimą, kodėl fotografuoji, išvis nėra prasmės į rankas imti fotoaparato. Antra, svarbu pačiam sau suprasti, ką fotografuoji – kokį objektą, situaciją, ar tai viena fotografija, ar serija, ar ilgalaikis ciklas. Ir trečia – kaip tu tai darai. Per šiuos tris klausimus ir kuriamas menas: kodėl? ką? kaip?

Ką Jūs pats sau atradote atlaidus?

Aš atradau nuostabų pasaulį, apie kurį prieš tai nieko nežinojau. Kai jau pradėjau dirbti, pagalvojau, kad šioje temoje visi Lietuvos fotografai turėtų ką veikti ir kiekvienas jų padarytų savaip. Tai buvo vizualiai, emociškai ir situacijomis labai turtinga tema. Aš nežinau, kaip galima perteikti tą džiaugsmą, kurį patirdavau fotografuodamas atlaidus… Tai buvo didžiulė laimė pabūti šiose šventėse.

Merkinė. 1982

Albumas sudėtas chronologine tvarka, bandant atskleisti atlaidų seką, dramatinį jų vyksmą – nuo atvykimo, iki maldų, procesijų, vaišių, bičiuliavimosi, atsisveikinimo ir išsiskyrimo. Ar tokiu būdu bandote atlaidus atskleisti kaip tam tikrą paralelinę tikrovę, turinčią savo taisykles, savo ritmą, savo dramaturgiją?

Aš pats sau atlaidus supratau būtent tada, kai suvokiau jų dramaturgiją. Žmonės atvažiuoja, stato arklius, skambant varpams eina į bažnyčią, meldžiasi, dalyvauja mišiose, eina procesijas, tuomet, pasibaigus liturgijai, ant pievutės tiesia dekius, traukia vaišes – sūrį, dešrą, lašinius, duoną, samagoną ar degtinaitę, ir vaišinasi, o aplinkui – arkliai, medžiai, lakstantys vaikai, bičiulystė, kalbos; paskui aplankomi artimieji, kapinės, atsisveikinama ir važiuojama namo. Tokia štai dienos šventė. Lyg kito išmatavimo laikas. Ir knygoje ši tvarka išlaikoma nuosekliai, nes būtent taip viskas ir vykdavo.

Kražiai. 1979

Į albumą sudėjote nuotraukas iki 1989 metų, nors ciklą tęsėte ir nepriklausomybės laikotarpiu, berods, iki 2001 metų. Kas nulėmė šitokias ribas?

Kai buvo atleisti cenzūros varžtai ir atlaidus pradėjo transliuoti per televiziją, į juos suvažiuodavo kolūkių pirmininkai, gamyklų bei mokyklų direktoriai, kurie dar neseniai savo darbuotojus smerkė kitų akivaizdoje ar šalino iš darbo už lankymąsi bažnyčioje. Šitoks cirkas man buvo nebemielas, mat pradingo įtampos, rimtumo ir paslapties atmosfera, kurią pakeitė savireklama… Taip aš ir baigiau atlaidus.

Tačiau 1988 metais man prasidėjo kiti „atlaidai“ – Sąjūdis. Masės žmonių, vėliavos, maldos, paminklų ir kryžių statymai. Iki pat 1993 metų, kai iš Lietuvos išėjo paskutiniai rusų kareiviai, aš kūriau seriją, skirtą mūsų keliui į laisvę.

Pavandenė. 1985

Ar dabar dar aplankote atlaidus?

Praėjusiais metais dokumentavau centrinį Žemaitijos rajoną, kur anksčiau fotografavau atlaidus ir lyginau su tuo, kas buvo anksčiau. Tenka pripažinti, kad pokytis yra akivaizdus. Nebėra tokių žmonių minių, kokias mačiau anuomet. Žmonės suvažiuoja mašinomis ir lengvai telpa net ir nedidelėje kaimo bažnytėlėje. Vėliavas vyrai dar neša, bet jau nebėra kam nešti altorėlių. Močiutės, kurios pardavinėja saldainius, skundžiasi, kad nebeliko vaikų, kuriems jų saldumynai rūpėtų… Tad žmonės pasimeldžia, apeina aplink bažnyčią, aplanko kapus ir išsivažinėja. Vaizdas gan liūdnas…

Buvau ir didesniuose atlaiduose, pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje. Anksčiau ten plaukdavo minios – į kalnus eidavo viena procesija po kitos, jos persipindavo tarpusavyje, o visas miestelis savaitę skambėdavo nuo nenutylančių giesmių ir dūdų. Dabar žmonių ne tiek daug, o štai turgus – didelis. Eini iš bažnyčios ir matai: ant vieno stalo pardavinėjamos šventųjų skulptūrėlės, angeliukai, rožiniai, kryželiai, maldaknygės, o ant kito – Kinijoje pagaminti vaikiški ginklai ir cypsiantys žaislai…

Krikštonys. 1977

Savo naujausioje knygoje, skirtoje Sūduvai, fotografas Algimantas Aleksandravičius yra sudėjęs puikių nuotraukų ir iš atlaidų. Vadinasi, dar yra ką pamatyti ir atrasti…

Jei žmogus nėra su šia tema dirbęs anksčiau, nėra matęs to vaizdo, kokį mačiau aš, žinoma, tuomet atlaiduose jis ir šiandien ras kažką įdomaus bei savito. Bet kai aš galiu palyginti su tuo, kaip buvo…

Pamenu, 2004 ar 2005 metais nuvažiavau į Kražių atlaidus. Jau tada atlaidų vaizdas buvo kardinaliai pasikeitęs: alaus pavėsinės, merginos, apsirengusios kaip Palangoje, triukšmas, per kurį net kunigo žodžių nesigirdi, žodžiu, turgus ir balaganas… Porą valandų pasivaikščiojau, pažiūrėjau ir išvažiavau net neištraukęs skaitmeninio aparato.

Tačiau į Kražius tuomet atėjo Mindaugas Kavaliauskas ir pradėjo savo fotociklą. Jis neturėjo su kuo palyginti, todėl tai, ką išvydo, jam buvo naujiena ir jis ėmė fotografuoti. Žinoma, čia jau nėra nė kvapo to lietuviškumo, prieškarinės tradicijos ir dvasingumo. Viskas primena tiesiog mažo miestelio, kažkur Amerikoje ar bet kurioje kitoje Vakarų Europos valstybėje, šventę. Fotografas negali sukurti to, ko nebėra tikrovėje, todėl jis tik fiksuoja tai, kas yra…

Šiandien to atlaidų pasaulio, kokį pamačiau prieš keturis dešimtmečius, jau nebelikę. Mano akyse ta karta, kuri atvažiuodavo į atlaidus pasipuošę dar anos nepriklausomybės metais siūtais angliškos medžiagos kostiumais, pradėjo mirti. Tad aš pakliuvau į patį virsmą ir, džiaugiuosi, kad dar spėjau kai ką įamžinti.

Krikštonys. 1984

O su kokiais „atlaidais“ dirbate šiandien?

Kaip tik dabar naktimis sėdžiu prie būsimo fotografijų albumo „Neramūs keliautojai“. Tai bus pasakojimas apie Romo Kalantos laikų baikerius ir šią subkultūrą. Šioje temoje atsispindi ir kelionės motyvas, ir mūsų buvimas Kelyje, ir kelias į laisvę. Knygoje publikuosiu ir anų dienų savo dienoraštį, kurį rašiau maždaug 10 metų. Čia pasakoju ne tik apie savo asmeninį gyvenimą, bet ir politinius įvykius, keliones. Tad turėtų būti įdomus leidinys.

Taip pat dar šiemet turėtų pasirodyti ir mano pirmosios fotografijų serijos „Motokrosas“ knyga, nuo kurios ir pradėjau savo kūrybinį kelią. Tad taip pamažu grįžtu prie savo kūrybos ištakų, prie pačios pradžių pradžios…

Dar vieni „atlaidai“ – Amerikos dykumoje vykstantis festivalis „Degantis žmogus“, į kurį šiemet vyksiu jau septintą kartą. Beje, šiais metais Kaune vienoje parodoje rodžiau 2016 metų sukurtų darbų ekspoziciją: ant vieno didelio rėmo buvo sukabinta apie 20 fotografijų iš festivalio „Degantis žmogus“, o ant kito – iš 2016 metų Žemaitijos. Man buvo smagu atrasti dėsningumus, kaip viskas panašu: ir čia, ir ten vyksta tokios pačios procesijos, skamba dūdų orkestrai, deginamos skulptūros… Pasaulis panašėja. O gal visada taip ir buvo?..

Turiu ir dar vieną temą, kuri man labai patinka. Du kartus buvau Bangladeše ir fotografavau dirbančius žmones, moteris ir vaikus gamyklose, akmens skaldyklose, uostuose, laivų remonto dirbtuvėse, odos fabrikuose. Ši šalis yra unikali: tai tirščiausiai gyvenama vieta pasaulyje – teritorija kaip dvi Lietuvos, o gyvena 170 mln. Jų žemė – pati nederlingiausia, mat siaubingai užteršta, o dėl to ir maistas, kurį valgo, yra labai prastas. Tai nepaprastai egzotiškas ir kartu savo kontrastais tiesiog pribloškiantis kraštas. Štai tokie šiandien yra mano atlaidai – vieni Amerikoje, kiti – Azijoje…

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *