Kiekviena emocija – tai energijos koncentratas, kuris arba įžiebia visas žvaigždes aplink, arba sukelia tokias bangas viduje, kad nesitikėk sveikas pasiekti krantą. Be emocijų gyventi būtų išties nuobodu. Tačiau svarbu ne tik gebėti jas atskirti, bet ir mokytis kontroliuoti. Pasakoja psichologai.
Kad emocija atliktų savo darbą, ji turi pavirsti į veiksmą, t.y. išeiti išorėn. Pats paprasčiausias būdas tai padaryti – išmokti skirti savo emocijas. Jeigu imtume ir paklaustume žmogaus, ką tu dabar jauti?
- Aš laimingas, – guviai atsakys šis.
- O tą akimirką, kai pašnekovas telefonu su tavim kalbėjo nemandagiai?
- O, tada buvau susijaudinęs!
- O kai mergina paliko?
- Liūdėjau, žinoma.
O tada? Laimingas! O paskui? Susijaudinęs! O pirmąją sausio? Liūdnas!
Ar ne per mažai įvairovės? Dėl kažkokių priežasčių mes pernelyg mažai dėmesio skiriame emocijų savistabai, ir geriausiu atveju teskiriame kokias tris emocijas. Yra tikrai gerokai daugiau atspalvių ir perėjimų. Kad gebėtume bendrauti efektyviai, geriausia būtų išmanyti ir skirti bent 30 emocijų.
Mes, suaugusieji, turėtume suvokti emocijų svarbą šeimos gyvenime. Mes jau užaugome ir turėtume gerai prisiminti, ką reiškia pačiam, be pagalbos, tvarkytis su savo emocijomis, todėl norėtume, kad mūsų vaikams būtų kitaip. Turime padaryti viską, kad šios kartos vaikai pažintų save geriau, būtų labiau savimi pasitikintys. Mokėtų skirti savo emocijas.
Emocijos – mūsų gyvuliškoji dalis, įpakuota į žmogiškąjį protą. Gyventi be emocijų nuobodu, tačiau svarbu gebėti jas kontroliuoti. Ir to mokomės kasdien, nuolatiniame vystymosi procese, formuojantis neuronams.
Naujagimis – emocijų ir instinktų kamuoliukas, ir tik laikui einant jis taps protinga mąstančia būtybe. Jei mažylis su tėvais bendrauja emocijų kalba, tai ir atsakymą jis gali suvokti tik ta pačia emocijų – kalba. Kol kas pastatyti Babelio bokšto su mažyliu nepavyks. Todėl tėvams taip svarbu įsisavinti emocijų kalbą. Iš naujo.
Kaip šią kalbą ugdyti? Mokytis perskaityti kūdikio ir savo emocijas – štai jums ir atsakymas. Reikia užkopti į emocinio intelekto viršukalnę, nuo kurios akivaizdžiai matyti, kad kūdikis ne manipuliuoja, o stengiasi mums kažką pranešti savo kalba.
Vaikai mus sugrąžina į abėcėlės pradžią, kur A – archyvas, kuriame gyvena mūsų emocijos ir instinktai. Mes išmokome jas suvaldyti, o tai neretai reiškia ir – nepastebėti. Taigi, dabar pats laiką atkimšti tą butelį, o jei nesiseka – kaklelį nudaužti.
7 BŪDAI, KAIP IŠMOKTI SKIRTI SAVO EMOCIJAS
- Mes turime kontaktą su tuo, ką pastebime. Tai, kas išreikšta, pavadinta, galime vadinti išgyventu, patirtu dalyku. Klausydamiesi vaiko – būtent, klausydamiesi – kai atidedame į šoną visus reikalus ir nukreipdami visus savo dėmesio kanalus, stenkitės kaip įmanoma daugiau išklausinėti, kaip vaikas tais momentais jautėsi. Padėkite jam ištirti tai, kas jas su juo atsitiko. Tiesiog pasakyti „Tu šaunuolis!” neužtenka – tai tas pats, kas iššauti tuščią konfeti – garsas yra, o konfeti ne. Pereikite per visas detales, įvardinkite ir pastebėkite smulkmenas.
- Piešti, piešti ir dar kartą piešti. Emocijos geriausiai atsiskleidžia piešiant. Nupieškite ir pasikalbėkite. Su vyresniais vaikais galite piešti komiksus, kad papasakotumėte visą įvykių seką ir atsektumėte, kada viskas prasidėjo.
- Dar viena gera idėja – ant popierinių lėkščių nupieškite skirtingų tipų šypsenėles ir iš kitos pusės pritvirtinkite prie šių lėkščių pagaliukus, kad būtų patogiau laikyti. Ekstra pagalbos rinkinys paruoštas! Atsiradus poreikiui, vaikas galės paimti tokią šypsenėlę, kuri atitinka jo būseną ir papasakoti, kas jį neramina. Jau vien pats tinkamos išraiškos lėkštelės pasirinkimo procesas padės įvertinti ir nustatyti savo būseną. Pokalbio metu galima keisti lėkšteles-emocijas.
- Pati sudėtingiausia emocija – pyktis. Ir su pykčiu geriausia tvarkytis ne tą akimirką, kai jis kyla, o kai viskas nurimsta. Kad vaikas tai suprastų, turite jam aiškiai pasakyti: pyktis ir įniršis turi savybę užgožti visus kitus jausmus ir dėtis pačiu svarbiausiu, todėl jis dažnai tiesiog paslepia, užgožia tikrąsias emocijas. Kai neramu, liūdna, jaučiatės pavargę ar tiesiog nusivylę – visai tai pasislepia po viena – pykčio – emocija. Todėl turite su vaiku susitarti ir atrasti savitą, jums tinkantį paslėptų emocijų paieškos ritualą.
- Dažnai nusiraminti būna tiesiog sunku. Todėl tam taip pat derėtų pasiruošti iš anksto. Vėl gali praversti popierinės vienkartinės lėkštelės. Imame dvi, vienoje išpjauname ar iškerpame apskritimą, ant kitos vaikas rašo (arba – sako, o mama užrašo) variantus, kaip jis pats gali sau padėti nusiraminti. Abi lėkštes suglaudžiame ir gauname Relaksacijos Rutulį. Pasidėkite jį po ranka ir atėjus laikui, leiskite vaikui pačiam pasirinkti, kaip šįkart jis norės nusiraminti.
- Su vyresniais vaikais galite pabandyti ne piešimo, o rašymo būdą: pasirinkti sąsiuvinį ar plėšomą užrašų knygelę, ant kurios nupieškite ir priklijuokite monstrą. Kai vaikas užrašinės savo neramias mintis ir išgyvenimus, taip jis maitins savo monstriuką. Mintis ta pati: atpažinau – užrašiau – paleidau.
- Mūsų dėmesys vaiko emocijoms padeda jam geriau jas pastebėti, sekti. Tačiau galima elgtis ir atvirkščiai. Emocija – tai visada veikimas. Kad susigaudytume emocijų labirintuose, galime iškart už uodegos griebti emocijų kometas, o galime tiesiog stebėti raumenų susitraukimus. Tai vaikams suprasti yra daug paprasčiau. Galite pažaisti tokį žaidimą: kartu su vaiku atsistojate prie veidrodžio ir žiūrite į save, keisdami veido išraiškas ir judindami veido raumenis – taip bandote išreikšti skirtingas emocijas – liūdesį, pyktį, džiaugsmą, meilę, nuostabą ir t.t. Bet kokias emocijas, kurios tik šauna į galvą. Akimirką, kai reiks panaudoti savo žinias, vaikas, naudodamasis jūsų pagalba, galės „išvynioti susipainiojusias siūlų rites“ ir tvarkingai sudėti į krepšelį.
Jei padedame vaikams palaikyti ryšį su savo emocijomis, atsakome į jų emocijas, mokomės jas atpažinti, tai su jomis tvarkytis tampa daug paprasčiau ir išvengti kritinių situacijų. Vaikai taip mokosi išgyventi emocijas nekaupdami savo širdutėse nuoskaudų, kurios iškyla į paviršių gerokai vėliau – jau tapus suaugusiu. Išgyvename dabar ir keliaujame toliau.
Taip mes priartėsime prie tokios visuomenės, kur žmonės geba atskirti ne tik 30, o visas 160 emocijų rūšių ir žino, kad vidinė harmonija veda prie aplinkos harmonijos.
Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
Šis tekstas yra dalis bendro projekto, kurį vykdo VšĮ „Aštuntoji diena“ ir „Kėdainių Mugė“