Poetas ir eseistas Eugenijus Ališanka (g. 1960) į literatūrą atėjo iš matematikos ir tai, neabejotinai, vienas jo iišskirtinumų. Tarp literatų jis taip pat žinomas kaip bastūnas, išmaišęs pasaulį kojomis, o taip pat ir poezijos – savo bei kitų – vertimais. „Man ir šiandien svarbu abstraktų tašką ar plotą popieriuje pripildyti tikrovės potyrių“ – teigia E. Ališanka, kuriam poezija yra viena iš galimybių. Viena iš logikos formų. Viena iš neparašytų istorijų.

Poetą Eugenijų Ališanką kalbina Gediminas Kajėnas.

Pro traukinio langą. Šiaurės Tailandas, 2015

„Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“ – ši G. G. Markeso mintis, tylutėliai sušnabždama vienoje Jūsų esė, man rodos, tampa savotišku leitmotyvu, rebusu, kurį sprendžiate kiekvienoje savo knygoje – ką bendra turi literatūra ir gyvenimas? Tad kas gi yra poeto pasakojama istorija, jo rašomas tekstas?

Bent jau vienas dalykas sieja literatūrą ir gyvenimą – abu jie azartiški žaidėjai, žaidžiantys prie vieno stalo. Vienam laimint kitas pralaimi, bet vienas be kito išbūti negali. Kartais vienas ar kitas net tyčia pralaimi.

Jaunas poetas pradeda nuo mažų statymų – sakykim, nelaiminga meilė, iš kitų poetų pasiskolinti įvaizdžiai, žodžiai, nuotaikos, jam svarbiausia – žaisti. Patyręs vilkas žaidžia iš didesnių sumų, vis dažniau blefuoja, nes pernelyg gerai žino, kad nugalėtojų nebus. Geriausiu atveju – viena kita premija. Vaikystėje ir jaunystėje dažnai žaisdavome daug emocijų keliantį durnių ar asilą. Labai greitai paaiškėdavo, kas yra kas. Vėliau patiko tūkstantis ir preferansas. Ypač pastarasis, kur svarbesnis ne rezultatas, bet žaidimo galimybės. Bent jau topologiškai panašus į poeziją.

Kiekvienas eilėraštis man yra atskira istorija, nebūtinai išdėstoma linijiniu būdu, įprastu tradicinėms istorijoms. Apie ką ta eilėraščio istorija? O apie ką apskritai pasakoja poezija? Labiausiai erzinantis klausimas, gal dėl to, kad pernelyg dažnas – sakykit, apie ką jūsų poezijos knyga? Ar jūs nustojote rytais gerti konjaką? Taip ar ne? – kaip sykį Karlsonas paklausė freken Bok, įsitikinusios, kad į visus klausimus galima atsakyti „taip“ ar „ne“. Ir vis dėlto eilėraščiai man yra trumpos istorijos, o visos istorijos yra apie gyvenimą ir iš gyvenimo. Markeso imperatyvas tik iš pirmo perskaitymo atrodo aiškus, kaip ir dešimt Dievo įsakymų. Kaip gyventi, kad turėtum ką papasakoti? Leistis į nuotykius kaip Odisėjui ar Karibų jūros piratams, vaikščioti gyvenimo atbrailomis, turėti šimtą meilužių, gerti ugninį vandenį ir mosuoti kardu kaip D’Artanjanui?

Rašant man išties svarbios asmeninės patirtys ir nuotykiai, ypač eseistikoje, tačiau vis labiau įsitikinu, kad tie nuotykiai nėra gero teksto garantija. Kad gyvenimas nėra vien nuotykiai, kad jis nėra vien vita activa, kad jame dažnai svarbesni kiti dalykai – skaitomos knygos, santykiai su artimesniais ar tolimesniais žmonėmis, kitų žmonių istorijos, šeimyniniai konfliktai, jausmai, sapnai, vaizduotė, tavo vidiniai potyriai, artimesni vita conteplativa. Tai irgi tavo gyvenimas, tu gyveni taip, kad visad turi ką papasakoti, tik to dar nežinai. Kol nepradedi pasakoti. Rašyti. Todėl man rašymas yra vienas iš mano gyvenimo nuotykių. Rašyk taip, kad galėtum gyventi.

Su proseneliais, močiute, tėvu, motina ir broliu Zarinkiškių vienkiemyje prie Obelių, 1964

„Didžiulis auksinis rutulys. Toks mano pirmasis vaikystės prisiminimas, pirmas daiktas, nuo kurio prasidėjo mano atminties istorija. Geltonas rankenos bumbulas, kaimynų durys. Grįžome iš Sibiro. Man dveji“ – taip pradedate savo pasakojimą knygoje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“. Tas „grįžimas iš Sibiro“ čia skamba lyg nenupasakojamas nuotykis, nuotykis, kuriame Jūs nedalyvavote. O ar šiandien senelių, tėvų tremties istorija yra tapusi ir Jūsų paties istorijos dalimi? Ir ką reiškia poetui būtąjį laiką papildyti savo esamuoju?

Grįžimo iš Sibiro nepavadinčiau nuotykiu. Nuotykiais juk įvardijami netikėtumai, pavyzdžiui, pasaulio sukūrimas ar didysis tranzas nuo Baltijos iki Kaspijos jūros (žr. kitą mano esė toje pačioje knygoje), išties prisodrintas nuotykių ir netikėtumų. Kaip jau minėjau, ir rašymą galėčiau priskirti nuotykių kategorijai.

Grįžimo iš Sibiro mano bobūnė ir tėvai laukė dvidešimtį metų, bobūnė paaukojo asmeninį gyvenimą, viena augino vaikus, nes neprarado vilties kada nors vėl atsidurti Lietuvoje, todėl netikėtumo čia būta mažiausiai. Grįžimas man gal ir galėjo būti nuotykis, jeigu būčiau prisiminęs savo pirmąją kelionę iš Azijos į Europą, tačiau tame „nuotykyje“ aš irgi buvau aktyvus dalyvis. Bandau įsivaizduoti save visą savaitę dardantį vagono kapsulėje per Rusijos platybes su savo šventąja šeima.

Dabar tik kyla klausimas, kaip papasakoti savo istoriją, ypač tas jos dalis, kuriose pats nedalyvavau, tačiau be kurių mano gyvenimo vaizdinys subyra į fragmentus. Nuo seniausių laikų žmonės pasakoja istorijas, netgi poetai, ypač poetai. Buvo laikai, kai istoriją suvokėme kaip visuotinį procesą, sakykim, hegeliškai, gal net marksistiškai, kaip didįjį vyksmą, kuriame mes patys tesame sraigteliai, neverti istorijos analų dėmesio. Tačiau tokios sampratos jau senokai vengia net istorikai, ką jau sakyti apie rašytojus.

Su mamos gitara Vilniuje, 1963

Prieš keliolika metų išleidau poezijos knygą „Iš neparašytų istorijų“, kuria labai sąmoningai bandžiau pasakyti – pirmiausiai sau, – kad man rūpi mažosios istorijos. Neparašytos istorijos, nes jų nėra ir nebus istorijos analuose. Viename tos knygos eilėraštyje taip ir rašiau: vis labiau domina smulkmenos / prairus kišenė vyno dėmė ant apykaklės / kiauros kojinės gyvaplaukiai nosyje / viskas čia mano istorija / mano sibiras ir amerika / mano kelionės marso laukais vilniaus kavinėm / dzeržinskio gatvės stogais / la petite histoire mažas nervų labirintas. Nes, po galais, jeigu ne mano istorija, ne mano istorijos, kieno dar istorijas galiu pasakoti, ką aš pažįstu geriau negu save? Ir ši pozicija nėra tik egoisto, savimylos veblenimai. Manyje slypi visas pasaulis, kūdikis įsčiose atkartoja visą žmonijos biologinę istoriją, mikropasaulio struktūros pasikartoja makropasaulyje. Meistras Ekhartas pasakė dar kitaip – mano akis ir Dievo akis yra viena akis.

Mano senelių ir tėvų tremties istorija neatskiriama nuo manosios. Pagaliau jų istorija yra ir Lietuvos istorija. Ir pasaulio. Kas nors turi papasakoti ir ją. Kai rašau, pasakoju istorijas, o jos neįmanomos vien esamajame laike, be praeities, artimesnės ar tolimesnės. Dabartis tėra Gordijo mazgas, kuriame susipynusios visos praeities gijos. Jau daugelį metų bandau išnarplioti, nors su kiekvienais metais tų gijų daugėja. Situacija, perfrazavus vieną absurdo rašytoją, – belaukiant Makedoniečio.

Šnipiškėse, 1986

O ar ne paradoksalus rašytojo gyvenimas: besislepiant už teksto, už tų „neparašytų istorijų“, drauge tuo tekstu ir atsiverti? Ir ar įmanomas šiandien, totalaus informacijos pertekliaus laiku, autentiškas pasakojimas, kurio dėka dar galėtų įvykti susikalbėjimas?

Kai aplankai sunkiai sergantį žmogų ligoninėje, nesakai jam visko, ką galvoji apie jo būklę ir išvaizdą. Kažkur jau esu minėjęs, kad kadais bandžiau rašyti dienoraštį, tačiau greitai mečiau tą užsiėmimą. Nes supratau, kad arba flirtuosiu pats su savimi, rašinėdamas korektiškas mintis, arba tas dienoraštis bus toks baisus, kad pats bijosiu jį skaityti. Kad to mano jausmų ir minčių chaotiško srauto nesuvaldys jokios tekstinės užtvankos. Kitaip sakant, suvokiau, kad dienoraštis kaip žanras yra neįmanomas ar beveik neįmanomas. Taip, esu skaitęs puikių dienoraščių – Niliūno, Kafkos, Gombrowicziaus – bet visi jie greičiau yra literatūros paraštės, geriausiu atveju dokumentuojančios laikmetį. Ką ten dienoraščiai, pats gyvenimas, ir juo labiau kūryba be kaukės yra neįmanomi, nes ir kalba yra viena iš kaukių.

Šiuo požiūriu rašytojo gyvenimas ir yra paradoksalus, nes jis ne eina išpažinties (nors ir ten būtų galima kalbėti apie nuodėmių žanrus, formuojamus religinės tradicijos), o rašo tekstą. Ir jeigu tai nėra vien žaidimas gražiais paviršiais, žodžių ir sakinių tarsi lego kaladėlių dėliojimas, yra vilties, kad rašytojas kažkiek išsiduos, atsivers. Taigi galima sakyti, kad rašytojas slepiasi už teksto ir kartu atsiveria, ir toks jo žaidimas neprieštarauja Huizingos minčiai apie homo ludens. Visi mes žaidžiame, net ir miegamajame, net ir per laidotuves (ne per savas, aišku). Tačiau paradoksalią situaciją matau ir kiek kitaip – atsiverti besąlygiškai yra neįmanoma, todėl rašytojas ne slapstosi už teksto, o tiesiog ieško kelių pro jį prasiveržti. Kūdikis turi du būdus išreikšti save – juoku ar klyksmu, rašytojo arsenalas platesnis. Jis turi daugiau žodžių, bet dėl to jam ne lengviau nei kūdikiui.

Prieš Heloviną Kanzase, JAV, 1994

Nesakyčiau, kad dėl paradoksalios rašytojo situacijos autentiškas pasakojimas tampa neįmanomas. Mano uošvis, religingas žmogus, niekada nėjo išpažinties, jis tvirtindavo, kad su Dievuliu pasišneka asmeniškai. Ar jis surasdavo niekieno nevartotų žodžių, frazių, ar turėjo pasakyti kažką, ko niekas nėra pasakęs? Nemanau, tiesiog autentiškumas kyla iš gilesnių klodų, tai buvo jo pokalbis su Kitu, ir jis buvo autentiškas, nors nėra jokių tiesioginių įrodymų.

Informacijos pertekliaus, žodžių infliacijos laikais kyla klausimas, ar autentiškumas apskritai dar ko nors vertas. Vis dėlto nemenkstantis dėmesys (auto)biografinėms knygoms, eseistikai tarsi sakytų, kad dar esama skaitytojų, kurie laukia autoriaus atsivėrimo. Autentiškumo, kad ir kaip jį suprastume. Literatūroje jis dar įmanomas, net jeigu slepiamas po intertekstualumais, ironija, paradoksais, po neparašytom istorijom.

Kalba rašytojui yra ir pagrindinis įrankis, ir, kaip vienoje esė sakote, namai, kuriuos „statau visą gyvenimą ir nuo kurių vis labiau tolstu“. Ar galima sakyti, kad poetas – kalbos pašauktinis, besąlygiškai jai paklūstantis, o drauge ir bandantis iš jos išsivaduoti, nusimesti jam primestą kaukę?

Kalba didžiajai daliai žmonijos yra savaiminė duotybė, įrankis, kuris yra geriau ar menkiau įvaldomas. Kaip, sakykim, medkirčiui kirvis. Medkirtys neklausia, kas yra kirvis, jis tiesiog žino, kad vienoks tinka medžiui kirsti, kitoks – malkoms skaldyti, medkirčiui pirmiausia rūpi kirvio aštrumas. Poetas yra medkirtys, klausiantis, kas yra kirvis. Jis tyrinėja tą kirvį, atlieka su juo eksperimentus, neretai susipjausto pirštus ar nagus.

Keli klausimą, ar poetas yra kalbos pašauktinis. O gal vis dėlto šauktinis? Daugelis savo gyvenimo su kalba nesiejančiųjų čia neįžiūrėtų jokio skirtumo – juk viso labo nereikšmingas priešdėlis. Bet ką sako Dabartinės lietuvių kalbos žodynas? Pašauktinis – atsargos karys, šaukiamas tarnauti, šauktinis – į būtinąją karinę tarnybą šaukiamas jaunuolis. Taigi kuris labiau tinka poetui? Ar jis jau yra kalbos karys kažkokiu latentiniu pavidalu, jau vienaip ar kitaip atlikęs pareigą kalbai, turintis tam tikrų karybos įgūdžių, kuris vėl pašaukiamas tarnybai, t. y. rašymui, ar jis vis dėlto yra naivus jaunuolis (šiuo atveju kalbame ne apie amžių, bet apie būseną), stojantis į plunksnagraužių armiją ir prisiekiantis besąlygiškai paklusti kalbos įsakymams? Apie šias filologines vingrybes pirmiausia kalbu tam, kad parodyčiau rašytojo beviltišką priklausomybę nuo kalbos. Ir kartu neišvengiamą norą tai priklausomybei pasipriešinti. Eilėraštyje man rūpi kiekvienas žodis, jo vieta sakinyje, o kartu nuolat abejoju kalbos galimybėmis pasakyti tai, ką noriu pasakyti.

Išties poetai, po mistikų, bene daugiausiai kalba apie tylą. Apie tylą kaip siekiamybę, kaip savotišką kalbos transcendenciją. Kitaip sakant, apie savo mirtį. Didžioji dalis žmonijos, beje, linkusi vengti mirties temos. Poetas vis čiupinėja kirvio ašmenis…

Taip, kadaise buvau šauktiniu, dabar dažniau pasijuntu esąs pašauktiniu.

Kelionei pasiruošęs. Ajova, JAV, 1994

Išties tylos, bandymo jos užčiuopti yra labai daug Jūsų tekstuose. Kad ir tos pačios, jau ne kartą minėtos „Neparašytos istorijos“ – jos juk irgi iš tylos sferos. Arba knygoje „Dioniso sugrįžimas“ vienas iš trijų raktų, kuriuo mėginate „atrakinti“ šiuolaikinę kultūrą yra būtent tyla. Tad ar įmanoma tekstu kažką prasmingo pasakyti apie tylą? Kur link toks kalbėjimas veda? Ir ką gi apskritai reiškia tylos ilgesys?

Mielai patylėčiau apie tylą. Šiaip mes dažnai praleidžiam progas patylėti. Senosios lietuvių ir kitų šalių patarlės skelbia, kad tylėjimas yra auksas, kalbėjimui priskiriama tik sidabro vertė. Beje, man sidabras ir sidabro gaminiai labiau patinka negu auksiniai, nešioju tik sidabrines grandinėles, ir tikrai ne todėl, kad jos pigesnės. Tylus ar tylintis žmogus neretai atrodo išmintingesnis. Ar taip yra iš tiesų? Visai nebūtinai, bet šiandien atrodyti tampa svarbiau negu būti. Kitaip sakant, tyla dažniausiai siejama su išmintimi. Be abejo, ir su pačiais giliausiais, pavadinkim senoviškai: dvasingiausiais potyriais – ekstaze, esthesis (A. J. Greimo terminas), nušvitimais. Ir, aišku, visose religijose tyla vaidina vieną svarbiausių vaidmenų bendraujant su aukštesne galia, atliekant ritualus. Daugelis meditacijos mokyklų siekia nutildyti savojo ego balsą. Kitaip sakant, didžiausi ir svarbiausi dalykai įvyksta tyloje, ar bent jau mums taip atrodo.

Ką gali tekstas, žodžiai pasakyti apie tylą? Kaip įmanoma sulydyti auksą ir sidabrą? Kalbėjimas apie tylą neišvengiamai paradoksalus, nes kol kalbi, kuo labiau skverbiesi į tylos teritoriją, tuo toliau traukiasi tyla, kaip horizontas ar miražas. Kalbėjimas apie tylą tampa savotišku oksimoronu. Beje, graikiškai oksimoronas reiškia „sąmojingai kvaila“. Nerandant būdų priartėti prie visiems tarsi savaime suprantamo reiškinio lieka tik sąmojingai kvailioti. Todėl, bent jau man, ironija tekste yra vienas iš įrankių pasakyti daugiau, negu pasakoma žodžiais, pasakyti, kad yra dalykų, kurių neįmanoma pasakyti. Ta būsena primena garsųjį dzeno pliaukštelėjimą vienu delnu. Tekste tas pliaukštelėjimas egzistuoja, o tikrovėje? Kur egzistuoja tyla? Gal ji tik abstrakcija? Kadaise viename eilėraštyje rašiau: visad girdžiu kraujo tvilksėjimą / kažkur po smilkinio dauba / ir su gyvųjų balsais nesutaikomą / spengsmą iš kaukolės centro. Gal tyla, kaip ir Dievas, yra kažkas, ko patirti, apčiuopti tu nepajėgi ir kieno egzistavimu leidi sau abejoti?

Man regis, visa tikra kūryba ir kyla iš įtampos tarp tylos ir žodžio. Jeigu tylos nebūtų, ją reikėtų sukurti. Kažkur girdėta, ar ne?

Su Czesławu Miłoszu prie Nevėžio Šeteniuose

T. S. Eliotas poeziją apibūdino kaip rašymą, kai puslapyje lieka daug tylos. Arba Jūsų cituojamas eilėraštis „Klausos anatomija“ baigiamas žodžiais: „kai aptinku eilėrašty / neparašytą eilutę“. Ir vis dėlto, poetą veda kalba, kartais, o gal ir dažniausiai, net pačiam rašančiajam nenutuokiant kur link. Tad gal kaip tik čia, tame nežinojime, pasidavime vidinei kalbos logikai, o gal savo paties intuicijai, ir atsiranda tylos galimybė?

Dingtelėjo tokia mintis – o jeigu į klausimą atsakyčiau vienu žodžiu: nežinau? Keistas tas interviu žanras. Nesvarbu, ko klausiama – pranašo, profesoriaus ar poeto, ir nesvarbu apie ką, beveik nesąmoningai tikimasi, kad atsakantysis iš tiesų atsakys į klausimą. Kažkas juk žino visus atsakymus, ar ne?

Svarstau toliau: o kam išvis reikalinga poezija, jeigu ji neatsako į tuos klausimus, kurie vėliau yra formuluojami poetui? Gal vietoj poezijos knygų reikėtų leisti vien interviu knygas? Tik ar tikrai tuomet pasaulio vaizdas pasidarytų aiškesnis? Ir ar to aiškumo mums reikia? Aiškumo siekia filosofija, teisė, psichoanalizė, netgi teologija, tačiau po kelių tūkstančių metų intelektualinių paieškų mes šiandien vėl kaip vaikai ar sergantys alzheimeriu klausinėjame tų pačių dalykų, kurių klausė Homeras, Biblijos tėvai, romėnų teisininkai. Kiek mes pasistūmėjome nuo laikų, kada buvo paskelbti dešimt Dievo įsakymų? Didžioji dalis šiandieninių krikščionių net nepajėgtų išvardinti visų dešimties.

Taip, kalba dažnai veda, tavo žodžiais, „net pačiam rašančiajam nenutuokiant kur link“. Taip, rašymas yra nuotykis. Kita vertus, kalba, atskleisdama vienus dalykus, kitus paslepia. Tad rašymas primena vaikų mėgstamą žaidimą – slėpynes. Arba dzeno akmenų sodą, kuriame akmenys išdėliojami taip, kad žmogus vieno iš jų niekada nemato. Tyla ir yra tas nematomas akmuo, kiekvieną kartą vis kitas. Ar tai atsakymas? Nežinau.

Maču Pikču, Peru, 2013

Savo kelią nuo matematikos literatūros link esate įvardijęs kaip „bėgimą nuo vilko ant meškos, nuo skaičių ant žodžių“. Matematinėje lygtyje – tik vienas nežinomasis, o eilėraštyje nežinomųjų gali būti begalė, maža to, jie nesileidžia apskaičiuojami, išmatuojami, dažniausiai slapstosi ir mėto pėdas. „Nežinojimas“ būtų nepakeliamas matematikui, bet rašytojui – tai visiškai natūralu?

Na, alkanas vilkas ne mažiau pavojingas negu meška, ypač žiemą, kai meška miega ir sapnuoja erotinius sapnus. Gal ne erotinius, gal košmarus… Bent jau aš rytais prisimenu būtent šių dviejų rūšių sapnus.

Rašydamas apie vilką ir mešką turėjau galvoje, kad bėgdamas nuo matematikos aš niekur nepabėgau. Kur pabėgsi nuo savęs? Dabar aiškiai matau, kad ne veiklos sritis, ne profesija išlaisvina ar įkalina žmogų, nors jaunystėje švietėsi kitaip. Ar tapau laisvesnis? Ir taip, ir ne. Universiteto rektorius, sužinojęs apie mano orientacijos pokyčius, ironiškai burbtelėjo: „Jam pritrūko vaizduotės matematikai.“ Bet aš jau buvau įsimylėjęs kitą, ne mažiau abstraktų kūną, perfrazuojant Giesmių giesmę – su dvasinga figūra, filosofijos lūpomis, poezijos akimis. Ir šiaip, kaip sako ne visada išmintinga liaudies išmintis, meilė yra akla. Šioji tęsės ilgiau negu trejus metus, perėjo visus įmanomus meilės etapus, iki kivirčų ir skyrybų.

Ar padaugėjo nežinomųjų pradėjus dėlioti žodžius? Netrūko jų ir matematikoje. Ir nesakyčiau, kad „nežinojimas“ matematikui yra nepakeliamas, būtent jis ir yra varomoji jėga, vaizduotės perpetuum mobile. Ne kitaip ir rašytojui. Bandau įsivaizduoti tuos nežinomuosius, apie kuriuos kalbi, besislapstančius eilėraštyje ir mėtančius pėdas. Ugnies medžioklė su varovais. O ką daryti pasivijus tą nežinomąjį? Pagauti kaip ešerį ir vėl paleisti į laisvę? Vis labiau matau save kaip homo ludens, vis labiau įtariu, kad atsisakydamas matematikos norėjau ne dirbti, o žaisti, kad nenorėjau suaugti.

O jeigu išties nuo ko nors bėgu, tai nuo mirties. Kuri irgi yra vienas iš nežinomųjų, turintis daug veidų, keliaujantis iš vienos lygties į kitą. Kaip ir eilėraštis, keliaujantis iš vieno žodžių glėbio į kitą.

Mianmaras, 2015. Eugenijaus Ališankos nuotr.

„Kuo daugiau profanum, tuo arčiau sacrum“ – toks paradoksas švysteli vienoje Jūsų esė. Įdomu, kad prieš beveik du dešimtmečius atskirą studiją „Vaizdijantis žmogus“ skyrėte būtent sakralumo paieškoms kultūroje. Ar tai buvo bandymas apčiuopti mūsų dienomis vykstančias sacrum metamorfozes, slinktis nuo grynai religinės, prie kasdienės žmogaus patirties? Ir ką šia tema galvojate šiandien?

Džiaugiuosi, kad prisiminei mano knygą „Vaizdijantis žmogus“, nes ji man buvo labai svarbi tam tikru gyvenimo periodu, kai ieškojau atsakymų į „didžiuosius“ klausimus ir bandžiau į juos atsakyti universalesne, filosofine ar kultūrologine kalba. Buvau ir, regis, tebesu savotiškas indiferentas religijos atžvilgiu, niekaip negaliu rasti kelio į oficialius maldos namus, o juose atsidūręs nesijaučiu esąs savo „batuose“. Todėl vis iškildavo klausimas, ar aš išties esu bedievis, ar tikrai nėra kito kelio patirti, vaizdyti ar bent jau mąstyti apie transcendenciją, sakralumą ir kitas anapusybes. Tų paieškų rezultatas ir buvo minėtoji knyga.

Aiškumo dėlei čia pacituosiu patį save iš „Vaizdijančio žmogaus“: „Ši knyga atsirado kaip pastanga suvokti mūsų amžiuje vykstančius pokyčius šventumos vaizdijime, kultūros, pirmiausiai meno vaidmenį žmogaus santykyje su „aukščiausia realybe“, su sacrum. Nagrinėdamas šventumos sklaidą ir atsklaidas, atsiriboju nuo religijos, kaip institucionalizuotos santykio su šventybe, sferos, kita vertus, laikausi Tilicho nuostatos, kad kultūra yra religijos forma. Ergo galima kalbėti apie kultūrą kaip šventumos patyrimo sferą. Savo studijoje siekiu apčiuopti tas kultūros formas, struktūras, vaizdinius, kurie tartum ypatingos sandaros kristalai tampa pralaidūs sacrum energijai, kurie leidžia patirti tai, kas įvairiose sistemose vadinama skirtingai: Dievu, Būtimi, Transcendencija, Amžinuoju Tu, praregėjimu, nušvitimu, galutine realybe ir t. t.“

Taip, galvojant apie vykstančias sacrum metamorfozes, man rūpėjo slinktis nuo grynai religinės prie kasdienės žmogaus patirties. Gal ne tiek prie kasdienės, kiek prie meninės kūrybinės patirties. Kitaip sakant, man rūpėjo kuriantis, vaizdijantis žmogus. Nesakyčiau, kad radau atsakymus į visus rūpimus klausimus, klausimų tik daugėjo, tačiau tam tikru požiūriu man palengvėjo. Supratau, kad kūryba yra ne pabėgimas, o būtent kelias didžiųjų dalykų link. Tačiau dabar man kur kas mažiau rūpi kalbėti apie tuos didžiuosius dalykus abstrakčia kalba, esu tikras, kad literatūra, ypač poezija, turi savus įrankius ir savąjį ginklų arsenalą. Nuo didžiųjų pasakojimų pasukau prie mažųjų. Bet kalbame juk apie tuos pačius dalykus, argi ne?

Iranas, 2016. Eugenijaus Ališankos nuotr.

Panašiai yra sakęs ir Sigitas Geda: „Visa gera poezija yra sakralinė, joje turi būti dvasios nužengimo į žemę momentas“. Būtent – dvasios į žemę… Jūsų eilėraščiuose gausu kasdienybės smulkmenų, buities detalių, paprasčiausių istorijų pasakojimo, o ir pati leksika neretai priartėja prie šnekamosios, neornamentuotos kalbos. Ar čia nėra pavojaus užsižaisti paprastumu, įklimpti į šiokiadienių buitį? Ar atsisakant metaforų, simbolių kalbos neprarandama ir vertikalė? O gal keičiantis poezijai keičiasi ir jos paskirtis?

Pavojus užsižaisti kyla dažnai, ir ne tik paprastumu, neretai užsižaidžiama ir abstrakcijomis, metaforomis ar simboliais. Netrūksta žonglierių filosofinėmis ar teologinėmis kategorijomis, kurie įsivaizduoja šitaip padedantys „dvasiai nužengti į žemę“. Visai neseniai vienoje knygoje perskaičiau, kad šėtonas yra pats geriausias teologas. Na taip, ta knyga buvo apie persų mistiką Rumi…

Tačiau, tęsiant mintį apie sakralumo sklaidą, manau, kad būtent kasdienybėje, jos detalėse, slypi daug daugiau, negu mes įpratę matyti ar manyti. Yra toks plačiai paplitęs posakis – velnias slypi detalėse. Ką jis reiškia? Ar ne tai, kad detalės yra kur kas paslaptingesnės, turiningesnės, negu jos atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad vaizduotė iš tos nežinomybės baimės detalėse įkurdina net patį velnią? Aš vis dėlto linkęs žvelgti į pasaulį šiek tiek manichėjiškai – ten, kur velnias, kažkur netoli turi būti ir Dievas. Dvi vienos monetos pusės, ir net ne visada aišku, kuria puse ta moneta tau iškrinta. Rašymas kartais primena būtent monetos metimą, taigi susijęs su rizika, žaidimu.

Kadaise rašydamas eilėraščius ieškojau metaforų, simbolių, stengiausi išvalyti kalbą nuo kasdienybės apnašų, išgryninti iki ledo kristalo ir maniau, kad kitaip rašyti neįmanoma. Dabar rašau ir galvoju visai kitaip. Vadinas, ne veltui gyvenau, kažkas pasikeitė ir mano gyvenime, nesustabarėjau. Ar dingo vertikalė? O ar ji buvo, ar ji apskritai egzistuoja – kalbu ne apie fizinius vektorius, – ar ji nėra tik viena iš mūsų vaizduotės figūrų? Pagaliau kuo vertikalė svarbesnė už horizontalę?

„Dioniso sugrįžime“ kaip tik bandžiau apčiuopti postmodernizmo esmines gijas, jo slinktį nuo vertikalės prie horizontalės, kartu toje horizontalėjančioje vaizduotėje ieškojau šventumos pėdsakų. Šiaip jau iš įprastų šventumos vaizdijimo tradicijų man artimesnė būtų mistikų vaizduotė. Štai Nigelis Wattsas šitaip rašė apie Rumi prašviesėjimo būseną: „Jis buvo apsuptas Dievo. Viršuje, apačioje, už nugaros, priekyje – visa buvo tobulai suręsta: vos tik baigdavosi jo kūnas, prasidėdavo Dievo kūnas. Ir net jo paties kūnas buvo Dievas: kiekviena ląstelė alsavo dieviškumu. […] Nebuvo nieko, išskyrus Dievą.“ Taigi kur čia vertikalė, kur horizontalė?

Ar keičiasi poezijos paskirtis? Vargu, nes ir žmogus ne itin keičiasi. Keičiasi kalbėjimo būdai. Keičiasi detalės. Pakeiskime vieną detalę, vieną žodį – ir ką gi turėsime? „Jis buvo apsuptas poezijos. Viršuje, apačioje, už nugaros, priekyje – visa buvo tobulai suręsta: vos tik baigdavosi jo kūnas, prasidėdavo poezijos kūnas. Ir net jo paties kūnas buvo Poezija: kiekviena ląstelė alsavo poetiškumu. […] Nebuvo nieko, išskyrus Poeziją.“

Mianmaras, 2015. Eugenijaus Ališankos nuotr.

A. Tarkovskio filmo „Nostalgija“ herojus sakė, kad poezija yra neišverčiama. Jūs pats esate vienas daugiausiai verčiamų šiuolaikinių lietuvių poetų. Man įdomu, koks yra gyvenimas kitose kalbose bei kultūrose? Ar įmanoma būti atpažintam ir perskaitytam „kito“? O gal kaip tik per literatūrą, kaip tam tikrą mito pratęsimą, šiandien ir įmanomas susikalbėjimas?

Ne tik Tarkovskio herojus, ne tik, taip sakančių yra legionai, jau kadais į apyvartą buvo paleistas posakis traduttore, traditore. Ar ne tos pačios baimės lydima Bažnyčia ilgus amžius nenorėjo atsisakyti Mišių lotynų kalba?

Pats verčiu poeziją ir aiškiai matau, kad joks vertimas niekada šimtu procentų neatitiks originalo. Tiesiog negali toks būti. O ar turi? Ar nesame apimti tikslumo, racionalumo paranojos, ar tai ne liga, vis labiau apimanti mūsų darbinius ir teisinius santykius, visą mūsų kasdienį gyvenimą? Įvėlus menkiausią klaidą į kompiuterinę programą kompiuteris ar telefonas gali išeiti iš rikiuotės. Pavartojus ne tą žodį teisme, gali apsiversti bylos eiga. Gali mirti pacientas. Gali nukristi lėktuvas. Todėl reikia šimtaprocentinio tikslumo, garantijos, viską nuo a iki z numatančių ir reguliuojančių taisyklių. Mus vis labiau užvaldo pasąmoninė baimė suklysti, nukrypti, jau nekalbu apie politinio korektiškumo perversijas.

Neseniai keliavau po Iraną, ir bene labiausiai mane stebino vairuotojų elgesys. Persai vairuoja tarsi nesilaikydami jokių taisyklių, tačiau eismas nevirsta chaosu. Priešingai, vairuotojai mato ir girdi vienas kitą, elgiasi su didžiule atožvalga ir, sakyčiau, pagarba kitam. Kaip taikliai pastebėjo mano gyvenimo pakeleivė – jie bendrauja kelyje tarsi bičių spiečius. Mes ne bendraujame, bet agresyviai reikalaujame savo teisių, reikalaujame paranojiško linijinio tikslumo.

Poezija ir poezijos vertimai kelia kiek kitokius tikslus, jie siekia bendrauti ir susikalbėti. Neturiu iliuzijų, kad mano kūrybos vertimai į kitas kalbas perteikia visus mano minčių atspalvius, juo labiau nežinau, kaip mano tekstai gyvena kitose kalbose ir kultūrose. Pasaulio verslas, technologijos, net vizualieji menai seniai bendrauja viena kalba, literatūrai reikalingas tarpininkas, vertėjas. Kad ir mažosios, ir didžiosios kultūros galėtų šnekėtis, pasakoti viena kitai savąsias istorijas. Susišnekėti. Irane mes ne visada rasdavome kalbančiųjų angliškai, bet vis tiek kažkaip susišnekėdavome, nes būta abipusio noro. Kaip kadais rašė persų poetas Rumi: Save praradęs / tapau Dievo vertėju. / Dabar, girtas ar blaivus, / vos žodį išlemenu.

Mianmaras, 2015. Eugenijaus Ališankos nuotr.

Literatūrą esate įvardijęs kaip „kelionės meną“, tačiau Jus patį domina ne tik vaizduotės kelionės; esate garsus ir savo klajonėmis po pasaulį. Tad koks ryšys tarp eilėraščio rašymo ir kelionių? Kas Jus gena į vis naujas teritorijas? Ar čia užtenka vien turistinio smalsumo? O gal, kaip vienoje esė sakote, tai ieškojimas „vietų, kur turėčiau savo vietą“?

Pirmoji mano esė knyga vadinosi „Vaizdijantis žmogus“. Pastaroji knyga „Empedoklio batas“ galėtų turėti paantraštę „Keliaujantis žmogus“. Vaizduotė ir kelionės viena kitą papildo, o kartais net ir sutampa. Prisiminkime plačiai nuskambėjusią frazę: „Kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tą žino.“ Panašiai yra ir su kelionėmis. Kiekvienas iš mūsų keliauja net tada, kai nepakyla nuo rašomojo stalo ar kompiuterio, kiekvieno iš mūsų pati ilgiausia kelionė ar bent jau Dakaras nusidriekia nuo įsčių iki karsto.

Kiekvienas iš mūsų yra Odisėjas, bet tai suprantame tik pasitelkę vaizduotę. Nuo vaikystės žemėlapiai žadino mano vaizduotę, man ir šiandien svarbu abstraktų tašką ar plotą popieriuje pripildyti tikrovės potyrių. Hic sunt leones, senaisiais laikais rašė geografai savųjų žemėlapių paribiuose, ir aš jais vis dar tikiu, vis važiuoju tų liūtų ieškoti, ir kaip nustembu, kai, sakykim, Afrikos savanose tuos liūtus išvystu savomis akimis. Nors jau pirmokas puikiai žino, kad liūtai gyvena Afrikoje, nors pats esu matęs dešimtis dokumentinių filmų apie laukinius savanų žvėris. Gal vis dėlto man pritrūksta vaizduotės? Ar patirtis kompensuoja vaizduotę? Gal atvirkščiai? Vėl norisi cituoti minėtąjį persą Rumi, kurį šiuo metu kaip tik verčiu: Jeigu karvė pereitų Bagdadą, ji neišvystų jokių / miesto grožybių, išskyrus meliono žievelę.

Beje, neseniai perskaičiau, kad mokslininkai aptiko kelionių geną kodiniu pavadinimu DRD4. Tuomet viskas paprasčiau, belieka spėlioti, kas buvo mano protėviai. Viena iš istorikų, sudariusių mūsų giminės genealoginį medį, versijų sako, kad jos šaknys siekia klajoklio Tamerlano giminę. Tada viskas aiškiau.

Kelionėse eilėraščių nerašau. Jeigu kalbame ne apie kelionę iš gimdymo namų Barnaule į Menininkų kalnelį. Kad surasiu savo vietą anksčiau, vis labiau abejoju. Abejoju net ir tuo, kad ta vieta bus Menininkų kalnelis.

Mianmaras, 2015. Eugenijaus Ališankos nuotr.

Šiandien jau nieko nenustebinsi pasakęs, kad fotografuoji, juolab kad fotografuoji keliaudamas. Ir pačiam fotografija ne svetimas užsiėmimas – esate surengęs kelias parodas. Įdomu, kas Jus skatina imti į rankas fotoaparatą ir spausti užrakto mygtuką? Ar fotografija – dar vienas būdas pasakoti neparašytas istorijas?

Iš tiesų, šiandien, atsiradus išmaniesiems telefonams, kur kas sunkiau, jeigu išvis įmanoma, surasti žmogų, kuris nefotografuoja. Taigi, kaip ir kiekvienas homo sapiens, fotografuoju, bet kol kas priklausau mažai grupelei tų, kurie vis dar naudojasi ne išmaniuoju, bet „tikru“ fotoaparatu. Fotografavimo įprotį berods būsiu perėmęs iš tėvo, kuris daugelį metų buvo mūsų šeimos kronikininkas. Dabar jau aš fiksuoju įvairiausias šeimos situacijas. Ir ne tik šeimos. Kartais atrodo, kad kelionių metu pabunda rudimentinis medžiotojo instinktas, šaudau į kiekvieną judantį ar tiesiog akį patraukiantį objektą. Kartais jaučiuosi kaip pamišęs kareivis, pleškinantis iš automato į visas puses. Kelionėse ypatingai paaštrėja laiko pojūtis, jose itin ryškiai suvoki, kad niekas gyvenime nesikartoja, kad visa, ką dabar matai ir patiri, ką gauni, netrukus iš tavęs bus nesugrąžinamai atimta. Arba tavo paties atmintis šiuos potyrius negailestingai ištrins. Štai tada ir griebiuosi fotoaparato, veik nesąmoningai tikėdamasis jeigu ne sustabdyti laiką, tai bent jau tas akimirkas „įamžinti“. Panašiai skęstantis, nešamas srovės žmogus bando įsikabinti į krūmokšnių šakas, palinkusias viršum upės.

Kiekviena kelionė yra ir akistata su mirtimi, su tremendum et fascinans. Ir tik sugrįžus, dėliojant nuotraukas vieną šalia kitos, atsiranda noras paversti jas istorijomis. Istorija ar istorijos yra rašomos ne tada, kai jos įvyksta, ne Didžiojo sprogimo akimirką. Istorijos yra užrašomos, o dar tiksliau – kuriamos vėliau. Vėliau buvo užrašytos (sukurtos) ir Evangelijos. O ką jau kalbėti apie mano neparašytas istorijas…

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš asmeninio Eugenijaus Ališankos archyvo

Žurnalas „Kelionė“

Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

One Comment

  1. Labai sudomino poeto asmenybė, pasisakymas šiame interviu, daug kas yra artima, man asmeniškai, kada galima būtų jus išgirsti gyvai, pačiam skaitant savo kūrybą?,
    Dėkoju
    ZitaG

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *