Dabar madinga turėti ambicijų. Būti suplanavusiam ateinantį penkmetį ar dešimtmetį, nuolat siekti užsibrėžtų tikslų ir kopti viršūnėn. Dauguma net yra nusprendę, kokio amžiaus norės pradėti šeimyninį gyvenimą, nors net neturi mylimo žmogaus šalimais. Tiesiog ramiau, kai sustyguoji savo gyvenimą, viską sudėlioji į reikiamus stalčiukus ir eini trupiniais nubarstytu keliu. Nieko blogo norėti, dirbti vardan tobulėjimo, siekti daugiau nei patiekta ant lėkštutės. To niekas negalėtų ginčyti.

Dabar populiaru nuolatos augti. Idealas – tai žmogus, kuris nesustoja stiebtis ir tobulėti. Dažnai girdime patarimus, kad reikia atstumti negatyvius žmones, susikurti pozityvią ir palankią sau aplinką. Nes – tikra tiesa – pasaulį mes patys susidėliojame iš įvairiausių dalykų, aplinkos, pakeleivių ir savo žiūros kampo. Stagnacija prilygsta modernaus žmogaus košmarui. Jei lieki tose pačiose pareigose dešimt metų, jau praktiškai susimauni, nesvarbu, kad tos pareigos labai geros. Tiesiog jau įprasta iš savęs reikalauti nepaliaujamo judėjimo. Noras kuo daugiau patirti, išbandyti viską, ką tik įmanoma. Baisu praleisti kokią pasitaikiusią galimybę – norisi praryti kuo daugiau, visai nesvarbu, kad nebegali tiek atlaikyti.

(…)norisi praryti kuo daugiau, visai nesvarbu, kad nebegali tiek atlaikyti.

Teoriniame lygmenyje tikrai gražiai ir sąžiningai tvirtintume, jog kokybė svarbesnė nei kiekybė. Bet praktikoje pasimato visai priešinga paplitusi nuostata. Atrodo, kad tikrai stengiamės kuo daugiau išmokti, labiau pažinti save ir aplinkinį pasaulį, stiebtis aukštyn ir plėsti savo ribas. Bet labai dažnai, manydami, kad esam įgudę narai, plaukiojame tik paviršiuje. Nėra laiko ir jėgų užsilikti viename taške ir nerti gilyn. Nes narstydami vieną dalyką, prarandame galimybę šiek tiek apčiuopti daugybę kitų. Kaip keistai ir nesuprantamai mums skamba menininkai, kurie visą gyvenimą mokėsi tapyti saulėlydį ir nieko kito, o neišmoko tapyti veidų, aktų ar natiurmortų? Ar net ne tapyti, o išmokti prancūzų kalbos ar gaminti eklerinius pyragaičius. Kaip baisu apsistoti ties vienu dalyku ir savo gyvenimą pašvęsti tam.

Bandome apkabinti kuo daugiau. Geriau aplankysime penkias šalis, negu visą savaitę lindėsime tame pačiame mieste. Norime susipažinti su kuo įvairesniais žmonėmis, turėti kuo daugiau draugų. Kad su vienais galėtum gerti vyną ir apkalbinėti simpatijas, su kitais lankytis koncertuose, o su trečiais važiuoti stovyklauti. Visko po truputį. Bet svarbu – daug! Mes godūs gyvenimui. Jei tikrai tiesa, kad gyvename tik vieną vienintelį kartą, tai taip gąsdina, kad iš tos baimės mes bandome aprėpti visą visatą.

Visko po truputį. Bet svarbu – daug!

O kaip su santykiais? Juk irgi baisu. Ar tikrai bučiuodamas tik vieną, o nebučiavęs kitų, gali suprasti, kad tai tavo žmogus? Juk norisi pajusti visokių bučinių ir visokių prigludusių lūpų. Įgauti patirties. Kam žiūrėti į vienas akis, jei gali apžiūrėti daug skirtingų atspalvių akių? Norime mylėti, norime būti mylimi. Bet net santykiuose esam linkę veikiau kolekcionuoti žmones, negu leisti sau juos tiesiog mylėti ir būti kartu. Jei tampa nuobodoka – tiesiog trenkiame durimis ir išeiname. Pamatome gražesnį, patrauklesnį, protingesnį – bėgame link jo, palikę dabartinį draugą praeityje. Nes esam įsitikinę, kad esam nusipelnę pačio geriausio. Ir kad jį atrasti galime tik nuolat ieškodami ir bandydami. Turi išragauti visų skonių ledus, kad pasakytum, kurie tau skaniausi. Negi būsi ragavęs tik vanilinius ir nuspręsi, kad jie tau skaniausi? Reikia palyginti, reikia išrikiuoti, surašyti privalumus ir trūkumus. Visada matuoti savo laiką ir spręsti, kas jo tikrai vertas.

 Bet net santykiuose esam linkę veikiau kolekcionuoti žmones, negu leisti sau juos tiesiog mylėti ir būti kartu.

Negalėčiau ginčytis, kad kiekvienas nusipelnėme geriausio. Bet kas tai yra? Daugiausiai „like“ paspaudimų sulaukęs žmogus? Daugiausiai vyrų žvilgsnių susilaukusios moterys? Aš tikiu, kad mes vertiname žmones ne pagal tuos standartus, pagal kuriuos reikėtų, ir patys stebimės, kodėl mums vis nepakanka ir galiausiai norisi kažko kito. Mes vartojam, nes renkamės prekes.

Carlos De Las Heras iliustracija

Geriau apžiūrėsi visas žvaigždes danguje, negu amžiams panirsi į tas, kurios šoka mylimo žmogaus akyse. O tau reikėjo būtent tų žvaigždžių, bet tu to nesupratai. Nes norėjai daugiau, norėjai staigiau. Norėjai apsidrausti, kad nepraleidai savo gyvenimo, tapydamas saulėlydžius, veltui, nes galbūt mirties dieną nuspręsi, kad saulėlydžiai tau net nepatinka. Baisu rinktis kokybę, o ne kiekybę. Beprotiškai rizikinga turėti vieną draugą, kuris gali tave palikti, gali numirti. Geriau turėti dešimtį tokių, kurie, jei nuspręs išeiti, išeis po vieną ir nepaliks milžiniškos skylės tavo širdyje.

Norėjai apsidrausti, kad nepraleidai savo gyvenimo, tapydamas saulėlydžius, veltui, nes galbūt mirties dieną nuspręsi, kad saulėlydžiai tau net nepatinka.

Mes bijome rizikos. Ironiška, nes esam įsitikinę, kad šitaip drąsiai eidami per pasaulį greitu žingsniu, mes esame nuolat atsistoję akistaton su rizika. Bet dažnai tai primena tik miražą.

Kai aplink tiek konkurencijos, negali atsilikti. Negali valandą žiūrėti į vieną kūrinį, kai visa ekskursijos grupė jau pamatė ir apkalbėjo dešimtį. Baisu likti vienam ir nespėti į traukinį su visais. Bandoje esame saugesni.

Bandoje esame saugesni.

Manom, kad mūsų augimas ir tobulėjimas slypi mūsų visapusiškume, sugebėjime būti tūkstančiu skirtingų personažų vienu metu. Geriau mokėsim pasilabinti šimtu skirtingų kalbų, nei puikiai išmanysime vieną. O galbūt gylyje slepiasi tikrasis mūsų veidas? Baisu pažiūrėti į veidrodį, kuris atspindį tavo tikrąją esybę.

Nemanau, kad žmonės daro tai sąmoningai. Tai labiau tiesiog baimės vedamas instinktas kaupti dalykus, kurių gali prireikti juodą dieną. Apsidrausti. Per daug nepasikliauti, per daug giliai neužkasti kojų smėlyje, nes ateis jūros banga ir nespėsi pabėgti.

Galbūt todėl esame tokia nelaiminga karta. Turinti daugybę galimybių, nuotykių ir daiktų. Gal priežastis ne tame, kad mes nemokame vertinti to, ką turime ar kad esame neatsakingi, piktybiški ar beširdžiai. Tiesiog mes bijome. O mūsų niekas neišmokė bijoti. Galbūt išmokė bijoti karo, plėšikų ar nelaimių, bet neišmokė būti su savo baime, kai, atrodo, kad nėra jokio išorinio priešo.

Tiesiog mes bijome. O mūsų niekas neišmokė bijoti.

Bet mokomės bijoti, mokomės nardyti. Juk augti galime tik tada, kai kažkur drįstame įleisti šaknis. Tikrasis augimas vyksta ne apkabinus pusę pasaulio, bet pamačius visą slypintį pasaulį mažoje detalėje.

Neteigiu, jog reikia atsikratyti ambicijų, neturėti tikslų ar niekada pietums nevalgyti kažko neragauto. Reikia bandyti, mokytis naujų dalykų ir pažinti. Tai sveika ir būtina. Bet, jei norime būti laimingesni, turime ir kartais nebijoti sustoti ir pabūti vienoje vietoje, po truputėlį besikasant gilyn. Nes tikrieji lobiai slypi ten giliai. Kaip žinoti kur kasti? Banalu, bet patarčiau pasiklausyti, ką sako širdis. Koks jausmas apima, kokiu žmogumi tampu tame taške. Svarbiausia nugalėti baimę ir kai jauti, kad reikia atsilikti ir keliauti į požemius – tai daryti. Nes tai ne prarasta galimybė, o gali būti naujai atrastas visas pasaulis, kurį galbūt galėsi sutalpinti ir į savo glėbį. O jei jauti, kad tau labai negera ten, kur esi, judėk. Eik, bėk, plauk, važiuok. Bet, kai tavo akis užklius už saulėlydžio, sustok ir leisk sau į jį pažiūrėti ilgėliau. Kartais turėdamas vieną vietoj šimto, gali turėti daug daugiau.

Juk augti galime tik tada, kai kažkur drįstame įleisti šaknis.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *