Dievo Karalystei kur kas mažiau kenkia kritikai nei skambančiais cimbolais ir prokurorais tapę Jos skelbėjai. Kita vertus, jei papiktino kunigo elgesys, nederėtų atsižadėti Kelio, Tiesos ir Gyvenimo. Ne kunigas, vietos vyskupas ar popiežius atpirko mūsų nuodėmes ant kryžiaus – tai padarė Jėzus, kuris sugeba net iš mūsų nuodėmių drumzlių pagaminti gyvenimo vyną.

Popiežius Pranciškus homilijose, susitikimų metu, interviu žurnalistams nuolat pabrėžia, kad didžiausi išbandymai Bažnyčiai ateina ne iš dažnai priešiško pasaulio, bet iš vidaus. Geras kunigas yra neįkainojama dovana visai bendruomenei. Deja, neretai kunigas iš Gerosios Naujienos liudytojo virsta klerikalu, kuris įklimpsta galios pelkėje, pradeda elgtis ne kaip gerasis ganytojas, bet kaip negailestingas prievaizdas. Tai nepaneigia kunigystės svarbos ir kilnumo, tačiau visi Dievo Tautos nariai turėtų nuolat budėti, kad galios ir teisuoliškumo siekis nepaimtų viršaus prieš nuolankų pasitikėjimą Viešpačiu ir atvirumą Jo malonei.

Pateikiame fragmentus iš įvairių popiežiaus Pranciškaus homilijų, pasisakymų. Juos vienija rūpestis, kad liudytojai ir ganytojai netaptų kulto tarnais.

***

Prisiminkime šv. popiežiaus Jono Pauliaus II raginimą: „Atverkite duris!“ Deja, kunigai ir vienuoliai dažnai mėgsta būti užsisklendę savyje, savo artimiausioje aplinkoje, vieni iš baimės, kiti dėl patogumo. Tačiau Jėzaus žodžiai sekėjams nepalieka jokių abejonių – turime išeiti iš savęs. Jis mus siunčia į kelionę be atgalinio bilieto.

Artimiausių Jėzaus draugų, kuriais būti ir mes esame pašaukti, gyvenimas turi būti tarnavimas, konkretus meilės liudijimas. Jame neturi būti uždarų vietų, tik mums vieniems priklausančios privačios nuosavybės, patogumo. Kas pasirinko Kristaus sekimą, tas nesirenka, kur eis ir ką darys, bet eina ten, kur yra siunčiamas. Jis vengia tokių situacijų, kuriose jaustųsi patenkintas savimi, būtų dėmesio centre; jis nestato savęs ant pjedestalo, nesivaiko patogumų, kurie susilpnintų evangelizavimą, negaišta laiko planuodamas saugią ateitį ir siekdamas gero atlyginimo, nesileidžia uždaromas tarp ankštų egoizmo sienų, be vilties ir be džiaugsmo. Jis džiaugiasi Viešpačiu. Nesitenkina vidutiniškumu, bet dega troškimu liudyti ir pasiekti kitus. Jis nebijo rizikos, nesitenkina vien išbandytais keliais, bet eina pirmyn, klausydamas Šventosios Dvasios balso.

***

Judas Iskarijotas buvo išdavikas. Jis sunkiai nusidėjo. Tačiau Evangelijoje pasakojama ir apie kitą ne mažiau baisų dalyką. Kai Judas suprato, kad pasielgė labai blogai ir norėjo atiduoti už išdavystę gautus pinigus, jis vėl nuėjo pas religinį elitą. Kokios reakcijos sulaukė? Jie nepaguodė, net nenuramino tuo, kad dabar jie visi bendrininkai ir pasistengs jam padėti. Jų atsakymas buvo: „Daryk, ką nori. Tai tavo problema!“ Jie paliko jį vieną. Atmetė, neištiesė rankos atgailauti norinčiam išdavikui. Jie buvo užmiršę, ką reiškia būti ganytojais, nes buvo įsijautę į intelektualų ir mokytojų vaidmenį. Jiems rūpėjo jų sukonstruotas teisingumas, o ne Viešpaties valia.

***

Klerikalizmo blogis labai bjaurus! Tai puikiai matome fariziejų veiksmuose, nuo kurių nukenčia vargšė, nuolanki Dievo Tauta, laukianti Viešpaties. Dangiškasis Tėvas norėjo būti kartu su mumis. Jis siuntė Sūnų, Mesiją, kurio žydų tauta labai laukė. Tačiau fariziejai piktinosi, kad Jėzus neatitinka standartų: bendrauja su ligoniais, vargšais, atstumtaisiais, muitininkais, nusidėjėliais, prostitutėmis.

Nepamirškime, kad taip pat ir šiandien Jėzus sako mums, tiems, kurie susigundė klerikalizmu: „muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.“

***

Viešpaties kaimenė visuomet kelyje: ji negali savintis Dievo ir tikėtis jį įkalinti savose struktūrose bei strategijose. Piemuo randamas ten, kur yra paklydusi avis. Taigi ir Viešpaties ieškoti reikia ten, kur jis nori mus sutikti, o ne ten, kur mes reikalaujame jį rasti! Nėra kito kaimenės suvienijimo kelio, kaip tik sekti piemens gailestingumo nurodytu keliu. Ieškodamas paklydusios avies jis ragina likusias devyniasdešimt devynias prisidėti prie kaimenės suvienijimo. Tuomet ne tik piemens ant pečių nešama avis, bet ir visa kaimenė seks paskui jį namo švęsti kartu su „draugais ir kaimynais“.

Negalime būti užsidarę, kitaip patys pradėsime dvasiškai pūti. Mes privalome išeiti, jokiu būdu negalime užsidaryti savyje, mažose savo bendruomenėse, parapijose ir laikyti savęs „teisuoliais“. Taip nutinka, kai pritrūksta misionieriško užsidegimo, kuris pastūmėtų mus susitikti su kitais. Jėzaus požiūriu, visiškai paklydusių avių nėra, yra tik tokios, kurias reikia surasti. Privalome gerai tai suprasti: Dievui nė vienas nėra galutinai prarastas. Niekada! Dievas mūsų ieško iki paskutinės akimirkos. Pagalvokite apie gerąjį plėšiką: tik Jėzaus požiūriu, nė vienas nėra galutinai prarastas. Todėl perspektyva visiškai dinamiška, atvira, skatinanti ir kūrybiška. Ji ragina išeiti ir ieškoti kelio į brolystę. Joks nuotolis negali piemens sulaikyti ir jokia kaimenė negali atsisakyti savo brolio. Surasti paklydusią avį yra piemens ir Dievo džiaugsmas, tačiau taip pat ir visos kaimenės! Mes visi esame surastos ir Viešpaties gailestingumo surinktos avys, pašauktos kartu su Juo surinkti visą kaimenę!

***

Geras kunigas pirmiausia yra žmogus su savuoju žmogiškumu, žinantis savo istoriją, jos turtingąją pusę ir jos žaizdas, išmokęs gyventi su savimi taikoje, pasiekęs gilią ramybę, būdingą Viešpaties mokiniui. Žmogiška formacija yra būtinybė kunigui, kad išmoktų nebūti kontroliuojamas savo ribų, bet labiau panaudotų savo talentus.

Kunigas yra taiką atradęs žmogus, kuris moka skleisti ramybę aplink save, taip pat ir sunkiais momentais, perduodamas santykio su Viešpačiu grožį.

Nenormalu, kai kunigas dažnai būna liūdnas, suirzęs ar kieto charakterio, tai nėra gerai ir neduoda nieko gero nei kunigui, nei jo tautai. Mes, kunigai, esame džiaugsmo apaštalai, skelbiame Evangeliją, „gerąją naujieną“. Žinoma, kad ne mes suteikiame Evangelijai galią, bet galime padėti arba sutrukdyti Evangelijos ir žmonių susitikimui. Mūsų žmogiškumas yra tarsi ąsotis, kuriame saugome Dievo lobį ir kuriuo turime rūpintis, kad jo turinys būtų gerai perduotas. Kunigas niekad neturi prarasti savo šaknų.

Nesame kunigai dėl mūsų pačių, bet dėl Viešpaties ir dėl Jo žmonių. Tai padeda negalvoti apie save, būti autoritetingiems, bet ne autokratiškiems, tvirtiems, tačiau ne kietiems, džiugiems, bet ne paviršutiniškiems. Būti ganytojams, bet ne funkcionieriams. Žmogiška, intelektualinė ir dvasinė formacija, kurią gauna kunigas, tampa jo sielovadiniu rūpesčiu ir uolumu. O per didelis kietumas ar irzlumas, savo ruožtu, turi būti gydomi dvasinio gydytojo ar mediko.

Kunigas gyvena „tarp žmonių“, kaip tarp brolių. Jis gimė tautoje, su ja turi ir likti. Jis nėra sielovados profesionalas, kuris dirba savo darbą, o po to grįžta į savo atskirą gyvenimą. Gėris, kurį kunigai gali padaryti, atsiranda iš ypatingo jų artumo ir švelnios meilės žmonėms. Jie nėra filantropai ar funkcionieriai, bet broliai ir tėvai. Artumu, gailestingumu, žvilgsnio šiluma evangelizuojame, leidžiame pajusti gyvenimo pagal Evangeliją grožį.

Tai galioja ir santykiui tarp vyskupų bei kunigų. Jei vyskupas nesugeba būti šalia savo kunigų, geriau atsistatydintų ir dirbtų kitą gerą apaštalinį darbą.

Gera sąžinės apskaita kunigui yra klausimai: jei Viešpats šiandien grįžtų, kokį mane atrastų? Kur mano širdis? Ar tarp žmonių, dalijantis jų skausmais ir džiaugsmais, ar tarp pasaulio bei privačių reikalų? Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti kunigui orientuoti savo tarnystę Viešpaties link.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *