Amerikiečių rašytojas, scenaristas, daugybės literatūros premijų laureatas gimė keli metai po Antrojo pasaulinio karo labai neturtingoje šeimoje. Vaikystės išbandymai ir aplinka prisidėjo prie svajų apie superherojus, ir George‘as anksti pradėjo rašyti superherojaus žanro kūrinius. Tapo diplomuotu žurnalistu ir tuo pat metu ėmėsi mokslinės fantastikos žanro. Dėstė žurnalistiką, organizavo šachmatų turnyrus, paskui persikėlė į Holivudą, kur darbavosi kaip scenaristas. Pasaulinę šlovę jam pelnė maginės fantastikos žanro epopėja „Ledo ir ugnies daina“, kurios pirmoji knyga „Sostų karai“ buvo pasirinkta kaip įspūdingo serialo pavadinimas. Save vadina rašytoju-sodininku, kuris knygos siužetą augina kaip augalą, niekada iki galo nežinodamas, kaip viskas pakryps. „Todėl man vis dar įdomu rašyti“, – sako Martinas. Taip pat priduria: „Neįmanoma parašyti geros knygos, kurioje niekas nežūsta. Nuo vaikystės man susiformavo nepasitikėjimas laiminga pabaiga.“

Kiekviename konflikte gėris ir blogis egzistuoja abiejose pusėse. Kadaise atsisakiau tarnauti Vietname, nes laiku supratau, kad jam vadovauja toli gražu ne Sauronas.

Nužudyti žmogų – visuomet sunki nuodėmė. Pažvelkime, kaip buvo viduramžiais. Norėdamas užmušti kitą, turėjai paimti plieno gabalą, jį prižiūrėti, kad paskui juo galėtum pramušti priešininko šarvus. Jei tai pavykdavo, tekdavo tiesiog maudytis kito žmogaus kraujyje ir klausytis jo priešmirtinių dejonių. Dabar mes turime mechanizmus – raketas ir nepilotuojamus lėktuvus. Tai reiškia, jog galime sunaikinti žmogų paprasčiausiai paspausdami mygtuką. Jau nebegirdime, kaip mūsų aukos meldžia pasigailėti, nebesusitepame jų krauju. Tačiau nesu įsitikinęs, kad žudymas dėl to tapo bent kiek humaniškesnis.

Valdžia – tai didžiulė našta. Tolkienas laikėsi viduramžių filosofijos: jei karalius geras, tai jo karalystė klesti. Tačiau pažvelkite į istorijos vadovėlius ir pamatysite, kad viskas nėra taip paprasta. Tolkienas tvirtino, kad Aragornas, tapęs karaliumi, valdė išmintingai ir dorybingai. Tačiau Tolkienas neuždavė svarbiausių klausimų: Kokią mokesčių surinkimo sistemą taikė Aragornas? Kaip buvo organizuojama karinė tarnyba? Koks buvo orkų likimas? Sauronas sunaikintas, tačiau ne visi orkai žuvo. Jie pasislėpė kalnuose. Ką daryti su jais Aragornui? Pabandyti integruoti į savo karalystę ar įvykdyti genocidą, išpjaunant visus orkus, net ir mažylius?

Blogio ir gėrio kova vyksta ne karo lauke, bet žmogaus širdyje.

Nesu tas, kuris pateikia atsakymus. Man kur kas labiau patinka klausti. Todėl labai smagu, jog mano knygos sukėlė daugybę ginčų.

Ar šiandien dar galima būti Jerome Salingeriu? Bent jau leidėjams selindžeriai nereikalingi. Kurti visiškoje izoliacijoje? Leidėjams reikia, kad tu turėtum savo asmeninį puslapį, naudotumeisi socialiniais tinklais. Tu turi būti matomas.

Istorija gimsta tik tada, kai ją pradedi pasakoti.

Idėjos kainuoja nedaug. Mano galvoje kur kas daugiau idėjų nei galiu jas realizuoti. Todėl visada didžiuojuosi ne pačiu sumanymu, bet jo įgyvendinimu.

Nežinau, ką reiškia būti liliputu ar aštuonmete mergaite, tačiau esu įsitikinęs, kad tai, kas žmones jungia, yra tvariau nei visi skirtumai.

Visada norėjau parašyti knygą, kuri būtų tokia didelė, kaip mano vaizduotė.

Gyvenimas per trumpas, kad galėtume skaityti prastas knygas, tuo labiau – tokias rašyti.

Praeitis visada lieka su mumis.

Ištrauka iš knygos „Mozaika“

Comments are closed.