Rašytojas Michailas Šiškinas: „Tylėti, vadinasi, būti bendrininku“

„Literatūra ir menas“
2017-05-26 nr. 3617

Michailas Šiškinas, romanų „Veneros plaukas“ ir „Laiškų knyga“ autorius, – visų prestižiškiausių Rusijos literatūros premijų laureatas. Jo kūryba išversta į 30 kalbų. Nepritardamas Rusijos politikai, 2013 m. atsisakė atstovauti jai JAV knygų mugėje. Esė ir straipsniuose nuolat pasakoja apie šalies realijas, mitus ir fobijas, politinius kalinius ir grobuoniškus karus. Gyvendamas Šveicarijoje M. Šiškinas neužsisklendžia, neslepia savo pilietinės pozicijos.

Kai kas mano, kad dabar Rusijoje itin domimasi literatūra. Masiškai leidžiamos knygos, Pirmasis TV kanalas rodo filmus apie Josifą Brodskį ir Sašą Sokolovą, steigiamos naujos premijos, kuriamos knygoms skirtos interneto svetainės: „Gorkij“, „Polka“ („Gorkis“, „Lentyna“)… Kaip manote, ar literatūra tikrai tokia paklausi?

Išvykau iš Rusijos jau seniai, pastaruosius dvejus metus ten nesilankiau, todėl nesidomiu, kokios naujos svetainės atidarytos ir kokias knygas ten skaito. Man atrodo, visa tai – wishful thinking: tas pats, kaip vieno politinio kalinio išteisinimą laikyti atšilimo pradžia. Jei įkuriama knygoms skirta svetainė, dar nereiškia, kad šioje srityje prasidėjo atšilimas.

Žmonės visada skaitė dėl vienos itin paprastos priežasties: jie bijo likti akis į akį su savimi, siekia kuo skubiau užkišti kosminę skylę savyje. Skaitydamas nustoji būti savimi – tampi kažkuo kitu, įsileidi į save kitą pasaulį, užpildai žiojinčią skylę. Kadaise egzistavo tik knygos, vėliau atsirado ir kitų priemonių –­ technika tobulėja. Nueini į kiną ir trumpam atsikratai savęs… Vėliau atsirado internetas… Kaskart sprendžiama ta pati užduotis, tik vis sėkmingiau. Dabar atsikratyti savęs vieniems padeda televizorius, kitiems – feisbukas. Kai kas iš įpročio vis dar griebiasi knygų. Beje, kalbu apie tikrus skaitytojus, o ne apie tuos, kurie skaito dėl to, kad rašo. Netikiu, jog galėjo kilti nauja susidomėjimo literatūra banga. Tie, kurie skaitė, skaito kaip ir anksčiau. Tačiau tokių žmonių Rusijoje vis mažėja.

Žinoma, iš šalies atrodo, kad Rusijoje literatūra yra dėmesio centre. Tokios išvados daromos remiantis į knygų muges suplaukiančiomis miniomis. Tačiau tai ne įrodymas: esu matęs knygų mugių visame pasaulyje, ir jose visose minios. Taigi literatūrocentrinių šalių pasaulyje, ačiū Dievui, daug. Bet Rusija yra fobocentrinė.

Pastarąjį kartą vykau į Rusiją dalyvauti Krasnojarsko knygų mugėje. Nuo tada nebenoriu ten kelti kojos. Didžiulės, sausakimšos salės, kiekviename užkaboryje sėdi rašytojas, kažką pasakoja. Įdomios knygos. Mano bičiulis Viktoras Sonkinas pristato puikų ekskursijų po antikinę Romą vadovą „Čia buvo Roma. Pasivaikščiojimai po senąjį miestą“. Žmonės beprotiškai susidomėję antikine Roma. Visa tai  2014 metais. Čia, Europoje, visiems plaukai pasišiaušę iš siaubo: Krymas, karas Ukrainoje, kas dedasi? Per susitikimus su skaitytojais Europoje visi klausimai tik tokie, nes žmonėms neramu ir jie apie tai kalba. Atvažiavau į Rusiją – niekas neuždavė nė vieno panašaus klausimo. Visi tyli, visi baisiai susidomėję antikine Roma.

Madame de Staël prieš du šimtus metų „Kelionėje po Rusiją“ rašė: „Itin įdomus rusų tylėjimas: jie niekada neklausia to, kas juos labiausiai domina.“ Per vieno žmogaus gyvenimą Rusijoje viskas pasikeičia: šalies ir gat­vės pavadinimai, valstybės santvarka, valdymo forma, sienos. Tačiau per du šimtus metų viskas lieka kaip buvę. Visas gyvenimas Rusijoje sukasi aplink vienintelę – baimės – ašį. Štai, mano nuomone, iškalbinga istorija. Maskvos knygų rūmai – nuo seno mano namai, ten dar būdamas mokinukas Užsienio literatūros skyriuje pirkdavau Maxą Frischą vokiečių kalba, vėliau ten pats skaitytojams pristačiau kelias savo knygas. Ir štai kažkokia padugnė ant fasado iškabina didžiulį plakatą su žmonių, kuriuos asmeniškai pažįstu ir nepaprastai gerbiu – Liudmilos Ulickajos, Grigorijaus Čchartišvilio, – portretais ir užrašu „tautos išdavikai“. Aš Maskvoje turiu, tarkim, tūkstančius skaitytojų, bet šie rašytojai turi šimtus tūkstančių, milijonus. Ir tie šlykštūs plakatai kabo kelias dienas, o žmonės eina pro šalį ir stengiasi nepastebėti, kaip juos dergia. O juk tai žemina būtent juos – skaitytojus. Nenoriu, kad tai būtų mano Maskva ir mano skaitytojai.

O filmai apie Josifą Brodskį ir Sašą Sokolovą, kuriuos rodė Pirmasis TV kanalas, primena Puškino jubiliejaus iškilmes 1937 metais. Rusų klasikų jubiliejų minėjimas Gulago šalyje – ne kas kita, kaip bandymas didžiais vardais užmaskuoti niekšybes. Dabar naudojami tie patys metodai: jei mes kuriame apie juos filmus, laikome saviškiais, vadinasi, jie su mumis.

Patriotai dabar pasiryžę prikelti iš numirusių visus klasikus, kad galėtų juos mobilizuoti. Jie negali suprasti: net jei Puškinas su Brodskiu ir prisikeltų iš mirusiųjų, tai pasiskelbtų esą „tautos išdavikais“, kad nereikėtų stovėti vienoje rikiuotėje su tais patriotais. Ką bedarytų Pirmasis TV kanalas, tai nepadės priartinti šalies prie literatūros. Rusija kaip buvo, taip ir liko dvasingos baimės ir išmintingo tylėjimo šalimi.

Nusiritome atgal, į visišką sovietizmą: sėdėk savo dačioj kaip pelė po šluota, skaityk knygeles, kol tavęs niekas neliečia – tu nieko nelieti. Bet jei tik panorėsi pasijusti žmogumi, įsileisti į širdį bent lašą žmogiškojo orumo – tuoj tapsi Ildaru Dadinu. Tave kankins ir niurkys galvą įkišę į klozetą.

Kokį tuomet įsivaizduojate savo skaitytoją? Kas jis?

Deja, dabar gyvename karo sąlygomis. O fronte viskas aišku: tu arba tautos išdavikas, arba patriotas. Aš – su išdavikais. Tikiuosi, kad ir mano skaitytojai. Tas karas tęsiasi jau daug metų, tačiau nė viena iš grupių taip ir negebėjo nei primesti, nei įdiegti kitai savo vertybių. Visi per pastaruosius 200 metų vykdyti bandymai šviesti liaudį, diegti europietiškas vertybes ir t. t. nieko nedavė. „Krymas mūsų“ forever. 1917-aisiais šviesuomenė buvo suteikusi Rusijai kelis demokratijos mėnesius, vėliau ji mums – kelis dešimtmečius nuoseklaus naikinimo. Endlösungo idėją – sunaikinti visus iki vieno europinių vertybių nešiotojus Rusijoje – Stalinui lyg ir pasisekė įgyvendinti, bet tų „tautos išdavikų“ ir vėl pridygo. Ką jiems bedarytum, jie mutuoja ir vis tiek išlieka.

Štai čia veikiausiai ir slypi didžioji problema: šalyje, kaip komunaliniame bute, negali sugyventi du vienas kito nekenčiantys kaimynai. Nesugeba nei vienas kito užmušti, nei perauklėti. Vienintelis kompromisas – taikiai sugyventi. Neliesti vienam kito ir nepiršti savo vertybių. Kažką panašaus buvo pavykę pasiekti šio amžiaus pradžioje. Šį taikų sambūvį, kai vieniems buvo palikta galimybė kurti, filmuoti, statyti ką nori, o kiti tuo metu kūrė savo naftos imperiją, 2011 m. sutrikdė „tautos išdavikai“: jie pradėjo reikalauti sąžiningų rinkimų. Na, ir, žinoma, gavo iš patriotų taip, kad maža nepasirodė. Svarbiausias patriotų ginklas – užsukti išdavikams deguonį, kad šie negalėtų kvėpuoti, ir išstumti juos į užsienį. Veikia labai efektyviai.

Suprantama, Rusijoje galima ir reikia kovoti už demokratiją. Tačiau laimėti šios kovos negalima. Tiesiog reikia suvokti, kokį tikslą šiame kare turėtų kelti nepatriotai. Mano galva – puoselėti ir kurti rusų kultūrą. Jie niekada neįveiks mūsų šiame fronte.

Bet gal kaip tik tai ir skiria žmones: vieni skaito jus, Vladimirą Šarovą, Sašą Sokolovą, intelektualų non-fiction, kiti – popsą? Gal kaip tik tie, kurių skonis neišlavintas, ir kabina tuos plakatus ar krečia panašaus lygio pokštus internete?

Nejaugi išties manote, kad perskaitęs gerą knygą žmogus tampa geresnis? Manote, kad tie, kurie šaudė dvasininkus, skandino baržas su įkaitais, sukėlė Holodomorą, neskaitė rusų klasikų? Bijau, kad didžioji rusų literatūra – didžioji lūzerė. Kai teko iš tiesų pasirinkti, nepadėjo nei Čechovas, nei Tolstojus, nei Dostojevskis, nei Turgenevas. Šalis virto Gulagu. Tiesa, rusų klasikai padėjo kelioms kartoms ištverti lagerį. Tai vienintelis dalykas, kurį iš tikrųjų gali rusų literatūra: padėti ištverti ten, kur nėra kuo kvėpuoti. Tikriausiai ji ir dabar padeda ištverti tiems, kurie neklykia: „Krym naš!“ Gal tai ir paaiškintų populiarumą, apie kurį kalbėjote?

Galime įsivaizduoti, ką ketvirtą XX a. dešimtmetį jautė Thomas Mannas ar Hermanas Hesse, apie ką Brazilijoje prieš savižudybę mąstė Stefanas Zweigas. Juk minioje, kuri susižavėjusi paskui savo fiurerį žengė į bedugnę, buvo ir jų skaitytojų. Tuomet vardan ko, kam, kodėl jie rašė? Apima šleikštulys, kai mąstau: nejaugi tarp žmonių, skaičiusių mano „Izmailo paėmimą“, „Veneros plauką“, „Laiškų knygą“, yra ir tokių, kurie gali šaukti: „Valio! Krymas mūsų!“ ir nekęsti ukrainiečių? Negali būti, nenoriu tuo tikėti.

Nors kalbate apie tai, kad knyga nebevertinama, Rusijoje jus ir toliau leidžia?

1928 m. lankydamasis Maskvoje Zweigas žavėjosi, kad Iverskajos koplyčia stovi vos už šimto žingsnių nuo mauzoliejaus, ir rašė apie bolševikų toleranciją. Po šešių mėnesių koplyčią nugriovė.

Viskas gali akimirksniu pasikeisti. Ir niekas nežino, ar į gera.

Bet argi žmonės neturėtų daryti to, kas jiems geriausiai sekasi? Jei tu rašytojas – rašyk knygas, nesikišk į politiką. Ar esate įsitikinęs, kad viską darote teisingai, kad tai verčia pasaulį keistis ir padeda jam?

Nežinau, ar viską darau teisingai. Mano knygos tikrai nepakeis pasaulio. Ir politiku tapti niekad neketinau. Kita vertus, mūsų tėvynėje viskas yra politika. Štai Nabokovas – apolitiškas, bet mūsų šalyje buvo uždraustas.

Mano knygose tikrai nebus politikos, niekad nebus Putino ar ko nors panašaus, nes nedera iš patrankų šaudyti į žvirblius. Kokia prasmė rašyti apie jį, jeigu po 20–30 metų jo niekas neprisimins? Štai S. Sokolovas „Palisandrijoje“ iššovė iš savo „Didžiosios Bertos“ į Brežnevą ir kompaniją. Ir ką? Kas dabar prisimena Brežnevą? O tos knygos be komentarų dabar ir nepaskaitysi. Proza negali turėti laiko kvapo, laikas akimirksniu prasmirsta. Proza turi kvepėti amžinybe, nes amžinybė visad dvelkia gaiva. Atsiverskite Puškino „Belkino apysakas“ ar Bunino „Lengvą alsavimą“, ar Sokolovo „Mokyklą kvailiams“! Kiekviena eilutė dvelkia gaiva!

Padėti pasauliui galiu nebent sužadindamas skaitytojui žmogiškojo orumo jausmą.

Tačiau aš ne tik rašytojas, bet dar ir pilietis, man skauda dėl to, kas vyksta mano šalyje. Kai Europoje ar Amerikoje prašo padėti suprasti, parašyti, kas dedasi Rusijoje, rašau jiems straipsnius ir esė. Ten viskas visiems ir taip aišku, visi viską supranta ir nieko neįtikinsi kitaip. O čia, Vakaruose, man regis, darau svarbų darbą. Žmonės nori suprasti, jiems reikia aiškinti. Kitas klausimas, ar tai gali ką nors pakeisti? Tačiau nerašyti, vadinasi, tylėti. O tylėti – tai būti bendrininku. O aš juo būti nenoriu.

Jūs – pasaulio pilietis?

Turiu Rusijos Federacijos pasą, bet man gėda būti šios kriminalinės sistemos piliečiu. Laikau save visai kitokios Rusijos piliečiu. Toje šalyje kartu su manimi ne Girkinas su Putinu, o Rachmaninovas su Buninu. O tokie tautos išdavikai kaip Liudmila Ulickaja ar Ildaras Dadinas – nacijos pasididžiavimas. Tai šaliai nereikia nei sienų, nei armijos. Tai rusų kultūros šalis.

Gal romanuose esate ką nors išpranašavęs Rusijai, gal tos pranašystės išsipildė?

Jei ir išsipildė, tai prieš mano valią. Prisimenu, kaip ėjau į „Izmailo paėmimo“ premjerą Maskvos teatre „Most“, o spektaklis vadinosi „Atrakcionas“. Knygoje rašiau apie žmogaus, gyvenančio suluošintoje šalyje, patirtį. XX a. 10 dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje kartais atrodė, kad Rusija grįžta į civilizuotų tautų būrį. Norėjau, kad taip būtų.

Viena iš mano veikėjų skaito monologą apie tėvynę: „Čia daugiau nebėra ko laukti, – kartojo Maša, delnais spausdama smilkinius, – ši šalis prakeikta, čia nieko daugiau nebus, niekada nieko nebus, tau leis paėsti, prisikimšti pilvą kiek lenda, bet pasijusti žmogumi tau niekad neleis, gyventi čia –­ reiškia būti nuo ryto iki vakaro, nuo gimimo iki mirties žeminamam, ir jeigu dabar nepavyks pabėgti, teks bėgti vaikams, o jei nepabėgs vaikai, pabėgs anūkai.“ Šis monologas nuskambėjo spektaklyje. Tuo metu dar nebuvau praradęs vilties ir pasakiau režisieriui Georgijui Dolmazianui, kad tai tikriausiai neaktualu, šalis vis dėlto pasikeitė. Režisierius kreivai šyptelėjo: „Dar palaukite, Michailai!“

Laukti teko neilgai.

Kalbėjosi Jekaterina Drobiazko

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė