Egon Schiele (1890 m. birželio 12 d. – 1918 m. spalio 31 d.)  – XX a. pr. austrų tapytojas, dailininkas, grafikas. Ekspresionizmo meno srovės atstovas.  Jis kitoniškas, mistiškas, kontroversiškai vertinamas, itin jautrios sielos savininkas. Vieni jo paveikslus įsimyli iš pirmo žvilgsnio, kitiems jie pasirodo atgrasūs. Šis savotiškas meninkas, Gustavo Klimto pasekėjas, šokiruoja ir išlieka mįslinga figūra meno istorijoje. Erotika, daug nuogų kūnų, net vaikų nebrandžių kūnų, neproporcingų kūnų, autoportretų ir visai kitko nei stereotipiškai būtų įvardijama kaip gražu.

Minime neseniai praėjusią Egon Shiele gimimo dieną ir dalinamės menininko citatomis ir kūriniais.

Ak, tie šešėliai Vienoje. Miestas skendi tamsoje ir viskas mechaniškai prie jos prisitaiko. Noriu būti vienas. Noriu eiti į bohemiškuosius sodus. Gegužė, Birželis, Liepa, Rugpjūtis, Rugsėjis, Spalis… Privalau pamatyti naujų dalykų ir juos ištirti. Noriu ragauti tamsos vandenį, matyti lūžtančius medžius ir siaubingus vėjo gūsius. Noriu su nuostaba apžiūrėti aprudijusias sodo tvoras, noriu po kojomis girdėti traškančius lapus, jausti vakaro drėgmę ir vėsą, matyti kaip balti debesys stato dangaus karalystę virš manęs… Noriu atidžiai žiūrėti į augančią žolę, į rožinius žmones, garbias bažnyčias. Noriu girdėti, ką sako katedros. Noriu tekinas bėgti pievomis, bučiuoti žemę ir užuosti gėles. Ir tada aš sugebėsiu suteikti viskam pačias gražiausias formas. Sugebėsiu kurti spalvotus laukus.

Dabar aš nepailstamas stebiu fizinius kalnų, vandens, medžių bei gėlių judesius. Gamta nepaliaujamai primena, kad žmogaus kūnui būdingi tokie patys dalykai. Mes veikiami tų pačių impulsų, kurie mums sukelia pasitenkinimą ar skausmą, kaip kad ir augalijai.

 

Ir aš buvau įsimylėjęs viską – norėjau su meile žvelgti į piktus žmones, kad jų akys man privalėtų atsakyti. Norėjau nešti dovanas pavyduoliams ir sakyti jiems, kad esu bevertis.

Kūnai turi savitą šviesą, kurios veikiame gyvena: jie dega patys, jie nėra padegami iš vidaus.

Menas negali būti modernus. Jis savo pačia esme yra nepavaldus laikui.

Aš ir tai per ilgai gyvenau kitame pasaulyje. Ir aš vėl trokštu ten grįžti.

 

Parengė Dominyka Navickaitė. 

 

 

 

Comments are closed.