Psichologė, socialinių mokslų daktarė Justina Kaliatkaitė-Kymantienė jau daugiau nei dešimtmetį padeda žmonėms sergantiems priklausomybės ligomis bei jų artimiesiems. Pasak psichologės, labai svarbu, kad, kalbant apie priklausomybės ligų prevenciją, apie pagalbą nuo priklausomybės kenčiantiems žmonėms ir jų artimiesiems, būtų imamasi kompleksinių priemonių.
Šiuo metu Lietuvoje priklausomybių prevencija ir kova su alkoholio destruktyviais padariniais pirmiausia suvokiama kaip alkoholio prieinamumo mažinimas. Svarbu būtų sužinoti, kokios dar priemonės galėtų padėti pasiekti norimą rezultatą?
Naujausia alkoholio vartojimo statistika, ar tai būtų sukrečiantys Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys, pagal kuriuos lietuviai – daugiausiai alkoholio pasaulyje suvartojanti tauta, ar kiek žemesni Lietuvos statistikos departamento pateikti rodikliai, bei mūsų šalį vienas po kito supurtę su psichoaltyvių medžiagų vartojimu susiję rezonansiniai nusikaltimai dvejonių nepaliko – šią problemą būtina spręsti rimtai ir neatidėliotinai. Priimti svarbūs sprendimai, susiję su alkoholio prieinamumo mažinimu. Kitų šalių praktika bei mokslu grįsti įrodymai patvirtina, kad alkoholio kainos didinimas, alkoholio vartojimo pradžios atitolinimas, prekybos laiko trumpinimas bei pardavimo vietų griežtinimas yra veiksmingos priemonės alkoholio vartojimui mažinti.
Tačiau šios prevencijos priemonės didžiąja dalimi yra orientuotos į priklausomybės dar neturinčius asmenis. Siekiant veiksmingo problemos sprendimo ir ilgalaikių rezultatų svarbu turėti tokią šalies politiką, kuri būtų skirta visoms tikslinėms grupėms ir apimtų kompleksinių strategijų taikymą. Priklausomi asmenis ir jų artimieji – ypatingo dėmesio reikalaujančios tikslinės grupės.
Beveik dešimt metų dirbu priklausomybės ligų srityje ir turiu pripažinti, kad su pagalba priklausomiems asmenims susiję probleminiai klausimai, išliko aktualūs ir nepakitę. Vienas tokių klausimų – nepakankamas profesionalios pagalbos prieinamumo užtikrinimas. Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas (angl. National Institute on Drug Abuse – NIDA), remdamasis per tris dešimtmečius atliktais moksliniais tyrimais bei klinikine praktika, išskyrė efektyvaus priklausomybių gydymo principus. Vienas šių principų – priklausomam asmeniui išreiškus norą sveikti, gydymas turi būti neatidėliotinai prieinamas. Apmaudu, tačiau dažnai nutinka taip, kad norinčiam sveikti žmogui neatidėliotina pagalba nėra prieinama ir gydymo tenka laukti eilėje. Didžioji dalis priklausomų asmenų į gydymą įsitraukia neturėdami vidinės motyvacijos. Dažniausiai šį žingsnį jie žengia vedini išorinių veiksnių – susikaupusių ilgo psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmių, šeimos išreikštų ultimatumų ir t.t. Tai nėra blogai, nes vidinė motyvacija pokyčiams gali atsirasti sveikimo proceso metu. Tačiau kol jos nėra, bet koks priklausomo asmens išreikštas noras gydytis yra labai vertingas. Į jį atliepus neigiamai nežinome, kada šis žmogus vėl kreipsis pagalbos ir ar išvis jos dar ieškos. Priklausomų asmenų artimiesiems, iš eilės pagal sąrašą skambinant į priklausomų asmenų reabilitacijas ir sulaukiant to paties atsakymo “vietų nėra”, dėl tokios situacijos belieka jaustis bejėgiais.
Kita problema išlieka tai, kad didelė dalis priklausomų asmenų sveikimą pradeda ir baigia detoksikacija, kuri yra nukreipta į abstinencijos simptomų slopinimą. Detoksikacija tėra sveikimo prielaida, galima tolesnio sveikimo pradžia, nes pati viena teturi menką įtaką ilgalaikiam psichoaktyvių medžiagų nevartojimui. Galėčiau prisiminti ne vieną atvejį, kuomet priklausomas asmuo detoksikacijos paslaugų yra kreipęsis ne keletą, o dešimtį kartų. Tai pseudo sveikimas, greičiau sukimasis dar viename vartojimo rate. Svarbu telkti pajėgas, nukreiptas į priklausomų asmenų motyvavimą tęsti gydymą.
Dar vienas svarbus efektyvaus priklausomybių gydymo principas – galimybė išbūti gydymo programoje tiek laiko, kiek jo reikia, atsižvelgiant į individualaus atvejo ypatumus. Pavyzdžiui, priklausomam asmeniui, kuris turi darbą, 28 dienų trukmės intensyvi “Minesotos” modelio stacionarinė programa bei savitarpio pagalbos grupių lankymas gali būti veiksmingas ir pakankamas pasirinkimas sveikimui tęsti. Tačiau tyrimai rodo, kad daugumai sveikstančių asmenų gydymo programoje svarbu išbūti bent tris mėnesius ir ilgiau. Pavyzdžiui, ankstyvo narkotikų vartojimo pradžios atveju, kuomet priklausomas asmuo stokoja ne tik darbinių, bet gyvenimo įgūdžių apskritai, sveikimui užtikrinti dažniausiai prireikia daugiau laiko saugioje aplinkoje bei ilgesnio profesionalų komandos palydėjimo. Mano praktika ne kartą tai patvirtino. Per šešis mėnesius reabilitacijos programoje sveikstanstis asmuo įgyja daug žinių apie savo ligą, formuoja psichosocialinius įgūdžius, mokosi konstruktyviai spręsti problemas ir gauna įvairiapusę psichologinę, socialinę bei dvasinę pagalbą. Tuomet seka reintegracijos etapas. Šios programos metu asmuo toliau gyvena bendruomenėje, tačiau turi daugiau laisvės, o sykiu ir daug galimybių už šią laisvę prisiimti atsakomybę. Dažniausi uždaviniai šiame etape – darbo paieška, įsitvirtinimas darbo rinkoje, susikaupusių finansinių problemų sprendimas, santykių su šeima atkūrimas, naujų, sveikimui palankių santykių kūrimas ir kita. Reintegracijos programa užtikrina galimybę su saugiu specialistų komandos – psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų, dvasininkų – palydėjimu perkelti reabilitacijos programoje įsisavintas žinias ir įgūdžius į tikrąjį gyvenimą, mokytis įgytais įrankiais naudotis susidūrus su sunkumais. Mano darbo praktika tik patvirtina, kad neretai didžiausi lūžiai sveikstančio žmogaus gyvenime įvyksta reintegracijos periodu. Tai reiškia, tęsiant sveikimą bendruomenėje ilgiau nei pusę metų. Toks gydymas brangiai kainuoja. Priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos programos išlaikomos iš projektinių lėšų. Svarstytini klausimai dėl nuoseklaus dalinio ar visiško priklausomybės ligų gydymo taikant reabilitacijos bei reintegracijos programas finansavimo iš valstybės biudžeto.
Pagalba priklausomų asmenų artimiesiems taip pat išlieka aktualia problema. Priklausomybė paliečia visos šeimos gyvenimą. Tai traumuojanti patirtis – gyvenimas visiškame neapibrėžtume, baimėje, bejėgystėje, esant aukštai fizinio ir psichologinio smurto, suicido rizikai. Gyvenant tokiomis aplinkybėmis nesužeistų nebūna. Artimiesiems svarbu gauti profesionalią psichologinę ir socialinę pagalbą. Į mūsų bendruomenėje veikiančias psichologinės pagalbos grupes priklausomų asmenų artimiesiems žmonės atvyksta ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Svarbu sukurti sistemą, kuri užtikrintų profesionalios pagalbos priklausomų asmenų artimiesiems prieinamumą visuose Lietuvos regionuose.
Tiesa, dar norėčiau atkreipti dėmesį į žiniasklaidos vaidmenį. Alkoholio reklamos uždraudimas yra svarbus žingsnis, siekiant valdyti visuomenės poveikio šaltinius, galinčius formuoti teigiamas nuostatas alkoholio vartojimo atžvilgiu. Žiniasklaida yra galingas informacijos sklaidos ir nuostatų formavimo šaltinis. Ją galima būtų veiksmingiau išnaudoti psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijai, apimant ir mitų apie priklausomybes griovimą, priklausomybės ligų paliestų žmonių stigmos mažinimą bei teisingos informacijos apie pagalbą sklaidą. Nuoseklus socialinės reklamos kampanijų vykdymas, kaip dalis kompleksiškai taikomų skirtingų prevencijos strategijų, galėtų svariai prisidėti prie teigiamų rezultatų. Žiniasklaidoje dirbančių specialistų mokymas, kaip teisingai pateikti informaciją taip pat būtų svarbus. Atkreiptinas dėmesys į tam tikras socialinės dokumentikos laidas, turinčias bene didžiausiais žiūrimumo rodikliais pasižymintį eterio laiką. Šiose laidose dažnai sprendžiamos su alkoholio vartojimu ar priklausomybėmis susijusios žmonių problemos. Kodavimas nuo prilausomybių pasirenkamas kaip gydymo variantas. Tai klaidina visuomenę. Mokslu grįstų įrodymų, kad tai būtų veiksmingas priklausomybės ligų gydymo metodas, nėra.
Akivaizdu, kad sudėtinga problema reikalauja kompleksinių sprendimų. Reikalinga ir politinė valia, ir didesnis visuomenės sąmoningumas. Kiekvienas asmuo atsakingas už tai, kokioje aplinkoje gyvena. Reikia nepamiršti, kad kiekvienas gali prisidėti prie problemos sprendimo. Gal tai būtų asmeninis pasirinkimas gyventi sveikai, kaip įkvepiantis pavyzdys kitiems? Gal tai būtų neabejingumas matant, kad nepilnamečiai asmenys bando įsigyti alkoholio jį nupirkti paprašę prie parduotuvės sutiktą žmogų? Gal tai būtų drąsa pakalbėti su giminaičiu, apie kurio priklausomybę jau žinoma daug metų, ir pasiūlyti jam savo palaikymą bei informaciją apie pagalbą? O gal tai būtų malda už priklausomybės paliestus asmenis?
Kokios informacijos ar ugdymo reikėtų jau mokyklų suole? Ar tai turėtų būti informacija apie svaigalų destruktyvius padarinius ar emocinės brandos ugdymas?
Alkoholio vartojimui įtakos turi daugelis veiksnių, ne tik žinių apie jo keliamas rizikas stoka. Todėl jei informacijos teikimo apie alkoholio keliamą pavojų stategija taikoma pavieniui ir nėra derinama su kitomis, ji nebus veiksminga. Ekspertai nurodo, kad tam tikromis aplinkybėmis vien informavimas gali sukelti net priešingą poveikį – sužadinti mokinių smalsumą ir norą pabandyti.
Vaikai, paaugliai, jauni asmenys – tai didžiausia rizikos grupė pradėti vartoti įvairias psichoaktyvias medžiagas. Tyrimai rodo, kad vienos psichoaktyvios medžiagos vartojimas didina kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo riziką. Todėl su alkoholio prieinamumu susiję draudimai, tame tarpe ir amžiaus, kuomet pradedamas vartoti alkoholis, atitolinimas – svarbios į šią tikslinę grupę nukreiptos prevencijos priemonės. Tačiau reikia nepamiršti, kad prevencija būtų veiksminga, ji neturi apsiriboti rizikos veiksnių mažinimu. Svarbu stiprinti apsauginius veiksnius. Vykdant psichoaktyvių medžiagų prevenciją mokyklose svarbu formuoti neigiamas nuostatas alkoholio atžvilgiu, vykdyti gyvenimo įgūdžių ugdymui skirtas programas. Šios programos apima bendravimo įgūdžių formavimą, ugdo asmens gebėjimą įveikti sunkumus – moko konstruktyviai spręsti problemas, įveikti stresą, atsispirti bendraamžių spaudimui, ir kt. Svarbu didinti vaikų ir paauglių sąmoningumą, skatinti rinktis sveiką gyvenseną.
Apskritai, kalbant apie udgymą, šeimai, mokyklai ir bendruomenei tenka svarbus uždavinys – padėti užaugti žmogumi, turinčiu sveiką savivertę. Dirbdant su sveikstančiais priklausomais asmenimis ir jų artimaisiais nuolat tenka grįžti prie klausimo, kaip ta sveika savivertė atrodo? Iš ko galima suprasti, kad ji sveika? Man patiko prancūzų psichiatro psichoterapeuto Christophe André darbo praktika paremtos įžvalgos, kurias ypač dažnai atpažįstu savo darbe. Sveika savivertė – tai sakyti tai, ką galvoju; daryti tai, ką noriu; neatsitraukti susidūrus su kliūtimi; nesigėdyti kažko atsisakyti; nesileisti apgaunamam reklamos, kuri stengiasi įteigti, kad tik rinkdamasis t.t. prekės ženklą būsiu vertingas; nuoširdžiai juoktis, kai esu švelniai pašiepiamas; žinoti, kad galiu pakelti nesėkmes; drįsti pasakyti “ne”; leisti sau nežinoti ir apie savo nežinojimą pasakyti kitiems; jaustis vertam meilės; leisti sau pasakyti “bijau” arba “aš nelaimingas” ir nesijausti dėl to pažemintam; suteikti sau teisę nuvilti arba kažko neįgyvendinti; leisti sau kitų paprašyti pagalbos; suteikti sau teisę pasvarsčius pakeisti nuomonę ir kt. Tikėtina, kad žmogui, kuris gali šiuos dalykus, susidūrus su sunkumais gyvenime neprireiks psichoaktyvių medžiagų siūlomos anestezijos. Šių dalykų mokosi sveikstantys nuo priklausomybių asmenys.
Šiandien išskirtinai susitelkiama į alkoholį, ar iš tiesų priklausomybė nuo alkoholio yra dominuojanti prieš kitas?
Nėra lengva atsakyti į klausimą apie skirtingų priklausomybių paplitimo statistiką. Turbūt pagrįstai galime numanyti, kad priklausomybės nuo alkoholio paplitimo rodikliai būtų aukščiausi jau vien dėl to, kad tai yra legali psichoaktyvioji medžiaga. Pavyzdžiui, paskutinio (2012 m.) kas ketverius metus Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atliekamo psichoaktyvių medžiagų vartojimo paplitimo Lietuvoje tyrimo duomenimis, 82 proc.15–64 metų amžiaus asmenų per paskutiniuosius 12 mėnesių yra vartoję alkoholinių gėrimų. Tuo tarpu narkotikus per paskutiniuosius 12 mėnesių vartojusių asmenų dažnis siekia 2,6 proc. Pagal 2016 m. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro ataskaitą, šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis Europos Sąjungos gyventojų nuo 15 iki 64 metų nors kartą gyvenime yra bandę neteisėtų narkotikų. Tačiau pats vartojimas nėra tapatus priklausomybei. Galima būtų kalbėti apie įvairius su priklausomybės ligomis susijusius rodiklius, tokius kaip sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais, vartojant psichoaktyvias medžiagas, ar sergamumas alkoholinėmis psichozėmis. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad tikruosius skaičius apčiuopti labai sudėtinga. Priklausomybės paliesti žmonės ir jų artimieji yra linkę slėpti problemą. Dauguma atvejų vengiama kreiptis pagalbos, ir kaip bebūtų liūdna, kartais jos taip ir nesikreipiama. Be to, skirtingų priklausomybių paplitimą palyginti būtų sudėtinga ir dėl to, kad skirtingos priklausomybės dažnai pasireiškia kartu, t.y. priklausomas nuo alkoholio asmuo gali turėti ir patologinį potraukį azartiniams lošimams. Ir nors šiandienos aktualijų fronte alkoholio vartojimas ir priklausomybė nuo alkoholio sulaukia daugiausiai dėmesio, negalima sumenkinti kitų priklausomybių problemos aštrumo.
Dar vienas dalykas – specialistai dažnai sako, kad alkoholikui nepakanka nustoti gerti, reikia keisti požiūrį į gyvenimą. Alkoholis kartais veikia kaip nuskausminamasis – pašalinti anesteziją įmanoma, bet kaip padėti žmogui išsiversti be jos?
Alkoholio vartojimo sukeltos problemos visuomenę neraminti ėmė jau senai, būta įvairių priklausomybes aiškinančių teorijų. Pagal vieną jų, priklausomybių problema sieta su pačia medžiaga – alkoholiu. Manyta, kad alkoholio uždraudimas išspręs visas problemas. Tačiau ši teorija nepasitvirtino. Problema yra ne alkoholis, o jį vartojantis žmogus. Tai destruktyvus žmogaus santykis su savimi ir kitais. Nustoti gerti – būtina sveikimo sąlyga, tačiau viena pati ji nėra pakankama siekiant ilgalaikių rezultatų. Reikia keisti ne tik požiūrį į gyvenimą, bet ir elgesį. Dažnai tai klaidingai suprantama. Požiūrio bei elgesio pokyčiai įsivaizduojami kaip įvykis – lūžis ar “nušvitimas”. Taip sveikimą įsivaizduojantiems žmonėms paprastai tenka nusivilti. Elgesio keitimas yra ilgas procesas. Darbe su priklausomais asmenimis ir jų artimaisiais dažnai remiamės James O. Prochaska su kolegomis pasiūlytu Elgesio keitimo stadijų modeliu, kuris buvo sukurtas siekiant paaiškinti ketinančių mesti rūkyti žmonių elgesį. Šis modelis leidžia įvertinti žmogaus pasirengimą keisti elgesį ir pagal tai parinkti tuo metu jam veiksmingiausias pagalbos strategijas. Modelis aprašo šešias elgesio keitimo stadijas, kurioms būdingas skirtingas žmogaus pasirengimas keisti savo elgesį. Iki svarstymo stadijoje žmogus savo paties problemų nemato, nors jos jau būna akivaizdžios kitiems. Svarstymo stadijoje jis savo problemas jau atpažįsta. Tuomet seka pasirengimo stadija, kai žmogus ruošiasi imtis kokių nors veiksmų šioms problemoms spręsti. Veiksmų stadija pasiekiama tuomet, kai žmogus bent pusę metų kryptingai keičia savo elgesį. Palaikymo stadija trunka tol, kol nepageidaujamas elgesys įveikiamas. Žmogus įtvirtina savo elgesio pokyčius, tačiau atkryčio rizika išlieka. Atkryčio stadiją asmuo pasiekia, jei vėl grįžta prie nepageidaujamo elgesio. Dauguma sveikstančių priklausomų asmenų šias stadijas pereina keletą kartų. Šis modelis iliustruoja, kad nėra greito ir lengvo kelio į sveikimą. Tačiau kelias yra. Sveikstančių priklausomų asmenų gyvenimo istorijos – tai liudijimai, patvirtinantys, kad šis kelias įveikiamas.
Kalbino Dominyka Navickaitė
Šis pokalbis yra dalis projekto „Aštuntoji diena“, kurį iš dalies remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
