Paauglystė – nepaprastas laikas ir šeimai, ir pačiam vaikui. Kaip išsaugoti santykius ir maksimaliai ramiai išgyventi šį periodą? Psichologė Tatjana Onikova ir dvasininkas Andrejus Lorgusas – apie paauglystės krizes ir tėvų elgesį.

Tradiciškai manoma, kad tėvai vaikų auklėjimui turi paskirti visą savo gyvenimą, kad tai – svarbiausia. Ar sutinkate su tokia nuomone?

Taip, dažnai nutinka būtent taip: mes kreipiame dėmesį į tai, kaip jaučiasi mūsų vaikai, ir visiškai pamirštame apie save ir kaip mes gyvename. Noriu pasakyti, kad jokiomis aplinkybėmis negalima pamiršti savęs, visada reikia stengtis gyventi savo gyvenimą, o ne vaiko, ar ne tik dėl vaiko. Kai tėvų interesų ratas yra platus, ne vien tik susijęs su vaikais, tai sąlygoja mažesnį vaiko egocentriškumą, jis nemanys, kad gyvenimas turi suktis tik apie jį. Jei nuo mažų dienų vaikas mato, kad tėvai turi savų pomėgių, reikalų, užsiėmimų, jis mokosi gerbti asmeninę tėvų erdvę.

Tačiau tėvams nėra paprasta suprasti, kad vaikas – atskira asmenybė, o ne jų nuosavybė. Vaikas mums duotas laikinai, kad išauklėtume ir paruoštume suaugusiojo gyvenimui. Tai ypač svarbu pasidaro vaikui tampant paaugliu. Nes būtent paauglystėje prasideda atsiskyrimo procesai: iš pradžių psichologiniai, o vėliau ir socialiniai. Tai normalu. Tai natūralu. Todėl svarbu, jog ne vien tik paauglys būtų pasiruošęs šiam atsiskyrimui, bet kad ir tėvai galėtų jį paleisti. Tad būtina rūpintis savo asmeniniu gyvenimu, nes kai vaikas išeis – iš pradžių emociškai, o paskui ir fiziškai – tėvai gali tiesiog netekti gyvenimo prasmės. Tam morališkai ruoštis reikia visu vaiko auginimo metu.

Ką reiškia rūpintis savo gyvenimu, nepamiršti apie save? Ar tai – krikščioniška? O kur pasiaukojama meilė?

Turime suprasti, kad čia kalbama ne apie lozungą „gyvenk dėl savęs“. Nepamiršti savęs – tai turėti savo interesų, pomėgių ratą. Tarkim, siuvimas, nardymas, rašymas – pomėgiai taip pat sukuria, lemia ir draugų ratą. Vaikas neturėtų suaugusiojo gyvenimo užimti visu šimtu procentų. Deja, mūsuose neretas disbalansas, nes tėvai dažnai galvoja: „Mes gyvename dėl vaiko, savi pomėgiai – vėliau.“ Tačiau kai tas „vėliau“ ateina, pradėti „savo gyvenimą“ būna jau per sunku, atsiranda nepasitikėjimas.

Tačiau jei mama iš pradžių būna užsiėmusi tik vaikais, ar, kai jie tampa paaugliais, jau per vėlu ieškoti savų interesų?

Iškart pastebėsiu: problemų, susijusių su paauglystės tarpsniu, profilaktika reikia užsiimti visą laiką, o ne pradėti tik tada, kai vaikui sueina 12–13 metų. Tačiau jeigu taip vis dėlto įvyko, jei mama nepradėjo apie tai galvoti anksčiau, visų pirma jai reikėtų susivokti savyje: kodėl visas jos gyvenimas sukasi tik apie vaiką, kodėl taip sunku jį paleisti, kodėl su vaiku siejamos tokios didelės viltys, pranokstančios visus lūkesčius? Gali būti, kad bus reikalinga ir psichologo pagalba. Atsakius į šiuos klausimus, jau galima pradėti galvoti apie savo interesus.

Kas svarbiausia vyro ir žmonos santykiuose, į ką atkreipti dėmesį, kai šeimoje – paauglys?

Pasikartosiu, bet paauglystė – ne tas periodas, kai reikia „į kažką atkreipti dėmesį“. Jei sutuoktiniai nuo pat pradžių rūpinasi savo santykiais, priima vienas kitą pirmiausia kaip vyrą ir žmoną, o tik paskui – kaip tėvus, tai vaiko paauglystė neturėtų stipriai paveikti sutuoktinių santykių. Paprastai būna net atvirkščiai – padidėja vienas kito palaikymas ir parama.

Sutuoktiniams itin svarbu gerai suprasti šeimos struktūrą, kuri nulemta nuo pradžių – pirma vyras ir žmona, o paskui jau vaikai. Vyras ir žmona – vienas kūnas, todėl problemos, kurios kyla su mažais ar jau paaugusiais vaikais, sprendžiamos kartu.

Jei sutuoktiniai nesilaiko šios pirminės ir svarbiausios santuokinio gyvenimo gairės, spręsti vaikų kaprizus bus labai sunku.

O jei mama paauglį augina viena? Esama kažkokios specifikos?

Šiuo atveju jai padėti galėtų kažkoks „alternatyvus“ suaugusysis, kuris taptų paauglio globėju, mokytoju. Tarkim, krikštatėvis ar treneris, ar paauglių psichologas, su kuriuo vaikas galėtų pabendrauti, o gal – mėgstamas mokytojas ar šeimos draugas.

Tačiau būti tėvais labai sunku, juk nuolat persekioja mintys: „Mes neteisingai auklėjome savo vaiką, jei tapęs paaugliu, jis šitaip elgiasi. Mes – blogi tėvai.“

Svarbu suprasti, kad dėl to, kas vyksta su vaiku, tėvai nėra kalti. Kiekvienas vaikas dėl hormoninių organizmo procesų pasikeičia, kinta jo elgesys, prioritetai, atsakomybės jausmas. Kai tarpusavio santykiuose nėra kaltės jausmo, šiuos pokyčius išgyventi lengviau. Būtų gerai, jei tėvai sugebėtų užimti ir rodyti tokią poziciją: „Aš suprantu, kas su tavimi vyksta, ir esu pasiruošęs tau padėti, pasikalbėti apie tai, pabandykime išsiaiškinti, kodėl tu šitaip jautiesi.“ Tokia pozicija pati savaime gali padėti išgyventi sunkiausius paauglystės etapus. Labai svarbu ramiai aptarti išgyvenimus, tada, juos praėję, galime keliauti toliau, taip darome mažiau klaidų nei veikiami emocijų.

Tačiau emocijų vis tiek kyla. Paauglys paprastai labai daug išgyvena, patiria, reaguoja. Į ką verta kreipti dėmesį, ir dėl ko nesijaudinti?

Jaudintis dera tada, kai iškyla tam tikrų nerimą keliančių simptomų – pavyzdžiui, bloga kompanija ar įtarimas, kad vaikas turi rimtų psichologinių problemų. Tačiau reaguoti į tai reikia jau kitaip, nei kad anksčiau. Tėvų užduotis paauglystės periodu – tapti savo vaikui suaugusiu draugu, pamažu pereiti į suaugusių žmonių santykius. Todėl svarbus dėmesys paauglio jausmams, o ne slopinimas ar aktyvus kišimasis į jo gyvenimą. Tėvams teks išmokti pasitikėti savo vaiku, tikėti, kad jis susitvarkys su problemomis. O dar svarbiau, kad teks išmokti tapti kantriems – žmogus negali subręsti iškart, tai lėtas, ilgas procesas, kurį daugiausia lemia asmeninės patirties įgijimas.

Dievas vaikus mums duoda skolon, tam, kad užaugintume ir išauklėtume, ir – paleistume. Nėra gerai, kai vaikus laikome savo nuosavybe. Galiausiai tai tampa sunku ne tik jiems, bet ir mums patiems.

Kartais tėvai labai stipriai jaudinasi, kad vaikas pats nesusikurs savo gyvenimo, kad be jų pasufleravimo nepasirinks teisingo kelio. Ši baimė gali būti susijusi su kažkokiomis asmeninėmis vidinėmis patirtimis ar išgyvenimais, problemomis. Su šia baime reikia tvarkytis, užduoti sau klausimą: kodėl aš nepasitikiu savo vaiku? Kada ir kodėl tai prasidėjo?

Kaip išgyventi, kai augantis vaikas pradeda smarkiai, atžagariai neigti visas tėvų vertybes?

Visų pirma – nespauskite jo. Bet koks spaudimas, parodytas šiame amžiuje, bus imamas suvokti priešiškai ir dar labiau sustiprins poreikį laikytis savo ir daryti taip, kaip norisi. Tėvams teks išmokti pasitikėti savimi ir situacija, leisti vaikui priimti asmeninį sprendimą, paaiškinus apie pasekmes. Taip, tai iš tėvų pareikalaus nepaprastos drąsos. Tačiau jei vaikas jaus, kad jis gerbiamas ir supras, kad tai tikrai jo pasirinkimas, jis, greičiausiai, priims teisingą sprendimą.

Vidinę ramybę tėvams išlaikyti bus lengviau ne projektuojant situaciją pagal save ar mąstant apie savo kaltę, bet priimant tai, kas vyksta, blaiviai. Svarbiausia suprasti, kad vaikas išgyvena tam tikrus jausmus. Tarkim, jis sako: „Jūs nenuperkate man brangaus telefono, o visi mano klasiokai jį jau turi. Be šio telefono – aš niekas.“ Neverta panikuoti: „Ach, negalime sau to leisti.“ Neverta ir graužtis: „Kaip blogai auklėjau savo vaiką, jei jam tokie svarbūs materialūs dalykai!“ Vietoj to verta pasakyti: „Taip, tau norisi brangaus telefono, tačiau situacija dabar tokia, kad mes negalime tau jo nupirkti.“ Arba: „Mes manome, kad šiam brangiam telefonui tu turi susitaupyti (užsidirbti) pats.“ Taigi, svarbu ir toliau vaikui perduoti savo vertybes, įsitikinimus, tačiau neneigiant ir paties vaiko jausmų.

Apskritai, šiame amžiuje pageidautina išlaikyti taiką. Kad tai įvyktų, kuo dažniau bendraukite. Sugalvokite tam įvairiausių pretekstų: važiuokite kartu apsipirkti, eikite pasivaikščioti, pasivažinėkite riedučiais, kartu valgykite… Tai svarbus ir nepaprastai vertingas laikas, nes kai paauglys mato, jog tėvai domisi juo, jo jausmais, stengiasi suprasti ir galvoja apie jį, paaugliui lengviau suprasti ir tėvų požiūrį. Dažniausiai paaugliški protestai motyvuojami pojūčiu, įsivaizdavimu, kad suaugusieji nesupranta ir nenori suprasti, kad jie visada laikosi tik savo ir yra įsitikinę, jog patys viską žino geriausiai. Tačiau kai paauglys pamatys, jog tėvai nemano, jog jis nieko nenutuokia, kad stengiasi jį suprasti, tai pačiam paaugliui bus lengviau priimti tėvų „instrukcijas“, tam tikrus apribojimus.

Jei šeimoje be paauglio dar esama ir mažesnių vaikų, kaip padaryti, kad nenukentėtų santykiai su jais?

Vaikų psichologai mano, kad svarbu tam tikrą laiko dalį leisti su kiekvienu vaiku atskirai. Nors ir visai nedaug, tačiau vis tiek kiekvienam jų skirti asmeninio dėmesio ir laiko, kad kiekvienas vaikas jaustųsi suprastas ir priimtas. Jei vaikai matys, jog tėvai kiekvienam skiria dėmesio tada, kai labiausiai reikia, jie galės ramiai priimti tai, kad kartais tėvų dėmesio daugiau reikia broliams ar sesėms.

Tėvams vertėtų pasiplanuoti, kada ir su kuriuo pabendrauti. Sakykim, su vienu galima kalbėtis, kai kitas išėjęs į būrelį ar pas močiutę, ar užsiėmęs kažkokiais darbeliais… Galima, aišku, laiką ir pasiskirstyti. Pavyzdžiui, tam tikrą savaitės dieną susitikti su kažkuriuo atskirai. Paimam vaiką iš darželio ar mokyklos ir einame kur nors kartu.

Pabandykime apibendrinti: kaip išlaikyti ramybę šeimoje, kai namuose – paauglys?

Prisiminkime gerai žinomą metaforą apie lėktuvą ir deguonies kaukę, kurią, ekstremaliu atveju, visų pirma turi užsidėti tėvai, kitaip jie negalės padėti savo vaikui.

Taip ir čia. Tėvų vidinis pasaulis turi būti prioritetas: jei mamai depresija, jei tėvai perdėm susirūpinę, jie neperduos savo vaikui pasitikėjimo rytojumi, negalės jo užauginti laimingo. Nes negalės jam perduoti patirties, ką reiškia gyventi savo gyvenimą, būti laimingam. Mums duota užduotis: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 28–34). Tai – išeities taškas, meilė sau yra pirminė. Nemokėdami savęs mylėti, nemokėsime pamilti ir kito. Beje, jeigu tu nemoki savęs mylėti, tai ne katastrofa. Niekada nevėlu to išmokti.

Dvasininko post scriptum

Krikščioniškosios psichologijos instituto rektoriaus, psichologo, dvasininko Andrejaus Lorguso nuomonė.

Paauglystėje labai svarbu kalbėtis su savo vaiku. Žinoma, kad paauglystė yra išbandymas šeimai. Mes paprastai taip „raminame“ tėvus: tai pereinamasis amžius – paaugliams reikia užaugti, o tėvams – išgyventi.

Ir iš tiesų, jei šeimą palyginsime su valtele jūroje, tai paauglystės krizė yra valtelė ramioje jūroje, tačiau ta valtelė sukasi iš vidaus, ir ją šitaip išsuka, judina paauglys. Ko laukiama iš kapitono? Ramybės. Taip ir tėvai – jų ramybė paaugliui tarsi bylos, kad jis saugioje valtyje, kad galima ir pasisupti, išbandyti save.

Psichologai neretai paauglystę vadina hormonų amžiumi. Tai ciniška ir neatspindi dvasinio matmens. Paauglys mokosi priimti vertybių sistemą – sau ir dėl savęs. Svarbiausia paauglystės užduotis – šiuo tarpsniu prasideda asmeninis dvasinis kelias. Būtent paauglystėje susiformuoja maksimalizmas, kraštutinumai, afektai, neigimas, nihilizmas – ir paieškos, paieškos, paieškos.

Paaugliui būtina laisvė, tačiau tuo pačiu metu – ir šeimos palaikymas. Pirmą jis labai aiškiai parodo, o antrą – slepia. Paaugliui reikalingas dvasinis lyderis, ir bėda, jei tokį jis atranda marginaliniuose sluoksniuose, o ne Dieve ar iš Dievo. Paaugliui taip pat būtina ir meilė, ne tik motiniška, bet ir draugų. Kyla daug problemų, jei paauglys meile laiko jos imitaciją, surogatą.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“

Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *