Baltosios naktys! Naktys prieš šventą Joną… Kai visi augalėliai stiebiasi aukštyn – auga dieną ir naktį, nes naktys tokios trumpos, tokios šviesios, kad, dar neišnykus paskutiniams vakaro gaisams, rytai jau boluoja – švinta. Per naktį švilpauja strazdai, apsigyvenę senuose buvusio dvaro medžiuose, – jiems čia ramu, netrukdo miesto gausmas. Įstringa kartais žmogaus atmintin kokia detalė – vaizdo ar garso atplaišėlė – ir nešiesi ją per visą gyvenimą… Visa kita išsitrina, telieka lyg lapų mirgėjimas vasaros ryto šviesoj, o detalės – išgrynintos, daugybę kartų peržiūrėtos pasąmonės filme, uždengia visa kita, lyg rabarbarų lapai buvusioj mano senelių sodyboj…

Birželis – atostogos! Birželis braškėm kvepia… Dėdė parnešdavo visą kibirą, nupirkęs iš ūkio „plantacijų“. Nevirdavo, nešaldydavo jų, sakydavo – reikia suvalgyti gyvas, tokios – pačios maistingiausios, tad ir valgydavom jas rytą-vakarą, pertrintas su cukrum, pienu užpiltas. Kažkodėl teta Aldona jas supildavo mano kambarėlyje ant grindų, patiesusi popierių. Todėl ir kvepia birželio naktys braškėm, mediena ir strazdų giesmėm, ir jūros druska ant mano mergiško kūno… Braškės išsilaikydavo visą savaitę, tiesa, paskutinės jau įgaudavo kartoką skonį. Įdegis (toks madingas žodis anuomet dar nebuvo vartojamas) laikydavosi visą vasarą. Grįžusi į savo kaimą puikuodavausi, nes visų, kurie įdega daržuose ar šieną grėbdami, rudumas nelygus; pajūrio saulė ir vėjas, ir vandens sūrumas švelniai nugludina visą kūną – šokoladas!

Tad ir stengdavausi saulėj gulėti kuo ilgiau. Teta įsitaisydavo pavėsy, pasislėpusi po plačiabryle skrybėle, rankose – mezginys ar knyga. Knygos nebūdavo kada skaityti – kalbėdavom, plepėdavom! Atrodė, lyg kokia uždaryta , išlaikyta žodžių energija veržte veržiasi – noras papasakoti senelių, tetų, seserų istorijas ir savo pačios praeityje išgyventus džiaugsmus ir nuoskaudas mano krikštamotei, matyt, buvo tam tikras būties įprasminimas… Ji neturėjo savo vaikų, todėl jai buvo svarbu man (o ir kitoms seserų dukroms) papasakoti giminės istoriją, tam tikra prasme – „epą“. Su visomis detalėmis, nuspalvinančiomis Būtąjį Laiką. Aš klausydavausi godžiai, nes mama apie tai niekada nepasakodavo – gal nebuvo kada (vis tie ūkio darbai…), gal nemanė esant reikalinga. Kai kas jai atrodė „slapta“ arba „dar per anksti“. Gal dėl to krikšto mama man ir tapo dvasiškai artimesnė. Jai išdrįsdavau pasipasakoti visas paslaptis. Teta niekada nesišaipydavo, nesuniekindavo mano pasirinkimo, kuo rimčiausiai išklausydavo, o tada patardavo – mokėdavo pasakyti savo nuomonę neįskaudindama, neužgaudama. Šitaip būčiau norėjusi pasikalbėti su mama, bet… neišdrįsdavau atsiverti. Abu su broliu buvome mylimi, aprengti ir pamaitinti, buvome daugiau mamos vaikai, nei tėvo, bet paūgėję nuo jos tolome – mums reikėjo ne vien globos, kažko daugiau… To „kažko“ nebuvo… Dabar, įsižiūrėjusi į praeitį ir bandydama ją analizuoti, matau motinos veide ne tik rūpestį, bet ir baimę – nepasitikėjimą, visų pirma, savimi. Tai, kas atsispindi motinos veide, persiduoda vaikų nuotaikai. Mano mama – lyg išgąsdintas paukštis, bijantis skristi… Paukštis, nedrąsiai vaikštantis žeme… Kaip galėjome ja pasitikėti?

Teta Aldona buvo mylima ir saugi. Šalia jos ir aš jausdavausi kitaip – drąsesnė, ryžtingesnė. Ji mokė mane „skristi“, sakydama, kad kiekvienas žmogus turi turėti du sparnus, kaip ir paukštis. Vienas sparnas – mylimas darbas, antrasis – meilė. Be jos nei moteris, nei vyras negali būti laimingas. Kokią karjerą bepadarytų (beje, žodis „karjera“ anais laikais nebuvo vartotinas. Karjeros buvo daromos, bet įvardinamos kažkaip kitaip). Buvo patyrusi meilę. Didelę, gražią , tikrą. Kad ji buvo tikra, įrodė paskutinieji – ligos – metai, kai suparalyžuotą, negalinčią ne tik pajudėti, bet ir kalbėti, vyras, jaunesnis už ją dešimčia metų, slaugė kantriai ir su meile. Jei esame mylimi, vadinasi, esame to verti… Diskutuotinas teiginys? Kiekvieno mūsų likimas slypi charakteryje. Tyčia nesakau „prigimtyje“, nes charakteris yra daugiau nei prigimtis – jį iš dalies kuriame patys. „Nusilipdyti“ laimę yra siūlęs rašytojas Kazys Saja. „Nusilipdyti“ meilę… gali kiekvienas. Tokia yra mano meilės samprata. Jei nesi mylimas, vadinasi, nesi to vertas.

O pargrįždama į vaikystės metus, į tuos laikus, kai patirtį sugeri lyg strazdų giesmę, lyg braškių skonį – neanalizuodamas, vien jausdamas, intuityviai, pridedu pastabą, kuri daug ką keičia: ar būsime mylimi, ar sugebėsime įvertinti ne tik save, bet ir tą, sutiktąjį, lemia pamokos, kurias gauname iš artimiausių, mus mylinčių žmonių. Išmokyti vaiką būti mylimu – tolygu mokyti skristi… Meilės sparnais kilti ir kelti… ten, kur naktys šviesios visus metus, ir visos naktys kvepia braškėmis…

Comments are closed.