Rusų menininkas Vasilijus Kandinskis yra laikomas vienu iš Vakarų abstrakčiosios tapybos pradininkų, žinomas savo spalvinėmis formomis ir spygliuotomis linijomis.
Iš pradžių savo giliaminčiame tekste „Apie dvasingumą mene“ (1911) jis išvystė daug teorijų, kurios formavo jo praktiką. Čia jis išdėstė savo meninės kūrybos, kaip dvasinio akto, principus.
Vėliau, per savo vienuolikos metų mokymo Bauhause praktiką, šias idėjas jis išplėtojo tekste „Taškas ir linija plokštumoje“(1926).
Tačiau Kandinskis niekada savo teorijų neabsoliutino. Meninės kūrybos proceso esmė jam buvo laisvė. Nepaisant to, yra keletas pamokų, kurių menininkai turėtų laikytis, jei šie nori priklausyti Kandinskio mokyklai. Pateiksime penkias.
Pirmoji pamoka. Stenkitės išreikšti savo vidinį pasaulį, o ne naujausias meno tendencijas
Pagal Kandinskį, objektas gali teisėtai būti laikomas meno kūriniu, jei jis yra priemaišų neturinti menininko dvasios manifestacija – autentiška jo minčių ir jausmų išraiška. Nepaisant to, kad jo darbas turėjo teoretinius pagrindus, Kandinskis tikėjo, kad teorija ateina ne prieš, o tik po tikros meninės kūrybos.
Jis jautė, kad žmogaus vidinės tikrovės išraiška yra būtina pasiekti moralinį integralumą. Kažkas menkesnio ne tik sužlugdytų kūrinių meninę vertę, bet ir būtų dvasiškai žalinga menininkui. Taip pat tikriems menininkams reikia pasiruošti būti nesuprastiems beveik visą gyvenimą.
Antroji pamoka. Netapykite objektų. Vaizduokite juos abstrakčiai
Ikoniniai Monė darbai darė ankstyvą įtaką Kandinskiui, kuris buvo įstrigęs savo negebėjime identifikuoti tikrojo pasaulio objektų jų formose. Iš pradžių stengdamasis to atsikratyti, vėliau Kandinskis priėmė tai kaip savo privalumą, gan greit iš meno pradėjo reikalauti ne vien to, kad jis būtų abstraktus, bet ir visiškai nereprezentatyvus.
Kandinskis eksperimentavo su linijų kompozicijomis, paprastomis geometrinėmis formomis, su įtampos taškais, kur jos susitikdavo arba susiliedavo. Skirtingai nei konstruktyvistiniu stiliumi dirbantiems menininkams, jam nebuvo svarbu kurti, kad pasiektų tobulą kompoziciją vien dėl jos pačios, taip pat nekėlė sau tikslo siekti kuo grynesnio formos tobulumo. Atvirkščiai, net ir pačios paprasčiausios jo formų variacijos tebuvo nuoroda į vidinį menininko pasaulį.
Trečioji pamoka. Spalvą suvokite kaip langą į žmogaus sielą
Impresionistų paveikslai įvedė Kandinskį į netradicinį spalvos naudojimą. Fovistų darbai, kuriuos jis pamatė gyvendamas Paryžiuje 1906-1907, tada atrodę visiškai nesusiję su realiu pasauliu, padarė dar didesnį poveikį. Įsileisdamas laisvą spalvos suvokimą, Kandinskis pažengė dar žingsneliu toliau.
Paveiktas „Spalvų teorijos“ (1810), kurią vokiečių rašytojas Johannas Wolfganas Goethe buvo išleidęs amžiumi anksčiau, Kandinskis tikėjo, kad kiekviena spalva turi savo vidinį charakterį. Pavyzdžiui, žalia jam buvo kaip karvė: taiki, bet stipri. Geltona, nors šilta ir žemiška, tuo pat metu galėjo kalbėti apie pyktį ar gilų nerimą. Mėlyna buvo giedrumo ir dangaus spalva, ji galėjo būti patiriama kaip transcendentinio dvasingumo realybė.
Kandinskis spalvas apibūdino kaip pianino klavišus, o žmogaus sielą – kaip pianiną. Naudodamas spalvas, menininkas tarsi spaudinėja pianino klavišus, išgaudamas skirtingas sielos vibracijas.
Ketvirtoji pamoka. Paveikslas, kaip ir muzikos kūrinys, turi turėti vidinį ritmą
Tapybos ir muzikos ryšys Kandinskiui buvo kur kas daugiau nei metaforinė analogija. Jis turėjo savybę jungti, jam svarbi buvo būklė, kai susipina du ar daugiau asmens pojūčiai. Tai atskleidžia viena jo patirtis, kurią kartą turėjo per Wagnerio „Lohengriną“, kurio metu jis išgyveno spalvų ir linijų, atspindėjusių operą, viziją.
Kandinskis yra pažymėjęs, kad net ir be sinestezijos, kiekviena spalva turi tam tikras savaimines garsines savybes. Niekas geltonos nesusietų su žemomis natomis, arba tamsiai mėlynos – su aukštomis. Spalvos žiūrovą veikia ne vien per savo vizualines asociacijas, bet ir per skleidžiamus garsus (nesvarbu, ar žiūrovas yra girdėjęs šią teoriją). Kad paveikslas būtų paveikus, jis turi būti sukomponuotas kaip muzikos kūrinys.
Veikale „Taškas ir linija plokštumoje“ (1926) Kandinskis išplečia tokių elementų kaip ritmas ir amplifikacija sąvokas. Menininkas turėtų eksperimentuoti su atsikartojimais, skale, ne vien su spalvomis, bet ir taškais, linijomis bei plokštumomis. Jis tikėjo, kad tai yra statybiniai kompozicijos blokai.
Penktoji pamoka. Sukurdami originalų darbą, praplėsite žmonijos prasmę
Kandinskio filosofija apie meną ir dvasinį gyvenimą yra grindžiama trikampio, aprėpiančio visą žmoniją, idėja. Trikampio dėmenys lėtai, beveik nepastebimai, juda į priekį ir aukštyn, vis į didesnį nušvitimo lygį.
Trikampio viršūnė reprezentuoja šiandieną, o kiti segmentai – ateities amžius. Labiausiai dvasiškai išsivystę žmonės yra trikampio viršuje, jie yra pati mažiausia grupė, jau šiandien jie suvokia tai, ko kiti dar ilgai nesupras. Menininkai egzistuoja kiekviename trikampio segmente. Tie, kurie geba matyti už savo terpės ribų, yra pranašai, siūlantys dvasinį maistą, kuris jų terpėje bus suvoktas tik ateityje.
Menininko mintys, jausmai ir veiksmai, kada jie yra išverčiami į meno kalbą, įgauna jėgą veikti jų visuomenės dvasinį klimatą. Menininkas savo talentą privalo skleisti taip, kad šis keltų teigiamą poveikį – kurti nuoširdžius, originalius darbus, kurie žmonijai padėtų keliauti kolektyvinio nušvitimo link.
Parengė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė
Dailininko Vasilijaus Kandinskio darbų šaltiniai www.guggenheim.org, www.wikiwand.com, http://www.sothebys.com
