Pamenu rugsėjo mėnesio kūno kultūros pamokų įvadą apie būtinybę reguliariai judėti, angliavandenių ir riebalų neigiamą įtaką žmogaus sveikatai ir disciplinuoto požiūrio į savo gyvenimą svarbą. Būdavo taip nuobodu, kad nekildavo noras net geografijos pratybų nusirašinėti. Jei tik anuomet kas būtų man pasakęs, kad po kelių dešimčių metų, šie dailiąją lytį atstovaujančio raumenų kalno pamokslai taps mano – vidutinio amžiaus, vidutinio intelekto, vidutines pajamas gaunančios, vidutiniškai padidinto polinkio į neurozes moters – pagrindiniais kasdienio gyvenimo tikslais! Su apmaudu regiu save, aštuntokę, uoliai malančią rukolos ir špinatų kokteilius jau daugelį metų aspirinu pusryčiaujantiems savo tėvams.

Man visai ne gaila parabolių, tangentų, abiejų pasaulinių karų, išeivijos poetų ir šalutinių sąlygos sakinių, kuriuos noriai išmainiau į Neries pakrantę. Apgailestauju tik dėl salės kampe pramiegotų fizinio lavinimo pamokų, kuriose mokytoja, nekantriai ilsindama tricepsus, aiškino sveikų įpročių ir sveiko gyvenimo būdo teoriją. Juk paauglių galvose tuo metu dar linksmai švilpiniavo vėjai, nespėję sunešti suaugusiųjų pasaulio šlamšto – pirkinių sąrašų, receptų ir komunalinių mokesčių knygelių, pajamų deklaracijų, anketų, kuponų puskilograminėms kačių kraigo pakuotėms ir t.t. Būtų buvę tūkstantį kartų lengviau įskiepyti brokolio naudą Kuršėnų vyniotinio su maskarpone atžvilgiu, nei šių laikų balzakiško amžiaus moteriai, instinktyviai užsimerkiančiai prieš kūno masės indekso rodiklius, kuriuos entuziastinga, bent dešimtį metų jaunesnė darbo med. patikros komisijos seselė meiliai užkiša už akinių stiklo.

Kita vertus, juk mokytis nie-ka-da-ne-vė-lu! Kartosiu šią skanduotę visų pirma savo vaikui, o po to ir jo draugams, kurie kiaurą vasarą kiurksos ant mūsų laiptinės stogelio, mano nasturtas tręšdami cigarečių pelenais, kol vieną dieną, supratę gilių žodžių prasmę, nukiūtins į mažutėles rajonų bibliotekėles ir atras knygas. Aš šventai tikiu, kad žmogus, gali ištobulinti save iki geriausios savo versijos ne universitete, o praėjus ir pusei amžiaus po neįstojimo. Dėl to, ir įsigijau  Kelias į meilę sau – per detoksikaciją gyvenimo vadovą, kurio pirmoji namų darbų užduotis – nuoseklaus veiksmų plano kūrimas ir valgiaraščio surašymas nurodant kalorijas rožiniuose skliausteliuose, buvo modifikuotas šaunia alternatyva – dailiai liemenį apspaudžiančiu korsetu iš Marks and Spensers parduotuvės.

Apskritai, nebekalbant apie besaikį saldumynų vartojimą, nejudrumą ir nuodėmingą pavydą Gigi Hadid kūno linijoms, pastangos palaikyti minimalią discipliną taip niekada ir neįveikė greitų malonumų siekiančios kompulsyvios mano prigimties. Vietoje dienos darbų planavimo klausau aplink mano galvą zujančių nepabaigtų ir nepradėtų darbų rietenų, kurios neleidžia švaria sąžine atsidėti svarbiausiam dienos įvykiui – padrybsojimui ir pakramsnojimui. Tarsi pašauta ramstau sienas ir svilinu karšto švino kapsulėm pripildytais žvilgsniais visus kambary esančius gyvus organizmus, įskaitant palankiausiai mano atžvilgiu nusiteikusius vyrą ir sūnų. Nevilties tragizmo perkreipta išraiška stebiu kaip dulkės įklimpusios į apvirtusių giros skardinių nuotekas kedena savo pūkuotas uodegėles čipsų pakelių ošimo ritmais, kaip lego kaladėlės sofos tarpuose šnabždasi su vaflinių pyragaičių trupiniais, o plintusai apmegzti mano plaukais sugeria mano laiką ir energiją. Taip mūsų šeimos salionas  pamažėle liejasi į klampaus tankio kambario kubą, kur it mokslinės fantastikos siaubo filme, priešingi charakteriai suleisti draugėn prieš savo norą, ieško išėjimo iš emociškai nesaugių kambario spąstų. Balansuodama chaotiškame namų ir savo ribinės būsenos ansamblyje užsimerkiu ir aistringai meldžiuosi, kad tik į akis nepakliūtų šluota.

Faktas, kad visas nesuplanuotas laikas tingiems neurotikams, o tai yra devyniasdešimt septyniems procentams žemės gyventojų moterų virš dvidešimt devynerių metų amžiaus, veda prie smegenų žievę ardančios frustracijos. Nejučia išnyra prisiminimas, kaip fizinio lavinimo mokytoja išvynioja nublukusį žydros spalvos plakatą atkąstu kampu ir aktyviai kilnoja jį virš savo galvos, nepatikli, tarsi pasigesdama popieriuje svorio. Jame kirilica parašytas šūkis ir nupieštos uniformuotų spaliukų, su milžiniškais žandais ir portfeliais figūros. Kadangi nemokėjome rusiškai, ji bandė išversti pažodžiui kažką apie du skausmus, iš kurių vienas nieko neduoda, tai savigraužos skausmas, o kitas – disciplinos skausmas teikia apdovanojantį atpildą. Ilgai dėliojus žodžius galiausiai atkunta radusi jos taiklų atitikmenį – sveikame kūne sveika siela!

Susimąstau apie savo sielą, kažin ar ją išpuoselėsiu sporto salėje, užkandžiaudama ankštiniais ir lapuočiais, arba dar geriau, šveisdama vonią cilit bang unitazų valikliu. Nusišypsojusi užtrenkiu namų duris ir nusprendžiu discipliną palikti silpniems.

petitemonday.wordpress.com

Comments are closed.