Neišturėjau.
Nors gal ir neturėjau teisės.
Gyvenime dažnai būnu stebėtoja, klausytoja, kalbėti renkuosi retai. Tačiau šį kartą ėmiau ir neišturėjau. Nesitikiu, kad mano nuomonė prilygtų nedideliam akmenėliui, ar į ežerą vėjo įpūstai medžio šakelei, bet… vis dėl to…
Neseniai socialiniuose tinkluose pasirodė aktoriaus Juozo Budraičio nuotrauka, kurioje matyti pro rekonstruojamos Lukiškių aikštės tvoros plyšį užfiksuotas vaizdas. Kaip ir visada, mieste gimstant naujam objektui, tai sukėlė diskusijų ir nuomonių audras. Tai buvo kartoninis Vyčio skulptūros muliažas… Savaime tarsi nieko blogo, bet kažkodėl daugelio tai neįtikino.
Tačiau šį kartą mintis krypsta ne prie akies, lėtai besijaukinančios kintantį miesto vaizdą, net ne prie minčių apie kertamus miesto medžius. Greičiau prie klausimo, kas galėtų būti tikresnis paminklas tautos atminčiai, kas galėtų svarbiose miestų vietose kelti tai, kas mumyse gyva, ką tereikia tinkamai išjudinti, pažadinti.
Drįstu manyti, kad toji visuomenės dalis, kuri yra pavargusi tiek nuo bekraujų minėjimo kalbų, tiek nuo tarsi iš reikalo tvirtinamų atminčiai skirtų paminklų, nėra vien beveidė gyvenimo persisotinusių, nihilizmo persunktų jaunuolių minia, kuri pirmai progai pasitaikius rinktųsi emigraciją dėl sotesnio kąsnio.
Drįstu manyti, kad toji visuomenės dalis, kuri yra pavargusi tiek nuo bekraujų minėjimo kalbų, tiek nuo tarsi iš reikalo tvirtinamų atminčiai skirtų paminklų, nėra vien beveidė gyvenimo persisotinusių, nihilizmo persunktų jaunuolių minia, kuri pirmai progai pasitaikius rinktųsi emigraciją dėl sotesnio kąsnio.
Net jei tokia minia ir būtų, gal jos maištas nėra visai betikslis? Net jei ir ne iki galo įsimąstytas. Gal iš tiesų atmintis, kurios puoselėjimui pasirenkamas vien konservavimas ar akmeninis sarkofagas, nieko negali išjudinti ar paliesti? Ar kalbėti apie tautos atmintį begalime vis tų pačių formų variacijomis? Įsiklausyti, įsimąstyti į pamatinius simbolius – būtina. Bet kad tai būtų gyva, taip pat būtina juos perleisti per save, su klausimu, kas man tai yra aktualiai šią akimirką. O atkartojimas be įsiklausymo, tik iš reikalo, kad kažkas būtų ar vyktų… patys suprantame…
Kilo mintis, kad galbūt paminklai mūsų atminčiai galėtų liudyti ir visai ką kito. Ar nėra taip, kad tiems, kas iš tiesų kovojo, aukojosi dėl tautos, didžiausias džiaugsmas būtų matyti, ne, nesakysiu, kad ėjimą į priekį, bet būtent laisvą žmonių kvėpavimą, gebėjimą džiaugtis.
Jei bent kiek pasigiliname į įvairių tiek mūsų tautos, tiek pasaulio didžiųjų gyvenimus, pamatome, kad jie buvo ypatingai laisvos sielos žmonės. Laisvai kvėpavo, turėjo humoro jausmą, drąsos kūrybingai pasipriešinti ir laiku pasakyti “ne”. Gal iš to ir kilo jų stiprybė. Gi ir kovojo jie ne dėl ko kito, o dėl gyvenimo. Todėl labai prasmingas pasirodė vienos komentatorės po ta pačia aukščiau minėta nuotrauka pasisakymas, kam reikėjo sunaikinti miesto centre buvusią laisvą pievą, kur vaikai laimingi galėjo žaisti, pūsti muilo burbulus, be jokių stabų šešėlių.
Ir tai visai ne dėl to, kad miestui trūktų žalių plotų, kalbama ne apie tai. Mintis tęsiasi link to, kad būtent laisva pieva, kur visi gali džiaugtis gyvenimu, tokioje simbolinėje vietoje, netgi prie pat Genocido aukų muziejaus, būtų pats didžiausias paminklas, kuris liudytų, kad mūsų atminties dėka, mes jau esame kitokie, jau galime gyventi.
(…)kad būtent laisva pieva, kur visi gali džiaugtis gyvenimu, būtų pats didžiausias paminklas, kuris liudytų, kad mūsų atminties dėka, mes jau esame kitokie, jau galime gyventi.
Kada pagaliau išmoksime į savo tautos atmintį žvelgti per džiaugsmo ir dėkingumo prizmę? Šis klausimas visiškai nesusijęs su tuo skaidriu liūdesiu, lyriškumu, liaudies dainomis, rūpintojėliais, kas yra nepaneigiama mūsų savasties dalis, vienas esminių mūsų tautiškumo pradmenų, kuriuos taip pat kartais kvailai bandome kvestionuoti.
Jei grįžtume prie Lukiškių aikštės, man vienas prasmingiausių paminklų būtent ir buvo jos viduryje augęs rugių laukas. Savam šnarėjime sugėręs mūsų liūdesį ir kasdienius džiaugsmus, leidžiantis priglusti prie kažkokių esminių gelmenų mums, toje gražioje pievoje begyvenantiems.
Kad atmintis nebūtų mums kaip akla siena, turime atverti, atsiverti ir ilgai ilgai klausytis… Tik išgirdę joje tuo pačiu kaip mūsų gelmėse ritmu plakantį pulsą, galime imti kalbėti. Negalime kurti simbolių ar paminklų savo atminčiai, neradę pačios gyviausios, pačios, netgi, sakyčiau, intymiausios, ryšio su ja gijos.
Negalime kurti simbolių ar paminklų savo atminčiai, neradę pačios gyviausios, pačios, netgi, sakyčiau, intymiausios, ryšio su ja gijos.
Be abejo, yra ir tokių skulptūrų, būtent tokio atminties puoselėjimo šalininkų. Ir aš, kas būčiau tokia, kad leisčiau sau mintyti tokiomis temomis… Gal ir teisėtai man po komentaru socialiniuose tinkluose, kur prisidėjau prie tuo Vyčio paminklu abejojančiųjų, vienas žmogus iškėlė klausimą, ką pati esu sukūrusi, kuo prisidėjusi prie tautos. Atmetus tam tikrus ad hominem įžeidimus, kurie vėlgi turbūt buvo skirti tam tikrai panašiai kaip aš mąstančiai mūsų kartos daliai, tai tikrai būtų teisėta. Teisėtai atsakyčiau, kad dar beveik niekuo.
Iš tiesų, mūsų karta tuo kritiniu laiku dar nebuvo gimusi, mumyse atmintis gyvuoja galbūt kitaip. Tiek iš to, kas jau yra įrašyta tapatybėje, tiek iš to, kiek gebame ir norime įgerti į save. Bet jei išmoktume kalbėtis, jei mūsų minėjimuose ir paminkluose, kurie rodo atminties suvokimą, būtų daugiau kalbama apie tąsą, apie patį gyvenimą, tada gal nekiltų tokių pykčių… Jei atmintį labiau sugyvintume, jei įžvelgtume jos ryšį su mūsų gyvenimu, su mūsų pačių pulsu, o ne vien uždarytume į kažkokią tarsi susakralintą, bet hermetišką nuo mūsų gyvenimo erdvę, gal tada įžvelgtume ir jau vėliau gimusių kartų indėlį, kaip tas žmogus išsireiškė, sėjant ir pjaunant.
Netikiu, kad yra žmonių, kurie būtų abejingi tam, kas mūsų tapatybėje giliai giliai įrašyta. Gal tik esame per daug pasiklydę kalbėjimo dėl kalbėjimo, statymo dėl statymo ir minėjimo dėl minėjimo labirintuose. Baigti kalbėti norisi tiesiog išeinant į jau vasariškai bręstančią lietuvišką pievą, įgeriant į save taip artimą kraštovaizdį ir toliau judant abiem gyvybiškai svarbiomis kryptimis – tiek į atminties gelmę, įrašytą net mūsų kraštovaizdyje, tiek atviromis akimis į mūsų laikui duotą gyvenimą.
2 Comments