Eidamas 80-uosius 2017 m. birželio 29 d. po sunkios ligos Vilniuje mirė fotomenininkas Antanas Miežanskas. Šio kuklaus, paprasto ir be galo nuoširdaus žmogaus atminimui skelbiame 2014 metais Gedimino Kajėno parengtą ir žurnale „Kelionė“ publikuotą pokalbį.
Antanas Miežanskas (g. 1938) – vienas iš garsiojo Lietuvos fotomenininkų devintuko, kurių paroda, 1969 m. atidaryta Maskvoje, žymėjo ne tik Lietuvos fotografijos meno draugijos gyvavimo pradžią; po parodos imta kalbėti apie išskirtinę Sovietų Sąjungoje lietuvių fotografijos mokyklą, o šis unikalus apibendrinimas gyvuoja ir šiandien, nors nuo parodos uždarymo prabėgo jau beveik penki dešimtmečiai.
Savo kukliuose namuose, tarp dulkančių negatyvų bei storiausių aplankų su fotografijomis, šiandien A. Miežanskas gyvena tyliai ir ramiai, pasitraukęs nuo visokio šurmulio ir skubėjimo. „Kad ir kas nutiktų, laikyk vėliavą – toks mano šūkis“, – prisipažįsta fotografas savo gyvenime matęs pokario siaubą, jaunystėje perėjęs atšiauriausias Sibiro platybes, vadovavęs žygiams po kalnus, dirbęs ne tik fotografu, bet ir televizijos operatoriumi, o likęs vienas su keturiais vaikais (užaugino šešias atžalas) atsisakė kūrybinių ambicijų ir sugrįžo prie pirmosios, dar iš tėvo išmoktos profesijos – siuvimo…
Gimėte 1938 m. Pabiržės miestelyje, netoli Biržų. Ankstyvoji Jūsų vaikystė prabėgo gan dramatiškoje aplinkoje – karas, okupacija, pokaris… Kokie to meto Jūsų atsiminimai?
Anais prieškario laikais miestelyje svarbiausi buvo policininkas, vaistininkas, klebonas ir siuvėjas. Mano tėvas buvo vienas iš šio ketverto – jis siūdavo visai parapijai, o mūsų kaime buvo laikomas autoritetu. Ant mūsų namo Pabiržėje buvo iškaba, ant kurios užrašyta: „Siuvėjas Miežanskas ir mezgėja Miežanskienė“. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje tėvas kieme užfiksuotas su savo pameistriais kažką siuvantis. Taigi, mūsų namuose veikė savotiška anų dienų amato mokykla, o visokios poničkos ir kiti miestelėnai užsukdavo norėdami gražesnio rūbo.
Pamenu, kai prasidėjo karas. Kitoje gatvės pusėje gyveno davatka Julia, kuri mane kvietė užeiti pasirinkti slyvų, o aš dvi dienas negalėjau pereiti akmenimis grįstos Pabiržės gatvės, nes ja Leningrado link traukė vokiečiai su savo pabūklais.
Kai 1944 m. artėjo Raudonoji armija, mama mane su seserimis išsivežė pas senelį į Daudžgirius. O tėvas ketino saugoti namus – buvo pasidaręs spintų, komodų, veidrodžių – tad tam tikslui išsikasė bunkerį. Pabiržė buvo kaip tik ant karo linijos – besitraukiančius vokiečius ties Šiauliais pristabdė rusai, atėję iš Baltarusijos, todėl apie Biržus susidarė spūstis. Iš amerikiečių rusai buvo gavę lėktuvėlių, kuriais ir bombardavo mūsų kaime užstrigusius vokiečius. Visas Pabiržės centras degė. Tėvas, pamatęs, kad čia jau nieko neišsaugos, atsikėlęs išėjo pas savo šeimą – ir kaip tik bomba pataikė tiesiai į jo bunkerį…
Frontui pasitraukus į vakarus, mes vėl sugrįžome į Pabiržę ir pradėjome kurtis iš naujo. Tačiau netrukus atėjo seniūnas ir tėvui pasakė: „Miežanskai, grįžk į uošviją, nes esi sąrašuose į Sibirą.“ Taip mes vėl sugrįžome į Daudžgirius, o mūsų namuose Pabiržėje apsigyveno keturios stribų šeimos.
Man su seserimi prasidėjo vargo dienos, nes reikėdavo 4 km per purvus, molynę, tamsoje eiti į mokyklą Pabiržėje. O ir namuose gyvenimas nelengvas – netrukus mirė senelis, mama apsirgo, o tėvas eidavo per žmones siūdamas, būdavo kad ir savaitę negrįžta. Tad mums, vaikams, bobutės vadovaujamiems ūkyje darbuotis tekdavo. Būdamas 7–8 metų jau ir karvę prižiūrėdavau, arklį pakinkydavau. Sunkiuosius darbus apdirbti padėdavo kaimo bernai – kur jau mums, vaikams, šienauti ar žemę arti…
1951 metais vienai stribų šeimai iš mūsų namo Pabiržėje išsikėlus į Biržus, man su seserimi, kurie lankėme mokyklą, leido nakvoti viename namo kambaryje. Vėliau viena stribė pasikorė, kita išėjo į armiją, trečią nušovė partizanai, tad mums namuose atsirado daugiau vietos, ir pamažu čia sugrįžo visa šeima.
Pamenu, po vieno didelio mūšio Pabiržės gatvėje numestus išdarkytus 24 miškinių kūnus. Buvo pati pavasario pradžia, atodrėkis, jie visą savaitę ten išgulėjo, o prieš pat bažnyčią bombos išrausta duobė tapo raudona nuo jų kraujo… Paskui ir vėliau eidamas iš mokyklos į namus nuolatos matydavau toje pačioje vietoje numestus po du–tris jaunų vyrų kūnus. Tai, kas vyksta aplink, tėvas trumpai įvardydavo: „Bolševikai“. Šis keiksmažodis net mums, vaikams, daug ką pasakydavo…
Net ir vaikiški mūsų žaidimai buvo kariniai – žaidimų aikštelę atstodavo metalo laužo krūva, kurioje buvo ir tankas, ir pamušta vokiečių mašina bei kita technika. Darydavomės šautuvus ir bandėme savo taiklumą: visur buvo pilna parako, lydėm šviną iš dužusių bažnyčios vitražų rėmų ir patys gaminomės šratus. Buvome ginkluoti iki dantų…
Nuo pat vaikystės matėte siuvantį tėvą, o vėliau ir pats pasekėte jo pėdomis?
Tėvui išėjus į kaimus siūti, drauge eidavo ir mama, kuri padėdavo siūti, lygindavo ir kitus darbus atlikdavo. Tačiau prie ūkio likus mums – vaikams su bobute – buvo mažai naudos. Tad man, baigus septynmetę mokyklą, teko pakeisti mamą. Taip dvejus metus nuo 1953 iki 1955 metų su tėvu vaikščiojau per kaimus ir siuvome. Visko mokiausi žiūrėdamas, kaip dirba tėvas. Jis buvo gan griežtas mokytojas, bet viską, ką geriausiai mokėjo, man ir perdavė. Dirbome kasdien, ir tik sekmadienis būdavo poilsio diena. Tad man rūpėdavo kuo griečiau grįžti į Pabiržę.
Vieną vakarą, grįždamas namo po darbų, tėvas užkliuvo už nelygaus nuo tankų važinėjimo tapusio Pabiržės grindinio ir susilaužė koją. Teko jam ilgam atgulti, mat koja sunkiai gijo, o man atsirado kur kas daugiau laisvo laiko. Rūpinausi karve, auginau triušius, pardavęs jų kailius nusipirkau seną vokišką dviratį. Beje, apie pusantro kilometro nuo Pabiržės gulėjo numuštas rusų lėktuvas, tai pusę jo detalių buvau parsitempęs į namus – visi užrašai ne rusiški, bet angliški… Tai ir šitą metalo laužui pridaviau.
O kadangi pradėjau daugiau laiko leisti Pabiržėje, mokytoja Balčiūnaitė mane užverbavo į šokių būrelį – o ką daugiau miestelyje veikti… Taip ir ėmiau šokti. Netrukus dalyvavome konkurse Biržuose ir laimėjome kelialapį į 1955 metų Vilniaus dainų šventę. Pamenu, važiavome traukiniu nuo Biržų iki Panevėžio, paskui persėdome į kitą ir taip pasiekėme sostinę. Mus apgyvendino Vilniaus universiteto auloje, ir tada pirmą kartą pro langą pamačiau Gedimino pilį. Man, berniokui, tai paliko neišdildomą įspūdį.
Šalia šokių repeticijų aš išnaudojau buvimą Vilniuje ir apsiuostęs sužinojau, kad čia yra Lengvosios pramonės technikumas, kuriame mokoma ir siuvimo. Nulėkiau ten tarp repeticijų, parašiau pareiškimą mokytis, o netrukus į Pabiržę atėjo kvietimas į egzaminus. Tėvas kiek suurzgė, bet išleido – juk gero linkėjo… Taip ir išvažiavau. Laikiau egzaminus – viskas, rodos, neblogai, tik iš rusų gavau dvejetą… Bet mane užtarė mokslų dalies vedėja Ona Pajedaitė, sakė, atvažiuosi, pasimokysi ir perlaikysi. Taip aš ir įstojau… Tėvas iki to meto jau buvo pakilęs iš lovos ir vėl ėmė darbuotis, tad išlydėjo mane į Vilnių kapeikų bei lašinių kelionėn įdėjęs ir peržegnojęs.
O ar fotografiją tuomet jau buvote atradęs?
Bajoriško kraujo tėvo pusbrolis Adolis Paškevičius gyveno Rygoje ir dažnai pas mus lankydavosi. Jis buvo dar bernas, kai pirmą kartą atsivežė fotoaparatą. Adolis ir mano tėvą užkrėtė fotografija – dieną jie siūdavo, pertraukomis pafotografuodavo, o vakare, palindę po tuo didžiuliu siuvimo stalu su lempa, suklupę spausdino fotografijas. Stiklų gaudavo iš fotografo Petro Ločerio Biržuose, kuris buvo įsigudrinęs lieti fotografines plokšteles. Tad tėvui su pusbroliu dar iki karo tai buvo didelė pramoga – daug šeimos, aplinkos, artimųjų fotografijų buvo pridarę. Tad ir man pačiam visa tai nuo mažens matant rūpėjo įsigyti fotoaparatą.
Šią svajonę įgyvendinau keturiolikos. Pasitaikė labai riešutingi metai, ir aš nuėjęs į mišką prisiriešutavau gerą pusmaišį. Galvojau – su sesėmis gan greitai juos sudorosime, tik kas iš to… O kaip tik į Biržus iš Rygos atvažiuodavo sunkvežimis, kuris į turgų nuveždavo ūkininkų paršus. Mama ir man liepė nuvežti parduoti paršioką, kartu ant pečių užsimečiau ir riešutų maišą. Rygos turguje už juos gavau 12 rublių ir iškart nusipirkau fotoaparatą „Liubitel“ bei juostų. Tai man buvo didelis įvykis – visą kelionę į Biržus nepaleidau iš rankų aparato ir jį tyrinėjau. Taip ir pradėjau savo kaip fotografo karjerą…
Tuo metu aš padėdavau tėvui siūti, nors vis labiau man rūpėjo fotografija. Ne kartą dėl to tėvas priekaištavo, o sykį supykęs paėmė ir sudaužė mano „Liubitel“, kurį laikiau garbingiausioje namų vietoje. Iki šiol stikliukus nuo jo turiu. Tiesa, dėl to įvykio tėvas pats gerokai išgyveno ir net buvo pažadėjęs nupirkti „Smena“, bet kai išvažiavau į Vilnių, užmiršo… Ne per seniausiai kažkur pamačiau ir nusipirkau tokio pat modelio fotoaparatą, nors dabar turiu ir kur kas geresnių… Žmona juokiasi, o man kažkodėl reikia…
Grįžkime prie pasakojimo apie Jūsų atvykimą į Vilnių. Jaunas žmogus iš mažo miestelio pokario sostinėje – tai turėjo būti nemenkas išbandymas.
Pradžioje gyvenome gal 60 vaikinų viename dideliame technikumo, kuris buvo Gerosios Vilties gatvėje, gamybiniame korpuse. Tik po gero mėnesio Žemuosiuose Paneriuose, prie silikatinių plytų gamyklos, technikumui išrūpino nebaigtą statyti pastatą, ir tai tapo mūsų bendrabučiu. Teko patiems tvarkytis, remontuotis, o žiemą, kol neįvedė šildymo, kaukti iš šalčio.
Kadangi tėvai toli – neprivažinėsi, teko pačiam savimi rūpintis. Visų pirma stengiausi gerai mokytis, nes stipendiją gaudavo tik tie, kurie neturėdavo trejetų. O kadangi buvau išėjęs tėvo siuvimo mokyklą, tad jau turėjau pagrindinius darbo įgūdžius. Sykį su draugais vakarodamas prie Neries susipažinau su viena mergina, kuri namuose turėjo siuvamąją mašiną. Taip ėmiau chaltūrinti – pasiūti kelnes, išversti paltą man buvo vieni niekai. Taip pasitaupiau pinigų ir nusipirkau „Fedą“.
O šalia fotografijos ir siuvimo kuo dar domėjotės?
Technikume ir šokau, ir spektakliuose vaidinau, bet kelionės tapo tikra aistra, kuria jau minėta mokytoja O. Pajedaitė užkrėtė. Buvo rengiamas žygis po Dzūkiją, ir mokytoja mane kvietė jame dalyvauti. Aš bandžiau išsisukti, sakiau, kad neturiu kuprinės, bet O. Pajedaitė ją man surado ir, nenorėdamas gadinti su ja santykių, išėjau… Ir man tai patiko, visiškai užsikrėčiau kelionėmis. Netrukus buvau paskirtas turizmo sekcijos pirmininku ir jau pats turėjau rengti žygius kitiems. Taip sekmadienis man ilgam tapo žygių diena – skersai išilgai apie Vilnių viskas mano išvaikščiota.
Susigalvodavome ir ilgesnių išvykų, pavyzdžiui, palei Nemuną nuo Kauno iki Nidos, žiemą su slidėmis po Ignalinos kraštą. O paskui nukeliavome į Krymą, ir net nepastebėjau, kaip viskas įsisuko – jau keliavome po atokiausias Sovietų Sąjungos vietoves. Pirmą kartą nuvykęs į Kaukazą pamačiau kalnus ir užsidegiau alpinizmu. Tad gyvenimas tikrai nebuvo nuobodus. Šalia dar ir lengvąja atletika užsiėmiau, bėgiojau, tad teko dalyvauti spartakiadose, ne kartą bėgau iš Trakų į Vilnių. Žodžiu, kaip dabar pasakytų, propagavau sveiką gyvenimo būdą…
Žinoma, šalia buvo mokslai bei darbas. Vienais metais praktikai patekau į „Lelijos“ fabriką, o netrukus ir įsidarbinau: dieną – mokslai, o vakare – kokybės kontrolierius… Užaugęs su tėvo tvarka šiame sovietiniame fabrike radau visišką bardaką – teko akis į akį susidurti su apgavystėmis, vagystėmis, kyšiais ir panašiomis sovietinės sistemos grimasomis. 22-ejų mane paskyrė Kontrolės skyriaus viršininku „Vilijos“ siuvimo fabrike. Ateinu, o ten direktorė – moteris, vyriausioji inžinierė – moteris… Jos man ir sako: „Tu buto neturi, per metus padarysime, bet turime būti viena komanda…“ Tad ir čia buvo tokia pat sistema… Man, dorai išauklėtam, tikinčiam žmogui, visa tai buvo labai svetima. O ir bailys nuo vaikystės buvau… Tad kai bičiulis pasakė, kad Turizmo taryboje reikia instruktoriaus, iškart nuėjau ten, nors atlyginimų skirtumas gan ryškus buvo, tačiau man arčiau dūšios buvo turizmas nei gamyba…
Tuo metu tiek turizmas, tiek alpinizmas buvo gan stipriai skatinamos ir remiamos veiklos?
Taip, turistų bazės buvo Vilniuje, Ignalinoje, Palangoje, Birštone. Aš buvau paskirtas rūpintis kelialapių paskirstymu per profsąjungas bei Sąjungos maršrutais – važinėdavau ir tikrindavau, kaip viskas veikia, kaip ekskursijos vedamos, koks maitinimas, apgyvendinimo sąlygos…
O paskui bičiulis Kazimieras Monstvilas įkūrė turistų klubą ir su mano valdžia Turizmo taryboje sutarė, kad aš būsiu direktorius. Tai buvo vargo dienos, nes teko rūpintis viskuo, pradedant patalpų tvarkymu ir baigiant inventoriaus pirkimu bei metodikos kūrimu.
Baigęs intensyvius mėnesio kursus Maskvoje tapau vedliu ir pats pradėjau organizuoti keliones į Uralą, Sajanus, Vidurinę Aziją, Kaukazą, Tian Šanį. Į Rytų Sibirą vedžiau net 12 žygių. Būdavo, išeini be jokio telefono, racijų į negyvenamą ir nežinomą vietovę tik su geologiniu žemėlapiu ir bandai išgyventi… Paprastai tokie maršrutai trukdavo 30–40 dienų nuolatiniame šaltyje, kai vietomis būdavo ir -40 laipsnių. Kasdien per gilų sniegą eidavome 20–30 km, ant pečių nešdamiesi visą maistą bei mėnesiui būtinas priemones… Šiose kelionėse mūsų tikslas buvo pamatyti tai, ko nebuvome matę, ir, žinoma, save patikrinti. Taip pat įvykdyti tam tikrus normatyvus, kad gautume laipsnį, gal net taptume sporto meistrais… Su savo užsidegimu tapau ne tik meistru, kelias knygas – „Tarybų Sąjungos turistiniai maršrutai“ bei „Turisto vadovas“ – parašiau. Taip pat kelionėse ir filmuodavau, paskui grįžęs susukdavau filmuką ir duodavau konkursams ar televizijai.
Tai fotografija ėjo drauge su filmavimu?
Taip. Iš pradžių, kaip jau sakiau, nusipirkau „Fedą“ ir į visas keliones veždavausi bei fotografuodavau. O berods 1962 metais, kai pirmą kartą išėjome į Uralą, nusipirkau ir kamerą. Grįžęs parodžiau filmuką kažkokiame konkurse, komisija įvertino, gavau pirmą vietą ir taip viskas prasidėjo. Režisierius ir operatorius Petras Abukevičius mane iškart pakvietė į televiziją. Pirmasis mano darbas – „Mirtis ir vyšnios medis“ su Arūnu Žebriūnu ir Algiu Juknevičiumi.
Labiausiai įsiminė ir patiko dirbti filmuojant „Žiūrų kaimo dainas“ ir „Kupiškėnų vestuves“. Iš čia ir mano etnografinės fotografijos, kurias darydavau tarp filmavimų grynai sau. O kodėl būtent tai mane traukė? Juk visa tai iš vaikystės – kai su tėvu vaikščiodavome po kaimus siūdami, mačiau tuos paprastus kaimo žmones, jų kasdienybę, darbus, šventes, gyvenimo aplinką. Visa tai buvo ir mano… Turbūt natūraliai ir fotografuodamas žiūrėdavau į tuos žmones, jų veidus – juose regiu prasmę, filosofiją, grožį, istoriją… Per kitų žmonių veidus aš grįžtu ir prie savęs paties, savo tėvų, senelių, gimtųjų vietų… Juk fotografija veikia asociatyviai – taip nepažįstamas žmogus tampa savas ir brangus.
Dabar, vartant senąsias savo fotografijas, mane apima liūdesys – šiandien visur aplink, o ypač televizijoje, tiek neskoningumo, vakarietiško kopijavimo, blizgesio, vulgarybės… Visa tai aklavietė, net ir Vakaruose tai atgyvenę, o pas mus – ne… Žinoma, visose civilizacijose buvo bordelių, kur uždaroje aplinkoje kas norėdavo ir siautėdavo, išsikraudavo. Bet kodėl tai turėtų būti rodoma viešai – nesuprantu. Aš ilgiuosi grožio, gerumo, paprastumo…
O kaip patekote į garsųjį Lietuvos fotografų devintuką?
Dirbdamas turistų klubo pirmininku restorano „Vilnius“ lange sutariau tarp stiklų rodyti kelionių parodas, tad čia pirmą kartą viešai ir buvo parodytos mano nuotraukos. Jas pamatė žurnalistas Balys Bučelis, jis suvedė su Antanu Sutkumi, Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Mariumi Baranausku ir kitais. Taip ir užsisuko visa ta fotografijos veikla: pirmoji 9 Lietuvos fotografų paroda Maskvoje, katalogas, parodos kelionės po tolimiausius užsienius, Fotografijos meno draugija ir t. t.
Kas Jums pačiam buvo fotografija?
Visą gyvenimą mano fotografijos buvo atsitiktinės. Aš važiuodavau į kalnus ne fotografuoti, bet kad keliaučiau, matyčiau. O fotografui pirma turi būti fotografija. Lygiai taip pat ir vėliau, kai dirbau operatoriumi, fotografuodavau tik tarp filmavimų, tad tai nebuvo mano pagrindinė veikla. Tiesa, jau gerokai vėliau, dirbdamas Kultūros namuose, kuriuos kuravo Profesinio techninio mokymo komitetas, fotografavau nuosekliai, tačiau tai buvo darbas, o ne kūryba. Taip pat ir per Fotografijos meno draugiją gaudavau įvairių užsakymų – taip padariau ciklą apie Lietuvos energetinę sistemą, Dzūkijos parkus, tekdavo ir žmones garbės lentai fotografuoti.
Aš aiškiai atskirdavau tai, ką darau užsakymui ir ką fotografuoju savo malonumui. Man įdomu buvo viskas – žmonės, gamta, kaimas, vaikai, emocijos. Negalėdavau ramiai vaikščioti ir po Vilnių – vis grožis akyse stovi…
Visa mano fotografija, kurią fotografavau sau, nėra sugalvota ar surežisuota, fiksavau tai, ką pamatydavau ir kas krisdavo į akis. Fotografija man buvo priemonė žavėtis ir pažinti pasaulį, pasiimti sau tai, ką mačiau. Tai ir pomėgis, kuriuo užsikrėčiau matydamas, kaip tuo žaidžia tėvas bei dėdė Adolis. Ir šiandien išeinu į kiemą, parką ir tai, kas man gražu – fotografuoju. Ir kaifą jaučiu. O kur tai dėti… Šitiek aplankų iš anų dienų ir dabar sudėta guli, gausybė dar neperžiūrėtų negatyvų dulka… Ką su tuo daryti? Nežinau… Matyt, fotografija man – savotiška priklausomybė. Vis tas akimirkos žavesys…
Labiausiai mane traukė klasikinė fotografija, todėl būdamas Maskvoje pirkdavau užsieniečių albumus ir žiūrėdavau, žavėdavausi, pats iš jų mokiausi fotografuoti. Iki šiol be galo žaviuosi Henriu Cartieru-Bressonu, kuris, rodos, iš nieko padaro stebuklą – pamato tai, kas vyksta, ir visada spėja pagauti akimirką. O kiek toje akimirkoje gelmės… Tiesiog begalinė fotografija.
Kaip pats manote, kodėl būtent lietuvių fotografija Sovietų Sąjungoje tapo išskirtinė?
Aš galvoju, kad tai tam tikra tradicija, paveldimumas. Juk mes neatsiradome tuščioje vietoje – įdomių fotografų buvo dar iki mūsų ir tarpukariu, ir pokariu. Tai buvo europinės kultūros dalis. Tuo tarpu sovietai reikalavo pigaus reportažo. Būtent tokioje aplinkoje Lietuvos fotografai išsiskyrė savo matymu, nes jiems tiesiog reportažo nepakako. Mes ieškojome santykio su žmogumi, giluminio ryšio. Taip ir formavosi ši savita tradicija.
Kodėl Lietuvoje prasidėjus fotografijos sąjūdžiui Jūs pats nutolote nuo meninės fotografijos ir daugiau dirbote užsakomuosius darbus?
Žmona paliko su keturiais vaikais, tad teko ne apie menus galvoti, bet sukti galvą, kaip šeimą išmaitinti. Du vyresnėliai jau buvo pasukę savo keliais, o mažieji liko su manimi. Taigi, ėmiausi darbo, už kurį gaudavau reguliarų ir net pakankamai gerą atlyginimą.
Tačiau netrukus fotografiją išvis teko padėti į šalį ir sugrįžti prie savo pirmosios profesijos – siuvimo… Tiesa, anuomet žmonėms siūdavau, o dabar – mašinoms… Tai buvo pati Nepriklausomybės pradžia, ir madoje tapo odiniai automobilių sėdynių užvalkalai, tai mes su sūnumi Antanėliu juos ir siuvome. Ir ne tik sėdynes, visą saloną pertvarkydavome, automobilių prietaisų skydelius, vairus oda aptraukdavome. Aš siūdavau, o sūnus montuodavo. Tai buvo kruvinas darbas, bet gaudavome nemažus pinigus, ir tai leido mums gyventi. Ne vienos to meto garsenybės automobilį esame apsiuvę… Įsivaizduok, jei gera oda iš Italijos vienam automobiliui tais laikais kainavo maždaug 1000 dolerių, man darbo – mėnesiui, tai tiek pat imdavau ir už savo darbą. Ne kiekvienas galėjo sau leisti tokią prabangą. O kam per brangu buvo oda, apsiūdavome veliūru…
Ar nebuvo sunku iš kūrybos taip staiga pereiti prie juodo darbo?
Čia nėra apie ką kalbėti… Aš juk likau su vaikais, kuriems reikėjo ir pavalgyti, ir kažkuo apsirengti, ir mokykla, ir namai… O ir vaikams stresas likti be mamos – mums visiems tai buvo lyg griaustinis iš giedro dangaus… Man nebuvo net klausimo apie kažkokį pasirinkimą, nes, tiesą sakant, nebuvo ir iš ko rinktis… Vaikai, šeima man buvo svarbiausia. Jokios fotografijos jau nebereikėjo. O norėdami pravėdinti galvą su Antanėliu išbėgdavome į Vingio parką pabėgioti.
Tiesa, vyresnysis sūnus Artūras tuo metu jau gyveno Vokietijoje ir mums pradėjo siųsti visokių medžiagų. Antanėlis, kuris mokėsi dizaino tuometiniame Dailės institute, sugalvojo iš veliūro siūti vaikiškas kelnaites, kombinezoniukus – tai čia dar iki automobilių sėdynių… Dirbdavome per naktį, o ryte jau stovėdavome Gariūnuose… Tokie laikai buvo. Toks juodas darbas ir sveikatą sugadino, patyriau infarktą ir insultą, iki šiol atmintis ir koordinacija šlubuoja… Bet dėl nieko nesigailiu, esu laimingas dėl savo vaikų ir anūkų, o man pačiam nieko daug ir nebereikia – kad tik žmona patenkinta būtų, katinai paėdę…
Minėjote, kad ir šiandien dar pafotografuojate, o ar sekate tai, kas dabar vyksta fotografijoje?
Pasižiūriu šiuolaikinę fotografiją ir dažniausiai nematau joje nieko, kas mane jaudintų. Vaizdų šiukšlynas… Man trūksta minties, vaizdo estetikos. Juk kiekvienas pasakytas žodis turi krūvį – tai smūgis, šūvis. Lygiai taip pat ir su kiekvienu nufotografuotu kadru – tai fotografo emocijų, minties išraiška, jo kirtis, kalba, kuria siekia kontakto su žiūrovu. Štai to šiuolaikinėje fotografijoje aš nebematau. Man rodos, jie tik tuščiais šoviniais šaudo… Kažkokie padurnavojimai, plepalai, ir nieko daugiau. Esu senas durnius, užsikonservavęs savo mąstymą, todėl visi tie paviršiniai efektai šiuolaikinėje fotografijoje mane žeidžia. Man reikia tikrų dalykų… Dabar mano laikas jau praėjo, o jaunų fotografų matymas yra visai kitoks. Aš jiems nereikalingas, tad atsitraukiu pas savo višteles ir būnu ramiai laukdamas gyvenimo pabaigos. Tačiau kad ir kas nutiktų – laikysiu vėliavą…
Pokalbis iliustruotas nuotraukomis iš fotografo Antano Miežasnko asmeninio archyvo.
Antano Miežansko portretų autorė Evgenia Levin.
Kalbino Gediminas Kajėnas
