Pasakojimas vaizdais – fotožurnalistės ir keliautojos Bertos Tilmantaitės stichija. Per pastaruosius penketą metų jos fotografijos bei vaizdo pasakojimai publikuoti žymiausiuose pasaulio leidiniuose – „National Geographic“, „GEO“, „Al Jazeera“, „Wired“, „Geographical Magazine“, „Rhythms Monthly“, „Edition du Soir“, „CCTV“, trumpametražiai dokumentiniai filmai rodyti įvairiuose festivaliuose, jos nuotraukos skina laurus čia bei užsienyje, o drauge su kolegomis sukurti multimedijos projektai Lietuvoje tapo pretekstu kalbėti apie naujas šiuolaikinės žiniasklaidos formas bei raiškos būdus.

Apie atvaizdų kultūrą šiandien, multimedijos žanro ribas, geros istorijos galią bei prabangą kurti Bertą Tilmantaitę kalbina Gediminas Kajėnas.

Fotožurnalistė ir keliautoja Berta Tilmantaitė

Ar šiandien į pokalbį atėjai su fotoaparatu?

Ne, tik su telefonu.

Vadinasi, fotoaparatas tau nebėra būtinas kasdien?

Pamenu, kažkada tavęs paties klausiau, kaip tau sekasi rašyti. Atsakei, jog suvokus, kad gali ir nerašyti, palengvėjo. Tuomet galvojau, kad tai yra visiška nesąmonė ir man taip tikrai niekada nebus. Tačiau būtent taip dabar ir yra… (juokiasi) Man irgi palengvėjo, kai supratau, jog galiu ir nefotografuoti. Kartais užtenka tiesiog matyti.

Iš fotoprojekto „Pirma fotografija. Pietų Amerika“. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Bet tai turbūt yra visiškai natūralu, juk fotografavimas tapo tavo darbu. O kai dirbi, dirbi labai nuosekliai ir čia jau nebelieka jokių atsitiktinių kadrų.

Dirbant yra labai didelis krūvis, kurį tiek fiziškai, tiek emociškai nelengva atlaikyti. Nuolatos žiūrėdamas pro fotoaparato akutę, galiausiai imi nebematyti vaizdų, atbunki, nebesugebi sutelki dėmesio, imi kartotis. Tad visiškai natūraliai būtinas poilsis nuo vaizdų ir atvaizdų.

Tiesa, kai pažiūriu į savo senas, tas atsitiktines fotografijas, kurios padarytos lyg tarp kitko, tartum sau fiksuojant visa tai, kas vyksta aplink, atrodo, kad jos žymiai įdomesnės. Tuomet kur eidama ar važiuodama įsimesdavau juostinį fotoaparatą ir žaisdavau, linksmindavausi. Kartais pagalvoju, kad tikslinga būtų ir šiandien tai tęsti. Tokiu atveju reikėtų mažinti darbo krūvius ir gal natūraliai atsirastų būtinybė kasdien kuprinėje nešiotis fotoaparatą.

Dabar keliauju su skaitmeniniu fotoaparatu ir kelionėje, būna, jo net neišsitraukiu. O kai atrandu istoriją, įsijungia darbo režimas ir tada jau prasideda: fotografavimas, filmavimas, medžiagos atrinkimas, tvarkymas, montavimas. Pabaigus darbą, šis režimas natūraliai išsijungia ir tada man užtenka žiūrėti, stebėti ir paprasčiausiai laukti kitos istorijos.

Šiandien mes gyvename atvaizdų prisotintame pasaulyje. Kur tik pažvelgsi – žiniasklaida, socialiniai tinklai, namai ir miestų erdvės pilnos atvaizdų. Ar tavęs nuo tos gausybės nepykina? Maža to, juk pati prisidedi prie tų vaizdų dauginimo.

Taip, gyvename vaizdų pertekliuje ir aš pati kartais savęs klausiu, kokia gi prasmė visa tai dauginti, blaškantis nuo vieno atvaizdo prie kito.

Kita vertus, būna, pamatau ir nustembu. Vadinasi, dar yra erdvės ir vietos daryti kažką naujo ir netikėto. Juk vizualinis krūvis taip pat ugdo, ir matydama, analizuodama šiuos vaizdus, atmesdama nereikšmingus dalykus, koncentruodamasi į kažką gražaus ir vertingo, aš pati tampu raštingesne.

Nors kartais ir jaučiuosi persivalgiusi vaizdų, tačiau nežinau kito būdo, kaip galėčiau daryti tai, ką darau. Fotografijos ir video – kalba, kuria man įdomu bendrauti.

Iš pasakojimo apie guano surinkėjus Čilėje. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Jau ne vienus metus pasakoji įvairias istorijas turbūt vienu šiuolaikiškiausių – multimedijos – būdu. Kaip pati apibūdintum šį žanrą?

Šis žanras yra skirtas ilgoms, sudėtingoms, tematiškai plačioms istorijoms, kurias gali papasakoti patraukliu būdu, pasitelkęs skirtingas medijas – tekstus, video, fotografiją, animaciją, informacijos vizualizacija ir t.t. Trumpai tariant, tai, ką anksčiau žurnalistas aprašydavo keliasdešimtyje puslapių, dabar galima papasakoti įvairiomis formomis, tą pačią istoriją, skirtingus jos aspektus, perteikti pasitelkus vis kitus raiškos būdus.

Tai gan naujas žanras, nors dabar yra ir dar naujesnių, pavyzdžiui, taip vadinama „įtraukiančioji žurnalistika“, kurioje pasitelkiamos naujausios vizualinės technologijos, leidžiančios žiūrovui dar labiau priartėti prie pasakojamos istorijos, tam tikra prasme, tapti jos dalyviu ir kartu su personažais jas išgyventi bei patirti.

Multimedijos žanras yra tuo įdomus, kad jis gali įtraukti visus naujausius raiškos būdus. Tai pasaulyje daroma jau maždaug dešimt metų, bet kaskart žanro ribos yra plečiamos, taikomasi prie auditorijos poreikių, ieškoma vis naujų ir įdomesnių būdų. Tad multimedijos žanras yra nuolatiniame procese ir progrese.

Iš pasakojimo apie jūros klajoklius. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Kas tau yra gera istorija, kurią norisi papasakoti kitiems?

Visų pirma,istorija turi asmeniškai „pagauti“ mane pačią. O pagauna dažniausiai dėl įdomios temos ar personažo. Tačiau gerai istorijai reikalingas aktualumas, ji turi rūpėti ne tik man, bet ir kitiems.

Turbūt vienas pagrindinių geros istorijos elementų yra netikėtumas, kurį gali atrasti, kartais, jau tik darbo procese, ir būtent tai istoriją dar labiau sustiprina. Kartais geros istorijos būna papasakotos paviršutiniškai, ne laiku, tuomet galima jas prikelti naujam gyvenimui. Gerai istorijai būtini įdomūs, spalvingi, (ne)kasdieniai personažai. Bet svarbiausia, kad pačiam tai būtų įdomu ir rūpėtų ją pasakoti.

Savo turiniu šios istorijos gali būti labai įvairios: nuo mažame Čilės kaime gyvenančio naro, kuris renka jūros gėrybes, o laisvalaikiu nuolatos žiūri dokumentinius filmus, iki tokio socialinio-kultūrinio fenomeno, kaip jūros klajokiai, kurie ir šiandien tebegyvena Malaizijoje, Indonezijoje, Filipinuose; nuo paraolimpiečių iki tremtinių, nuo gyvenimo Panevėžio moterų pataisos namuose iki gyvenimo Užpoliarėje. Vis dėlto, esminiai geros istorijos elementai visuomet išlieka tie patys.

Parolimpietis Edgaras Matakas, ruošdamasis Parolimpinėms žaidynėms Rio 2016, treniruojasi Kauno Girstučio baseine. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Ar dažnai iš žmonių, su kuriais dirbi, tenka išgirsti klausimą, kodėl tau reikalinga ši istorija?

Taip, dažnai. Ypatingai dirbant taip vadinamose besivystančiose šalyse, kur žmonės nelabai supranta, kodėl tau reikalinga jų istorija, o į tave pačią žiūri kaip į atvykėlę, baltąją, privilegijuotąją. Jiems visiškai nesuprantamas tavo dėmesys jų skurdui, nepritekliui; dažnai jie to gėdijasi, atsiprašinėja.

Panašiai buvo ir prieš metus Lietuvoje rengiant projektą apie paraolimpiečius, kurie galvojo, kad mes su jais praleisime valandą, nufilmuosime, ką reikia, ir pabaigsime, todėl pradžioje į mus žiūrėjo kaip į eilinius žurnalistus. Bet kai pamatė, kad po pirmos dienos filmavimų bei pokalbių mes pasirodome ir antrą, trečią, ketvirtą dieną, jie suvokė, kad mums tikrai įdomu. O po penktos dienos jau nebeliko ir klausimo „kodėl?“ Norint, kad žmogus imtų atsiskleisti ir leistų tau arti prieiti prie jo, reikia laiko.

Esu pastebėjusi, kad neretai tiek dėmesio gavę žmonės ima dėkoti, jiems patiems tampa reikšminga tai, jog apie jų gyvenimus, problemas kažkas sužinos, išgirs jų istorijas.

Ne kartą teko įsitikinti, kad gerai papasakotos istorijos turi nepaprastų galių.

Iš pasakojimo apie Katitawa mokyklėlę Ekvadore. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Iš kur šiandien ta prabanga skirti tiek daug laiko vienai istorijai? Juk, viena vertus, bendravimui su žmonėmis, medžiagos rinkimui, filmavimui, montavimui reikia daug laiko, kita vertus, žiūrovas taip pat turi skirti laiko didelei medžiagai.

Tiksliai pasakei – prabanga. Lietuvoje niekas nenori investuoti į tokias ilgas istorijas. Bet mes su visa „Nanook“ (www.nanook.lt) komanda būtent tame matome prasmę. Šiandien mums tenka dirbti dvigubai, kad galėtume gyventi ir patys užsidirbtume galimybę pasakoti tas istorijas, kurias norime, ir kaip norime.

Jei jau imiesi įdomios istorijos, kokia gi prasmė būtų ja pralėkti paskubom, praslįsti paviršiumi? Tad šią prabangą patys ir susikuriame. Nors ne visada laiko, energijos, darbo investicijos atsiperka, tačiau mes turime kūrybinę laisvę, o tai šiandien yra irgi be galo didelė prabanga.

Mūsų žiniasklaida dažnai sako, kad jie publikuoja tai, ką žmonės skaito ir žiūri. O jie skaito ir žiūri tai, ką gauna. Kartais man atrodo, kad tokiu būdu žiniasklaida savo auditoriją laiko kvailiais, kuriems užtenka primityvių dalykų. Bet juk jiems galima pasiūlyti ir kitokį turinį, kitokį žanrą, kitokias istorijas. Gal ta auditorija nebus tokia didelė, bet argi neverta pasistengti ją užauginti? Tai irgi kūrybinis iššūkis. Tačiau jei niekada nežengsi pirmojo žingsnio, visų pirma, pats sau leisdamas laisvai įkvėpti ir įgyvendinti savo idėjas, niekada nesužinosi, kas galėjo nutikti…

Viena iš savo misijų mes taip pat matome ir multimedijos žanro propagavimą Lietuvos žiniasklaidoje, kad jos kraštovaizdis kistų, taptų įvairesnis, įdomesnis. Ir nors per pastaruosius keletą metų kai kuriuose internetiniuose Lietuvos leidiniuose ėmė atsirasti tokių pasakojimų, vis dėlto, jų kiekiu ir kokybe toli gražu negalime lygintis su pasaulio žiniasklaida.

Iš pasakojimo apie nykstantį Viktorijos ežerą Kenijoje. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Istorijoms sukurti tu skiri daug laiko: kalbini, klausaisi, ieškai gerų kadrų, prisipratini žmogų, leidi jam atsiverti, bet kai gauni tai, ko norėjai – užveri duris ir gali niekada nesugrįžti… Iš esmės, tai juk pasinaudojimas kito žmogaus istorija. Ar tai visada dera su elementaria pagarba?

Taip, su šia problematika susiduriu nuolatos ir kaskart reikia sau atsakyti į klausimus, kodėl aš dirbu, kodėl svarbu papasakoti būtent šią istoriją, kam to reikia, koks tikslas? Tai ne tik mano pačios, bet apskritai dokumentikos ir žurnalistikos problematika.

Neretai nutinka taip, kad prisilietę prie tam tikrų temų, patys žurnalistai ima burti žmones, kurti iniciatyvas, kurios padeda keisti situaciją. Pavyzdžiui, fotografė Stefani Sinclaire su kolege darė projektą „Too Young to Wed“ („Per jauna tuoktis“), kurio metu fotografavo įvairių kraštų mergaites, ištekinamas labai anskti. Vėliau ji įsteigė fondą, besirūpinantį tokiomis mergaitėmis bei jų padėtimi.

Ji taip pat darė projektą apie albinosus ir dabar su vyru yra įsivaikinę du albinosus iš Kinijos. Tad pasakojimai dažnai nėra visai atskirti nuo paties fotografo ar žurnalisto, jie tampa dalimi jo paties asmeninės istorijos.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, bendravimas su paraolimpiečiais iki šiol tęsiasi ir aš tikiu, kad jis išliks bent iki kitos paraolimpiados. Man iki šiol rūpi ir įdomu tai, kas vyksta neįgaliųjų sporte. Vienas iš mūsų pasakojimo herojų tapo paraolimpinių žaidynių prezidentu ir mes dabar galime matyti ir vertinti, kiek jo žodžiai, ištarti prieš metus, sutampa su šiandieniniais jo veiksmais.

Žinoma, nebūtina laikytis visų istorijų, jas galima ir reikia paleisti tam, kad galėtum imtis naujų.

Kita vertus, istorijos reikalingos ne tik tau, kaip žurnalistui, kartais jos labai naudingos ir patiems istorijų herojams. Pavyzdžiui, kai fotografavau nardytoją Čilėje, jis šią patirtį įvardijo kaip vieną geriausių dalykų, kuris nutiko jo gyvenime. Arba paraolimpietis Genrikas iš golbolo rinktinės sakė, kad jei mes šį darbą būtume darę anksčiau, gal jam nebūtų reikėję dvidešimt metų laukti aukso medalio. Tačiau jei nebūtume darę dabar, gal tokio aukšto rezultato jie niekuomet nebūtų pasiekę. Tad dėmesys, kurį tu parodai žmogui, jam suteikia daug vidinių galių bei papildomos motyvacijos.

Istorijos niekada nesibaigia. Net tuomet, kai žurnalistas paskelbė medžiagą ir jau ją pamiršo, nutraukė visus ryšius su herojumi, net ir tada pati istorija gyvena savo gyvenimą. Ir niekada nežinai, kas ir kur ją perskaitys, pamatys ir ką jam tai duos. Juk lygiai tas pats nutinka ir su žmogumi, kurį sutikai gal tik vieną kartą gyvenime, nebeatsimeni net jo vardo, tačiau keli jo ištarti sakiniai tavy kažką pralaužia, atveria ir priverčia kai ką suprasti. Čia, man rodos, ir slypi istorijų grožis.

Iš pasakojimo apie Masajų genties moteris Kenijoje. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Neseniai kalbėjau su kino montažistu, kuris pasakė, jog dokumentinio kino nėra, nes kai kadras kerpamas ir montuojamas, jau reikia kalbėti apie kūrybą, o ne dokumentiką. Tavo pasakojimai taip pat yra labai asmeniški, nors pasakoji ne savo, bet kitų istorijas. Tad ar įmanoma objektyvi žurnalistika?

Aš to ir nesiekiu. Juk, visų pirma, su žmogumi ir bendrauju aš, o ne koks bejausmis įrengimas. Užmezgant pažintį man būtinas asmeninis santykis bei ryšys. Galų gale, aš klausiu apie tai, kas man įdomu, viską matau per savo asmeninę prizmę, todėl mano istorijos yra subjektyvios, kad ir kaip stengčiausi atskleisti visas jos puses ir niuansus.

Kita vertus dokumentinės žurnalistikos pasakojimuose į pirmą gretą aš sąmoningai statau ne save, bet personažus ir jų istorijas, o mano pačios patirtis bei išgyvenimai tėra tartum tų istorijų fonas.

Kartais Lietuvoje žurnalistai įtiki, kad yra objektyvūs ir tuomet jie jaučia, jog gali „atskleisti tiesą“ apie žmogų ir parodyti „jo tikrą veidą“. Bet tai juk irgi labai subjektuvu. Tai labiau primena kategorizavimą – sudėti žmones į lentynėles: šitas – gražus, o šitas – šlykštus, šitas – doras, o šitas – niekšas ir t.t., ir t.t. Beje, pasikeitus aplinkybėms, tas vertinimas irgi gali radikaliai pasikeisti. Tad kur čia objektyvumas?

Man kur kas artimesnis kitoks požiūris. Vienas socialinis darbuotojas savo piniginėje nešiojosi lapelį, kuriame buvo užrašyta: „Nėra žmogaus, kurio tu negalėtum pamilti, išgirdęs jo istoriją“.

Istorijos man leidžia plačiau pažiūrėti į tikrovę, pamatyti ją iš skirtingų žiūros taškų. Manau, kad žurnalistui labai svarbu yra nuolat abejoti, niekada nepriimti sprendimo, nesmerkti, neteisti, bet nuolat aiškintis, tyrinėti, atskleisti kiekvieną istoriją ir herojų iš kuo įvairesnių perspektyvų.

Iš pasakojimo apie jūros dumblių surinkėjus Peru. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Šiandien dažnai ima atrodyti, kad gera istorija – tai negatyvus pasakojimas. Kad ir „World Press Photo“ – konkursas, kur dominuoja smurtas, kančia ir tragedijos. Kodėl, tavo manymu, šitaip yra? Gal tokias istorijas papasakoti yra kur kas lengviau?

Karšti pasaulio taškai, tartum kokie fejerverkai, traukia viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį, todėl orientuojantis vien į tokius pasakojimus yra kur kas lengviau būti pastebėtam, nei, tarkime, pasakojant kasdienes, iš pirmo žvilgsnio, rodos, niekuo neišsiskiriančias istorijas.

Kita vertus, gal išties tos karo, tragedijų istorijos šią akimirką yra svarbiausios, nes juk čia žūsta žmonės ir nuotraukų publikavimas, tikros situacijos parodymas, gali kažką pakeisti. Tarkime, praėjusių metų aktualijos – karas Sirijoje, pabėgėliai, valdžios karas prieš narkotikus Filipinuose – plačiai nuskambėjusios temos, kurios buvo viešai nagrinėjamos, todėl ir sulaukė daugiausia dėmesio.

Tiesa, toks požiūris tavo minėtame nuotraukų konkurse jau ne vienus metus yra kritikuojamas, ilgimasi kitokių pasakojimų bei akcentų. Ir, man rodos, natūraliai atsiranda kitokių pasakojimų, kasdienių, paprastų ir tuo pačiu visiškai nepaprastų istorijų. Tačiau joms sukurti reikia žymiai daugiau laiko ir pastangų. Jas turi padaryti kokybiškiau, nes jos savaime nesignalizuoja auditorijos dėmesio. Ir net jei turėsi labai gerą, puikiai padarytą istoriją, tai dar nereiškia, kad kažkam tai bus įdomu. Šia prasme galime kalbėti ir apie visuomenės sąmoningumą, dėmesio sutelkimą į kitokius pasakojimus, ne tik skandalus, kraują bei sprogimus.

Galime paminėti ir dar vieną susijusį aspektą: dažniausiai fotožurnalistai yra baltieji vyrai iš Vakarų pasaulio. Vadinasi, jie pasakoja taip, kaip konkrečią situaciją mato baltaodis vyras iš Vakarų pasaulio. Bet juk į tą pačią situaciją moteris fotožurnalistė pažvelgtų kitaip. Dar kitaip pažvelgtų moteris iš kurios nors Afrikos šalies. Visai kitaip – moteris iš Azijos. Arba LGBT bendruomenės narys. Tad fotožurnalistikoje labai trūksta įvairovės, skirtingų požiūrių į istorijas ir gal būtent todėl stinga pačių istorijų įvairiapusiškumo.

Iš pasakojimo apie „Ledo kelią“ Rusijoje. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Tavo vaizdo pasakojimus bei multimedijos projektus publikuoja įvairūs pasaulio leidiniai. O kaip jie priimami Lietuvoje? Ar kam nors yra įdomios tokios istorijos?

Lietuvoje lengviau bendradarbiauti sekasi su žurnalais, kurie mielai publikuoja mano istorijas iš įvairių pasaulio kraštų, redaktoriai rašo ir klausia, ką naujo galiu pasiūlyti arba patys siūlo temas. Internetinėje žiniasklaidoje situacija yra kiek kitokia, jie dažniausiai orientuojasi ne į vaizdą ir ilgas istorijas, o į aktualijas ir paspaudimus. Nors ir čia galime matyti pozityvių pokyčių.

Kita vertus, Lietuvoje pasigendu elementarios pagarbos savo darbui. Kai dėl publikacijų man rašo užsienio leidinių redaktoriai, jau pirmame laiške klausiama, kiek kainuoja šis mano projektas arba pasako, kokį biudžetą gali skirti.

O čia neretai sulaukiu tokių prašymų: „pasidalinkite nuotrauka“, „duokite“, „leiskite publikuoti“ ir pan. Suprask, kad jei jau tu padarei nuotrauką, vadinasi, ji tau nieko ir nebekainuoja. Na, o jei dar imi kalbėti apie atlyginimą, vadinasi, esi visiškai amoralus. Čia dar nesuvokiama, kad aš pati visų pirma į savo darbus investuoju, ir norėdama tęsti tai, ką darau, turiu iš jų išgyventi. Taip pat nesuprantama, kad vienos konkrečios nuotraukos padarymui man reikia turėti techniką, kažkaip nuvykti į tą šalį, maitintis, turėti kur apsistoti, rasti laiko užmegzti kontaktus ir t.t.

Iki fotoaparato mygtuko paspaudimo ir nuotraukos turėjimo yra ilgas kelias, kuris dažnai dar yra suprantamas tiesiog kaip lengvas hobis, o ne darbas.

Ivan Barella – naras, renkantis jūros gėrybes Čilėje. Bertos Tilmantaitės nuotr.

O ar kurią nors iš lietuviškų istorijų yra pavykę parduoti užsieniui?

Pasakojimą apie Panevėžio moterų pataisos namus nupirko „Al Jazeera“. Tai buvo gan netikėta, nes juk Lietuva jiems toli, tai nebuvo ir jokia aktualija. Bet, matyt, čia ima galioti kitokie aspektai.

Paraolimpiečių istorija „Galia nugalėti“ buvo susidomėję „The Guardian“, „The New York Times“, bet jiems pritrūko temos artumo, taip pat ir aktualumo, mat projektą baigėme, kai paraolimpiada jau buvo prasidėjusi.

Tad meti meškeres į visas puses ir niekada nežinai, kur užkibs.

Ar tiki, kad gerai papasakota istorija gali kažką pakeisti?

Žinoma, ir tai vyksta: keičiami įstatymai, kuriami nauji teisės aktai arba tiesiog žmonės skiria paramą ir pagalbą tiems, kuriems jos reikia. Pokyčių gali būti daug ir pačių įvairiausių, netgi tokių, kurių negali numatyti. Laiku sujudinus vandenį, bangos ima kilti ir sklisti savaime.

Daugiau Bertos Tilmantaitės darbų bei projektų rasite www.godoberta.com, www.nanook.lt

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *