„Levanda man – gėlių gėlė, – šypsosi dailininkė Jūratė Mažutienė, pasilenkusi prie levandų krūmelio savo  namų terasoje. – Abu su vyru jas labai mėgome. Pasodinau jų ir prie kapo. Tikiu, kad jų smilkalai pasiekia ir Anapusybę.“ Šią savo pajautą ji išreiškia tapybos darbais. Violetiškai mėlynas, mėlynai sodrus levandų kvapas veržiasi iš paveikslų, tarsi bylodamas: nėra kito dangaus, visas jis čia, levandų mėlio gilumoj…

Prieš mane – moteris levanda. Trumpai pakirptais, metų ir išgyvenimų pasidabruotais plaukais, įsisupusi į juodus apdarus. Neatsitiktinai ir pati Jūratė sako, kad „juoda spalva yra jos mėgstamiausia, joje – visų spalvų gama… Antra vertus, joje galima nutolti, būti su kitais, bet savyje; stebėti, matyti, bet tarsi ir nebūti matomam.“ Ši moteris skleidžia romantišką paslaptį, pasitikėjimą, drąsą būti savimi. Gležna jos anaiptol nepavadinsi…

„Jaunystėje norėjau būti aktorė, rašiau mergaitiškus eilėraščius… Ir piešti norėjau. Pavydėjau dailininkams jų drąsos pasaulį matyti savaip. Ir nebijoti jo tokio, kitoniško, parodyti. Mamos seserys gražiai piešia ir siuvinėja. Viena tapo architekte. Mama meniškai siuvo… Matyt, kažkokį geną paveldėjau ir aš. Bet į dailę nepasukau. Piešimo niekur nesimokiau, neišdrįsau net pabandyti. Tapau buhaltere ir visą gyvenimą dirbu šį racionalų, iš pažiūros labai „sausą“ darbą. Tačiau abu su vyru mėgdavome lankytis dailės parodose, keliaudami po Europą aplankėme daugelį žymiausias  meno galerijų. Su meno pasauliu mane supažindino vyras… Iš jo gavau labai daug. Ir taip, matyt, turėjo nutikti, kad po jo netekties nusiraminimą radau pradėjusi tapyti“, – pasakoja dailininkė.

Po vyro mirties Jūratė pardavė jo automobilį, prisipirko drobių, molbertą ir dažų (būtinai norėjo tapyti aliejiniais, nes „jie kvepia spalvomis“) ir pasirodė, kad tai nėra taip paprasta, kaip atrodo parodų salėse.

„Teptuko nemokėjau laikyti, dažus maišiau kaip papuolė. Varčiau piešimo vadovėlius, aiškinausi, kiek skiediklio dėti… Dažai varvėjo per alkūnes. Nei žmogaus, nei gyvūno piešimas manęs nedomino.“

Svarbiausia Jūratei buvo spalvos, jų deriniai. Kažkas veržėsi iš giliai, gal tai, kas buvo per visą gyvenimą susikaupę. Ir neišliūdėtas skausmas, ir neišmylėta moteriška meilė, ir paslaptys, kurias kažkas dar turi įminti.

„Ėmiausi tapyti spalvotus kvadratukus, derinti spalvas. Pastebėjau, kad įrėmintas „kvadratėlių pasaulis“ matomas tarsi gobelenas ir tai mane suintrigavo. Tobulinau savo tapymo techniką, norėjosi viską išbandyti. Įdomiausia, kad prieinu prie molberto ir nežinau, kas bus. Ėjau vedama intuicijos“, – atvirai apie savo kelio pradžią pasakoja dailininkė. – Nelankiau jokios studijos. Blogai, kad nepanorau mokytis, galvojau pati… Tad tapiau, tapiau, tapiau, lyg mano ranką kas vedžiotų… Pasakojau apie jūrą ir dangų, apie angelą, kuris lydi mane, apie pievą, žalią lyg birželio vynas…“

Dailininkė Jūratė Mažutienė mėgsta poeziją. Nenuostabu, kad jos paveikslų, o ypač nuotraukų (tai atskira tema) pavadinimai metaforiški. Nors, pačios menininkės nuomone, paveikslai turėtų būti be pavadinimų. Pavadinimai tarsi primeta žiūrovui kryptį, nukreipia jį norima linkme. Jei pavadinimo nebūtų, gal jis paveikslą interpretuotų visai kitaip, savaip. Abstraktusis menas tuo ir ypatingas, kad žiūrovui pasiūlo net keletą kelių. Arba nė vieno.

Jūratės Mažutienės paveikslus pamačiau Kauno rajono viešosios bibliotekos organizuotose parodose „Iš spintos“ (2015) ir „Kitos valandos“ (2016). Patraukė jie mane spalviniais sprendimais. Iš tų, dailininkės vadinamų, kvadratukų, liejosi išgyvenimai, įvilkti į meninę formą, į išjaustą spalvą. Pakerėjo „Žalčio sugrįžimas“ – atliūliuojanti geltonai raudona banga atpažįstama ne tik iš pavadinimo…

Kūrinių, įkvėptų „archetipinių“ motyvų, Jūratės kūryboje nėra daug. Daugiau čia peizažo, jo kaitos, taip pat nuotaikų apibendrinti, suabstraktinti vaizdiniai, kuriuose svarbiausia dominantė – spalva. Tad jų deriniai Jūratės Mažutienės paveiksluose ne fonas, o turinys, pojūčiais pasakojamas siužetas. Abstraktusis menas reikalauja intelektualaus žiūrovo, gebančio pajusti paveikslo visumą intuityviai, spalvai, linijai ar figūrai sukuriant jungtis tarp išorinio ir vidinio pasaulio – matomo ir nujaučiamo…

Kitam, „lengvesniam“ dailininkės  ciklui „Gėlės“ puikiai tinka poetės Onės Baliukonytės mintis „Gėlės – gerosios Žemės mintys, šviesieji jos linkėjimai žmogui, primenantys, kad ir mūsų pačių troškimai galėtų būti gražesni.“ Todėl moterys, tapančios gėles, man asocijuojasi ne tiek su globėjiškumu, kiek su jų misija padaryti pasaulį gražesnį, harmoningesnį.

Kaip pasakoja pati dailininkė, „Gėlių“ ciklas gimė spontaniškai ant spalvotų kvadratėlių uždažius raudoną pelargoniją, žydėjusią ant jos kambario palangės. „Šį pirmąjį paveikslą padovanojau draugei. Pagyrė, kad gražu. Ir man gražu. Kitaip nedovanočiau.“

Jūratės paveikslų gėlės gyvos, mirgančios, plastančios, šnarančios ir, žinoma, kvepiančios. Jos primena impresionistų paveiksluose sustabdytą judesį, pagautą akimirką. Ypač šis judesys gyvas „Peržydėjusių pinavijų“ žiedlapių plazdėjime, „Pienių“ lauko džiaugsmingame susiliejime su lietaus purslais. Pasirinkta įdomi žiūros kryptis sukuria nuostabią viziją – žydinčio (iki dangaus!), purslojančio pasaulio akimirką, kurią norisi išsaugoti kuo ilgiau. Tapydama irisus dailininkė akcentuoja stiebų, lapų vešlumą; iš jų žalėsio, lyg iš ilgai laukto stebuklo, prasimuša žiedas –„dalgiai“, greičiau – jų ašmenys (ne veltui liaudyje irisai vadinami vilkdalgiais). Veržlus tas iriso žiedas, ilgai slėptas, sodriai mėlyna ar skaisčiai geltona spalva pasiliejęs paveiksluose, trumpai žydintis, čia pat stiebais varvantis atgal į žemę. Žydintis trumpai, bet ilgai šviečiantis Jūratės paveiksluose.

O levandos… Jas gali ne tik paliesti (aliejinių dažų iliuzija!), žiedų šluotelių grublėtumas skleidžia kvapą! „Levandų“ faktūra įvairi: menamais kvadratėliais nutapytos, jos mirga tarsi gyvos (į jas būtina žiūrėti iš tam tikro atstumo), nes kiekvieno kvadratuko potėpis skirtingas, tačiau visuma sudaro harmoniją . Tai – dailininkės mažytė paslaptis ir neslepiamas pasididžiavimas.

Impresionistine maniera kuriantiems dailininkams nepakanka įsižiūrėjimo į tapomą objektą. Kūrinio esmę sudaro dailininko vidinis regėjimas. Jausmas. Ir drąsa (o ar įmanoma kūryba be drąsos?). Svarbiausios, iškalbingiausios detalės išryškinimas, spalvų dermė daro kūrinį paveikų. Jūratei Mažutienei jos tapymas jau nebėra tiesiog dienoraščiai ar terapija, ji kuria ne sau, ne „į spintą“, bet kitų džiaugsmui ir akių šviesai.

Comments are closed.