Lietuvių kalba išleista nauja Jo Šventenybės Dalai Lamos knyga „Religijų giminystės link“ (Alma littera, 2017). Knygoje Tibeto dvasinis lyderis dalijasi savo asmenine patirtimi bei kitų religijų pažinimu, kurį jam atvėrė įvairių dvasinių tradicijų mokytojai. Ieškodamas religijų bendrystės, jis atsiremia į pagrindines vertybes bei moralines nuostatas, kurias išpažįsta įvairiose pasaulio kraštuose gyvuojančios skirtingos religinės bendruomenės.
Kaip teigia Dalai Lama XIV, nepaisant tikėjimų doktrinos skirtumų, visi susiduriame su tais pačiais klausimais: „Kas esu? Iš kur atsiradau? Kur būsiu po mirties?“ Pasaulio religijos pateikia skirtingus atsakymus, tačiau visos įkvepia kurti iš atjautos kylančią moralės sistemą ir skatina bendražmogiškas dvasines vertybes.
Siūlome ištrauką iš knygos „Religijų giminystės link“, kurioje Dalai Lama kalba apie Kristaus mokymą.
Jėzus ir gailestingumas
Tokį budistą kaip aš, išauklėtą taip, kad visą gyvenimą atjautą laikyčiau didžiausia įmanoma dvasine vertybe, visų būtybių kančias prisiimančio nukryžiuoto Jėzaus vaizdas labai įkvepia. Iš altruizmo ir meilės visoms būtybėms kilęs pasiaukojimas yra puikus pavyzdys to, ką budistai galėtų pavadinti bodhisatvos idealu. Prisiimti kitų kančias – dalis ir mano kasdienės dvasinės praktikos. Tibeto tradicijoje populiari meditacija tonglen. Tai reiškia „duoti ir imti“, kai įsivaizduoji, kad prisiimi kitų skausmus ir kančias, taip pat ir tų kančių priežastis, o jiems perduodi savo laimę ir sėkmę.
Be šio didžio atjautos simbolio, krikščionybė turi ir neįtikėtinai intymų bei jaudinamą meilės simbolį – kūdikėlį Jėzų laikančios Marijos atvaizdą. Tai siejasi su motinystės, kaip atjautos pagrindo, prasme ir žadina visuotinį meilės bei prieraišumo poreikį. Tad, be visiškai nekompromisiško apsisprendimo net mirti baisia mirtimi dėl kitų, ką vaizduoja Kristaus mirtis ant kryžiaus, krikščionybė pabrėžia paprastą, artimą motinos ir vaiko meilę. Tačiau vienas kyla iš kito ir abiejų reiškiama atjauta skelbiama kaip visiems žmonėms prieinama galimybė. Tai graži ir labai mano budistinei tradicijai artima pamoka, kur meilumas ir atjauta palyginama su beatodairiška motinos meile savo vaikams, o ši išsiskleidžia ir apima visas būtybes.
Kryžiaus simbolį Tibete aptikau dar vaikystėje. Jis buvo ant tibetietiškos Biblijos, išverstos netrukus po mano gimimo, viršelio. Tai buvo stora, ranka rašyta knyga, išspausdinta nukopijuojant trafaretu. Vėliau pamačiau ir Jėzaus atvaizdą ant kryžiaus. Tuo metu vienas tibetietiškai kalbantis į krikščionybę atsivertęs kinauras (šiaurinės Indijos dalies Kinauro srities gyventojas) Tharčinas Babu (Tharchin Babu) leisdavo nuolatinį ir vienintelį tibetiečių kalba laikraštuką „Žinių veidrodis“ (Mirror of News). Daugelis žmonių, tarp jų ir aš, labai laukdavome šio Kalimponge, už sienos su Indija, spausdinamo leidinio, nes tai buvo vienas geriausių langų į išorinį pasaulį. Paaiškėjo, kad Tharčinui, nuoširdžiam krikščioniui, to laikraščio leidyba buvo tarnystė, padedanti tibetiečiams pamatyti išorinį pasaulį. Pabėgęs į Indiją, buvau jį susitikęs ir padėkojau už tokį gerą darbą.
Iš tikrųjų pirmasis žmogus, supažindinęs mane su krikščionybe, buvo trapistų vienuolis Tomas Mertonas. Viena iš pagrindinių Mertono ir mano diskusijos temų, 1968 metais jam lankantis pas mane Indijoje, buvo atjautos idealo svarba, kaip pagrindinė motyvacija ir budizme, ir krikščionybėje vaduojant žmones iš kančių. Tad iš pat pradžių man buvo visai nesunku rasti rezonansą su krikščionių simboliu kryžiumi ir Jėzaus asmeniu. Skaitydamas Bibliją, atkreipiau dėmesį, kad Jėzaus daromi stebuklai dažnai kilo iš atjautos kenčiantiesiems. Jo gydymai, mokymai, stebuklas su duona ir žuvimi – viskas kilo iš visiškos ir betarpiškos atjautos. Maža to, daugelyje jo mokymų pabrėžiama atjauta. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Ir toliau: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“[1] Garsiajame Kalno pamoksle, kuris man yra vienas gražiausių pamokymų Evangelijoje, Jėzus sako:
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.“ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“[2]
Taip pat nuostabu, kad po mirties skleisdami Jėzaus mokymus, apaštalai pabrėžė darantys tai sekdami jo pavyzdžiu. Labiausiai jaudinanti ištrauka, išlikusi mano atmintyje nuo tada, kai pirmą kartą ją išgirdau, yra žodžiai iš Pirmojo Pauliaus laiško korintiečiams:
„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“[3]
Tai atskleidžia esmę. Visos mūsų pažiūros, nuomonės, sunkiai pelnyti dalykai iš tikrųjų yra visiškai beverčiai, kad ir kokie „teisingi“ būtų, jei nekyla iš atjautos. Kad ir kokie dideli būtų mūsų laimėjimai ar daug jėgų reikalaujanti veikla, jie beprasmiški, jei nekyla iš tos nesavanaudiškos atjautos kitoms būtybėms, apie kurią čia taip gražiai kalba Paulius. Kai suvokiama atjautos idealo svarba krikščionybėje, nenuostabu, kad krikščionys turi tokius altruizmo pavyzdžius kaip šv. Pranciškus iš Asyžiaus arba šių dienų šventoji Motina Teresė iš Kalkutos. Tiesą sakant, kai pirmą kartą išgirdau skaitant maldą, daugelio nuomone, parašytą šv. Pranciškaus, pamaniau, kad klausausi krikščionio skaitomą budistinį tekstą, pavyzdžiui, VIII amžiaus budistų dvasinio mokytojo Šantidevos užrašytas eilutes. Norėdamas parodyti stulbinamą panašumą tarp šių dviejų dvasinių mokytojų įkvepiančių maldų – abi iš visiškai skirtingų tikėjimo tradicijų – pateikiu kelias eilutes. Pavyzdžiui, šv. Pranciškus sako:
„Viešpatie, padaryk mane savo taikos instrumentu;
Ten, kur yra neapykanta, leisk man sėti meilę;
Ten, kur skriauda – atleidimą;
Ten, kur abejonė – tikėjimą;
Ten, kur neviltis – viltį;
Ten, kur tamsa – šviesą;
Ir ten, kur liūdesys – džiaugsmą.
O, Dieviškasis Mokytojau,
Leisk man daugiau guosti, užuot ieškojus paguodos;
Daugiau suprasti, nei būti suprastam;
Daugiau mylėti, nei būti mylimam;
Nes davime mes gauname,
Atleidime mums dovanojama,
Ir mirtyje mes užgimstame Amžinajam Gyvenimui.“[4]
Panašią aspiraciją išreiškia ir Šantideva:
„Tebūsiu neapsaugotiems aš apsauga,
Keliaujantiems keliu, tebūsiu aš vedliu;
O norintiems pasiekti kitą upės krantą,
Tebūsiu valtimi, plaustu, tiltu.
Ir trokštantiems išvysti žemę horizonte, tebūsiu aš sala;
O besiilgintiems šviesos, aš šviesuliu tebūsiu;
Ir kam prireiks prigulti, pailsėti – tebūsiu guoliu aš;
Visiems, kam reikia tarno, tebūsiu nuolankiu tarnu.“[5]
Pirmą kartą Asyžiuje lankiausi 1986 metais, kai popiežius Jo Šventenybė Jonas Pauliaus II, kurio tėvišką globą jaučiau visą ilgą mūsų pažinties laikotarpį, ten sušaukė pasaulio religijų aukščiausiojo lygio susitikimą. Turbūt pirmiausia iš Jono Pauliaus, pirmojo daug keliaujančio ir tarptautiniu mastu žinomo popiežiaus, išmokau daryti gerą įtaką; tai – pasaulinės religijos lyderio galimybė. Jis buvo stulbinamai atsidavęs vienam tikslui ir į kiekvieną pasaulinės svarbos klausimą žiūrėjo iš savo krikščioniškųjų vidinių įsitikinimų. Tačiau pirmas iš mano sutiktų popiežių buvo Jo Šventenybė Paulius VI. Tai įvyko 1973 metais, kai pirmą kartą nuvykau į Romą. Jaučiausi labai paprastas, susitikęs su tokios gausybės viso pasaulio katalikų vadovu ir dvasiniu mokytoju tokių įkvepiančių asmenybių kaip Desideris, Mertonas ir Motina Teresė. Tais metais per ilgesnį vizitą Europoje kelias dienas praleidau Londone, kur pirmą kartą susitikau su Edvardu Karpenteriu (Edward Carpenter), Vestminsterio abatijos dekanu, ir jo žmona Liliana. Vėliau, kai 1979 metais dar kartą galėjau atvykti į Didžiąją Britaniją, Vestminsterio abatijos dekano namuose apsistojau kaip jų svečias. Tarp mūsų užsimezgė labai artimas ryšys, būdamas su jais, jaučiausi kaip sūnus, o Lilianą net vadinau mama. Man asmeniškai Karpenterių švelnumas ir šiluma buvo idealus krikščioniškosios meilės pavyzdys. Vėliau dekanas Karpenteris pristatė mane Kenterberio arkivyskupui Robertui Ransiui (Robert Runcie), jo įpėdinius Džordžą Kerį (George Carey) ir Rovaną Viljamsą (Rowan Williams) taip pat laikau savo dvasiniais bičiuliais.
Susitikimas su krikščionių tikinčiaisiais man padarė didelį įspūdį dėl socialinio aktyvumo vertybių – kaip pasitelkiant atjautą galima tarnauti kitiems, ypač silpniems ir pažeidžiamiems. Mane visada jaudino krikščionių, įskaitant misionierius, pasiaukojimas vykti į atokiausias pasaulio vietas, kur gyvena vargingiausi žmonės, ir skleisti švietimą bei sveikatos priežiūros žinias. Tibetiečiai taip pat prisidėjo prie krikščionių teikiamos paramos, ypač ankstyvaisiais mūsų tremties Indijoje metais praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais. Dauguma šių krikščionių atvyko iš išsivysčiusių šalių, palikę santykinai patogų, ramų gyvenimą, ir pasirinko sunkumus bei nepriteklius dėl atjautos kitiems. Tvirta krikščioniškų vertybių tradicija, skatinanti padėti kitiems ir tobulinti pasaulį, pavyzdžiui, XVIII ir XIX amžių vergovės panaikinimo pradininkų tikėjimas, ypač kvakerių veikla, taip pat anglikonų evangelistai, tokie kaip Viljamas Vilberforsas (William Wilberforce), Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo išskirtinė lyderystė Amerikos judėjime už pilietines teises, yra labai įkvepianti – kaip gėrio, kurį pasauliui gali duoti tikėjimas, simbolis. Tai tema, kuria diskutavau su kardinolu Baziliu Hjumu (Basil Hume), ilgalaikiu Didžiosios Britanijos Romos katalikų vadovu, su kuriuo jaučiau ypatingą ryšį. Šiomis dienomis, pavyzdžiui, arkivyskupo Dezmondo Tutu veikla kovoje su apartheidu, ypač jo vadovavimas Tiesos ir susitaikymo komisijai, yra tikras liudijimas, kokį poveikį gali daryti dvasininkų atstovo religinė tarnystė. Daugiau nei du dešimtmečius pažinojau vyskupą Tutu ir vertinu ji kaip draugą bei dvasinį brolį.
Šį veiklų krikščioniškos atjautos modelį raginu perimti savo bičiulius budistų vienuolius ir vienuoles. Gerai prisimenu pokalbį su Aukščiausiuoju Tailando tradicijos patriarchu 1967 metais, kai pasitaikė galimybė pirmą kartą iš Indijos išvykti į užsienį. Įkvėptas nuostabaus krikščionių vienuolių pavyzdžio, jam pasiūliau, kad ir budistų vienuoliai bei vienuolės turėtų aktyviau reikštis visuomenėje, ypač švietimo ir sveikatos srityse. Garbingiausias Vyriausiasis atsakė, kad vienuolynai vadovaujasi principu gyventi atskirai nuo pasauliečių, todėl budistų vienuoliams ir vienuolėms gali būti nepriimtina aktyviai dalyvauti pasauliečių gyvenime. Tai taip pat tiesa. Tačiau ir tada jaučiau, ir dabar jaučiu, kad budistų vienuoliai ir vienuolės turėtų didelę savo laiko ir dėmesio dalį skirti tokiai tarnystei, nes atjauta yra svarbiausias budizmo idealas.
Vienuolystė budizmo ir krikščionybės tradicijose
Vienas dalykas yra bendras ir budizmui, ir krikščionybei – tai vienuolystė. Tomas Mertonas paaiškino Jono Kasiano (John Cassian), vieno didžiųjų ankstyvųjų krikščionių vienuolių dvasiškojo tėvo, kuris pirmasis V amžiuje Europą supažindino su Egipte paplitusiu vienuolišku gyvenimo būdu, raštus. Jo nuomone, Jonas Kasianas buvo puikus krikščioniškųjų Vakarų rašytojas vienuolis. Savo pirmojoje knygoje Conferences („Pokalbiai“) jis rašė, kad, norint ugdyti tobulą meilę, pirmiausia reikia palaikyti tyrą širdį. Akcentavo, kad griežtų vienuoliško gyvenimo taisyklių prasmė yra išlaikyti tyrą ir kenksmingų aistrų nesuterštą širdį. Pagal svarbiausių VI amžiuje sudarytų Vakarų krikščioniškojo pasaulio vienuoliškų taisyklių Rule of St Benedict („Šv. Benedikto Regula“) paskutinį skyrių, vienuoliškos drausmės tikslas yra nepriekaištingas gyvenimas, nuvesiantis į tobulumą. Daugelis šv. Benedikto pabrėžiamų savybių panašios į randamas budistų vinaya (vienuoliškos drausmės tekstai), tai – tyla ir tuščių kalbų vengimas, uolumas, nuolankumas, paklusnumas, kantrybė. „Regula“ nustato tam tikrų socialinių apribojimų, kurių turi paisyti dvasinio pasitenkinimo siekianti grupė, kas būdinga ir bet kuriai kitai asketiškai bendruomenei. Tai ir maistas, ir kasdienis darbas, ir specialios sąlygos ko nors atsisakant (pavyzdžiui, pasninkas), ir elgesys už vienuolyno ribų, ir kiti panašūs dalykai.
Manau, yra tradicijų, pavyzdžiui, kaip pateikiama VII amžiuje Sinajuje gyvenusio vienuolio šv. Jono Klimako (John Climacus), aiškiai nurodančių vienuolystės suvaržymus kaip kelią į apsivalymą, kai kuriais atžvilgiais labai panašių į tas, kurios tradiciškai pateikiamos kaip budizmo kelias. Jonas Klimakas numato trisdešimties pakopų „dieviškas kopėčias“, vedančias nuo nedvasinio gyvenimo atsisakymo, pereinant tokius laiptelius kaip atgaila, mintys apie mirtį, gedulas (kurių dauguma budizmo tradicijoje yra meditacijos dalykai) ir pašalinant tokias ydas kaip melas, šmeižtas, pyktis ir liūdesys, iki pat kopėčių viršaus per įžvalgumą, ramybę, maldą, nešališkumą, pasiekiant tikėjimą, viltį ir meilę. Apie tą patį The Asian Journal („Azijos dienoraštis“) rašė ir Mertonas:
„Tradicinė vienuolystė susiduria su tomis pačiomis problemomis – koks žmogus yra laimingas ir kam jis gyvena… Budistų ir krikščionių vienuoliai pradeda nuo žmogaus vidinių problemų… Ir krikščionys, ir budistai sutinka, kad pagrindinės žmogaus problemos kyla dėl to, kad yra visiškai užteršta sąmonė ir jis nesuvokia realybės taip, kaip yra iš tikrųjų.“
Ir dar:
„Todėl krikščionybė ir budizmas siekia žmogaus sąmonės transformacijos – jo neišmanymo ir klaidų įkalintos tiesos išvadavimo.“
Kai susitikome 1968 metų lapkritį, pasidomėjau Tomo Mertono Cistersų ordino įžadais ir aiškinausi, ar laikydamasis įžadų vienuolis turi siekti aukštų dvasinių tikslų. Norėjau sužinoti, ar tuose įžaduose atsispindi kompetentingo dvasinio vadovo vedamos dvasinės praktikos tradicija, panašiai kaip budistų vadžrajanos tradicijoje naujokai turi guru, ar tai labiau socialinis susitarimas „būti netoliese“ (kaip būdinga Tomui Mertonui pasakyti žemiškesniu būdu). Taip pat norėjau žinoti, ko krikščionių vienuoliai galėtų pasiekti, taip pat ar vienuolynuose galimas giliai mistinis gyvenimas. Tomas buvo labai sąžiningas ir pasakė, kad to iš jų tikimasi, bet daugelis vienuolių domisi kai kuo kitu. Tai, ką jis sako, be abejonės, tinka ir Tibeto vienuolynams, ir visoms kitoms tradicijoms.
Visą laiką po susitikimo su Tomu Mertonu, kai turėjau galimybę daug keliauti ir pamatyti tai, apie ką iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžios buvau tik girdėjęs, man didelį įspūdį daro krikščionių vienuolių tradicijos nuoširdumas. Kartą lankiausi kontempliatyviame vienuolyne Prancūzijoje, ir mane nepaprastai sujaudino paprastas vienuolių gyvenimo būdas, kai jie gyvena beveik tylėdami ir atsiskyrę nuo pasaulio. Drauge su abatu pastebėjome, kad drausmė ir moralinės nuostatos, reglamentuojančios kontempliatyviųjų vienuolių gyvenimą, labai panašios abiejose tradicijose. Manau, krikščionybė, kaip ir budizmas, turi ir individualaus atsiskyrimo, ir kolektyvinio vienuoliško gyvenimo būdo tradicijų. Abiejų šių dalykų panašiai laikomasi ir budizme. Tiesą sakant, atsiskyrėliškas gyvenimas Tibeto tradicijoje yra aukščiausias idealas. Posakiu „kaip sužeistas gyvūnas tyruose“ išreiškiamas didžiausias vienuolio troškimas tapti atsiskyrėliu ir, baigiantis gyvenimui, vienam nugrimzti į užmarštį. Kai tik prisimenu šį posakį, pajaučiu galingą pastangą.
Dieviškumas ir žmonija
Krikščionybė yra labai paplitusi teistinė religija, todėl joje svarbiausias dalykas yra tikėjimas Dievu, Aukščiausiąja Būtybe, nuo kurios viskas priklauso. Tai šaltinis, tikslas ir visų egzistuojančių dalykų priežastis, tačiau jis pats yra amžinas ir nuo nieko nepriklausantis – trumpai tariant, yra būtinas. Krikščionių dieviškumo vizija išsiskiria tuo, kad Dievas vaizduojamas žmogaus – Jėzaus – veidu. Krikščionims Jėzus nėra nei pusiau žmogiškas, nei pusiau dieviškas. Jis labiau visiškai žmogiškas ir visiškai dieviškas, kitaip tariant, jis – ir Dievas, ir žmogus. Dieviškumo supratimas žmogišku pavidalu Dievo buvimą labiau priartina prie žmogaus ir ypač pabrėžia, kad žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą. Ši dieviškumo vizija per žmogiškumą krikščionių tikinčiųjų širdyse sukuria artimumo su Dievu jausmą. Gerai prisimenu pokalbį apie Dievą su benediktinų vienuoliu, dvasiškuoju tėvu Bede Grifitsu (Bede Grifiths), dėvinčiu indų vienuoliui būdingą šafrano spalvos drabužį. Jis daug metų gyveno Indijoje ir buvo susipažinęs su budistų bei hinduistų tikėjimu žmogaus atgimimu ir ankstesniu gyvenimu, todėl kartą jo paklausiau: „Kas praktikuojančiam krikščioniui nepriimtina atgimimo teorijoje?“ Jo nuomone, tikėjimas reinkarnacija prieštarautų krikščionio supratimui, kad šį jo gyvenimą, kiekvieno žmogaus ypatingą gyvenimą, sukūrė Dievas. Mane sujaudino jo įsitikinimas ir tai, kaip atviraširdiškai tą pasakė. Tokio suvokimo galia man iškart padarė įspūdį. Tapo aišku, koks prasmingas yra supratimas, kad tavo gyvenimą sukūrė Dievas. Taip natūraliai atsiranda ryšys su Dievu, ir tai toks intymus jausmas, beveik kaip vaiko meilė motinai. Apskritai, kuo artimesnį ryšį su kuo nors jaučiame, tuo labiau įsiklausome į jos arba jo norus; tad santykių su Dievu artumas tampa tikro religinio gyvenimo motyvacija. Po Bede Grifitso mirties jo darbais, ypač tikslu į krikščionių gyvenimą grąžinti kontempliatyviąją praktiką, daug metų sekė brolis Veinas Tysdeilas (Wayne Teasdale), vienas jo pagrindinių mokinių. Kaip ir mokytojas, Veinas vilkėjo šafrano spalvos abitą ir atrodė panašesnis į hinduistų nei į katalikų vienuolį. Brolis Veinas inicijavo seriją religinių pokalbių Synthesis Dialogues („Dialogų sintezė“), suteikiančių galimybę susirinkti praktikuojantiesiems įvairius tikėjimus. Būtent per vieną iš tokių pokalbių susitikau su sirų mąstytoju Džoudatu Mohamadu (Jaoudat Mohamad), žinomu Džodato Saido (Jawdat Said) vardu, ir su juo tuoj pat pajutau ryšį. Ankstyva Veino mirtis buvo didelis praradimas.
Krikščioniui Jėzaus mirties ant kryžiaus istorija turi gilią atpirkimo prasmę ir parodo Dievo rūpestį žmonija. Kentėdamas ant kryžiaus Dievas prisiėmė visas pasaulio nelaimes ir taip pasiekė visišką susitaikymą su žmonija ir savimi. Mintis, kad Jėzaus asmenyje Dievas padėjo išpirkti žmonijos nuodėmes, galingai veikia pamaldų žmogų. Tai tarsi priminimas, kad reikia dėkoti Aukščiausiajam ir jausti moralinę atsakomybę tą dėkingumą išreikšti savo elgesiu. Suprantu, kaip atpirkimo idėja gali būti galinga motyvacija gyventi pagal Dievo norus, o žodis „atpirkimas“ pabrėžia susivienijimo ir vienybės jausmą. Tai nuostabu, nes sutampa su Tibeto tradicijai įprastu siekiu, kai meldžiantis, pavyzdžiui, Gailestingajam Budai, sakoma: „Tegul dabar taip galėsiu susivienyti su tavimi.“
Krikščionių katalikų teologijos pagrindas – Šventosios Trejybės doktrina. Tai mokymas, kad Dievas yra vienas, bet susideda iš trijų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kurie nėra atskiri, o yra vienas kitame kaip vienovė. Dėl to kilo teologinių nesutarimų ir atsirado daugybė apibrėžimų, bet man svarbiausia, kad, nepaisant sunkumų suprasti, ši paslaptis pripažįstama tikrovėje. Galima sakyti, kad Trejybė yra kaip simbolis apmąstant pagrindines problemas – baigtumo ir begalybės, laikinumo ir amžinybės, santykinumo ir galutinumo. Tai, kad antrasis Trejybės asmuo Dievo sūnus Jėzus yra dvejopas – ir žmogiškas, ir dieviškas, – parodo žmonijos galimybę tobulėti ir visiems išsigelbėti.
Nors galiausiai dieviškumo esmė lieka už minties ir kalbos ribų, galbūt panašiai suprantama Trejybės sąvoka ir trejopas budiškumo įsikūnijimas, ypač sanskrito tradicijoje – Dharmakaya, Sambhogakaya ir Nirmanakaya. Pagal šią teoriją tikroji budiškumo prigimtis, tobulas egzistavimas yra Dharmakaja – absoliuti tiesa, peržengianti laiką, erdvę ir formą. Tačiau būtent iš šios amžinos, beribės erdvės ir nušvitusiojo begalinės atjautos subtilios energijos forma spontaniškai išplaukia Budos įsikūnijimas. Tai vadinama Sambogakaja ir suprantama kaip tarpinė stadija tarp visiško Budos esminės Dharmakajos tikrovės beformiškumo ir jo viso įsikūnijimo į fizinę, apčiuopiamą būtybę, vadinamą Nirmanakaja, reiškiančią žemišką Budos kūną. Beje, istorinis Buda Šakjamunis laikomas Nirmanakajos pavyzdžiu.
Netvirtinu, kad šios dvi doktrinos – krikščioniška Šventoji Trejybė ir budistiška Trikaya teorija (trejopas budiškumo įsikūnijimas) – gali būti lygiareikšmės. Čia gretinu paradoksą, į kurį abi doktrinos siekia atkreipti dėmesį, tai laiko ir amžinybės santykis, baigtumas ir begalybė. Abiejose tradicijose reikalingas tarpininkas tarp aukščiausios ribos ir egzistencijos pasaulio. Pažinojau vienuolį Domą Silvesterį (Dom Sylvester) iš Prinkašo abatijos Didžiojoje Britanijoje, tyrinėjusį šių dviejų doktrinų panašumus. Jis buvo puikus ekumenistas, domėjosi budistinės meditacijos praktikomis, taip pat kūrė dvasingas eiles. Prisimenu, kaip kartą mums besikalbant atkreipiau Domo Silvesterio dėmesį į tai, kad, nepaisant ryškaus panašumo tarp šių dviejų doktrinų – budistinės ir krikščioniškos, – tradicijos skiriasi, kai susiduriama su absoliučios transcendentinės būtybės sampratos priėmimu arba atmetimu. Kalbant apie priežastinio ryšio ir tarpusavio priklausomybės dėsnio universalumo supratimo svarbą filosofiniu požiūriu, budizme bet kokia absoliuto sąvoka yra abejotina.
Kartą turėjau puikią galimybę įsigilinti į krikščionybės ir budizmo paraleles Džono Meino (John Main) seminare, vykusiame tris dienas Londone 1994 metais. Tokių seminarų serija pavadinta dvasiškojo tėvo Džono Meino, benediktinų vienuolio, įkūrusio krikščionišką meditacijos grupę, vardu. Su juo du kartus buvau susitikęs Kanadoje praėjusio šimtmečio 9-ąjį dešimtmetį. Kartą meldžiausi drauge su Džono Meino bendruomene. Visi giedojo pritariant gitarai, Džonas Meinas buvo labai įsijautęs, užsimerkęs, o skruostais riedėjo ašaros. Mane labai sujaudino jo pamaldumas ir teistinio tikėjimo įkvepianti galia paveikti žmogų iki širdies gelmių. Tibetiečių tradicijose taip pat matome elgsenos požymių, rodančių gilų dvasinį išgyvenimą, kai pasišiaušia plaukai ir iš akių rieda ašaros. Ne taip, kaip Bedė Grifitsas, bet taip, kaip dvasiškasis tėvas Tomas Kitingas (Thomas Keating), trapistų vienuolis, kaip Tomas Mertonas, ir šiuolaikinės krikščioniškos kontempliatyviosios tradicijos, žinomos kaip koncentruojanti malda, įkūrėjas, Džonas Meinas pabrėžė kontempliatyvių praktikų atradimą pačioje krikščioniškos tradicijos istorijoje. Antrą kartą susitikome, kai lankiausi dvasiškojo tėvo Džono užmiesčio namuose Monrealyje. Tada jis man davė „Šv. Benedikto Regulą“. 1944 metais dvasiškasis tėvas Lorensas Frimenas (Laurence Freeman), kurį vertinu kaip dvasinį brolį, paprašė manęs vesti Džono Meino seminarą. Dvasiškasis tėvas Lorensas man davė sunkią užduotį – pakomentuoti jo parinktas ištraukas iš keturių Evangelijų. Vėliau po šio susitikimo buvo išleista nedidelė knyga The Good Heart: A Buddhist Perspective on the Teachings of Jesus („Tyra širdis – Jėzaus mokymas budisto akimis“). Per tris dienas trukusius pokalbius, kuriuose dalyvavo ir daug kitų krikščionių ir budistų, įskaitant seserį Eilin O’Hi (Eileen O’Hea) ir Adžaną Amaro (Ajahn Amaro), paaiškėjo, kad diskusija tarp nuoširdžių krikščionybę ir budizmą praktikuojančių tikinčiųjų gali praturtinti ir dvasiškai sustiprinti abi puses. Kitas svarbus šių laikų krikščionių dvasinis mokytojas, aktyviai skatinantis kontempliatyviąją praktiką, yra brolis Davidas Steindlas-Rastas (David Steindl-Rast), žinomas tiesiog kaip brolis Davidas. Tomo Mertono amžininkas, su kuriuo buvau susitikęs daug kartų, labiausiai pasižymi tarpreliginiuose pokalbiuose ir šioje srityje turi patirties.
Greta sudėtingų teologinių traktuočių, tokių kaip Romos katalikai ir ortodoksai, krikščionybėje tikėjimas pagrįstas tiesioginiu asmens santykiu su Dievu. Tai itin ryšku įvairiose protestantų grupėse pabrėžiant, kad tikėjimas – jausmai, pagrįsti visišku pasitikėjimu Dievo meile. Kaip sakė Martynas Liuteris (Martin Luther), kurio mokymu grindžiamas protestantų tikėjimas, „kiekvienam reikia savaip tikėti, nes kiekvienas turės savaip mirti“. Galinga paskata yra artimas ir asmeninis santykis su Dievu, priklausomas nuo sąmoningumo, taip pat istorija apie Jėzaus gyvenimą ir aistrą. Atsižvelgiant į šį asmeninį santykį su Kūrėju, šventraštis, kaip gyvas Dievo žodis, tampa pagrindiniu atramos tašku pagal savo sąžinę vykdant Dievo valią pasaulyje.
Kontempliacijos kelias
Tomas Mertonas, Bedė Grifitsas, Džonas Meinas, Tomas Kitingas ir Davidas – visi dabar mėgina krikščionybėje atgaivinti puikią kontempliatyviosios praktikos tradiciją. Esu girdėjęs apie buvusią meditacinę praktiką ortodoksų tradicijoje, taip pat ir įvairiuose katalikų ordinuose, pavyzdžiui, karmelitų. Man sakė, kad yra graži ortodoksų praktika ir komentarų tekstas, žinomas kaip Philocalia, kur pabrėžiamas šv. Pauliaus įsakymas Evangelijoje esančiame laiške tesalonikiečiams, kai jis liepia nuolat melstis. Ši malda ortodoksų tikėjime įkvėpė tam tikrą mantros praktiką, kai be perstojo prisimenamas dieviškasis Jėzaus vardas, lūpomis, dvasioje, širdyje, mintyse susikuriant Jo visada esantį paveikslą ir maldaujant Jo malonės bet kuo užsiimant, bet kuriuo laiku, visose vietose, net miegant. Kreipiamasi taip: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs.“ Matyt, ši sena tradicija tarp Rusijos ortodoksų gyvavo iki komunizmo įsigalėjimo. Vizualizacijos ir magiškų žodžių derinys, sudedant šiuos žodžius į tylią maldą, sutampančią su širdies ritmu, primena senąsias indų meditacijas.
Čia svarbu nuolatinis susitelkimas meldžiantis. Evagrijus iš Ponto (Evagrius of Pontus), kurį Tomas Mertonas apibūdino kaip vieną geriausių krikščionių teologų mistikų, tą aplinkybę pavadino nuolatinės intelektinės kontempliacijos būsena. Tai aiškiai primena indų tradicijų, įskaitant budizmą, kvietimą nuolat būti sutelkus dėmesį drauge su ramia įžvalga; tai pagrindinė priemonė siekiant tobulos meditacijos. Rytų krikščionių mistikams, tokiems kaip Gregorijus iš Nisos (Gregory of Nyssa) arba Evagrijus, malda yra dvasios apvalymas nuo aistrų, nuo visų tarpinių vaizdinių (įskaitant net paties Jėzaus vaizdą), kol tiesiogiai pajaučiama Šventoji Trejybė. Tas kelias – tai atsisakymas aistras sukeliančių dalykų, tai nežinojimo atmetimas, taip pat tamsos ir aplaidumo vengimas. Daugelis kontempliatyvesnių krikščionių rašytojų yra gražiai pavaizdavę kelionę iš tamsos į šviesą. Nereikia nė sakyti, kad ši metafora apie tokią kelionę sutampa su budistų vizija apie kelią, vedantį iš nežinojimo tamsos į išminties šviesą, padedančią suprasti neginčijamą tikrovę.
Kai klausiausi dvasiškojo tėvo Judžino Makafrio (Eugene McCaffrey) ir dvasiškojo tėvo Polo Mario (Paul Murray), drauge su manimi dalyvavusių diskusijoje apie kontempliatyviąją maldą krikščionybėje ir budizme, kurią 2008 metais Oksfordo universiteto Dominikonų koledže Dominikonų (Blackfriars) rajone vedė žinomas mokytojas, dvasiškasis tėvas Ričardas Finas (Richard Finn), man didelį įspūdį darė ryškūs ne tik patirties, bet net tam išreikšti vartojamos kalbos panašumai. Dvasiškojo tėvo Judžino kalbos klausiausi tarsi sekdamas dvasinio mokytojo meditaciją ir jaučiau stiprų ryšį tarp šv. Kryžiaus Jono vizijos apie sielos kelionę ieškant savyje dieviškumo ir budistų meditacijos panyrant į save. Abiem atvejais galinga jėga nuosekliai veda asmenį savo tapatumo išnykimo keliu į visiškai radikalią viziją egzistencijos už individualios asmenybės ribų. Net tai, kaip šv. Kryžiaus Jonas apibūdina baimę, praradimo jausmą, jo žodžiais tariant, „tamsioje naktyje“, rodo patirtį, žyminčią budistinės kontempliatyviosios tradicijos fenomenologinius aprašymus apie savojo „aš“ nejautimą, kai medituojantysis, išsklaidęs savasties pojūtį, susiduria su vadinamąja „baime tuštumos akivaizdoje“. Šv. Kryžiaus Jonas (1542–1591) buvo vienas iš Ispanijos didžiųjų poetų ir teologų. Apibūdindamas gilia kontempliacija pasiektą ekstazę, šv. Jonas rašo, kaip tokia būsena peržengia kalbos ir minties ribas:
„Įžengęs į nežinomybę
ir save pamatęs ten,
nesuvokiau aš, kur esu,
bet daug ką supratau;
nepasakysiu, kaip jaučiaus,
nežinomybėje likau,
iškilęs virš žinių.
Tos puikios žinios
buvo apie rimtį ir šventumą,
esantį visai šalia
gilioj vienatvėj;
ir buvo tai taip paslaptinga,
kad net žado netekau,
iškilęs virš žinių.
Buvau taip priblokštas,
įtrauktas, o ir atsitraukęs,
kad jausmai liko
bejausmiai,
o dvasiai buvo duotas
supratimas ir kartu nesupratimas,
iškilęs virš žinių.“
Krikščionių susikurta Dievo vizija ir ypač tai, kad jis turi sūnų, kuris yra žmogus, suteikia galimybę susisieti su Jėzumi ir, jį imituojant, Jėzaus pavyzdį naudoti kaip dvasinės transcendencijos priemonę. Nors budistai nė vieno budos nelaiko niekuo kitu kaip nušvitimą pasiekusiais vyrais arba moterimis, galbūt, labai panašiai kaip krikščionybėje, išlieka galimybė susisieti su Buda, kaip su kontempliacijos objektu, ypač giliose budistinės tantrajanos tradicijos vizualizacijose. Jėzaus, kaip aukščiausios būtybės, garbinimą, ypač atgailos ir prašymų maldose, galima sugretinti su pamaldumu budizme – išsigelbėjimo maldoje į budą Amitabhą Tyrosios šalies tradicijoje.
Gal būtų teisinga pasakyti, kad krikščionybė, būtent Romos katalikybė, be budizmo, yra tarp labiausiai pasaulyje paplitusių religijų, su kuria esu artimiausiai susipažinęs. Taip gali būti dėl to, kad Tomas Mertonas labai gerai atstovavo krikščionybei mūsų konstruktyviuose pokalbiuose ankstyvaisiais mano tremties Indijoje metais ir kad vėliau susidraugavau su tokiais katalikų dvasiniais mokytojais, aktyviais tarpreliginio dialogo šalininkais kaip Džonas Meinas, Bedė Grifitsas, Tomas Kitingas ir Lorensas Frimenas. Neabejotina krikščionybės meilės ir atjautos misija, Naujojo Testameno akcentuojama atjauta, kaip nusakanti Dievo tiesą – Dievo, kaip nesibaigiančios meilės, dievybės, kuriai rūpi pasaulio kančia, – labai atitinka budizmo pabrėžiamą atjautos, kaip didžiausios dvasinės ir moralinės vertybės, svarbą. Kartą viešame pokalbyje Sidnėjuje, Australijoje, mane pristatė Ašfildo parapijos misijos kunigas Bilas Kruzas (Bill Crews), geras ilgametis draugas. Apibūdindamas mano gyvenimą ir veiklą, jis pasakė, kad esu geras krikščionis! Aišku, jis žino, kad esu budistas, labai ištikimas budistas. Kadangi kaip galėdamas stengiuosi savo gyvenimą ir veiklą sieti su atjauta, kurią laikau didžiule vertybe, mano draugas kunigas yra teisus sakydamas, kad esu geras krikščionis.
Šį skyrių apie savo santykį su krikščionybe norėčiau užbaigti žodžiais, kuriuos kadaise parašiau kaip įžangą leidiniui „Jokūbo laiškas“ iš Naujojo Testamento:
„Kai šiomis dienomis skaitome Bibliją, matome, kad daugelis mūsų pagrindinių dvasinių vertybių yra ne tik universalios, bet ir amžinos. Kol žmonėms bus natūralu siekti laimės ir įveikti kančią, šios pagrindinės vertybės bus svarbios mums – ir kaip žmonėms, ir kaip visuomenei.“
Jei paklaustume, kokia šių vertybių esmė, galėtume pasakyti, kad tai Jėzuje įkūnyta atjauta, gražiai išreikšta Šventojo Rašto paliepime: „Mylėk savo artimą kaip pats save.“ Budistui tai meilės ir atjautos praktikavimo esmė.
Nuotraukos šaltinis dalailama.com
[1] Evangelija pagal Joną 15, 13 ir 15, 17. Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Vertė A.Rubšys, Č. Kavaliauskas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998.
[2] Evangelija pagal Matą 5, 43–44, ten pat.
[3] I laiškas korintiečiams 13, 1–8, ten pat.
[4] Šv. Pranciškaus malda: http://www.gnosis.lt/Kursai/Bodhisattvos-Kelias/BK1-Bodhicita.html.
[5] Bodhičarjavatara, 3:17-8 (Bodhicaryavatara, t. y. „Bodhisatvos gyvenimo būdas“), ten pat.
