Žmogus gimsta su estetiniu pajautimu. Mažas vaikas jau moka žavėtis menu ir pats kuria. Jis stato iš smėlio dailius namukus, keistomis melodijomis niūniuoja nesuprantamas dainas, anglimi piešia tvorose ir sienose primityvius paveikslus. Štai jis jaunas architektas, muzikas, tapytojas. Reiškia, jo prigimtyje, lyg vos pradedąs sprogti pumpuras, glūdi meno pradai. Besivystant žmogui, skleidžiasi ir anas pumpuras. Žmogus išugdo savo estetinį pajautimą. Jis gali pažinti didžiuosius meno kūrinius ir jais gėrėtis. Kartais jis ir savyje pajunta slapta glūdinčias kūrybines jėgas, talentą, ir pats pradeda kurti meno vertybes.
Žmogaus prigimtis nesulaikomai linksta į meną, nes pats didysis Kūrėjas įkvėpė ir jo sielą amžinojo Grožio troškimą. Žmogaus kūrėjo sukurtos meno vertybės yra ano amžinojo Grožio atspindys. Besiplakdamas kasdienybėje žmogus pailsta, išsisemia jo dvasinės jėgos, jis pats tampa kasdieniškas ir užgniaužia savo krūtinėje nerimą, ilgesį, pasiilgimą kažko didingo, nenusakomo ir dieviško. Ir štai menas žmogaus dvasią sušildo, sužadina kilniuosius jo jausmus, įlieja į jo sielą didžio ilgesio, amžinybės troškimo.
Žinoma, ir gamtos grožis išlaisvina žmogų iš kasdienybės, sukelia nuostabą ir pasigėrėjimą. Gamta net labiau veikia žmogų, nes jis yra paties didžiojo Kūrėjo nuostabus kūrinys, o menas tik jo kūrinio kopija. Gamtoje mes pajuntame savo menkystę. Milžinų medžių giria, įnirtusi jūra, krioklys, kalnai, nuostabiomis spalvomis žydinčios lankos mus pribloškia, mums kalba apie mūsų menkumą ir greit prabėgsiančias dienas. Tuo tarpu menas iškelia žmogaus didingumą, parodo, kad jo širdy glūdi dieviška kibirkštis, kuri daro jį panašų į didįjį Kūrėją. Juk savo spalvų žaismu jis gali sukurti kalnus, girias, neramias jūras, savo žodžio jėga jis sukuria naujus žmones, atidengia jų jausmus ir visas jų prigimtyje slypinčias jėgas, savo muzikos garsais neša žmogaus sielą į naujus pasakiškai skaidrius pasaulius. Tegu visa tai yra fiktyvu ir netobula, palyginus su Aukščiausiojo kūryba, bet žmonija didžiuojasi ir myli žmogaus kūrinius, ieško grožio ten, kur kitas žmogus pabėrė slypėjusius savo širdy dieviškojo grožio trupinius.
„Grožis išgelbės pasaulį“ – štai žodžiai rusų genijaus Dostojevskio, kuris galbūt geriausiai pažino žmogaus sielą. Menas yra kone pats didžiausias grožio šaltinis. Atimk iš žmogaus meną – žmogus bus nebe žmogus. Neišvystęs estetinio pajautimo, nebetrokšdamas grožio, jis taps kažkoks šiurkštus padaras ir paskęs savo kasdienybėj. Nebus grožio, nebus meno, kuris byloja apie nuostabius gražesnius pasaulius, žmogus mažiau betrokš tobulybės ir naujo kilnesnio gyvenimo, – jame stipriau sukils blogoji prigimties pusė, užgniaužianti tauriuosius jausmus. Pagaliau, menas daugelį žmonių nuramina ir paguodžia, išvaduoja iš sielvarto, skausmo ir padeda nešti sunkų žemės vargą. Juk visada, kai žmogus esti nusiminęs, kai jį slegia vargas ir nepasisekimas, jo lūpose suskamba daina, jis atverčia mėgstamo veikalo lapus. Menas jam padeda viską užmiršti, nejučiomis jį nuneša į šviesesnio gyvenimo sritis, jo dvasia bent tam kartui sustiprėja, įgyja naujų gaivinančių jėgų. Taigi, pirmasis meno tikslas yra grožis, patenkinąs estetinį jausmą. Grožis žmogui tiek pat reikalingas, kiek kūnui oras, maistas, saulės šviesa. Be grožio žmogaus dvasia vysta, skursta ir nepasiekia savo pilnutinio išsiplėtojimo. Bet gi šalia to menas turi dar ir kitokios reikšmės bei įtakos gyvenimui.
Menas net intelektualiai žmogų lavina, padeda jam geriau pažinti gyvenimą ir jame orientuotis. Juk niekada istorija iš vadovėlio neatrodo tokia ryški kaip iš istorinio romano, geografija niekada taip ryškiai ir įtikinančiai neaprašo kitų kraštų kaip beletristika. Žinoma, remti savo bendrąjį išsilavinimą vien menu negalima, nes čia neįmanomas sistemingumas, be to, menininkas nejaus didelio sąžinės graužimo prasilenkęs su tiesa, nes tai ne jo uždavinys. Menininkai turi tą dovaną, kad jie, paprastai, moka giliau įžvelgti į savo dienų gyvenimą ir kritiškiau jį vertinti. Todėl jie padeda žmonėms suprasti savo laikus, parodo tikrąjį gyvenamojo laikotarpio veidą.
Sakoma, kad menininkai esą svarbiausia, stipriausios dvasios, labiausiai susipratusi žmonijos dalis. Todėl nenuostabu, kad menininkai, ypač rašytojai ir poetai, atsistoja bendruomenių ir tautų priešaky. Jie vadovauja minioms ne iš žibančių sostų, bet savo kūrinių idėjomis užkariauja žmonių širdis, skatina eiti savo herojų keliais arba tų kelių vengti. Tiesa, naujas idėjas iškelia ne vien menas, bet ir mokslas. Tačiau jas išpopuliarinti, pasėti platesnių masių širdyse gali tik menas. Skaitydami moksliškai išdėstytą teoriją negausime didelio įspūdžio. Kas kita, jeigu tos mintys, idėjos bus įvilktos į menišką formą, jeigu jomis ataustas veikalas spinduliuos grožiu ir bus įtikinantis. Tada tos mintys nejučiomis apims žmones, net prieš jų norą įtikins juos. Čia galėtume paimti daug pavyzdžių. Baironas savo individualistinėmis ir pesimistinėmis mintimis XIX šimtmetyje buvo užkrėtęs visą Europą. Sentimentalusis Gėtės romanas „Jaunojo Verterio kančios“ tiek paveikė vokiečių jaunimą, kad daugelis pradėjo rengtis taip, kaip herojus Verteris, taip pat galvoti, gyventi ir net žudytis. Lietuvių literatūroj taip pat yra panašių pavyzdžių. Juk Maironis savo poezija rodė prieškarinei mūsų inteligentijai kelius ir visą tautą privedė prie nesulaikomo judėjimo. Žinoma, ne kiekvienas menininkas gali turėti tokią įtaką. Menkesnis meno kūrinys silpniau veikia, turi mažiau sugestyvinės galios ir įtikinamumo. Bet menas buvo ir bus geriausias įvairių idėjų skleidėjas. Dabar ir visais laikais jis yra, buvo ir bus daugelio didžiųjų pasaulio įvykių, net tokių kaip revoliucijos ir perversmai, kaltininkas. Juk menas sukritikuoja kai kuriuos savo laikų papročius, pasenusias socialinio ar kitokio gyvenimo formas ir skatina kurti naujais pagrindais naują gyvenimą, apie kurį galvojo menininkas, kurdamas savo veikalą. Todėl suprantama – kokio įsitikinimo bus dauguma menininkų, tokiu pat įsitikinimu jie užkrės platesnes mases ir sukels jas pakratyti senuosius gyvenimo pagrindus. Ypač menas stipriai paveikia jaunuomenę. Todėl teisingai sakoma, kad jaunuolio auklėjime, jo charakterio ir pasaulėžiūros formavime menas turi milžiniškos svarbos.
Paprastai menas yra tautinis. Kiekviena tauta sukuria savo meno lobyną atskirai nuo kitų tautų. Tik geriausieji veikalai išvysta platesnį pasaulį ir tampa bendra žmonijos nuosavybe. Todėl tenka atskirai pakalbėti kokią reikšmę turi menas tautai, kokį vaidmenį vaidina jos gyvenime.
Kiekvieno menininko kūriniai turi savotišką atspalvį, kuris parodo menininko temperamentą, sielos turtingumą, moralės aukštumą ir t.t. Tauta paprastai turi daug menininkų. Kurdami jie atskleidžia ne tik savo, bet ir visos tautos nepasikartojančią individualybę, dvasinio lygio aukštumą, parodo tikrąjį jos veidą ir visas charakteringas žymes. Menininkų dvasios pakilimas parodo tautos dvasios pakilimą ir atvirkščiai. Iš meno kūrinių pažįstama tauta. Ką gi mes žinotume apie graikų tautą, jei Homeras, Sapho, Sofoklis, Fidijus ir daug kitų nebūtų mums palikę savo nemirštamų kūrinių? Sokratas, Aristotelis ir kiti graikų mokslininkai mums tiek daug negali pasakyti apie savo tautos individualybę ir jos kultūrą kaip menininkai, nes menas savyje sukaupia visą tautos dvasią, kai tuo tarpu mokslas yra daugiau tarptautinis.
Todėl menas dvasinei tautos kultūrai yra, be abejo, charakteringesnis ir nė kiek nemažesnės reikšmės kaip mokslas. Savo meną, savo tautinę kultūrą turi kurti kiekviena tauta, kuri nori gyvuoti ir pateisinti savo egzistenciją. Kitaip bus aišku, kad ta tauta išsekusi, kad ji verta mirties. Ypač tai svarbu mažosioms tautoms, nes jos tik savo dvasine kultūra, meniniais bei intelektualiniais laimėjimais gali tapti didelės ir nepalaužiamos. Jeigu, pvz., lietuvių tauta neturėtų savojo meno, kurį galima laikyti tautinės kultūros pagrindu, tai dėl blogos savo geografinės padėties ir agresyvių kaimynų jai iš anksto būtų nulemta pražūtis. Laimė, kad šita tauta turi dar daug kūrybingų žmonių, kurie, nors ir smaugiami įvairių biurokratų ir per mažai remiami visuomenės, didina mūsų tautos meno lobyną.
Taigi, menas turi didžiulės reikšmės. Jo pašaukimas aukštas, jo misija didelė. Todėl nepasiteisina, jei atskiri individai arba didesnės žmonių grupės kėsinasi meną suprofanuoti. Neminint jau to, kad meno vardu pasipelnymo tikslais paleidžiama į viešumą visokio šlamšto, meną dažnai norima paversti grynu politikos įrankiu, giriami tokie veikalai, kurie nieko meniško savy neturi, bet pasižymi ryškia tendencija ir pan. Tiesa, menas šalia amžinųjų problemų neturi užmiršti ir svarbesnių savo laikų problemų. Menininkas, rinktinis visuomenės narys, be abejo, turi stipriai pergyventi savo laikų reiškinius ir jie turi rasti atgarsį jo kūryboje. Bet iš meno visų pirma reikia reikalauti grožio. Visokie šūkavimai, per daug ryškiai kyšanti tendencija nepadaro veikalo vertingo. Veikale turinys ir forma turi susilieti į vieną darnią visumą, stipri forma turi subtiliai atskleisti idėją. Tik tada meno kūrinys teikia grožio, įtikiną ir užkrečia savo mintimis, tik tada jis yra vertingas indėlis į tautos kultūros lobyną.
„Ateitis“, 1937-38 m., Nr. 3
