Sunku meilę apibūdinti vienu žodžiu. Tačiau daugelis sutiks, kad tam, jog mylėtum kitą, visų pirma turi mylėti save. Kas yra meilė sau? Jei žmogus sako: „man liūdna, nueisiu ir suvalgysiu kilogramą saldainių“ – ar jis myli save? O tas, kuris sau sako: „stokis, tinginy, kelkis ir varyk greičiau tuos savo šešis kilometrus!“ – myli save?

Šiaip jau žmonės apie meilę kalbėti mėgsta. Ypač artėjant Valentino dienai, sutuoktuvėms ir kitoms šventėms. Kalbam apie laimingą, nelaimingą meilę, meilę be atsako, apviltą meilę, paauglių meilę, brandžią meilę. Tačiau apie meilę sau kalbama retai – ir, dažniausiai, nekonkrečiai bei aptakiai, nors ši frazė ir yra populiari visokiausiose psichologinėse knygose, mokymuose, žurnaluose ir pan.

„Noriu pamilti save“ – gana dažnai sako gyvenimo verpetuose pasiklydę, problemų turintys žmonės. Tačiau kaip? Meilės apibūdinimas nėra vienprasmis. Meilė gali būti reiškiama absoliučiai skirtingai. Galima mylėti savo augintinį ar darbą, mėgti saldainius (daugelyje užsienio kalbų šiuo atveju, net ir kalbant apie daiktus ar maistą, vartojamas tas pats žodis, kuris reiškia „mylėti“), mylėti kūdikį, mylėti sutuoktinį… Jei žiūrėtume plačiau, iš esmės meilė – egoistinis jausmas. Tik susitarkime, kad šįkart apie egoizmą nekalbame kaip apie kažką blogo. Protingas egoizmas iš esmės yra natūralus. Meilės bazė – pasitenkinimo jausmas, teigiamos emocijos, kurias jaučia mylintysis, kai kontaktuoja ar bendrauja su meilės objektu. Tačiau būtų naivu ir neteisinga sakyti, kad meilė – tai tik pasitenkinimas. Deja, šis suvokimas stipriai įsišakniję visuomenėje jau gerą šimtmetį. Meilė yra žymiai daugiau. Ir kai kalbame apie meilę sau, visų pirma turime suvokti, kad mylėti save – tai „naudotis“ visomis savo savybėmis – charakteriu, sudėjimu, nosimi, figūra, žiniomis gebėjimais. Ir pamilti save reiškia išmokti patirti malonumą naudojantis savo gebėjimais, galimybėmis ir ypatybėmis: būtent jūsų, unikaliomis, kurių niekas kitas neturi ir negali jomis naudotis. Jei vieni ar kiti jūsų duomenys kol kas neleidžia „mėgautis“ savimi – vadinasi, arba jūs turite išmokti jais „naudotis“ tokiais, kokie yra, arba galvojate, kaip juos pakeisti ar patobulinti. Bet kad tai būtų naudinga ir malonu būtent jums.

Tačiau jokiu būdu nesumaišykime meilės sau su narcisizmu, nes pastarasis dalykas yra ne tiek meilė sau, kiek mėgavimasis savimi: liguistas, patologiškas, susikoncentravus vien ties savimi. Tai ne protingas egoizmas, o neprotingas egocentrizmas. Kad išmoktume mylėti save, būtinas tam tikras balansas – tarp to, kuo ir kaip gyvename šią akimirką, ir tam tikrų taisyklių, standartų, tradicijų. Tačiau, kad suvoktum, kas yra balansas, turi išdrįsti bent vieną kartą „pereiti lynu per bedugnę“.

Adekvati meilė sau prasideda nuo dviejų dalykų: visų pirma, nuo savęs pažinimo ir savivokos (ir savivertės), o visų antra – nuo gebėjimo save priimti. Su visomis, šią akimirką esančiomis, problemomis, trūkumais, kompleksais, baimėmis ir pan. Adekvati meilė sau prasideda nuo to, kad stebite save ir priimate kaip neįkainojamą. Narcisizmas ir perfekcionizmas būtų kraštutiniai aspektai. Svarbu pažinti save ir prisipažinti: „Taip, ar toks (tokia) šią akimirką. Turiu pagalvoti, ar reikia kažką keisti savyje, ir jei taip, tai ką konkrečiai, į kurią pusę, kokiu būdu tai galima būtų padaryti efektyviausiai…“ Taigi, iš pradžių svarbu priimti kaip faktą tai, koks esate, be vertinimo, gerai tai ar blogai. Taip yra dabar, o ką su tuo daryti – spręsite pats.

Savęs pažinimas ir priėmimas, savigarba ir draugystė su savimi – nepaprastai svarbūs dalykai gyvenime. Tas, kuris nemoka mylėti savęs, kažin, ar gebės būti nepriklausomas nuo svetimų emocijų. Taip pat – kažin, ar galės mylėti kitą ir pats būti mylimas. Pradėkime susitikimo su savimi kelionę.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Šis tekstas yra dalis bendro projekto, kurį vykdo VšĮ „Aštuntoji diena“ ir „Kėdainių Mugė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *