Kodėl esame įpratę slėpti liūdesį po dirbtine šypsena, o pajutę baimę – gėdijamės? Koučingo specialistė Sylviane Cannio pasakoja, kaip pasireiškia jausmai-parazitai ir kuo jie mums kenkia.
Vaikystėje jausmai kyla natūraliai, tačiau dar būdami maži gana greit įprantame, kad vieni jausmai tėvams labiau patinka nei kiti. Ir tada tuos „geruosius“ jausmus stengiamės demonstruoti, kad įtiktume. Tai įsitvirtina ir bendraujant su kitais žmonėmis – ir su jais nesąmoningai bendraujame taip pat. Pamažu jausmai-parazitai užgožia tikruosius jausmus, ir mes patys, to net nepastebėdami, prarandame kontaktą su savimi.
Kas tie jausmai-parazitai?
Gamtoje įprasta parazitais laikyti tuos, kas naudojasi svetimais resursais, nieko neduodami mainais. Pavyzdžiui, gegutė padeda savo kiaušinius į kitų paukščių lizdus. Išsiritęs gegužiukas išmeta iš lizdo konkurentus ir pats sau vienas gauna visą maistą.
Jausmai-parazitai veikia lygiai taip pat: užgožia, išstumia kitus, kurie tam tikru momentu tapo mums nepageidaujami. Pavyzdžiui, man vaikas negražiai su manim kalbėjo ir jam trenkiu. Aš pasakau: „Tu nubaustas, kol neišmoksi gerbti vyresnių“. Mano pyktis, šiuo atveju, – parazitinis jausmas. Aš įsižeidusi, jaučiu skausmą, tačiau įpratau tai išreikšti pykčio pavidalu.
Iš kur jie kyla?
Kitas tokių jausmų pavadinimas – jausmai reketininkai. Vaikystėje įprantame demonstruoti tam tikrus jausmus, kad gautume tėvų dėmesį ir rūpestį. Stresinėse situacijose mes kartojame tuos pačius elgesio modelius, kurie suteikia galimybę mums iš tėvų gauti tinkamą bendravimą. Todėl tikrieji jausmai ir poreikiai lieka nepatenkinti. Būna, kad vienas jausmas-parazitas padengia kitą. Iš pradžių vaikas įsisavina, kad baimė šeimoje neskatinama, užtai leisti sau pykti galima. Paskui vaikas užauga ir išmoksta, kad lieti savo pyktį taip jau nevalia, būtina susivaldyti. Taip jis mokosi slėpti savo išmoktą pyktį po dirbtine šypsena ir šaltakraujiškumo kauke.
Kas tame blogo?
Negi taip svarbu, kad mūsų vidiniai išgyvenimai neatitinka tų, kuriuose rodome viešai? Galų gale, situacija kartais reikalauja tam tikros savikontrolės. Slėpdami baimę ar pyktį, neleidžiame sau sutižti ir atrodome pasitikintys bei suaugę.
Sugrįžkime prie aukščiau aprašytos situacijos: aš aprėkiau vaiką, kad jis negražiai su manim kalbėjo. Iš pirmo žvilgsnio, mano reakcija pasiekė tikslą: aš nuslėpiau savo įsižeidimą ir parodžiau, kas čia valdo. Tačiau kokia perspektyva? Vaikas gali išmokti slėpti savo nepasitenkinimą, vengti bendravimo su manimi arba priešingai – specialiai pradėti nepagarbiai kalbėti, kad mane supykdytų. Vadinasi, aš ne tik nepasiekiau to, ko norėjau (kad vaikas elgtųsi pagarbiai), bet ir dar pagilinau problemą.
Skirtingai nei autentiški jausmai, jausmai-parazitai negeba išspręsti situacijų. Priešingai, jie išmuša mus iš kelio ir trukdo pamatyti to, kas vyksta prasmę. Jei vaikas nemato mano tikrųjų išgyvenimų, jam bus sunku suvokti savo elgesio pasekmes. O aš, siekdama pastatyti jį į vietą, atsirandu agresoriaus vaidmenyje ir dėl to tik dar labiau išgyvenu.
Ar verta bijoti tikrųjų jausmų?
Dauguma žmonių nėra linkę keisti savo įpročius jausmų srityje, nes bijo pasekmių: pavyzdžiui, kad jiems nepavyks susivaldyti. Arba kad svetimi žmonės jų tikruosius jausmus palaikys netinkamais. Arba kad praras gebėjimą spręsti problemas taip, kaip yra įpratę. Tiesą sakant, tikrųjų jausmų atskleidimas – tik nedidelė autentiško bendravimo dalis. Jei atmetame reketinius jausmus, tai tereiškia, kad nustojame manipuliuoti kitais ir save apgaudinėti. Mes pradedame elgtis adekvačiai. Pavyzdžiui, pyktis gali būti tikrasis jausmas, jei jį išreiškiama be agresijos, be nori pažeminti tą, kuris mus įžeidė. Kai suvokiame, kas pyktį sukėlė, į ką jis nukreiptas ir kam mums reikalingas.
Ką daryti, kad atsikratytume parazitų?
- Išmokti laiku nuspausti „gaiduką“
Kiekvienas iš mūsų, stebėdami savo tėvų reakcijas, analizuodami jų poelgius ir klausydamiesi patarimų, padarėme tam tikras išvadas apie tai, kaip reikia bendrauti su žmonėmis. Šios išvados įsitvirtino kaip tam tikrų situacijų pasekmė. Tam tikrai atvejais tai gali išeiti į naudą: tarkim, raginimas „būk stiprus“ įsitvirtinęs sėkmingų verslininkų, sportininkų ir politikų elgesyje. Tačiau tuo pačiu toks modelis tarsi draudžia reikšti emocijas, kurios asocijuojasi su silpnumu – liūdesį, pyktį, nesulaikomą džiaugsmą. Nuolatos suvokti savo vidinius motyvus yra sunku. Tačiau jei žinome, kad mūsų elgesys dažnai priklauso nuo tam tikrų sąlygų, mums lengviau suvokti šį elgesį ir suprasti, kurią akimirką galvoje suskamba kategoriškasis „vyrai neverkia“ arba „nesielk kaip mažas vaikas“.
- Elgti pagal situaciją
Žmonės, kuriuos užvaldę jausmai-parazitai, dažnai gyvena įsivaizduojamų grėsmių pasaulyje. Įvykus kontaktui, jiems svarbu parodyti savo charakterį, priversti save priimti rimtai, pasižymėti teritoriją. Todėl tokie žmonės dažnai elgiasi agresyviai – be jokios konkrečios priežasties, negali pakęsti nuomonių išsiskyrimo, įtarinėja kitus siekimu juos apmauti.
Autentiškas bendravimas skatina sąmoningumą: aš suvokiu, kas vyksta kaip tik dabar, su kuo kalbu ir apie ką. Aš suprantu, kad be mano interesų esama ir kitų žmonių interesų. Esu pasirengęs susitarti apie ribas ir siekti kompromiso: tai nereiškia, kad aš silpnas – aš stengiuosi klausytis kiekvieno ir gerbti jo požiūrį.
- Ugdyti gebėjimą klausytis
Dažnai mes tiesiog negirdime, ką kalba kitas Mes reaguojame į balsą, kuris skamba mūsų galvose. Balsą, kuris gali priklausyti kažkuriam iš tėvų ar oponentui, su kuriuo išsiskyrė nuomonės. Tačiau tas, kuris šią akimirką stovi priešais mus, to nė žinoti nežino. Todėl svarbu girdėti ir klausytis būtent jo. Gali būti, kad tai sudėtingas žmogus: nenuolaidus, įžeidus ir amžinai derasi. Pasistenkite išgirsti, kas slepiasi po jo žodžiais. Gali būti, kad jį valdo tie patys jausmai-parazitai. Galbūt, tai praeis, tačiau reikia pasistengti jį ištraukti iš šios būsenos ir leisti pasijausti saugiam. Pasitelkę tikslinamuosius klausimus pasistenkite išsiaiškinti, ko jis iš tiesų nori.
- Išmokite grįžtamojo ryšio
Viena iš labiausiai paplitusių situacijų, kuria „maitinasi“ jausmai-parazitai – konfliktas. Kai jaučiame autentiškus jausmus, nesistengiame pašnekovo kaltinti ir žeminti.
Tai nereiškia, jog neišsakome pretenzijų, tačiau tai daryti reikia konstruktyviai: kalbėti, kas netenkina, aiškiai ir konkrečiai, pasiūlyti problemos sprendimo variantų, įsiklausyti į pašnekovą, prisiimti atsakomybę už tai, ką pasakėme ir pripažinti savo klaidas.
Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
nuotrauka iš pexels.com
Šis tekstas yra dalis bendro projekto, kurį vykdo VšĮ „Aštuntoji diena“ ir „Kėdainių Mugė“
