„Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti…“ – skamba galvoje žodžiai iš senos mokyklos laikų dainos. Ir iš tiesų – būti laimingam, turėti šeimą, sveikatą – tikrai dar ne viskas. Esame socialios būtybės, ir mums būtina bendrauti. Ne tik persimesti bendrais žodžiais su kažkuo – pažįstamu, praeiviu stotelėje, malonia pardavėja ar padavėju… Mums reikia draugų. Tikrų, palaikančių, suprantančių. Vieniems pakanka vos vieno gero draugo, kitiems – ir dešimties maža. Taip, esame skirtingi. Tik tikrai draugystei esama kažko bendro, kažko, kas mūsų gyvenimus daro viltingesnius. Juk net ir vaikus leisdami į naują darželį, mokyklą ar stovyklą, mąstome – „svarbu, kad susirastų ten draugų, tada ir visa kita seksis…“

Kodėl draugystė taip svarbu? Ar mes, suaugusieji, mokame draugauti? Ar gebame susirasti draugų jau būdami brandžiame amžiuje, ar bendraujame tik su senais vaikystės draugais? Ir kodėl, jei draugas nuvilia, išduoda, neišgirsta mūsų – taip skauda?..

Draugystė neretai patikrinama laiko. Jei bendraujame tik metus, per juos tegalime susidaryti tam tikrą nuomonę, kuri susiklosto žvelgiant į draugo poelgius skirtingose gyvenimo situacijose.

Taip, draugystė – tai kažkas, kas skirto kitam, draugui, o ne sau. Tai gebėjimas kitam – ne tik sau – linkėti ir norėti gero.

Tik ar visada draugystė tokia ir būna? Juk šiuolaikinėse „draugų“ kompanijose įsitvirtinęs lyderiavimas, varžymasis dėl to, kas stilingesnis, madingesnis, kas juokingesnis, kas stipresnis – jėga ar įžulumu. Tokia draugystė labai paviršutiniška ir kyla klausimas, ar ji ištvers skirtingus išbandymus? Gal tokiems „draugams“ tiesiog patogu kartu?

Tiems, kurie dar nėra tokios kompanijos dalis, labai norisi į ją pakliūti, nes juk jie visi tokie draugiški, madingi, jiems greičiausiai visiškai nenuobodu gyventi. Norintieji pakliūti į tokią kompaniją, stengiasi šiems įtikti, kad tik taptų savais.

Visų pirma norėčiau pastebėti, kad tai silpno, neturinčio savo nuomonės, žmogaus privilegija. Jis bijo, kad į jį bus pažiūrėta ne taip, jeigu išsiskirs iš kitų, bus ne toks. Visų antra – tegu ir taip, jei neteisingai priims – tai daug geriau, nei rinktis tai, kas prieštarauja tavo įsitikinimams. Juk jeigu tavęs nepriima tokio, koks esi, vadinasi – tai ne tavo ir ne tau skirta kompanija. Jau seniai pastebėta, kad pačias didžiausias klaidas ir kvailystes padarome dėl kitų žmonių, kuriuos, beje, ne taip jau ir gerbiam, nuomonės.

Jeigu tu ne taip apsirengęs ar nekalbi taip, kaip jie, tavęs tiesiog nesupranta, arba netgi ignoruoja – todėl, kad tai ne draugystė, o pigus blefavimas. Norėdamas jiems įtikti, tu netenki savo individualumo. Išeina, kad su tavim draugautų, tu privalai būti toks, kaip visi, ir jeigu tavo nuomonė kitokia, tai nebūsi „draugas“.

Tikri draugai nesistengia tavęs pritaikyti prie kompanijos ir leidžia tai išlikti savimi. Tave priima ir vertina tokį, koks esi, su visais pliusai ir minusais – nes tu asmenybė. O jei nori tavo individualumą užmaskuoti, uždėti kaukę, tai nėra tikra draugystė, tai maskaradas, kur viskas netikra. Vadinasi, ir draugystė netikra.

Draugas tave supranta ir palaiko, rūpinasi. Kai tau sunku, ištiesia pagalbos ranką. Tikras draugas sugeba pasidžiaugti tavo pasiekimas ir bendrauja su tavimi ne tik tada, kai tu geros nuotaikos, nes tai taip linksma. Tikroje draugystėje nėra egoizmo, nes vartotojiški santykiai vis tiek kažkada išlenda, kad ir kaip giliai slėptųsi. Ir tu pats su draugu bendrauji juk ne todėl, kad jis turi naujausią noutbuką – nes tokiu atveju jus jungia daiktai, o ne jūs patys kaip asmenybės ar jūsų bendri interesai. Beje, sena patarlė nemeluoja – tikrą draugą bėdoje pažinsi.

Todėl paklauskite savęs: ar jūsų draugai jus vertina tik dėl to, kad su jumis patogu „draugauti“, ar tai tikra – nereikalaujanti, rūpestinga ir neegoistiška draugystė?

Nuotrauka iš pexels.com

Šis tekstas yra dalis bendro projekto, kurį vykdo VšĮ „Aštuntoji diena“ ir „Kėdainių Mugė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *