Igoris Stravinskis, kompozitorius ir muzikantas, kuris sukėlė sąmyšį muzikos pasaulyje, įvykdė tikrą revoliuciją, gimė 1882 m, netoli Peterburgo. Jo tėvas buvo žymus operos dainininkas, o mama talentinga pianistė ir dainininkė. Igorio tėvų namai ilgą laiką buvo meno žmonių sambūrio vieta, čia lankydavosi ir rašytojas Fiodoras Dostojevskis.
Nuo pat vaikystės Igoris gavo muzikos pamokas, tačiau tėvų rekomendacija po gimnazijos pasirinko teisininko kelią. Tačiau aistra muzikai niekur nedingo. Jaunuolis savarankiškai studijavo muzikos teoriją, taip pat mokėsi pas žymų kompozitorių Rimskį-Korsaką. Pastarasis buvo labai svarbi figūra, paskatino Igorį savarankiškai muzikinei kūrybai. Visgi pasaulinę šlovę jam pelnė Sergejaus Diagilevo siūlymu parašytas baletas Paryžiaus scenai.
Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Igoris Stravinskis su žmona ir vaikais išvažiavo į Šveicariją ir daugiau į Tėvynę negrįžo. Pradžioje kurį laiką gyveno Lozanoje, paskui pervažiavo į Paryžių. Čia gyveno iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Nors muzikiniu požiūriu du dešimtmečiai praleisti Paryžiuje buvo labai vaisingi, tačiau pats kompozitorius tvirtino, kad tai buvo patys nelaimingiausi metai, nes numirė jo vyriausioji dukra, žmona ir mama. Visos jos buvo palaidotos Paryžiuje.
Nuo 1936 m. Igoris Stravinskis reguliariai važinėjo su gastrolėmis į JAV. Čia buvo atliekami jo muzikiniai kūriniai, Harvardo universitete jis skaitė kursą muzikos teorijos tema. Šie ryšiai ir prasidėjęs karas paskatino Stravinskį apsispręsti persikelti už Atlanto. Pradžioje jis apsigyveno San Franciske, o paskui Los Andžele, netrukus jam buvo suteikta JAV pilietybė.
JAV kompozitorius ne tik kūrė naujus kūrinius, eksperimentavo muzikoje, tačiau taip pat pagarsėjo kaip puikus pianistas, dirigentas, labai daug dėmesio skyrė savo kūrinių įrašams.
1962 m. Stravinskis su gastrolėmis lankėsi Sovietų Sąjungoje, kur dirigavo savo paties kūrinių atlikimui. Tai buvo vienintelis jo apsilankymas šioje valstybėje.
Kompozitorius mirė ištikus širdies smūgiui labai garbingame amžiuje. Palaidotas kapinėse Venecijoje.
Stravinskis neretai vadinamas įtakingiausiu XX amžiaus kompozitoriumi, kuris drąsiai eksperimentavo ir apėmė įvairius muzikinius žanrus.
I. Stravinskis apie save ir muziką:
Visą gyvenimą apie save galvojau, kaip apie jaunėlį ir staiga supratau, kad jau esu senas ir girdžiu kitus sakant, kad esu vyriausias kompozitorius.
Patikimais galima vadinti tik tuos savosios kartos draugus, kurie jau negali tapti jūsų varžovais.
Esu įsitikinęs, kad Dostojevskis yra ypač svarbus šiandien, kai paprastai mums siūloma rinktis tarp Freudo ir Jungo. Dostojevskis yra genialiausias rusų rašytojas po Puškino. Jei būtinai reikėtų save kam nors priskirti, aš save vadinčiau Dostojevskio pasekėju.
Kalbant apie vaikystę, tai buvo laikotarpis, kai kantriai laukiau, kai visą šią aplinką galėsiu pasiųsti velniop.
Ne laikas praeina, bet mes.
Visos Strausso operos, mano įsitikinimu, geriausiai tinka skaistyklai, kaip kankynė banaliu didingumu.
Visą tai, kas kelia man susidomėjimą, noriu perkurti savaip. Galbūt tai yra reta kleptomanijos forma?
Kritikai piktinosi tuo, kaip aš elgiuosi su klasikais. Atsakau: jie juos garbina, o aš myliu.
Paauglystėje maištavau prieš Bažnyčią ir nuo jos visiškai atsitraukiau. Šis mano nutolimas tęsėsi tris dešimtmečius. Dabar jau vėl jaučiu poreikį tikėti.
Negaliu įvertinti savo įrašų, nes esu pernelyg užsiėmęs naujų dalykų kūryba, idant galėčiau klausytis to, ką esu jau parašęs.
Mano gyvenimo centre visuomet buvo rojalis. Kiekviena mano sukurta melodija pirmiausia išbandyta juo.
Du kartus susitikau Mussolini. Pirmą kartą kalbėjomės apie muziką. Antrą kartą jis kažką sumurmėjo apie mano biografiją ir pažadėjo ateiti į koncertą. Esu dėkingas, kad jis neįvykdė savo pažado.
Moterų draugija man visada labiau patiko nei vyrų, todėl man sunku suprasti anglų klubų kultūrą.
Kalbėdamas apie savo kūrybą, turiu prisipažinti, kad ji visiškai nėra kurios apibrėžtos programos ar mokyklos. Nesisavinu sau teisių vadintis kūrėju, tiesiančiu naujos estetikos arba naujos meninės krypties pagrindus. Nemažiau turiu pabrėžti, kad mano menas turi visiškai apibrėžtą liniją. Jeigu kas nors padarys pastabą, kad mano operiška oratorija „Oedipus Rex“ primena klasišką Haendelio oratorijos formą, atsakysiu jam, kad niekuomet mano kūryba neseka senosiomis formomis – ji gyvena savo savaimingu gyvenimu, kurstoma ambicijos nenuilstančių ieškojimų naujų perspektyvų ir ekspresyvinių idėjinių galimybių. Kas moka klausyti, atras vientisumo saitą tarp „Ugnies paukščio“ ir mano paskutiniųjų veikalų.
Parengė A.N.
One Comment