Palangė man yra tapusi savotiška šventove, į kurią atsiremiu savo alkūnėmis, kaip kad pareigingas krikščionis keliais atsiremia į bažnyčios grindinį. Mano šventovė nenukreipta į Meką, kaip kad Musulmono pakaušis maldos metu, jos nepuošia joks kryžius ir ant jos nesipuikuoja Budos dantis ar dievo su dramblio galva paveikslėlis. Tiesiog balta palangė, nuo kurios dulkes nuvalau savo marškinių rankogaliais prieš įsitaisydamas maldai. Mano oda ties alkūnėmis stora ir šiurkšti kaip senas bulvių maišas. Kartais galvoju, kad tokia ji tapo nuo svorio, kurį joms tenka atlaikyti bene kiekvieną dieną. Nesu putlus, bet jei man vis tik reikėtų numesti svorio, visų pirma norėčiau jį numesti nuo savo minčių. Gal tada nė alkūnių nereikėtų, užtektų tik pirštais kiek prilaikyti galvą, kad ji neišskristų pro orlaidės plyšelį kaip koks nerūpestingas balionėlis.

Tą rytą man alkūnių vis tik reikėjo. Įrėmiau jas į jau ištrintas duobeles ant palangės ir kaip kokį pakaruoklį ant jų pakabinau savo juodais ežiuku kirptais plaukais apaugusią galvą.

Gatvėje bruzdėjo žmonės. Jie ėjo pro šalį kaip dienos, savaitės, metų laikai. Slinko iš paskos vilkdami savo viltis, džiaugsmus, laimėjimus, svajones, liūdesį. Skubėjo, laukė, vylėsi, ar gal tik vaikščiojo apie nieką negalvodami. Kiemas buvo užsidėjęs ankstyvo rudens grimą. Žolė, vėjavaikiškai susivėlusi, flirtavo su per anksti nukritusiais kaštonais, įskilusios šaligatvio plytelės bandė užjausti suskilusiomis širdimis po pasibaigusių vasaros romanų per jas einančias moteriškes, nusitrynę ir per vasarą išblukę suoliukų dažai derinosi prie besikeičiančių lapų gamos.

Ir štai ant vieno iš tų suoliukų atsisėdai tu. Grakščiai ir lengvai, lyg būtum akla gamtos metamorfozei. Paklusai pakilusiam vėjui pati nusiimdama savo aštrių kampų skrybėlaitę ir leisdama jam tyrinėti savo tamsius griežto kirpimo plaukus. Pavydėjau jam. To, kaip jis glostė tavo raudoną baltais žirneliais puoštą sijoną, lindo po pūsta gelsva palaidine, nevaržomai nardė tarp švarko klosčių ir slydo odos paviršiumi. Žiūrėjau į tave sėdinčią ir kampuotais pirštasi gniaužiančią skrybėlaitę ir supratau, kad mano šventovė ką tik įgijo savo kryžių, altorių, stabą, maldų ir vilčių objektą. Prasmę.

Tu atsakei į mano nušvitimą savo žvilgsniu. Pakėlei akis nuo savo rankų ir tarp daugiabučio langų nedvejodama suradai maniškes bei perskrodei jas kiaurai. Atrodo, akimirką apakau, o kai vėl praregėjau, tu lyg niekur nieko daireisi aplink. Supratau, kad privalau pamatyti tavo žvilgsnį dar bent kartą, kad po to galėčiau mintyse vis grįžti į susitikimo su savo dievu akimirką.

Nenorėjau nubaidyti tavęs ir pats to nejausdamas sugraibiau po ranka pirmą pasitaikiusią knygą. Atsiverčiau ją ir dėjausi skaitąs, nors mano pakaušiu tekėjo prakaito lašai. Kasiau jį ir jutau, kaip mane stebi, bet nedrįsau nė sujudinti vyzdžių. Sėdėjau nekrutėdamas ir mintyse keikiau save už savo neryžtingumą ir kvailumą. Nejudėjau, bijojau pakelti akis nuo knygos taip pats sau pripažindamas, kad laukiau tavęs visą savo gyvenimą. Bet išsidaviau. Knygą juk laikiau aukštyn kojomis, ir kai susivokiau, kaip kvailai visą šitą laiką turėjau tau atrodyti, pakėliau akis. Tu man nusišypsojai, taip leisdama suprasti, kad mano kvailumas neliko nepastebėtas. Aš vėl susikausčiau. Tu vėl nusukai akis.

Nusprendžiau tave užkalbinti. Nusileisti laiptais ir prašnekinti.  Bet čia prabėgo nenuoramos vaikai, ir mano ryžtą nunešė jų kliegesys. Tu pastebėjai mano pravertą burną ir nekantriai laukei iš manęs pirmųjų žodžių, kad ir pro stiklą. Bet aš susigėdau, ir nurijau juos kažkur atgal į širdį. Mano delnai pradėjo drėkti. Tu sukryžiavai kojas. Jau buvo gerokai po septynių ir aš jau seniai turėjau būti darbe. Sprendžiant iš to, kaip žvilgčiojai į laikrodį, tu irgi turėjai būti kitoje vietoje. Bet mes sėdėjome. Sutemo, ir mes vis dar sėdėjome, kiemas ištuštėjo ir mes vis dar sėdėjome, pakilo vėjas ir debesys atnešė lietų, o mes dar sėdėjome. Tu vis viltingai pažiūrėdavai į mane, o aš sau vis žadėjau, kad nusileisiu laiptais ir užkalbinsiu tave, kai išgirsiu tolumoje bažnyčios varpus, kviečiančius vakarinėms mišioms. Kai patekės saulė. Kai vaikai vėl užpildys šalimais esančią žaidimų aikštelę. Kai išauš pirmadienis. Ateis ruduo. Iškris pirmasis sniegas.

Aš tave užkalbinsiu.

Ir žmonės ėjo, aušo rytai, juos gesino tamsūs debesys, mes sėdėjom per audras, per itin karštas dienas, tavo nosis buvo ir nudegusi, ir nušalusi, o sijono žirneliai pakeitė formas, jie jau nebuvo tokie simetriški ir tokie ryškūs kaip aną dieną. Užtat negalėjau nepastebėti, kaip dar labiau išryškėjo tavo skruostikauliai. Tu vis sėdėjai ir laukei mano žodžių kuriuos aš nurijau tada prieš galybę metų. O aš sau vis žadėjau. Kai pastatys naują kvartalą. Kai užaugs tas berželis. Kai ištekės ta mergaitė iš gretimo buto. Kai vėl ateis dar vienas ruduo .

Aš tave užkalbinsiu.

Bet žodžių niekaip neradau. Kol aš seilėmis metai po metų bandžiau suvilgyti savo burną, tu nykai mano akyse, traukeisi kaip vynuogė palikta ant saulės. Tavo pirštai pūliavo nuo laiko žaizdų ir tu jas aptvarstei savo palaidinės atplaišomis. Tavo kojos priminė nulūžusias šakas, o veidas aptrauktas raukšlėmis kaip drugelio griaučiai voratinkliu. Norėjau nusileisti iš savo buto žemyn, ir rankomis nutraukti tą laiko siūlą, apraizgiusį visą tavo kūną. Bet rankų nejutau, jos jau seniai buvo nutirpusios, kaip ir kairė koja. Nenusakomai maudė nugarą, atrodo, jutau kiekvieną savo slankstelį. Buvau ištroškęs, kaip neprigijusi gėlė. Viena akimi nebemačiau.

Ir tada savo sveika akimi išvydau cukraus vatos pardavėją. Jis stovėjo vos pora žingsnių nuo tavęs, gal net stovėjo ten visada. Tik iš atkakliausių dažų likučių matėsi, kad kadais tas vagonėlis buvo rožinis, kaip kad mano svajonė su tavimi susipažinti. Ir tas rožinis dažų plotelis, įkvėpė mane susikaupti ir galiausiai tave užkalbinti. Vyliausi, jog paragavusi cukraus vatos, tavo širdis prilips prie maniškės kaip kad vatos gumuliukai prie pirštų.

Sunkiai pakėliau savo susenusią galvą. Mano kaklu bėgiojo skruzdėlės, bet aš nepasidaviau. Atsistojau sunkiai, mano kaulai buvo sustabarėję nuo amžino laukimo savo paties drąsos. Mano nugarą diegė milijonas adatų, o galva buvo sunkesnė už visas pasaulio nuodėmes. Bet aš ėjau, pasiramstydamas į laiptinės turėklų atbrailas artėjau prie cukraus vatos vagonėlio.

Cukraus vatos pardavėjas jau buvo susenęs, jo veidas priminė suglamžytą popieriaus lapą, pageltusį nuo laiko tėkmės, nuo mano delsimo, nuo to, kad priverčiau jį dirbti viršvalandžius. Septyniasdešimt metų viršvalandžių. Sukrapščiau centus. Valiuta jau seniai buvo pasikeitusi, kaip ir visa kita aplinkui, bet cukraus vatos pardavėjas nė neatsiduso, tik įjungė tiek metų nekurtą varikliuką ir susuko man ant pagaliuko rožinio debesies gumulą. Aš nusišypsojau, taip, kaip įstengiau. Nusišypsojęs suvokiau, jog mano burnoje beveik nebeliko dantų. Sukaupęs paskutines jėgas paėmiau cukraus vatą ir atsisukau eiti tavęs link. Mano raumenys priešinosi kaip tik galėjo, bet aš suvokiau, jog privalau tave užkalbinti.

Ir man išslydo žemė iš po kojų. Pasitryniau savo sveiką akį ir pažiūrėjau į tą suoliuką, ant kurio manęs laukei. Tavęs ten nebuvo. Tik supuvusios amarų išėstos lentos. Stovėdamas ir žiūrėdamas į likusią tavo sijono atplaišą nė nepastebėjau, kaip vėjas išplėšė iš mano rankų rožinį gumulą. Manau, su juo kartu išplyšo ir mano širdis.

Man regis, tada aš miriau. Ir jei gerai pamenu, prieš mirtį sugebėjau tik nusikeikti.

Kvailys. Kvailys, pragyvenęs visą savo gyvenimą, planuodamas būti laimingu.

Kvailys, supūdęs dievą savo paties akyse.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *