Hannah Arendt nebuvo mačiusi nei vieno tikro nacių nusikaltėlio, kai The New Yorker ją išsiuntė į Jeruzalę stebėti Eichmano teismo. Teisiamasis ją stipriai nuvylė: ji tikėjosi pamatyti šiurpų, neapykanta žydams alsuojantį žudiką. O jis iš tiesų pasirodė esąs nuobodus ir pilkas biurokratas, tikra vidutinybė, kurio vienintelis argumentas buvo tai, kad jis vykdė tuo metu galiojantį įstatymą. Bandydama suprasti, kaip civilizuota ir mandagi dvidešimtojo amžiaus pradžios Vokietijos visuomenė galėjo būti šitaip korumpuota, kad joje staiga prasiveržė ir buvo ramiai sankcionuotas neregėtas žiaurumas, ji konstatavo, kad ši visuomenė tiesiog prarado savo gebėjimą mąstyti. Hannah Arendt suprato, kad blogis gali būti banalus ir gali visiškai kasdieniškai iškreipti mūsų geriausius ketinimus.

Istorija niekada nepasikartoja visiškai taip pat, tačiau išminties moko. Grėsmė prarasti gebėjimą mąstyti aktuali ir mums. Ypatingai šiais, informacijos pertekliaus, sienų nykimo, šaknų praradimo laikais, kai iš visų pusių esame atakuojami „tiesos“ skelbėjų, kai politinių ir socialinių technologijų pagalba suręsti spąstai gaudo mūsų norus, pinigines, balsus ir sielas, kai melas ir patyčios yra tapusios politinės kovos įrankiu, kai visuomenė lengva ranka sudėliojama į etiketėmis žymėtas lentynėles: čia „viduramžiai“, čia „progresyvieji“, čia „liberalfašistai“, čia „naudingi idiotai“.

Politinių technologijų specialistai jau seniai išsiaiškino, kad apeliavimas į žmonių emocijas pelno daug daugiau balsų nei racionalūs argumentai. Žmogus yra linkęs pasiduoti savo baimėms, savo neapykantai ir pykčiui, ypatingai, jei kas nors mūsų tamsiausių jausmų „kaltininką“ garsiai pavadina kokiu nors paprastu ir visiems suprantamu vardu: „imigrantai“, „islamas“, „runkeliai“. O jeigu dar žmogus, tariantis šiuos žodžius, yra viešas asmuo, to pakanka, kad nevaržomai reiškiama panieka, neapykanta ir patyčios taptų pateisinamos.

Juk „politkorektiškumas“ visiškai išėjo iš mados. Iš jo netgi „reikėtų išsivaduoti“, nors po šia etikete dedama viskas: nuo paprasčiausių mandagumo normų taikymo viešajame diskurse, iki vengimo tiesiai įvardinti akivaizdžius dalykus. Tenka sutikti, kad kai kurių itin svarbių bendro gyvenimo vienoje valstybėje temų (šeimos vaidmens ir jos teisinio reguliavimo, tapatybės ugdymo klausimų, žmogaus gyvybės apsaugojimo) paskelbimas nediskutuotinomis, remiantis visuomenės „progresu“, ir visiškas eliminavimas iš politkos lauko nėra geras sprendimas. Tačiau mandagumo ir pagarbos bendrapiliečiams, o ir svetimtaučiams, paisymas turėtų išlikti viešosios erdvės taisykle.

Viešoji erdvė, tuo tarpu, nyksta ir, ko gero, ne tik Lietuvoje. Nuo pagarbios diskusijos, idėjų svarstymo bandant atrasti geriausią bendrą piliečių gyvenimą valdantį taisyklių rinkinį, pripažįstantį visuomenės ir paties žmogaus kompleksiškumą, pereita prie etikečių klijavimo ir tikro „kurčiųjų dialogo“, kai kiekviena šalis, nebepaisydama nei nuosaikumo, nei problemų esmės, siekdama bet kokia kaina laimėti ginčą, svaido aštrias pašaipų ar neslepiamos paniekos ietis viena kitos kryptimi.

Nuo pagarbios diskusijos, idėjų svarstymo bandant atrasti geriausią bendrą piliečių gyvenimą valdantį taisyklių rinkinį, pripažįstantį visuomenės ir paties žmogaus kompleksiškumą, pereita prie etikečių klijavimo ir tikro „kurčiųjų dialogo“.

Šių laikų pranašai siūlo mums supaprastintas idėjas ir lengvus sprendimo būdus, kurie išlaisvina mus nuo įtempto mąstymo, nuo pastangų suprasti problemų esmę ir nuo sunkaus darbo tas problemas sprendžiant. Pavyzdžiui, užtenka pasakyti, kad multikultūralizmas neveikia, ir visi su palengvėjimu atsikvepiame: nebereikės daugiau stengtis sugyventi su kitataučiu kaimynu. Juk sunku, tikrai nesiginčiju, sunku, ir gali būti, kad daug harmoningiau tautos gyventų vienalytėse, uždarose bendruomenėse. Dar labiau palengvėja, kai pasiūlomas lengvas „sprendimas“: apsistatyti sienomis ir užmerkti akis prieš tai, kas vyskta už jų. Vėl palengvėjo: nebereikės rūpintis tūkstančiais mirštančiųjų Viduržemo jūroje. Mes jų tiesiog nematysime. Bet ar tikrai tokios sąlygos būtinos, kad tautą pripažintume vertybe, kad puoselėtume kultūrinę bendruomenę ir patriotizmą? Ar multikultūralizmas neveikia dėl to, kad jis yra iš esmės ydingas, ar dėl to, kad niekas iki šiol paprasčiausiai nesistengė, kad jis veiktų: buvo tikima, kad kaip ir laisvąją rinką jį sureguliuos kokia nors „nematoma ranka“? Ar multikultūralizmo apskritai galima išvengti?

Lygiai taip pat kaip ir sienų statytojai, pernelyg paprastą sprendimą siūlo ir tie, kurie pasirengę ištrinti visas ribas, išrauti visas šaknis ir tautų katile sulydyti visas kultūras. Tai diskusija šalia esmės. Ji ignoruoja problemos sudėtingumą: tiek neišvengiamai vykstančią globalizaciją, kurios nesustabdysi parlamento sprendimu, tiek žmogaus poreikį turėti šaknis, identitetą ir jaustis saugiam. Lengvų sprendimų čia nėra, nereikia būti apakintiems juos siūlančių pranašų.

Supaprastinta realybe ir pusiau tiesa besiremiantys argumentai, kai labai maga sukritikuoti kokią nors blogybę, priverčia atmesti kai kuriuos labai svarbius ir iš esmės gerus dalykus. Pavyzdžiui, neseniai vėl iškilo naujų „faktų“ apie G. Sorošą, kuris aktyviai finansuoja liberalias iniciatyvas. Šalia to, kad šis filantropas yra ypatingai nemėgstamas autokratinių režimų, suvokiančių piliečių laisvės pavojų (nėra čia ko slėpti – Rusijos nagų žymės Sorošo menkinimo kampanijoje yra visiškai aiškios), kritikuojantys jo paramą LGBT judėjimams, pamiršta kad ne ko kito, o Sorošo pinigais buvo finansuota daugybė Lietuvai labai svarbių projektų. Įgyvendinant Atviros Lietuvos fondo programas išversta ir išleista daugybė pamatinių filosofijos, istorijos, sociologijos, politologijos, pedagogikos veikalų, kurie iki šiol gelbsti Lietuvoje besimokančius studentus. ALF bibliotekoje yra visokių knygų, taip pat ir Lietuvos partizanams skirta Nijolės Gaškaitės „Pasipriešinimo istorija“, išleista su K. Girniaus ir E. Aleksandravičiaus įvadiniais žodžiais, šv. Augustino „Išpažinimai“ ir „Pokalbiai su savimi“, Bažnyčios tėvų tekstų „Antologija“. Tokias knygas buvo galima išleisti dėl to, kad G. Sorošas, pats vadovaudamasis liberalizmo principais, sudarė sąlygas Atviros Lietuvos fondo žmonėms veikti laisvai ir jo lėšomis remti tuos projektus, kuriuos jie laikė remtinais.

Liberalizmo kritika nuo esmės dažnai nukrypsta į smulkmeniškus ginčus, kai liberalizmo siūlomos žaidimo taisyklės sumaišomos su žaidimo turiniu. Laisvė turi išlikti pamatine visuomenės vertybe, nes tik į ją atsiremdami galėsime išlaikyti savo pačių teisę į tikėjimą, teisę skelbti savo pasaulėžiūrą ir pagal ją ugdyti savo vaikus. Kitas dalykas – kokiu turiniu bus užpildytas laisvos visuomenės gyvenimas. Bet čia jau mūsų reikalas įtikinti viešosios erdvės dalyvius, kad krikščionybė ir ją persmelkianti meilė žmogų veda tiesiausiu keliu į laimę, o ne abejingas atsiribojimas nuo kitų, turinčių teisę daryti ką nori. Ar nėra taip, kad liberalizmas kritikuojamas jo iki galo nepažįstant arba sutapatinant kokį nors vieną liberalų autorių su visa labai plačia ir įvairialype ideologija?

Reikėtų suklusti kai kategoriškai kalbama apie sudėtingus dalykus, apie kuriuos mes žinome labai mažai. Rizikuojame būti išnaudojami tų, kuriems palanku žaisti mūsų baimėmis. Viename savo straipsnių V. Sinica siūlo islamą sieti su terorizmu ir pateikia statistiką, kad Prancūzijoje neva 16 procentų gyventojų, o tarp jaunimo net 27 procentai, palaiko ISIS tikslus. Straipsnis sudaro profesionalaus tyrimo įspūdį: su skaičias ir pateiktomis nuorodomis. Pasirodė keista, kodėl ši išties šokiruojanti statistika nebuvo aptariama jokiuose Prancūzijos dienraščiuose. Ogi dėl to, kad apklausa, kuria remiasi straipsnio autorius, yra atlikta privačios kompanijos ICM unlimited, Rusijos propagandinio kanalo Russia Today užsakymu. Minėtos kompanijos pagrindinė teikiama paslauga – daryti „poveikį visuomenei ir piliečių pasirinkimams“ ir taip padėti geriau parduoti kliento produkciją! Ši statistika neatspindi realybės.

Rizikuojame būti išnaudojami tų, kuriems palanku žaisti mūsų baimėmis.

Rodos – smulkmena, bet ji neteisėtai mūsų patikliose smegenyse fiksuoja „statistiniais duomenimis pagrįstą“ ryšį tarp imigracijos, islamo ir terorizmo. Jei nedėsime pastangų pažvelgti giliau, nesuprasime, kad ryšys anaiptol nėra toks tiesmukas ir paprastas, kaip gali pasirodyti.

Ryšių tarp daugiau ar mažiau nutolusių reiškinių sukūrimas – labai sėkminga, bet ir labai pavojinga technika. Imkime kad ir vieną iš D. Trumpo „grandinių“, kurią jis sudėliojo priremtas prie sienos dėl Rusijos agresijos Ukrainoje: „Su Obama ir su NATO Ukrainoje betvarkė“. Atskirai šie žodžiai turi prasmę ir tarp jų yra tam tikras ryšys, bet tikrai ne loginis ar juolab priežastinis, kokį labai greitai šios miklios retorikos pagalba sukuria mūsų smegenys. Kurti tiesos įspūdį, kai jos iš tikrųjų nėra – tai iš esmės nedora praktika.

Trumpo didysis įžengimas į politiką atvėrė ne vieną šiuolaikinės Vakarų visuomenės žaizdą. Šiam kandidatui laimėjus rinkimus nuvilnijo pasitenkinimo banga kai kuriuose Lietuvos katalikų sluoksniuose: esą jis žadėjo sustabdyti įsibėgėjusią „moralinio liberalizmo“ bangą (nors jis žadėjo viską, kas tuo metu buvo populiaru vienoje ar kitoje rinkėjų grupėje). Tiesa, daugelis amerikiečių tiesiog rinkosi tai, ką jie matė kaip mažesnę blogybę iš dviejų. Bet anoks čia laimėjimas, kai krikščionys priversti balsuoti už amoralų kandidatą, niekinantį ir žeminantį kitus žmones, kai siekdami to, ką suvokiame kaip gražų tikslą, esame priversti murkdytis purvinose (ir ar tikrai tą tikslą pateisinančiose?) priemonėse. Čia reikėtų ne džiaugtis, o susirūpinti, kad krikščionys iki šiol nepasiūlė alternatyvios kilnios lyderystės, pagrįstos meilės ir vilties pasaulėžiūra, kurią išpažįsta.

Sakoma, jog politinis sukrėtimas kartais būna naudingas, kad būtų atkreiptas dėmesys į tam tikras užgniaužtas visuomenės problemas. Sakoma taip pat, jog šie (beje, ir kiti rinkimai ar referendumai Europoje) parodė, kad žmonės turi nuomonę, kurios politikai iki šiol nesiklausė ir kurios bus priversti klausytis. Tiesos čia yra, bet ar tikrai visų nuomonių reikia klausytis? Ar politikai, lengva ranka iš tamsiausių mūsų širdies kertelių traukiantys neapykantą ir panieką kitokiems, dvasios ir minties tinginystę, mūsų užslėptas baimes ir silpnybes (kurioms, ak, kaip gera pasiduoti!), tikrai pasitarnaus bendrajam gėriui? Ar remdami kandidatus, kurie siūlo vieną mums palankią idėją, bet kartu ir daugybę mums nepalankių ar netgi pavojingų, neišlaisvinsime kiekviename iš mūsų banaliai slypinčio blogio, kurio vėliau nebesugebėsime suvaldyti? Neduokdie, kad visame pasaulyje avys būtų priverstos balsuoti už vilkus vien tam, kad parodytų piemeniui, jog šis blogai jas gano…

Ar politikai, lengva ranka iš tamsiausių mūsų širdies kertelių traukiantys neapykantą ir panieką kitokiems, dvasios ir minties tinginystę, mūsų užslėptas baimes ir silpnybes (kurioms, ak, kaip gera pasiduoti!), tikrai pasitarnaus bendrajam gėriui?

Taip, reikia kelti fundamentalius ir nepelnytai pamirštus klausimus apie žmogaus prigimtį, apie tautą, apie šeimą, apie savo valstybę ir jos istoriją, apie Europą ir pasaulį. Taip pat ­­­– apie laimę, apie gėrį ir grožį, kartu ir apie tai, kas mums kelia nerimą, baimę ar pyktį, suvokiant ir įvertinant tiek žmogaus prigimties paslaptingumą, tiek visuomenės kompleksiškumą. Bet reikia nepamesti galvos. Neprarasti gebėjimo mąstyti, nes blogis stebėtinai banaliai ir kasdieniškai gali pasisiūlyti pagalbon: čia pametėjęs šmaikščią, iš pažiūros nekaltą, bet ne visą tiesą pasakančią tviterio eilutę, čia – iš kito konteksto ištrauktą, bet gundančiai įspūdingą iliustraciją jūsų strapsniui, čia – kokią paprastą ir efektyvią etiketę kitaip mąstančiam pavadinti ir taip jį eliminuoti iš dialogo.

Emilija Pundziūtė-Gallois

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *