Kaip įveikti panišką vabalų baimę? Parašyti apie juos knygą! Britų rašytojai M. G. Leonard (g. 1974 m.) būtent taip ir nutiko: visą gyvenimą bijojusi vabalų, kartą ji nusprendė pasidomėti, ko iš tiesų taip siaubingai bijo – ir taip susižavėjo vabalų pasauliu, kad parašė sparčiai autorę išgarsinusią knygą „Vabalų berniukas“ (angl. „Beetle Boy“; iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, „Baltų lankų“ leidyba, 2017). Knyga rašytojai jau pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o susižavėję šia neįprasta istorija ir vabalomanija užsikrėtę skaitytojai džiūgauja – tai tik pirmoji trilogijos dalis.

Anglų literatūros bakalauro studijas ir Šekspyro kūrybos magistro studijas baigusi M. G. Leonard karjeros pradžioje daugiausiai dirbo muzikos industrijoje (vadovavo nepriklausomai įrašų studijai), vėliau – prodiusere įvairiuose Londono teatruose, taip pat mokėsi aktorystės, išbandė režisūrą, kol galiausiai ėmė daryti tai, ką labiausiai troško – rašyti.

Beje, Leonard – ne tikroji rašytojos pavardė. Savo asmeninėje svetainėje pati autorė rašo: „Mano tikrasis vardas yra Maya Gabrielle, tačiau mano literatūrinis slapyvardis yra M. G. Lenonard. Susikūriau slapyvardį, kadangi mano vyriausiojo sūnaus ir mano pačios pavardės skirtingos, ir aš jam buvau pažadėjusi, kad jei mano knygos bus išleistos, jo antrąjį vardą naudosiu kaip savo literatūrinį slapyvardį. Manau, kad labai svarbu laikytis duotų pažadų. Kai kalbatės su manimi, vadinkite mane Maya. Kai kalbate apie mano kūrybą, prašyčiau vadinti mane M. G. Leonard. Ačiū.“

Siūlome pokalbį su autore – apie meile virtusią baimę vabalams, niekšiškų veikėjų žavesį literatūroje ir reiklumą žodžiui.

Kaip pradėjote rašyti?

Galvojau: „Žinau, kad būsiu romanistė; būsiu rašytoja“. Maždaug ketverius metus bandžiau parašyti romaną, ir tai buvo siaubinga. Išties norėjau, kad tai, ką rašau, skambėtų protingai. Norėjau taip sudėlioti sakinius, kad žmonės sakytų: „O, šie sakiniai dainuoja!“

Net nežinojau, kodėl rašiau pasakojimus. Po poros metų rašymo suvokiau, kad man tai visiškai nesiseka ir pagalvojau: „Tiesiog įdėsiu tai į šiukšliadėžę ir eisiu daryti ko nors kito“, nes nemėgstu švaistyti savo laiko. Ne tai kad atsisakiau minties būti rašytoja, nes visada norėjau rašyti, tačiau galvojau: „Nesu pakankamai gera“, kol nešovė mintis apie vabalus – ir tai viską pakeitė.

Prieš pradėdama informacijos paieškas „Vabalų berniukui“, pati siaubingai bijojote vabalų. Kodėl nepasirinkote gyvūnų, kuriuos mėgstate?

Augdama bijojau vabzdžių, tačiau atitinkamai niekuomet per daug jais nesidomėjau. Vieną dieną bandžiau rašyti vieną istoriją ir norėjau tiksliai apibūdinti šlykščiuosius ropinėtojus, tad į Vikipediją įvedžiau žodį „vabalas“ ir buvau apstulbinta to, ką atradau. Nežinojau, kad vabalai skraido, nežinojau, kokie jie naudingi aplinkai, kokie gražūs jie būna – visokiausių formų ir dydžių, ir kad jie iš tiesų yra sėkmingiausi planetos sutvėrimai. Visos šios informacijos skaitymas buvo lyg šaltas dušas, nes galvojau: „Kaip galiu to nežinoti? Kaip galiu būti suaugusiu žmogumi su magistro laipsniu, galvoti, kad esu išties protinga ir nežinoti kas yra vabzdys? Kaip galėjau niekuomet nežinoti nė vieno šių dalykų apie vabalus, kai jie yra pati svarbiausia rūšis visoje planetoje?“ Netikėtai teko pripažinti, kad esu kvailė… Mano baimė sulaikė mane nuo šių nuostabių sutvėrimų pažinimo. Supratau, kad turiu kuo daugiau apie juos sužinoti.

Kuo daugiau sužinodavau apie vabalus, tuo labiau suvokiau, kad tai – dovana. Tuomet pagalvojau, kad kažkas jau turi būti parašęs apie juos knygą, nes jie tokie neįtikėtini. Nuėjau į Britiškąją biblioteką ir peržiūrėjau kiekvieną knygą, susijusią su vabalais – tiek grožines, tiek negrožines. Neradau nieko panašaus į istoriją, kurią norėjau parašyti. Pagalvojau: „Geriau jau ją parašysiu, nes kas nors kitas tai padarys, jei neparašysiu jos dabar!“

Ar visą istoriją prieš rašydama buvote nuosekliai apgalvojusi, ar tiesiog sugalvojote užuomazgą ir sekėte, kur ji jus nuves?

Pirmasis „Vabalų berniuko“ rankraštis nė kiek nepanašus į galutinį variantą. Pirmajame rankraštyje buvo dar mažiausiai dešimt veikėjų ir atsitiktinių, išsišakojančių siužetų. Neturėjau supratimo apie tai, kaip parašyti istoriją ar net kokiu tempu rašyti. Buvau visiška naujokė.

Dariau kiekvieną klaidą, kurią tik įmanoma padaryti, tačiau labai greitai redaguoju. Redaguoju filmuotą medžiagą, garso įrašus, tekstus, vaizdus. Darau tai be gailesčio. Matau, kai kas nors viską smukdo, turiu tiek daug patirties redaguojant tekstus kitose medijose, tad man visai nesunku pasakyti: „Tai galima išimti, ir tai galima išimti, o vienintelis esminis dalykas yra šis. O gal galima tai pasakyti dar trumpiau? Taip.“

Visgi su antrąja knyga jau žinojau pasakojimo kontūrus. Žinojau pradžią, vidurį ir pabaigą. Pirmąjį antrosios knygos rankraštį parašiau per aštuonias savaites, nes žinojau kur link vystosi istorija.

Sukūrėte ir išties bjaurios niekšės Lukrecijos paveikslą. Lukrecija turi mieliausią dukrą, tačiau jos pačios charakteris tamsus ir daugialypis; matyt, buvo smagu tokį kurti?

Man patiko kurti Lukreciją. Priešpaskutiniame skyriuje yra pastraipa, kur aprašoma, kaip Lukrecija sėdi savo miegamajame ir netrukus pusryčiaus. Kai parašiau tą pastraipą, turėjau atsitraukti nuo teksto, nes man pačiai pasidarė bloga. Žinojau, kad tai gera pastraipa, nes pagalvojau: „O, kaip tai šlykštu!“ Turėjau nusileisti į apačią pakalbėti su savo antrąja puse ir pasakiau: „Palauk, kol perskaitysi, ką ką tik parašiau!“ Žinau, kad Lukrecija unikali, kokie ir būna niekšai, tačiau ji taip pat įkūnija daugybę sudėtingų idėjų. Sakoma, kad pasakojimas visada yra lygiai tiek apie neigiamą veikėją, kiek ir apie teigimą, tiesiog matomas iš skirtingų pozicijų.

Siaubingai daug investavau į Lukrecijos personažą. Antroji knyga vadinasi „Vabalų karalienė“, ir joje Lukrecija turi didelių užmojų ateičiai. Man sudėtingiausia buvo suvokti, kiek šio personažo atskleisti – tiek fiziškai, tiek siužetiškai; visko vyksta išties daug. Tačiau Lukrecija – tikras rašymo malonumas. Iš tiesų, manau, kad ji įkūnija tai, ką vis dar stengiuosi įveikti – tą baimę vabzdžiams.

O koks jūsų pačios mėgstamiausias niekšiškas literatūrinis personažas?

Yra tiek daug gerų niekšų [literatūroje], tačiau man visada pagarbią baimę kėlė Baltoji ragana iš C. S. Lewiso „Narnijos kronikų“. Ji įkvepianti, žavinga ir kelianti visišką siaubą.

Išties žavūs jūsų veikėjų vardai. Kaip juos sugalvojate?

Yra daugybė skirtingų būdų, kuriais sugalvoju savo veikėjams vardus. Pavyzdžiui, kaskart eidama per kapines, užsirašau visus neįprastus vardus, kurie man skamba kaip galimi veikėjų vardai.

Kokius tris žodžius pasirinktumėte „Vabalų berniukui“ apibūdinti?

Pirmasis žodis būtų „nuotykis“, antrasis – „komiškas“ ir trečiasis – „neįprastas“; neįprastas, komiškas nuotykis!

Jei galėtumėte turėti vieną vabališką savybę, ką pasirinktumėte?

Manau, kad tikriausiai pasirinkčiau jonvabalio švytėjimą. Norėčiau turėti gebantį šviesti kūną, galėti tą šviesą įjungti ir išjungti, ir valdyti ją, ir mirkčioti, ir pasišviesti – manau, kad būtų jėga, ypač vakarėlyje!

Kas jums smagiausia rašant jaunimui ir jauniems širdyje?

Rašyme smagiausia, kai rašau sceną, kuri yra itin komiška ir aš žinau, kad skaitytojas juoksis, arba kai aprašau kažką, ko skaitytojai niekad anksčiau nė neįsivaizdavo, arba kai aš vedu juos nuo kažko pažįstamo kažko visiškai naujo link, arba kai parašau taip, kad jiems užima kvapą. Išties, visas rašymo procesas yra malonus. Net jei rašant tavo skaitytojų nėra šalia, jie visuomet tavo mintyse, ir viskas, ką darai – darai jiems. Parašius „Vabalų berniuką“, smagiausi buvo jaunų žmonių atsiliepimai apie šią istoriją ir naujai jų atrastą susidomėjimą ir aistrą entomologijai bei gamtiniam pasauliui.

Ką mėgstate veikti, kai nerašote?

Mėgstu leisti laiką su savo šeima. Man išties labai patinka žiūrėti gerus filmus, skaityti knygas, siūti, vaikštinėti pajūriu ir sodininkauti. Tačiau šiuo metu daugiausiai laiko skiriu rašymui.

Parengė Diana Gancevskaitė, nuotraukos – iš knygų autorės asmeninio puslapio http://www.mgleonard.com

Šaltiniai: mgleonard.com, cclblog.wordpress.com, justimaginestorycentre.co.uk