Kai kurie dalykai man tokie akivaizdūs, kad visai nesusimąstau, kiek jie savaime suprantami gali kitiems pasirodyti. Gyvenimas, kurį matome šeimoje ir aplinkinių rate sudaro mums kaip ir „tikrovės“ vaizdą ir kartais net atrodo, kad kažkokie realūs dalykai, apie kuriuos visi kalba, nevyksta ar jų nėra, nes jie tiesiog neatsispindi mus supančiame pasaulyje.

Gyvenau tarp knygų. Tai buvo vienas iš dalykų, kurį visada pirkdavom, neskaičiuodami kiekvieno cento. Daugiau laiko, greičiausiai, praleisdavom mąstydami, ar tikrai reikia tos dantų pastos, nei kad kažkurios knygos. Darydami remontą, visada pradėdavom nuo to, kur galėsim pastatyti didelę knygų lentyną. Tai atrodė natūralu ir visai nekeista. Kaip ir nuėjus į didelį prekybos centrą, visada pasivaikščioti po knygyną. Tai tarsi refleksas, kai norisi paspoksoti į tiek daug besislepiančių stačiakampių pasaulių, į kuriuos galėtum panerti.

Važiuojant į kelionę – didžiausias klausimas, kiek knygų pasiimti. Baisiausia pritrūkti. O ir norisi pasiimti pakankamai, kad būtų iš ko pasirinkti, jei savijauta norės kitokio žanro, nei buvom numatę tolimesniam skaitymui…

Galiausiai lagaminas prisipildo knygų, kurių visų tikrai nepajėgsiu suskaityti per tą laiką, bet tiesiog taip jaučiuosi ramiau, apsidraudusi. Ir visai nesvarbu, vienas, su šeima, ar su draugais keliauji. Tiesiog žinai, kad knyga bus toks saugumo garantas, kurio galėsi griebtis, kai žemė slys iš po kojų, o gal tiesiog apims nuobodulys ar norėsis kažko vidinei tylai užpildyti.

Gal pasaulis jau įprato prie elektroniniuose prietaisuose verčiamų puslapių, bet net kelionėse dar nenugalėjau savęs ir vis tiek visada gviešiausi popierinio varianto. Nes malonumas skaityti susideda iš daugybės dalykų, o ne tik raidžių, kurių sudėlioti junginiai įgauna tam tikras prasmines išraiškas. Tiesiog pats puslapio vertimas, skirtuko dėjimas, vizualinis matymas, kiek perskaitei, kiek liko, popieriaus ir spaustuvės dažų kvapas… O ir aš iš tų žmonių, kurie negailestingai brauko savas knygas tušinuku ar markeriu, rašinėja pastabas, užlenkinėja kampus ir išmyli knygas tiek, kad apsitrina viršeliai. Nes man jos jaukios ir tokiu būdu aš jas tarsi pagyvinu, tarsi susilieju su savimi ir padarau tą šablolinį daiktą savu ir unikaliu, suteikdama tekstui tam tikras prasmes. Aš tokiu būdu išreiškiu meilę ir rūpestį knygoms.

Pažįstu tuos, kurie lenkia knygas, net varto atsargiai ir neskolina – nes jie jas myli kitokiu būdu, bandydami išlaikyti jas tarsi naujas. Matyt, net ir mūsų elgesys su knygomis, parodo, kaip mylime ir rūpinamės. Nėra blogo būdo mylėti, bet jie skirtingi, ir susitikus mums sunku suprasti vienas kitą, kol pagaliau suvokiame, kad tas žmogus irgi myli. Tik tai daro savaip.

Apskritai, nėra vieno skaitytojų tipo. Net ir skaitantys tas pačias knygas, jas mato skirtingai ir gali būti visai kitokie žmonės. Nesinori visų, mėgstančių skęsti aprašinėtame popieriuje, sugrūsti į vieną stalčių ir paversti tam tikra sekta, kurios nariams tik ir yra suprantami tam tikri ritualai ar geiduliai.

Bet visada labai gera sutikti skaitantį žmogų. Tai tarsi tam tikras pliusiukas, kurį nematomai užklijuoji jam ant kaktos.

Gal buvo keista, kad ne visi taip gyvena. Kad susipažinus su vis daugiau žmonių, sužinodavau, kad knygomis jie nesižavi, o namuose neturi didelės knygų lentynos. Vieni pripažįsta, kad neįdomu, kiti skundžiasi, jog neturi laiko, treti, kad per brangus malonumas. Greičiausiai, tai galėtume taikyti absoliučiai viskam – jei tikrai nori, bent minimaliais kiekiais tą darysi. Noras yra galingas dalykas, mokantis apžaisti visus trukdžius ir rankomis sukibusius neiginius.

Man atrodo, kad labai nuobodu turėtų būti neskaityti. Būtent per knygas aš ne tik įgavau daug teorinių žinių, bet ir visa siela išjaučiau tūkstančius dalykų. Labai svarbu, ypač augaunt, suprasti, kad nesi vienas. Ar kad nesi kažkoks nevykęs ar nenormalus, netinkamas. Knygose radau tą pašiūrę, kurioje glaudėsi ir kiti, tokie patys kaip aš. Mane šokiravo, kad tas skausmas, kuriame jaučiausi tokia vieniša, buvo pažįstamas ir jiems. Ir kažkas irgi matė dalykus, kuriuos matau aš. Ir mąstė tai, kas mano galvoje ūžauja ir mane baugina. Tiesiog per tas vidines istorijas, patirtis, fabulas galėjau patirti tokį artumo jausmą, kokį sunkiai atstos bet koks fiziškumas. Intymumas, draugystė, supratimas, meilė… Tam tikra prasme, visa tai susipažino su manimi per knygas, o tik vėliau konvertavosi į žmones, kurie realiai buvo šalia ir žiūrėjo į akis.

Gal tai tik intravertams suprantamas jausmas, kad kartais labai norisi pabėgti ir pasislėpti. Žinote, kaip vaikai užsidengia akis ir mano, kad tokiu būdu jų niekas kitas nemato? Taip jaučiuosi ir su knyga. Atsiverčiu knygą, ir kažkoks apsauginis skydas uždengia nuo pasaulio, kuris ne visada džiugina.
Nardau tarp eilučių ir nebelieka „čia ir dabar“. Toks stebuklingas sugebėjimas atsitraukti nuo visko, nepajudant iš vietos.

Filmai taip pat yra nuostabus dalykas. Estetika, muzikiniai takeliai, išraiškingi aktoriai, balsai ir istorijos… Mėgstu kiną ir man patinka matyti jo žaižaruojantį pasaulį. Bet filmai man primena vakarėlius, susibūrimus su kitais žmonėmis.

Štai knygos – jos yra labai individualus užsiėmimas, kuriame esi tik tu pats. Net ir kitas, laikantis tą pačią knygą rankose, jau visai kitaip su ja kontaktuoja, kitur dėlioja pauzes, kitką pastebi, kitaip įsivaizduoja. Knyga tiesiog yra intymiausias pokalbis su savimi, kai toje knygoje telpa daugiau paties skaitančiojo nei ją parašiusio.

Žinoma, būta knygų, kurios man nepatiko ir kuriose visai nieko magiško neradau. Kai kurios man tikrai tebuvo raidžių rinkiniai, sausa teorija, istorijos, kuriose tik braidžiau. Bet tai nebūtinai buvo prastos knygos. Man atrodo, kad tiesiog kiekviename gyvenimo etape mes ieškome kažko, kas būtų aktualu ir sava, kad atlieptų ir verstų virpėt ar jaudintis. Gal tos knygos atsakinėjo į klausimus, kurių dar sau neuždaviau? Gal nagrinėjo jausmus, kurių, manau, kad dar nepajaučiau? Knygos man visada buvo veikiau ne lindimas į svetimus skalbinius, bet veikiau savęs pažinimas, kai nagrinėdama kitus gyvenimus, kitų žodžius, labai daug sužinojau apie save ir save pažinau.

Ne viską galima išreikšti žodžiais ar į juos sutalpinti. Kartais tikroji poezija slepiasi tarp eilėraščio eilučių, o ne jose. Bet gal tik prisijaukinę žodžius, galim išmokti pastebėti dalykus, kuriems žodžių nepakanka? Nežinau, bet man knygos, pačios įvairiausios, buvo užuovėja ir būdas išgyventi, gauti reikalingas kalorijas vidiniam pasauliui, kad jis turėtų užtektinai jėgų judėti. Kartais atrodo, kad tai tik paprastas popierius, suteptas rašalu ir bandantis kažką pasakoti. Ir kartais tik taip ir yra. Bet būna, kad tas stačiakampis žodžių kratinys padaro bent minimalią sielos revoliuciją ir padeda, kai labai sunku. Mus gydo skirtingi dalykai. Knygos – vienas iš maniškių gydymo būdų. Jos išduodamos be recepto, bet būkite atsargūs. Nes gali atsitikti, kad atrasite tokią knygą, kuri viską apvers aukštyn kojom. Paklauskite savęs, ar esate pasiruošę tokiai rizikai?

Žurnalas „Kelionė“

Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

One Comment