„Man gera jausti, kad iki manęs čia dirbo gausybė nuostabių žmonių, rašytojų, poetų, literatūros kritikų. Ir visi jie kūrė tą literatūros istoriją, kurios neatsiejama dalimi yra „Metų“ žurnalas“ – sako poetas Antanas Šimkus, prieš dvejus metus tapęs vyriausiuoju literatūros žurnalo „Metai“ redaktoriumi.

Ką jam pačiam reiškia darbas leidinyje, skaičiuojančiam ne vieną gyvavimo dešimtmetį? Kaip sutaria tradicijos tęstinumas ir nauji iššūkiai? Kaip šiandien gyvena ir išgyvena vienintelis Lietuvoje leidžiamas išimtinai literatūrai skirtas žurnalas? – apie tai Antaną Šimkų kalbina Gediminas Kajėnas.

Prieš porą metų tapai vyriausiu redaktoriumi leidinio, kuris beveik perpus vyresnis už tave patį. Kaip jautiesi tapęs šios istorijos dalimi?

Beveik prieš dvejus metus, kai gavau šį pasiūlymą, dar turėjau šiek tiek laiko apmąstymams. Prisiminiau, kiek įvairiausių žmonių, susijusių su literatūra, jos istorija ir dabartimi, dirbo šioje redakcijoje. Taip pat ir savo keletą vizitų, ypač tą, kai nešiau poezijos pluoštelį pirmajai publikacijai…

Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors dirbsiu „Metuose“. Kita vertus, prieš tai neįsivaizdavau savęs keletą metų plušančio ir „Literatūroje ir mene“ ar tuo labiau „Bernardinai.lt“ interneto dienraštyje… Gyvenimas dažnai įteikia labai netikėtų dovanų. Ir tuo jis nuostabus.

Tad ir jausmas toks – geras. Žinoma, neapsieina be nerimo ir kitų tokiai veiklai būdingų poetinių priemonių. Juk tai ne šiaip leidinys, o „Metai“… Kai atėjau į šią redakciją, pagal amžių buvau jauniausias, tad ir tas „vyriausias“ redaktorius bent pradžioje man skambėjo kiek keistai. Kita vertus, suprantu, kad tai – pareigos, o ne gyvenimo trukmės matavimai. Gerai jaučiuosi. Kaip jau sakiau, man gera jausti, kad iki manęs čia dirbo gausybė nuostabių žmonių, rašytojų, poetų, literatūros kritikų. Ir visi jie kūrė tą literatūros istoriją, kurios neatsiejama dalimi yra „Metų“ žurnalas. Juk čia ilgą laiką būdavo ir – tikiuosi – tebėra publikuojami geriausieji kūriniai, stipriausi vertimai, rimčiausios recenzijos… Perimtą paveldą tikiuosi išsaugoti, puoselėti, kai (jei) ateis toks laikas, perduoti į patikimas rankas. Taip viltingai kalbėti būtų sunku, jei šiuo metu neturėčiau bendražygių redakcijoje. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti su puikiais kolegom. Nors mūsų nedaug, bet tik šitaip galime kurti, puoselėti „Metus“. Be pagalbininkų, vienas literatūros lauke – ne vyriausiasis ir ne redaktorius.

Antanas Šimkus. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad kelis dešimtmečius, matyt, dar nuo mokyklos laikų, buvai šio žurnalo skaitytojas, o dabar – redaktorius. Tad įdomu, kaip skiriasi vaizdas į patį žurnalą iš šių dviejų perspektyvų?

Na, gal ne tiek daug laiko, kaip sakai, bet gerų porą dešimtmečių tikrai skaitinėju šį leidinį. Pagrindinis skirtumas turbūt yra toks: kaip skaitytojas žurnale skaitydavau ką nors pasirinktinai, dažniausiai – poeziją, daugiau pažįstamų ar tuo metu man svarbesnių kūrėjų publikacijas, ir dažniausiai tekstus perskaitydavau vieną kartą; o dabar – kaip redaktorius – skaitau viską ir bent keletą sykių. Tad skaitytojo-mėgėjo žvilgsnis turbūt panašus į turisto aikštėje, kuris nori – žiūri į Katedrą, nenori – stebi balandžius, gano debesis ar išvis telefoną maigo. Na, o redaktorius – kaip koks seklys su padidinamuoju stiklu ar medžiotojas su žiūronais, nelygu užduotis – žvelgia ten, kur būtina, ir tiek, kiek reikia, iki akyse pradeda lietis dobužinskiškos Tilto gatvės akvarelės…

Tapęs redaktoriumi nesiėmei revoliucinių veiksmų – nepakeitei dizaino nei žurnalo struktūros. Tad įdomu, ar tai iš pagarbos tradicijai? O gal su tradicija geriau nesuremti iečių?

Daug ko nesiėmiau. Neužėmiau telegrafo, nes jo nebėra, pašto, nes ir taip jam sunku, netgi nepuoliau tvirtinti, kad iki manęs viskas buvo ne taip, o dabar „štai jau bus tiktai taip“. Net ir prieš ko nors nesiimdamas nemažai galvojau, svarsčiau. Net ir dabar, būna, pamąstau, ko dar galėčiau nesiimti.

Jei kalbėtume rimčiau, laikausi pozicijos, kad nėra prasmės keisti vardan keitimo. Juolab kad kartais atrodo, jog visuotinės kaitos fone kartais radikaliau, revoliucingiau yra nesikeisti. Atpažinti save tradicijoje, užtikrinti tęstinumą.

Esu įsitikinęs, kad šio žurnalo stiprybė turi būti turinys. Gera literatūra. Geri tekstai apie literatūrą. O jau paskui – visa kita. Tai pirmiausia tai bandžiau išlaikyti ar net kažkiek sustiprinti. Kvietėmės autorius, kalbinomės… Rodos, bent retkarčiais pavyksta išleisti visai paskaitomą žurnalą, bet apie tai geriau ne man kalbėti. Tačiau sutinku, kad dabartinis „Metų“ dizainas galėtų ir turėtų kisti, modifikuotis, ir vis dėlto jis neprivalo tapti neatpažįstamas ankstesniajam skaitytojui. Ta minimalizmo aura turi išlikti. Kaip tik matuojamės naują leidinio drabužėlį, patariami specialistų, tad ateinančių metų pradžioje visi galės pamatyti, įvertinti.

Žurnalo struktūra – su šiokiais tokiais pokyčiais, mano manymu, turėtų išlikti kaip laiko patikrinti paveikslo rėmai… Kai ką reikia restauruoti, kai ką patvarkyti, bet šiame paveiksle pakanka vietos demonstruoti viskam, ką gali pasiūlyti literatūra. Paprasčiau tariant, nemanau, kad popieriniai „Metai“ turėtų tapti visai kitoniška literatūros pateikimo platforma.

Bet žinau, kad šalia popierinio varianto turėtų atsirasti interneto svetainė, kurioje būtų daugiau vaizdo, interaktyvumo, siūlymo pačiam skaitytojui prisidėti prie turinio kūrimo. Pagal tai galėsime lengviau tarpininkauti pokalbiui tarp tarsi nepasiekiamo rašytojo ir nerandančio kelio į redakciją skaitytojo. Ateis ir tam laikas.

Pakartosiu: paneigti, nuvertinti, pasakyti, kad viskas atgyvenę, turbūt lengviau, nei bandyti kritiškai perimti. Jei jau kalbam apie pertvarkas, tradiciją geriau perkeisti papildant iš vidaus, ją pažinus ir panaudojant kas tinkama – tai tinka daugeliui dalykų, mūsų žurnalo leidybai, ko gero, irgi. Taip, tai ilgesnis kelias, reikalaujantis kantrybės. Aiškumo dėlei pasitelkčiau tokią analogiją: geri literatūros tekstai (tarkim, Kristijono Donelaičio „Metai“) irgi nesukuriami „viens-du“. Tad kodėl mūsų „Metai“ turėtų būti kuriami kitaip?..

Šiandien Lietuvoje yra nemažai kultūrinių leidinių, todėl turbūt labai svarbu įsisąmoninti, išgryninti savo kitoniškumą, kryptį, tuomet tampa aiškiau ir į kokią auditoriją orientuojamasi. Tad koks šiandien yra „Metų“ veidas?

Esame vienintelis žurnalas, nuo pirmo iki paskutinio puslapio skirtas literatūrai. Tuo pačiu esame rašytojų bendruomenės („Metų“ steigėja yra Lietuvos rašytojų sąjunga) leidinys. Tad žurnale visad buvo ir bus aktuali rašytinė kūryba ir jos kūrėjai, literatūros refleksija, knygos, jų leidybos procesai ir panašūs dalykai.

Siekiamybė: „Metai“ norėtų būti lengvai atpažįstamas, pasiilgtas, įdomus literatūros veidas. Mano supratimu, šiandien tai pavyksta tik iš dalies, bet šia akimirka viskas nesibaigia, tad yra ir noro, ir vilties žurnalą toliau puoselėti.

O kaip apibūdintum žurnalo skaitytojus ir kiek jų yra?

Žurnalo skaitytojai pirmiausia yra literatūra besidominčiųjų bendruomenė. Skaičium gal ir negausi, bet išmani, todėl pakankamai paveiki.

Mano įsivaizduojamas „Metų“ skaitytojas turbūt mėgsta gerą, stiprią naujausią grožinę literatūrą, domisi ne tik lietuvių, bet ir verstiniais kūriniais, jam įdomu, ką mąsto, kuo gyvena šiuolaikinis rašytojas, taip pat jam atrodo verti dėmesio atsiminimai, dienoraščiai, laiškai, kiti su literatūros praeitimi, jos įvykiais susiję dalykai, jam svarbios tam tikros kalendorinės aktualijos, naujų knygų recenzijos – toks tas mano įsivaizduojamas skaitytojas. Žinau, jis toks ir yra.

Antanas Šimkus. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Kaip čia yra, kad, rodos, kultūros poreikis visuomenėje yra gan didelis – knygų leidyklos gyvuoja, koncertai ir teatrai lankomi, o kultūrinė spauda – vos kruta. Tavo manymu, kur čia yra bėdos?

Sakyčiau, darbymetyje ne tik akmuo, bet ir kultūrinė spauda kruta. Tiražo kiekis, jei tai slypi klausimo potekstėje, vis dėlto neturėtų būti pagrindinis vertinimo kriterijus. Kultūrinė spauda yra specifinė leidybos atmaina – ji padeda įamžinti daug nepopuliarių (kartais gal net pasmerktų, nes nepatrauklių) kultūros formų. Įsivaizduoju, kad kai kuriems eksperimentiniams literatūros kūriniams būtų praktiškai neįmanoma pasiekti paviešinimo, o sukurti masinio poreikio jam beveik neįmanoma. Publikuoti meilės romanus, „selebričių“ biografijas ir interviu bei verstinius erotinius detektyvus vardan pirkimo?.. Nesu įsitikinęs, ar tai padėtų.

Sutinku, kad perkamumas turėtų būti šiek tiek didesnis, leidinių kūrimo vizijos galėtų būti lankstesnės, verta ieškoti įvairesnių išeičių, tačiau įsivaizduoti, kad nišinio žurnalo leidyba turėtų augti iki Sąjūdžio laikų tiražų, irgi būtų per drąsu… Ne tie laikai, ne tie.

Tad bėda dvejopa. Viena vertus, kultūrinė spauda gal mažiau matoma, nes nelabai spėja dalyvauti visuomeninėje viešojoje erdvėje, o būtent čia leidiniai galėtų stipriau pasitelkti savo autorių balsus, formuoti intelektualiosios diskusijos kultūrą (nes temų – nors vežimu vežk, nuo paveldosaugos iki kultūros politikos gairių). Tai ir galėtų būtų vienas pagrindinių „krutėjimo“ požymių, stengiantis visuomenei suteikti investicijų grąžą – leidiniui būti aktyviam, keliant tam tikrus visuomenei aktualius kultūros klausimus, dėliojant akcentus, inicijuojant pokalbius apie tai ir taip toliau.

Kita vertus, tikrai nėra prasmės „vardan matomumo“ kultūrinės spaudos leidinio dėti į vieną lentyną su rėkiančių spalvų bulvariniu skaitalu. Aitri pastarojo spalva visad nustelbs subtilesnius atspalvius.

Kultūriniams leidiniams neretai prikaišomas jų neaktualumas, neišvaizdumas, gal net ir sąmoningas nenoras patikti, neplaukti su masine kultūra, likti nuošalėje. Kita vertus, ar tai negali būti tiesiog apsileidimas, vangumas, elementarių vadybinių įgūdžių stoka? Juk iš principo kultūrinė žiniasklaida remiama už tai, kad ji yra, o tuomet niekas per daug ir nesirūpina dėl to, kokia ir kam ji yra?

Sutinku, problema egzistuoja. Turbūt įmanoma ieškoti visų išvardintų neigiamybių pėdsakų kiekvienoje veikloje, kuri remiama ne privataus verslo lėšomis… Ir neabejoju, kad negerovių pavyktų rasti. Vis dėlto toks požiūris, vis prikaišiojant, jog visi remiamieji turi „išlaikytinio mentalitetą“, truputį primena kiemo lygio stereotipines frazes: „Ei, ateini čia! Turi pinigų, a? Kaip neee?.. O jeigu rasiu, aaa?.. Juk žinau, kad tau davėėė…“ Ar ta įtarumo, priekaištų atmosfera padeda rasti išeitį? Suprantu, kad yra tam tikri lūkesčiai, į kuriuos derėtų ir netgi privalu atsiliepti, bet šiuo atveju turbūt reikėtų kiekvieno leidinio redaktoriaus atskirai paklausti, dėl ko jo leidinys toks ar anoks. Sakyčiau, jau geriau tavo minimas principas, – „remti už tai, kad yra“, – negu jokio. O toliau – žinoma, jau kiekvieno atsakomybės ir vizijos reikalas, koks tas leidinys.

Jei kalbam apie „Metus“, manyčiau, kad tam tikras žurnalo asketizmas vaizdų atžvilgiu turėtų būti išsaugotas, nes jo koncepcija – būti orientuotam ne į akį rėžiančius paveiksliukus, o į tekstų skaitymą.

Grįžtant prie vadybos. Tikrai džiaugčiausi, jei nereikėtų pačiam užsiimti krūva vadybinių, administracinių ir biurokratinių dalykų, tačiau prikalbinti vadybininką dirbti redakcijoje nelengva. Vis dėlto kai kurie sėkmingos medijų veiklos pavyzdžiai suteikia vilties apie kitokius lėšų pritraukimo būdus, įvairias talkininkų kvietimo iniciatyvas, tad tikiu, jog šioje srityje dar šį tą pavyks nuveikti.

Kultūrinei žiniasklaidai tenka nemenkas uždavinys išgyventi iš gan skurdaus rėmimo, projektinio finansavimo, kai galvojama tik apie vienų metų perspektyvą. Šia prasme patenkama į uždarą skurdo ratą iš kurio, rodos, nėra jokių išeičių. O gal, vis dėlto, išnaudojamos ne visos finansavimo galimybės? Reklama? Mecenatai? Alternatyvūs fondai? Pačių skaitytojų solidarumas?

Uždaro rato jausmas kamuoja beveik kiekvieną dieną. Būtų džiugu nujausti trejų ar penkerių metų viziją, būtų smagu, jei valstybė galėtų prie tokios vizijos formavimo prisidėti. Gal taip ir bus, nors iliuzijų nedaug…

„Metai“ dėl „žmoniškųjų išteklių stokos“ dar nėra išbandę visų mecenatystės teikiamų džiaugsmų, bandom po truputį ieškoti tam tikrų alternatyvių rėmėjų, kartais netgi pavyksta rasti, bet dar tikrai ne tiek, kad galėtume nesidairyti į įprastinius fondus…

Ir reklamos vadybininkams irgi nesame itin patrauklūs. Vis dėlto stebėdamas kai kurių leidinių teigiamus pokyčius, prisimindamas lėšų rinkimo patirtis savo buvusiose darbovietėse, žinau, jog dar yra ką išbandyti, ko pasimokyti… Ne, tikrai nesėdėsime nosių nukabinę ir vien kepurėles atkišę.

Ar po tokių klausimų, po kasdienių rūpesčių redakcijoje, nesibaigiančių tekstų skaitymo ir redagavimo pačiam dar lieka laiko, noro ir minčių eiliuoti?

Ko gero, laiko trūksta daugeliui žmonių, tad verkšlenti dėl to prasmės nedaug. Tai – epochos ženklas. O stipraus potyrio, koks būna kuriant eilėraštį, niekas nepakeis… Tad turiu laiko tiek, kiek turiu – akimirkas, trupinius, ir stengiuosi tai išnaudoti.

Vis dėlto netgi tas „darbinis“ tekstų skaitymas, redagavimas turi ne vien žalingą poveikį… O kur dar susitikimai su įvairiausiais kūrėjais, pokalbiai su jais… Nepriplanuotum tiek, net ir viso pasaulio laiką turėdamas. Tad bent šiandien man labai įdomu gyventi. Tikiuosi, taip ir išliks. Einant ir bėgant „Metams“, po sekundę, minutę, valandą, dieną…

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

2 Comments

  1. Pingback: Antanas Šimkus: „Einant ir bėgant „Metams“, po sekundę, minutę, valandą, dieną…“ | Lituanistų sambūris

  2. Nedažnai taip būna, kad skaitydama probleminį interviu bemaž su kiekvienu teiginiu sutikčiau ir tik pritariamai linčiočiau galva. Šis tekstas toks. Džiaugiuosi, mano mėgiami „Metai“ gerose rankose, tikiu sėkme.
    Bet… Cituoju dalį klausimo iš teksto: „…kuris beveik perpus vyresnis už tave patį.“ Man žodis perpus reiškia dalybą ir nesuprantu, kaip padalinus rezultatas gali būti didesnis. Arba atvirkščiai, dažnai rašoma „dvigubai mažesnis“.
    Jei taip rašoma „Metuose“, gal aš kažko nežinau?

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *