Alvydas Jokubaitis – vienas įdomiausių liberalizmo kritikų Lietuvoje. Pasak jo, liberalizmas nėra vien politinė filosofija ar ideologija. Tai tam tikrą mokymą išpažįstančių žmonių tikėjimas. Todėl laisvę mylintis žmogus neturi būti liberalas. Priešingai, laisvę mylintis žmogus turi būti liberalizmo kritikas. Teigdamas, kad pagrindinis liberalizmo doktrinos įsitvirtinimą lemiantis veiksnys buvo ir yra tikėjimas, autorius siūlo pradėti galvoti apie naują politinio gyvenimo sekuliarizaciją.
Skaitytojams siūlome ištrauką iš ką tik pasirodžiusios A. Jokubaičio knygos „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ („Tyto alba“, 2017).
Liberalai panašesni į pagal konkrečias aplinkybes veikiančius socialinius kritikus, o ne į savo poziciją ginančius moralės filosofus. Tarkime, sakydami, kad moters pasiaukojimas šeimai yra kritikos vertas kultūrinis prietaras, jie rūpinasi moters gerove, o ne morale. Pagal politinio liberalizmo principus gyvenančios visuomenės moterys turi teisę dėl šeimos atsižadėti savęs, bet, liberalų nuomone, to joms geriau nedaryti, nes tai mažina jų gerovę. Sunku rasti dorybę, kurios vardu būtų galima pavadinti savęs atsižadėjimo neigimą. Šiuo požiūriu liberalai yra abejotini moralės kritikai, nes gina individo laisvę nežinodami, dėl kokios dorybės tai daroma. Dažniausiai manoma, kad tai daroma dėl laisvės ir pažangos. Tačiau politinio liberalizmo požiūriu šis teiginys abejotinas. Juk politinis teisingumas pažangus abiem atvejais – ir kai moteris savęs atsižada dėl šeimos, ir kai elgiasi priešingai. Politiniu lygmeniu leidžiama ir aukotis, ir nesiaukoti šeimai. Tampa neaišku, kam išvis reikalinga jų kritika. Galimi du paaiškinimai. Pirma, liberalai nori apginti viešosios nuomonės nepripažįstamą įsitikinimą. Tačiau vienodai vertindami abu įsitikinimus ir negalėdami pasakyti, kuris iš jų pranašesnis, jie ne gina moralę, o kovoja su viešąja nuomone. Jie teigia ir neigia vienu metu. Jeigu liberalai nutartų stoti į šeimos atsižadėjimo pusę arba taptų konservatoriais, nuo to nenukentėtų jų kaip liberalų reputacija. Politinis liberalas gali būti moralinis konservatorius, nepadarydamas žalos savo kaip liberalo reputacijai. Nebent tik būtų įvestas reikalavimas, kad įrodžius kokio nors moralinio įsitikinimo nepopuliarumą liberalai turi balsuoti už jį.
Žvelgiant istoriškai, nesunku pastebėti, kad pagrindinis Vakarų moderniojo liberalizmo oponentas yra krikščionybė[1]. Ronaldas Dworkinas šiuo požiūriu teisus, kad diskusija dėl abortų ar eutanazijos neįsivaizduojama be religinių įsitikinimų žmonių, kurie yra pagrindinis nesutarimų šaltinis[2]. Krikščionybė ir kitos religinio mąstymo tradicijos yra pagrindinis moralinio liberalizmo oponentas. Pirmiausia todėl, kad religinio mąstymo tradicijos turi tvirtas, aiškiai suformuluotas gėrio ir blogio sampratas. Michaelas Allenas Gillespie nurodo keturias krikščionybės ir ankstyvojo liberalizmo santykių aiškinimo formas: (1) tarp krikščionybės ir liberalizmo yra prieštaravimo santykis, (2) liberalizmas yra protestantizmo ieškojimų tęsinys, (3) krikščionybė yra sudedamoji liberalizmo dalis, (4) modernusis liberalizmas yra tapatus krikščionybei[3]. Skirtingai nuo liberalų, krikščionys niekada nesako, kad viskas priklauso vien nuo individo pasirinkimo. Krikščionybė neneigia individo laisvės, net priešingai – yra vienas iš moderniojo liberalizmo įkvėpimo šaltinių, tačiau jos išpažintojai nemano, kad moralė yra tik žmonių susitarimas, hipotezė ir eksperimentas. Liberalai visada jautriai reaguoja į bažnyčios politinę įtaką. Polemizuodami su krikščioniškąja etika, jie polemizuoja ne tik su atskirais tikinčiųjų įsitikinimais, bet ir su Bažnyčia kaip institucija. Liberalai tokio pobūdžio institucinio palaikymo neturi.
Modernusis liberalizmas formavosi krikščioniškojo etiketo akivazdoje[4]. Galima sakyti, ši politinė doktrina neįsivaizduojama be krikščionybės ištakų, be jos įtvirtintos laisvės sampratos, be jos kritikos. Britų filosofo Raymondo Guesso žodžiais, „liberalizmas yra panašesnis į krikščionybę, o ne į valstybę“[5]. Tai reiškia, kad liberalizmą galima apibūdinti kaip konkuruojantį tikėjimą. Juo labiau smuko religinių autoritetų vaidmuo, juo labiau buvo tikimasi filosofų autoritetingo palaikymo. Kol liberalai pagarbiai žiūrėjo į krikščioniškąją etiką, jų kritika turėjo moralinę prasmę. Viskas pasikeitė, kai po Prancūzijos revoliucijos jie perėjo prie radikalios krikščionybės kritikos. Kritikuodami krikščionybę, liberalai vis mažiau ėmė rūpintis etika. Juo labiau įsigalėjo politinis liberalizmas, juo labiau buvo apsieinama be nuorodų į dorybes. Antikos laikais iš filosofų buvo tikimasi gero gyvenimo patarimų, o modernieji liberalai mano suradę atsakymą – nedaryti žalos kitiems. Vadinasi, nebereikia gaišti laiko ir filosofijai. Liberalizmas ir modernioji demokratija veikia kaip dvi dorybių etiką naikinančios jėgos. Dorybės vietą užima laisvės apologetika. Tocqueville’io požiūrį šiuo klausimu tyrinėjusio Pierre’o Manent’o nuomone, prancūzų mąstytojas numatė du su laisve susijusius pavojus:
Mintis, kad demokratija yra visiškos individo laisvės spręsti savo likimą priežastis, gali nuvesti iki dviejų priešingų, bet vienodai mirtinų padarinių. Pirma, visiškai atmesti laisvę, nes ji esanti per didelė paprastam žmogui, kad šis mokėtų ja naudotis. <…> Antra, priešingai, laisvė gali privesti iki įžūlaus individo arba visuomenės teisės daryti, ką nori, teigimo vien todėl, kad jie turi neribotą laisvę[6].
Dabartinės liberalų pretenzijos į savarankišką moralės filosofiją sunkiai įsivaizduojamos be polemikos su krikščioniškų moralinių įsitikinimų žmonėmis[7]. Manent’as teisus, kad „politinė raida gali būti suprasta tik kaip atsakymo ieškojimas į Bažnyčios iškeltus klausimus“[8]. Liberalų politinės filosofijos kūrėjai yra ypač jautrūs pasaulėžiūros kišimuisi į politinius reikalus. Krikščionys labiau rūpinasi ikipolitiniais dalykais, ypač morale. Liberalai negali pasakyti, kas jiems yra gėris ir blogis, ir apsiriboja oponentų kritika. Jeigu jie turėtų kokį nors moralės kodeksą, taptų panašūs į kritikuojamus krikščionių teologus. Tačiau siekdami, kad nesugrįžtų teologinio mąstymo laikai, jie stoja į moralinio skepticizmo ir reliatyvizmo pusę. Moralės tiesa nukeliama į neapibrėžtą ateitį, kol baigsis visų nesutarančių pusių ginčai. Tačiau prabėgus trims šimtams metų po Locke’o ar Barucho Spinozos darbų pasirodymo neišryškėjo aiškesni liberalios moralės filosofijos kontūrai ir toliau vykdomos tik naujos išlaisvinimo iš nusistovėjusių įsitikinimų akcijos. Šiandien jau reikia kalbėti apie liberalų moralinių eksperimentų pavojus. Jie sako iešką gėrio, tačiau negali paaiškinti, dėl kokio gėrio vykdomi jų eksperimentai. Jie randa vis naujų jiems nepatinkančių moralinių įsitikinimų, tačiau negali pasakyti, kas sudaro jų pačių gėrio sampratą. Liberalų moraliniai eksperimentai neturi didesnės prasmės. Jie galėjo kalbėti apie savo moralę, kol krikščionybę kritikavo kaip krikščionys. Leo Strausso žodžiais, visiems moderniųjų laikų politiniams mąstytojams, pradedant Machiavelli, kova su „tamsos karalyste“ yra „daug svarbesnė už bet kurį grynai politinį klausimą“[9]. Tai reiškia, kad liberalizmą būtina suprasti kaip Apšvietos dalį.
Politinis liberalizmas pagrįstas atvira ar užslėpta polemika su krikščionybe. Jeigu liberalai nekritikuotų krikščionybės, susidarytų įspūdis, kad jie nėra visiškai tikri dėl filosofijos kaip gyvenimo būdo pranašumo prieš religiją. Religija ginčija ne tik liberalizmo filosofiją, bet ir filosofiją apskritai. Liberalų ginama politinė išmintis gali būti tik šio pasaulio išmintis, be transcendencijos pripažinimo. Šalia to galima nurodyti dar du svarbius kovos su krikščionybe aspektus. Viena vertus, liberalai kovoja su nuo krikščionybės neatskiriamu absoliučių moralės normų teigimu. Moralinis liberalizmas akivaizdžiai neigia absoliučius krikščioniškosios etikos principus[10]. Sunku pasakyti, ką vadinamieji liberalizmo moralės filosofijos gynėjai darytų be savo krikščioniškojo oponento. Kita vertus, liberalų moralės filosofija priklauso nuo jai oponuojančios krikščionybės. Ne tik tuo požiūriu, kad krikščioniškoji etika yra liberalų kritikos objektas, bet ir tuo, kad liberalai pritaria daugybei krikščioniškosios etikos normų. Tai ypač gerai suvokė Alexis de Tocqueville’is, kalbėdamas apie demokratiją. Jo nuomone, modernioji demokratinė visuomenė be religijos nepajėgia suformuoti į aukštesnius moralinius tikslus nukreipiančių hierarchijų. Tą patį galima pasakyti apie liberalizmo moralės filosofiją. Didumą liberalų moralinės savivokos sudaro neliberalių laikų dorybės. Guessas teisus, kad liberalizmas panašus į krikščionybę. Tačiau tik krikščionybei traukiantis iš viešojo gyvenimo ėmė aiškėti, kad liberalai nepajėgūs būti panašūs į krikščionis. Pirmiausia todėl, kad jie neturi savo etikos kodekso ir net negali prie jo priartėti. Be krikščioniškų dorybių nelieka liberalų etikos. Jų autoritetas priklauso nuo oponentų dorybių. Prireikus pasiūlyti pozityvią liberalų dorovės koncepciją, prieš juos atsiveria moralinis vakuumas. Be krikščionybės jie turi tik vieną savo moralinio tapatumo formavimo būdą – kritikuoti savo pačių įsitikinimus, kuriuos dėl anksčiau minėtų priežasčių nėra pagrindo vadinti moraliniais. Liberalų pasipriešinimą krikščionybei pakeisti gali tik pasipriešinimas savo pačių pasipriešinimui.
Svarbų politinio liberalizmo koncepcijos aspektą išryškina Rawlsui iš esmės pritariančio Thomo Nagelio mintis, kad liberalus domina ne gėris ir blogis, bet lygiai traktuojami piliečiai. Nagelis mano, kad liberalai nori ne pažinti gėrį ir blogį, bet užtikrinti piliečių sprendimų apie gėrį ir blogį lygybę. Jo žodžiais, „tikrasis liberalizmas, ko gero, turi skirti tai, kas pateisina individualų tikėjimą, ir tai, kas pateisina apeliavimą į šį tikėjimą, kai pritariama politinės galios panaudojimui“[11]. Tai reiškia, kad politinis liberalizmas suvokiamas kaip politinė individų moralinio sprendimo apsauga. Tačiau iš Nagelio samprotavimų apie moralę sunku suprasti, ką individas turi daryti kaip moralės subjektas, nes jis kalba tik apie apsisprendimo laisvę[12]. Nesiūloma jokios konkrečios dorybių etikos ir apsiribojama metaetiniais samprotavimais, kad bet kuris individo moralinis įsitikinimas turi būti vertinamas kaip įsitikinimas, o ne tiesa. Pagrindinis liberalių filosofų tikslas ne atsakyti į klausimą, kas yra gėris, bet nuolatos kartoti, kad kiekvienas individas į šį klausimą turi atsakyti pats. Ankstesnių laikų moralės filosofai kalbėjo apie gėrį, o liberalai kalba apie piliečio teisę jo siekti pačiam. Paklausus apie gėrį, jie kalba apie laisvę, o paklausus apie moralę, jie ir vėl kalba apie laisvę. Kaip pastebėjo Leo Strausso tyrinėtojas Danielis Tanguay, liberalai tarpukariu pirmą kartą susidūrė su savo filosofijos tapatumo problema. Tai atsitiko jiems tapus aštrios aplinkinių kritikos objektu. Paaiškėjo, kad liberalai nėra bent kiek rimčiau apmąstę savo doktrinos tapatumo pagrindų ir bent jau moralės lygmeniu visiškai priklauso nuo oponentų. Ligi tol jie nesuvokė būtinybės aiškinti savo filosofijos pagrindų ir tik siūlė vis naujas teorijas bei idėjas. Tanguay žodžiais:
Liberalizmas niekada anksčiau nejautė šios pareigos, nes jo kovos objektu buvusi religinė tradicija suteikė jam visas pagrindines prielaidas. Dėl liberalizmo triumfo šios religinės prielaidos dabar jau nėra visų pripažįstamos. Liberalizmas sugriovė jo apsauginę sieną formavusią religinę tradiciją, ir krikščionių Dievo išnykimas per tam tikrą laiką atvedė į krikščioniškų dorybių, kurios sudarė liberalizmo pagrindą, išnykimą[13].
Iš viešojo gyvenimo traukiantis krikščioniškajai etikai ir suabejojus liberalizmo filosofiniais pagrindais, atsivėrė tuštuma. Visiškas krikščioniškosios etikos atmetimas apnuogina liberalizmo moralinių pagrindų trūkumą. Heinricho Meierio nuomone, Machiavelli nenorėjo atmesti krikščionybės, tik siekė ją pajungti politikai[14]. Didysis Florencijos mąstytojas vienas pirmųjų pradėjo kurti tai, ką vėlesni sekėjai pavadino „natūraliąja religija“. Jis tai padarė siūlydamas krikščionybę pajungti politiniams tikslams. XIX a. liberalizmas žymi naują krikščionybės pajungimo etapą, kai jau atvirai pradedami kurti jos pakaitalai. Liberalizmo doktrina yra vienas iš tokių pakaitalų. Liberalai sukūrė ne ideologiją (nors ir tai buvo daroma), bet pasaulėjautą. Michaelas Freedenas teisus, kad „ideologijos yra apgalvotų ir nesąmoningų minties praktikų mišinys“[15]. Ideologijų paveikti žmonės su idėjomis susaistomi per asmeninę patirtį.
Remdamiesi politinio teisingumo koncepcija, liberalai prieš savo valią neigia bet kurį nusistovėjusį ir daugelio žmonių pripažįstamą moralės kodeksą. Būtent tai daro garsieji liberalų teiginiai, kad nėra bendruomenės, summum bonum ir bendrojo gėrio. Vieninteliu bendruoju gėriu imamas pripažinti tik politinis teisingumas. Tam tikru metu liberalai žengia filosofijos požiūriu neleistiną, bet politinės ideologijos įtvirtinimo požiūriu veiksmingą žingsnį – pradeda teigti vertybinį neutralumą. Politinio teisingumo virtimas vertybiniu neutralumu juos iškelia virš besiginčijančių pusių. Jie tampa šališkais nešališkumo gynėjais. Nešališkumo vardu pradedami ginti ekscentriški ir viešosios nuomonės nepripažįstami įsitikinimai. Ši liberalų veikla yra keistas šališkumo ir nešališkumo junginys. Liberalai reikalauja nešališkumo tam, kas aplinkinių, ypač krikščionių, suvokiama kaip šališkumas. Jie vienu metu ir kovoja prieš tam tikrus įsitikinimus, ir bando juos toleruoti. Iš kovotojų su liberalizmo oponentais jie bet kurią akimirką staiga gali tapti pliuralizmo gynėjais. Gindami moralinį pliuralizmą, liberalai tai daro tik iki tam tikros ribos, kol neprireikia atmesti nepatinkantį įsitikinimą. Krikščionys yra ir toleruojami, ir netoleruojami vienu metu.
Liberalų politinio teisingumo koncepcija sumanyta kaip apsaugos nuo metafizinių įsitikinimų priemonė. Tačiau, nepaisant jos viešai pabrėžiamo antimetafizinio pobūdžio, ši koncepcija pasižymi stipriomis metafizinėmis prielaidomis. Tai gerai pastebėjo Roberto Mangabeira Ungeris. Šio autoriaus nuomone, liberalai niekada nesugebėjo iki galo įveikti transcendentinio mąstymo liekanų ir į krikščioniškojo Dievo vietą šiandien stato politinio teisingumo koncepciją. Galima teigti, kad liberalai negali nuosekliai užbaigti transcendencijos ištirpinimo imanentiškume[16]. Šis Ungerio teiginys susišaukia su panašiu Schmitto pastebėjimu. Vokiečių filosofo nuomone, politinis liberalizmas valstybę visada supranta kaip „kažką kitą“ negu moralė[17]. Liberalų politinio teisingumo koncepcija yra nuo individų įsitikinimų pokyčių nepriklausantis visuomenės gyvenimo pagrindas. Panašiai mąsto ir Johnas H. Hallowellas. Jo nuomone, „pirmieji liberalai gyveno kultūriniame klimate, kuris iš esmės buvo krikščioniškas“[18], ir todėl nesikėsino į Dievo idėja grindžiamą moralės sampratą. Tik praradę Dievo suvokimą, jie ėmė remtis teisingumu. Moralinių įsitikinimų lygmeniu liberalai pripažįsta reliatyvizmą ir pliuralizmą, tačiau politikos lygmeniu veikia kaip patys tikriausi metafizikai – ieško nekintamos esmės[19].
Liberalai yra krikščionių moralinio dogmatizmo, kaip jie patys tai suvokia, kritikai. Jie yra įsitikinę, kad šv. Pauliaus požiūris į tikinčiojo pasiaukojimą Dievui, klusnumą valdžiai, šeimą ar nuolankumą negali būti vadinamas moralės tiesa. Nagelio žodžiais, tai tik įsitikinimai, o ne moralės tiesa. Liberalai propaguoja metaetinį požiūrį į etiką, kuris keistai formuluojamas politikos lygmeniu. Į tai būtina atkreipti dėmesį. Liberalų politinis teisingumas funkcionuoja ne tik kaip politinis, bet ir kaip metaetinis principas. Jie apie etiką kalba politikos, o apie politiką – metaetikos (kuri iš tikrųjų yra ta pati politika) kalba. Politinis liberalizmas suvokiamas kaip minimalius etinius apribojimus nustatantis veiksnys. Liberalai neturi to, kas kartais vadinama „minimalia etika“[20]. Tai, ką jie vadina „etika“, iš tikrųjų nėra etika. Jos vietą užima formalūs politinio teisingumo principai. Judith Shklar žodžiais, „liberalizmas turi tik vieną pagrindinį tikslą: išsaugoti naudojimuisi asmenine laisve būtinas politines sąlygas“[21]. Taip mano dauguma politinio liberalizmo šalininkų, apsieinančių be substancialios moralės sampratos[22]. Tačiau be šios sampratos neįmanoma rimtai kalbėti apie minimalią etiką. Galima suprasti liberalų „minimalios valstybės“ idėją, tačiau neįmanoma suprasti jų „minimalios etikos“ idėjos. Šiuo terminu galima pavadinti tai, ką Rawlsas vadina politiniu liberalizmu. Minimalios etikos idėja reiškia tą patį, ką „maksimaliai leistina politika“. Pradėjus kalbėti apie etiką, diskusija pakrypsta į politiką.
Guessas nurodo tris liberalų substancialios gėrio sampratos neturėjimą paaiškinti galinčius argumentus. Pirma, liberalai nepripažįsta vienos gėrio sampratos ir apsiriboja pliuralizmo gynimu. Antra, jie mano, kad net norint neįmanoma rasti vienos substancialios gėrio sampratos. Trečia, jie vadovaujasi substancialios gėrio sampratos neturinčios politikos idėja[23]. Guessas nesutinka su požiūriu, kad liberalai neturi substancialios gėrio sampratos. Jo nuomone, politinis teisingumas gali būti aiškinamas kaip gėris. Užtenka prisiminti, kad Kanto kategorinis imperatyvas yra moralinio gėrio atpažinimo priemonė, o ne pats gėris. Liberalai neturi substancialios gėrio sampratos ir kalba tik apie politinį teisingumą, gėrio klausimus palikdami individui. Guessas klaidingai formalią gėrio sampratą vadina substancialia ir nepaaiškina, kas ją tokią padaro. Liberalai neturi substancialios gėrio sampratos, nes gėrio klausimus sprendžia politikos, o ne moralės lygmeniu. Tiek Rawlsas, tiek kiti liberalai yra paradoksalūs mąstytojai. Jie moralinio pliuralizmo idėją gina teigdami politinį monizmą. Tai primena teologų pastangas vieno Dievo idėją suderinti su sąžinės laisve. Schmitto nuomone:
Šiuolaikinio įstatymų leidėjo „visagalybė“, apie kurią girdime kiekviename valstybės teorijos vadovėlyje, ne vien kalbos požiūriu perimta iš teologijos. Ir argumentuojant vis išnyra paskiros teologinės reminiscencijos[24].
Liberalai tik sukuria substancialios gėrio sampratos regimybę. Jie tai daro politinio ir moralinio liberalizmo suplakimo į vieną kaina. Politinis liberalizmas aiškinamas kaip moralinio liberalizmo pagrindas, o paklausus apie moralės turinį nurodomas politinis liberalizmas. Liberalai tiek daug polemizuoja su oponentais, kad tiesiog stebina, jog tai įmanoma padaryti be substancialios gėrio sampratos. Savo gėrio sampratos neturintis politinis veikėjas suvokiamas kaip jos turėtojas. Johno Stuarto Millio Apie laisvę, Friedricho von Hayeko Constitution of Liberty ar Johno Rawlso Politinis liberalizmas kalba ne apie dorovę, bet apie teisę laikytis individui patinkančių dorovinių įsitikinimų. Liberalų polemika su neliberalių įsitikinimų žmonėmis sukuria regimybę, kad jie turi moralę, tačiau iš tikrųjų jie gyvena tik svarstymais apie teisę į įsitikinimus. Kai liberalai kritikuoja krikščioniškąją savęs išsižadėjimo etiką, stebėtojas iš šalies gali susidaryti įspūdį, kad jie turi savo požiūrį. Tačiau tai klaidingas įspūdis. Jie tik kritikuoja krikščioniškąją savęs išsižadėjimo etiką ir teigia, kad laisvos visuomenės pilietis gali ir gyventi pagal šią normą, ir ją atmesti. Tai reiškia, kad už liberalų kritikos nėra jų pačių moralinio įsitikinimo, tik politinės teisės gynimas. Liberalai nemano, kad žmogus turi išsižadėti savęs dėl Dievo, tačiau pripažįsta, kad tai galima daryti. Jie vienu metu ir ginčijasi su kitaip mąstančiais piliečiais, ir gali stoti į jų pusę. Tai rodo, kad jie neturi savo moralinių įsitikinimų ir tik ginčija kitų įsitikinimus. Liberalai netiki tuo, kuo sako tikintys, ir tiki tuo, kuo netiki. Laikydamiesi teisingumo, jie pripažįsta vienodą įsitikinimų pagrįstumą.
Schmittas manė, kad liberalai neturi savo politikos sampratos ir pagrįstai galima kalbėti tik apie jų politikos kritiką[25]. Tai abejotinas teiginys, nes liberalizmas yra politinių kovų dalyvis. Daug pagrįstesnis yra teiginys, kad liberalai neturi savo moralės sampratos. Pašalinus politinio teisingumo sampratą, nelieka moralės. „Moralinio liberalizmo“ vardu vadinamas politinis liberalizmas grindžiamas neliberalių įsitikinimų kritika. Schmitto nuomone, iš liberalų moralinio individualizmo neįmanoma išvesti politikos. Tai šio autoriaus klaida, nes moralinis liberalizmas savaime vertas politinio liberalizmo vardo. Liberalai turi visuomenės tvarką užtikrinti galinčią politinio teisingumo koncepciją, kuri yra vienintelis visuotinai pripažįstamas individų veiksmų vertinimo pagrindas. Klasikinės etikos požiūriu, neutralus žvilgsnis į moralinį sprendimą nereiškia, kad galima kalbėti apie etiką[26]. Tačiau tai netinka liberalizmui, kurio šalininkai net moralės neturėjimą aiškina kaip moralę. Iš liberalaus individualizmo nebūtinai turi būti išvestas politinis liberalizmas.
Josepho Razo nuomone, negalima tapatinti moralinio individualizmo ir liberalizmo, kaip tai daro Schmittas. Jis mano, kad iš individo moralinės autonomijos idėjos neįmanoma išvesti politinio liberalizmo, nes tam reikia ne individualizmo, bet bendrojo gėrio sampratos. Vadinasi, liberalai privalo turėti tam tikrą bendrojo gėrio sampratą. Tačiau Razo siūlomas perėjimas nuo moralinio individualizmo prie bendrojo gėrio sampratos neišsprendžia liberalizmo moralės filosofijos tapatumo problemų. Razas klysta, kad „individualizmas yra moralinė doktrina“[27]. Tai tik iš dalies teisingas teiginys. Individualizmas nėra moralinė doktrina, nes individo sąvoka tinka ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Liberalų ginamas moralinis individualizmas užtikrina piliečių laisvę, bet nesukuria moralės. Individualizmas yra politinė, o ne moralinė doktrina. Individas gali laisvai eksperimentuoti su savo įsitikinimais iki visiškos moralės užmaršties ar atmetimo. Iš politinio liberalizmo galima išvesti tiek liberalų, tiek jų oponentų moralinius įsitikinimus. Perfrazavus Kantą, galima sakyti, kad velnias taip pat yra moralinis individualistas.
Bandant įrodyti, kad savarankiškos liberalizmo etikos nėra, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad liberalų etika dažniausiai yra ne etika, bet metaetika. Liberalus pirmiausia domina ne gėris ir blogis, bet šių sąvokų vartojimą aprašančios metaetinės taisyklės. Neatsitiktinai vienas iš liberalios visuomenės akademinio gyvenimo požymių yra metaetinių tyrinėjimų suklestėjimas. Metaetikos pirmenybė prieš etiką sukuria dar vieną liberalizmo paradoksą. Etikos lygmeniu politinis liberalas gali būti krikščionis, tačiau pripažindamas politinio teisingumo koncepciją jis gali įrodinėti, kad krikščioniški moraliniai įsitikinimai yra politinės reikšmės neturintis dalykas. Kai žmogus pripažįsta absoliučius krikščionybės principus, tačiau politiniu lygmeniu įrodinėja, jog tai tik vienas iš daugelio asmeninių pasirinkimų, jį galima priskirti prie liberalų. Politinis lygmuo liberalams visada yra svarbesnis už moralinį lygmenį. Bet kuris politinio liberalizmo principus pripažįstantis žmogus gali būti vadinamas liberalu net ir tada, kai jis savo gyvenimą tvarko vadovaudamasis visiškai neliberaliais moraliniais įsitikinimais. Galima paimti bet kurį neliberalų moralinį įsitikinimą, suabejoti jo moraline reikšme, ir šios abejonės užtenka, kad autorius būtų įrašytas į liberalų gretas. Su liberalizmo moralės filosofija šiandien dažniausiai siejami ginčai dėl abortų, eutanazijos ir homoseksualų santuokų[28] yra politikos, o ne moralės ginčai. Tik krikščioniškos, klasikinės ar kantiškos etikos požiūriu jie gali būti vadinami moraliniais. Moralinį ginčą dėl abortų, eutanazijos ir panašių dalykų sukuria ne liberalai, bet neliberalių įsitikinimų žmonės.
Viena svarbiausių liberalizmo filosofijos prielaidų yra suvokimas, kad moralė gali būti vienas iš prievartos šaltinių. Ši moderniojo liberalizmo prielaida sietina su XVIII a. pabaigos ir XIX a. pirmos pusės liberalų darbais. Individas pratinamas į moralę žiūrėti kaip į skonio ir eksperimentavimo objektą, suvedamą į žalos kitiems nedarymo principą. Nuo Kanto laikų liberalų politinės minties tradicija grindžiama moralės normų universalizacijos testu. Kanto žodžiais, „visi su kitų žmonių teise susiję poelgiai, kurių maksimos nesuderinamos su viešumu, yra neteisingi“[29]. Tai reiškia, kad joks moralinis įsitikinimas nėra suvokiamas kaip savaime teisingas ir turi būti patikrintas universalizacijos testu, kuris bet kurį moralinį įsitikinimą perkelia į politinį lygmenį, nes tik teisė gali būti viešo visų piliečių sutarimo pagrindas. Moralinės universalizacijos testas turi įgauti teisės normos pavidalą ir taip tapti politinės tvarkos pagrindu. Liberalai prieš save visada turi du moralės filosofijos formavimo kelius. Jie gali bandyti moralę grįsti individų troškimais ir jausmais, tačiau iškyla normų universalizacijos problemų, nes neįmanoma rasti visus vienodai įpareigojančio troškimo. Arba jie gali savo politinius samprotavimus pradėti grįsti vienodai įpareigojančiomis proto normomis. Toks yra politinio liberalizmo būdas. Liberalai rūpinasi piliečių sutarimu dėl teisingumo, o moralę palieka individualiems troškimams. Jeigu jie pabandytų savo politinę filosofiją grįsti individų troškimais, nesugebėtų rasti visus juos įpareigojančių principų.
Politinis liberalizmas geriausiai atitinka liberalų norą rasti visuotinį sutarimą dėl politinio gyvenimo normų. Moralės lygmeniu liberalai susitaiko su reliatyvizmu, subjektyvizmu, tačiau politikos lygmeniu būtinai ieško individų nesutarimus pranokstančių normų, galinčių būti patikimu bendro sutarimo pagrindu. Tarkime, krikščionims svarbi yra santuoka grindžiama šeima. Liberalų nuomone, šis moralinis įsitikinimas negali atlaikyti politinės universalizacijos testo, nes kai kurie piliečiai nori gyventi ir turėti vaikų nesusituokę[30]. Vadinasi, santuoka grindžiama šeima yra tik atskirų piliečių moralinis įsitikinimas, o ne visuotinė norma. Liberalai gali būti krikščionys ir net pripažinti santuoka grindžiamą šeimą, tačiau norėdami pateisinti savo vardą jie turi politiniu lygmeniu pripažinti du principus: (1) krikščionybė negali būti tapatinama su tiesa, ir (2) moralė yra subjektyvus reikalas. Norėdami būti liberalais, net labai tvirtų krikščioniškų įsitikinimų žmonės politiniu lygmeniu turi pripažinti antikrikščioniškus įsitikinimus. Liberalizmas yra moderniojo politinio reliatyvizmo atstovas. Politinis liberalizmas reikalauja moralinių įsitikinimų nelaikyti absoliučiais, kad juos norėtųsi politikos priemonėmis paversti visuotiniais. Tai tolygu į krikščioniškąją moralę žiūrėti iš ją ginčijančios perspektyvos. Krikščioniui tai neįsivaizduojama, nes jo moralės samprata yra suaugusi su tikėjimu Dievą. O liberalai turi pilietinį tikėjimą, leidžiantį laisvai eksperimentuoti su moraliniais įsitikinimais. Po jų neliestina politinio teisingumo koncepcija paslėptas moralinis reliatyvizmas. Kennethas Minogue tai yra apibūdinęs kaip liberalizmo dvilypumą:
Moralės lygmeniu daroma prielaida, kad jos subjektas yra racionali valia, atitinkanti jo prasmės suvokimo aplinkybes. Politinio gyvenimo moralės lygmeniu racionalumas yra nustatytas iš anksto[31].
Jeigu politinis liberalizmas išaugtų iš liberalų moralės sampratos, paveldėtų visus jos bruožus – reliatyvizmą, subjektyvizmą ir skepticizmą. Nuo neišvengiamų nesutarimų liberalus apsaugo politinio teisingumo koncepcija, kuriai atsirasti reikia grynai politinio, o ne moralinio sutarimo. Politinio teisingumo koncepcija leidžia iš metaetikos pozicijų stebėti savo ir kitų žmonių moralinius nesutarimus. Kiek pakeitus garsiąją liberalizmo kaip kelių eismo reguliuotojo metaforą, galima sakyti, kad reguliuodami politiką liberalai nereguliuoja moralės, kuri turi susitvarkyti savaime, panašiai kaip spontaniška rinkos tvarka. Laikydamiesi politinio teisingumo koncepcijos, jie jaučiasi taip pat, kaip krikščionys laikydamiesi Dievo įstatymo. Politinis teisingumas leidžia neišgyventi dėl piliečių moralinių nesutarimų. Jeigu politinis liberalizmas iš tikrųjų yra politikai pritaikyta moralinė koncepcija, kaip teigia Rawlsas, galima sakyti, jog liberalią visuomenę reguliuoja liberalų politinis monizmas[32]. Tai griauna pagrindinę politinio liberalizmo prielaidą, kad sutardami dėl politikos piliečiai turi teisę nesutarti dėl moralės. Liberalų politikos samprata yra piliečių moralinių įsitikinimų formavimo pagrindas. Politinis liberalizmas yra retai atvirai aptariama moralinio liberalizmo forma. Į tai būtina atkreipti dėmesį. Liberalams nereikia atskiros moralės sampratos, nes tikrasis jų moralinio mąstymo pagrindas yra politinis liberalizmas. Ši aplinkybė verčia iš naujo pažvelgti į liberalų moralės ir politikos perskyrą, kuri slepia moralės ir politikos suaugimą.
Liberalų visuomenės samprata grindžiama politika, o ne morale. Politinis teisingumas, o ne dorybė yra liberalios visuomenės pagrindas. Šios visuomenės kultūra yra nusistovėjusių ribų peržengimo kultūra, daug kuo primenanti meninės kūrybos kultūrą. Tiek šiuolaikiniame mene, tiek liberalioje visuomenėje bet kas gali būti siejama su bet kuo kitu, ir nėra jokių iš anksto nustatytų principų, normų, draudimų ir taisyklių. Liberali visuomenė moralės lygmeniu turi susitvarkyti savaime, kaip spontaniška rinkos tvarka. Su morale galima eksperimentuoti lygiai taip pat, kaip modernieji menininkai eksperimentuoja su spalvomis, garsais, poetiniais žodžiais ir kitomis estetinio poveikio priemonėmis. Šią moralinio ir meninio eksperimentavimo laisvę užtikrina Dievo vietą užėmusi politinio teisingumo koncepcija. Liberalūs filosofai mėgsta diskutuoti apie moralės pagrindus, ir tai yra stebinamas reiškinys. Keistai atrodo savęs su jokia dorybe netapatinantys moralės pagrindų ieškotojai. Sunku suprasti, kaip liberalai gali surasti moralės pagrindus, jeigu jų pagrindinis principas yra bet kokių pagrindų atmetimas. Tai galima paaiškinti kaip mistiką. Atsiribodami nuo krikščionybės, liberalai toliau sprendžia jai būdingus uždavinius[33]. Kadangi filosofijos priemonėmis šių uždavinių neįmanoma išspręsti, jie imasi kitų sprendimo būdų. Prisirišę prie mokslinio pasaulėvaizdžio, liberalai net ir labiausiai norėdami negali atsakyti į gyvenimo prasmės klausimus. Prisirišimas prie mokslinės pasaulio sampratos iš jų atima žmogaus prigimties supratimą:
Joks savo žmogiškąją prigimtį tikrai suvokiantis žmogus nemano, kad moderniosiose antropologijos teorijose – biologijoje, psichologijoje, sociologijoje ir kitose – gali surasti save. Šios teorijos liečia tik žmogaus gyvenimo atsitiktinumus – savybes, santykius ir formas, bet nemato žmogaus[34].
Kai krikščionys sako, kad gailestingumas, atlaidumas, kuklumas ar ištikimybė yra jų laisvės įrodymas, liberalai į tai nežiūri rimtai. Gindami laisvę, jie siekia įpiršti kokį nors visų aptariamą moralinį įsitikinimą. Būdami nuoseklūs, jie to neturėtų daryti. XIX a. pradžios liberalai neįtarė, kad jų dabartiniai kolegos būtinai turės ginti abortus ir homoseksualų partnerystę. Visiškai nebūtų nusižengta politinio liberalizmo principams, jeigu dabartinis liberalas nutartų laikytis tokio pat požiūrio į homoseksualus, kaip ir Kantas. Jis toliau galėtų save vadinti liberalu, tačiau nebūtų pažangus liberalas. Johnas Stuartas Millis politinio liberalizmo lygmeniu turi teisę toliau vadintis liberalu, net nepalaikydamas homoseksualų partnerystės. Dėl jo priskyrimo liberalizmui abejoja pažangūs liberalai, tačiau vien tik dėl šių abejonių Millis nenustoja būti liberalas. Kadangi keičiasi istoriniai liberalizmo pavidalai, sunku paaiškinti, kodėl, tarkime, tarpukario ar šeštojo dešimtmečio liberalai nekritikavo to, ką šiandien kritikuoja jų kolegos. Ankstesnių epochų moralinių kodeksų nepaisę žmonės, tokie kaip Kaligula, Neronas ar Markizas de Sadas šiandien nevadinami liberalais, nes nekalbėjo apie moralės pažangą. Liberalams negali nepatikti šių garsių asmenybių moraliniai įsitikinimai. Priešingai, Markizas de Sadas buvo laisvas žmogus, dėl kurio veiksmų moralumo nėra prasmės ginčytis, nes jis niekam nekenkė. Galima sakyti, kad jis buvo liberalas. Nors šis požiūris gali stebinti krikščionis, liberalų tikrai ne.
[1] Alexio de Tocqueville’io žodžiais, „viena iš pirmųjų Prancūzijos revoliucijos priemonių buvo Bažnyčios puolimas“. Alexis de Tocqueville, The Old Regime and the Revolution, transl. John Bonner, New York: Harper & Brothers Publishers, 1856, p. 18.
[2] Ronald Dworkin, Life’s Dominion. An Argument about Abortion and Euthanasia, London: HarperCollins Publishers, 1993, p. 35.
[3] Michael Allen Gillespie, The Theological Origins of Modernity, p. 226.
[4] Krikščioniškosios etikos kritika pagrįstas ne tik liberalizmas, bet ir socializmas. Antonio Gramsci nuomone, „socializmas yra krikščionybei užmušti skirta religija“. Cituojama pagal Simon Critchley, The Faith of Faithless. Experiments in Political Theology, p. 25.
[5] Raymond Guess, History and Illusion in Politics, Cambridge University Press, 2001, p. 69.
[6] Pierre Manent, Tocqueville and the Nature of Democracy, trans. J. Waggoner, Rowman & Littlefield Publishers, Inc., 1996, p. 88–89.
[7] Šią temą galima išplėtoti pereinant prie liberalizmo ir „apreiškimo religijų“ santykio analizės. Šįkart apsiribojama krikščionybe.
[8] Pierre Manent, An Intelectual History of Liberalism, trans. R. Balinski, Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1994, p. 4.
[9] Leo Strauss, Thoughts on Machiavelli, Glencoe, Illinois: The Free Press, 1958, p. 231.
[10] „Moderniojo liberalizmo esmę sudaro noras pašalinti religiją kaip aiškų politinės tvarkos pagrindą.“ Francis Fukuyama, Our Posthuman Future. Consequences of the Technological Revolution, New York: Parrar, Straus and Giraux, 2002, p. 111.
[11] Thomas Nagel, „Moralinis konfliktas ir politinis legitimiškumas“, Šiuolaikinė politinė filosofija. Antologija, vertė Vytautas Radžvilas, Vilnius: Pradai, 1998, p. 365.
[12] Šį požiūrį ypač gerai rodo Thomo Nagelio knyga Mortal Questions (1979). Šis filosofas leidžia bet kurį individų abipusiu susitarimu grindžiamą elgesį, su sąlyga, kad nepažeidžiamos visiems bendros teisingumo normos. „Niekas negali atmesti tos pačios lyties tarpasmeninių jutimų amplitudės.“ Thomas Nagel, Mortal Questions, Cambridge University Press, 1979, p. 50.
[13] Daniel Tanguay, Leo Strauss: An Intellectual Biography, New Haven and London: Yale University Press, 2007, p. 101.
[14] Heinrich Meier, Political Philosophy and the Challenge of Revealed Religion, trans. R. Berman, Chicago and London: The University of Chicago Press, 2017, p. 79.
[15] Michael Freeden, Liberal Languages. Ideological Imaginations and Twentieth-Century Progressive Thought, Princeton and Oxford: Princeton University Press, 2005, p. 242.
[16] Roberto Mangabeira Unger, Knowledge and Politics, New York: The Free Press, London: Collier MacMillan Publishers, 1984, p. 163.
[17] Carl Schmitt, Politinė teologija. Politinė teologija II, p. 27–28.
[18] John H. Hallowell, The Decline of Liberalism as an Ideology. With Particular Reference to German Politico-Legal Thought, London: Kegan Paul, Trench, Trubner & Co., LTD, 1946, p. 21.
[19] Charleso Tayloro žodžiais, „jie ieško kažko panašaus į filosofinį akmenį“. Charles Taylor, „Ancients, Moderns, and the Debate about Virtue“, American Enterpriese Institute, Bradley Lectures Series.
http://www.aei.org/publication/ancients-moderns-and-the-debate-about-virtue/print/
[20] Theodoras Adorno terminą „minima moralia“ vartoja kaip priešstatą klasikinei „magna moralia“. Žr.: Theodor Adorno, Minima Moralia. Reflections from Damaged Life, trans. E. F. N. Jephcott, Verso Books, 2005. Liberalai kalba apie „minimalią valstybę“.
[21] Judith N. Shklar, „The Liberalism of Fear“, Liberalism and the Moral Life, Edited by Nancy L. Rosenblum, Cambridge, Massachusetts; London, England: Harvard University Press, 1989, p. 21.
[22] „Liberalioji valia fundamentaliai neturi turinio.“ Paul Kahn, Putting Liberalism in its Place, Princeton: Princeton University Press, 2005, p. 16. Kahnas liberalizmą kritikuoja dėl racionalizmo, t. y. įsitikinimo, kad visuomenė yra racionalus susitarimas. Judėjiškos-krikščioniškos tradicijos atstovai pabrėžia meilės, tikėjimo, pasiaukojimo, prisirišimo, tvirtumo, atsivertimo ir įsipareigojimo reikšmę. Iš Kahno darbų galima susidaryti įspūdį, kad jis nenorėtų liberalizmo vadinti pilietine religija, nes šis neturi apreiškimo religijoms būdingų elementų ir yra filosofinio mąstymo įkaitas.
[23] Raymond Guess, History and Illusion in Politics, p. 83–84.
[24] Carl Schmitt, Politinė teologija. Politinė teologija II, p. 58.
[25] Michaelo Allano Gillespie nuomone, Schmittas liberalizmo nekildino iš krikščionybės. Michael Allen Gillespie, The Theological Origins of Modernity, p. 345.
[26] Reinhardto Kosellecko nuomone, „liberali propaganda didesnį svorį įgauna per negationem“. Reinhardt Koselleck, The Practice of Conceptual History. Timing History, Spacing Concepts, trans. T. S. Presner and others, Stanford, California: Stanford University Press, 2002, p. 10.
[27] Joseph Raz, The Morality of Freedom, Oxford: Clarendon Press, 1986, p. 17.
[28] Keista, kad pagrindiniai liberalų ginčijami klausimai šiandien susiję su žmogaus lytiniu gyvenimu. Gabriele Kuby nuomone, „liberalizmo seksualizacija“ susijusi su noru sukurti naują, nuo prigimties ir krikščioniškų normų nepriklausomą žmogų. Gabriele Kuby, The Global Sexual Revolution. Destruction of Freedom in theName of Freedom, trans. J. P. Kirchner, LifeSite, 2015, p. 11.
[29] Immanuel Kant, Politiniai traktatai, p. 161–162.
[30] Kadangi santuokoje gyvenantys žmonės dažnai yra vienas kitam neištikimi, sociologas Ericas Andersonas liberalų stiliumi siūlo neištikimybę išbraukti iš ydų sąrašo. Anot Andersono, „yra skirtumas tarp seksualiai ir moraliai trokštamų dalykų“. Pirmenybė turi būti teikiama pirmiesiems. Tačiau šio Andersono požiūrio negalima vadinti liberalizmu, nes jis negali įrodyti, kad neištikimybė labiau atitinka liberalizmą, o ne priešingai. Kol kas liberalai neištikimybės neįrašė į dorybių sąrašą. http://www.huffingtonpost.com/eric-anderson-phd/cheating_b_1528890.html
[31] Kenneth Minogue, The Serville Mind. How Democracy Erodes Moral Life, New York, London: Encounter Books, 2010, p. 220.
[32] „Daugelis liberalų, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, nuolatos garbindami pliuralizmą, iš tikrųjų remiasi ne pliuralistine, o dualistine tikrovės vizija: iš vienos pusės mato pliuralizmą, o iš kitos – monizmą.“ Ryszard Legutko, „Dlaczego nie lubię liberalizmu“, http://www.omp.org.pl/artykul.php?artykul=107
[33] Emilio Gentile kaip politines religijas apibūdina fašizmą, nacionalizmą ir demokratiją. Jo nuomone, politinių tikėjimų kūrimas turėjo sudvasinti industrines Vakarų visuomenes. Emilio Gentile, The Struggle for Modernity. Nationalism, Futurism, and Fascism, Westport, Connecticut, London: Praeger, 2003, p. 35. Ericas Voegelinas antikrikščionišką nacionalsocializmo sąjūdį apibūdina kaip politinę religiją. The Collected Works of Eric Voegelin, Vol. 5, Columbia and London: University of Missouri Press, 2000, p. 24.
[34] Romano Guardini, The End of the Modern World, Wilmington, Delaware: ISI Books, 1998, p. 80.
