Popiežius Jonas Paulius II apie šią didžią asmenybę sakė, kad ji padėjo atgauti Bažnyčiai regėjimą ir vėl atrasti vargšus, kuriems ji yra labiausiai reikalinga. Trapi mergina iš Albanijos tapo Dievo rankomis ne tik Indijos, bet ir daugelio kitų valstybių žmonėms. Rugsėjo 5 d. sukanka 20 metų nuo šios vargšų globėjos, mūsų dienų šventosios mirties.
Būkite laimingi šią akimirką, to užtenka. Kiekviena akimirka yra tai, ko mums reikia – ne daugiau.
Jei tu teisi žmones, vadinasi, neturi laiko jų mylėti.
Viešpats nereikalauja, kad būtume sėkmingi, tik prašo, kad būtume ištikimi.
Pasaulis būtų dar geresnis, jeigu kiekvienas daugiau šypsotųsi, tad šypsokimės ir džiaukimės, kad Dievas mus myli.
Paradoksas: jei myli iki skausmo, tai galiausiai skausmas išnyksta ir lieka tik meilė.
Svarbu kalbėti ne apie vargšus, bet su vargšais.
Tai, ką aš galiu padaryti, tu to negali. Ką gali padaryti tu, aš negaliu to. Tačiau kartu mes galime padaryti kažką labai gražaus Dievo garbei.
Maži dalykai yra išties maži. Tačiau būti ištikimam mažuose dalykuose yra didelis daiktas.
Jei šiandien negali pamaitinti šimto alkstančių, pamaitink bent vieną.
Kai vargšas miršta iš bado, tai atsitinka ne todėl, kad Dievas juo ar ja nepasirūpino. Taip atsitiko dėl to, kad nei tu, nei aš nepanorome duoti tam žmogui, ko jam ar jai reikėjo.
Šventumas – tai ne prabanga kai kuriems išrinktiesiems, bet užduotis kiekvienam.
Šiais laikais tėvai taip skuba ir siekia karjeros, turtų, kad nebelieka laiko pabūti su vaikais. Tad nenuostabu, kad namai tampa ta vieta, kurioje prasideda pasaulio taikos destrukcija.
Tai, ką mes darome, yra tik lašas vandenyne. Tačiau jeigu nedarytume, vandenynui trūktų to vieno lašo.
Tekstas iš knygos „Mozaika“
Nuotraukos šaltinis techfactslive.com
One Comment