Kiekviena epocha, kiekvienas laikmetis nustato savus tempus mūsų gyvenimo lenktynėse, kartais laikas ištįsta ir tai leidžia mums nors trumpam stabtelėti ir atsikvėpti, o kartais beprotiškai pagreitėja ir priverčia mūsų širdis plakti itin greitai. Prieš trisdešimt metų rodėsi, kad visi „skuba, skuba, pašėlusiai skuba“ ir „laiko upė teka vis greičiau“ – jau labiau nė pro kur. Šiandien visi tiesiog lekia link savų aukštų tikslų – greitais automobiliais ir medijų tinklais, ir laikas jau ne tiesiog bėga, o nejučia pralekia pro šalį, nepalikdamas pėdsako ar šešėlio, tarsi nė nebuvęs.

Tokie mūsų pačių ar šiuolaikinio gyvenimo aplinkybių nulemti ritmai, kuriuose esame priversti vienaip ar kitaip suktis, diktuoja savas taisykles ir sąlygas. Kaip dirbti, kaip judėti, kaip maitintis. Ir kaip sirgti – taip pat.

Reikalas tas, kad šiuolaikiniam žmogui tiesiog nėra kada sirgti. Dar paprastai jam nėra laiko ir normaliai maitintis – dažniausia valgoma skubant ir bėgte, verslo pietuose, picą ar greitąjį maistą. Kaip ir vis mažiau laiko normaliam bendravimui – verbaline prasme, normalia žmogiška kalba, veidas į veidą, o ne per smailikus, skaipus ir email‘us. Mažiau laiko skiriame ir poilsiui – be alkoholio, skambučių iš darbo dėl neišsprendžiamų problemų, neleidžiančių visiškai atsipūsti. Jau pamirštame, kad normaliai sirgti – tai išeiti savaitei biuletenio. Deja, tiesa yra ta, kad kuo aukštesnes pareigas einate, kuo atsakingesnis yra darbas, kuo didesnė kompanija, kurioje dirbate, tuo mažiau laiko skiriate savo sveikatai atstatyti…

Kaip šiandien gydosi vidutinis tarnautojas? Kai spalį ar vasarį jį netikėtai užpuola peršalimas, infekcija ar gripas, jis pradeda čiaudėti ir kosėti, jam apsunksta galva, vidutinis didelio didmiesčio biuro tarnautojas bėga į artimiausią vaistinę ir nusiperka maišelį skirtingų cheminių preparatų – karštųjų gėrimų, aspirino, „kažko“ nuo kosulio ir/ar gerklės – svarbiausia, kad ant vaistų etiketės būtų užrašas, jog tai jam padės pasveikti per 24 valandas. Ir jis ir toliau neatitraukia savo raudonų akių nuo monitoriaus ekrano, nes juk laukia ketvirčio ataskaita, degantis projektas ar naujas klientas. Tiesa, kai kurie dar kartais leidžia sau nusipirkti citrinų, medaus ar kokio žolinio preparato, tačiau tokiomis ir panašiomis liaudiškomis priemonėmis vis mažiau pasitikima – juk jos neduoda taip trokštamo greito efekto. Tabletė – daug viltingesnės ir efektyvesnė.

O toliau… toliau su varvančia nosimi bėgiojama po biurą, atliekami „svarbūs“ reikalai, dauginami mikrobai ir virusai… Žinoma, yra tokių didvyrių, kurie ryžtasi dienai kitai likti namuose, išgerti sultinio ir karštos arbatos, pasikaitinti kojas ar tiesiog pamiegoti. Kol… kol nepažadina skambutis iš darbo, skyp‘as ar elektroninis pranešimas, pranešantys apie pasaulinio masto problemą, kviečiantis aplankyti kolegas jau dabar pat. Jei darbuotojas labai sąžiningas – jis nusprendžia nuvykti į darbai porai-trejetai valandų, kad atliktų labiausiai neatidėliotinus darbus. Ir darbo reikalai priverčia čia užstrigti visai dienai bei sukelia dar daugiau problemų, negu jų buvo iki ateinant į darbą, ir dar labiau pablogina savijautą.

Matytas paveikslas? Dažnai mums tiesiog neleidžiama ar patys sau nesuteikiame progos pasveikti iki galo. Ir viskas tik dėl to, jog bijome, kad pavėluosime į greitąjį pergalės ir paties gyvenimo traukinį. Juk reikia kovoti!

Tačiau tarnaudami vien darbo reikalams, mes nusikalstame patys sau. Kodėl? Todėl, kad elgiamės su savo organizmu kaip su geležimi, kuri niekada neturi sulūžti. Nesuvokiame, jog cheminiais preparatais ligą ne gydome, o tik laikinai sumažiname simptomus, patys save įsprausdami į kampą – t.y. dar labiau komplikuodami sveikatą. Juk bet kuris peršalimas, virusas ar mikrobas turi savitą inkubacinį laikotarpį – ir dažniausiai tai yra bent 7-10 dienų, per tiek laiko paprastai organizmas pats susitvarko su nesudėtingu peršalimu, be sintetinių gėrimų, tablečių ir pan. Todėl svarbu tampa atsakyti į klausimą: ar turime 7-10 dienų, kad normaliai pasveiktume?

Verta pamąstyti, ar tikrai reikia save kankinti, jei jums pradėjo tekėti nosis, čiaudite, kostite, svaigsta galva… Galbūt neverta uždelsti: mylėkime save, o ne nekęskime. Keliaukime namo į lovą, net jei yra, rodytųsi, neatidėliotinų darbų. Gerkime arbatą, šildykime kojas, pamiegokime. Ir, žinoma, išsijunkime mobilųjį internetą.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *