„Būti sufiju – tai būti tokiam, koks buvai dar prieš gimdamas šiame pasaulyje“ – teigė garsus X amžiaus sufijus Shaykhas Abu Bakr Shiblis. Sufizmas – mistinė islamo srovė, atsiradusi VIII a. dabartinėje Irako bei Sirijos teritorijoje ir ilgainiui išplitusi visame islamo pasaulyje. Kelio žmonės – taip buvo praminti askezę bei misticizmą propagavę sufizmo adeptai, tikėję, jog Aukščiausiąjį galima patirti tiesiogiai ir savo gyvenimą skyrę būtent šios Tiesos pažinimui. Vienu svarbiausių kelrodžių šiame kelyje tapo XI-XV amžiaus didžiųjų sufizmo mokytojų perduotos istorijos bei aforizmai, kuriuose ataidi per tūkstantmečius sukaupta žmonijos patirtis bei išmintis.

Evgenios Levin nuotrauka

Kliūtis

Žinomo sufijaus mokytojo paklausė:

– Kas tave atvedė į Kelią?

Tas atsakė:

– Šuo. Kartą eidamas pro tvenkinį, pamačiau iš troškulio dvesiantį šunį. Kiekvieną kartą, bandydamas atsigerti vandens, jis pasilenkdavo ir pamatęs savo paties atvaizdą, iš išgąsčio atšokdavo atgal. Tačiau galiausiai būtinybė atsigerti tapo tokia stipri, kad jis nepaisydamas baimės šoko tiesiai į vandenį ir jo baimę keliantis atspindys kaip mat pradingo. Šuo pamatė, kad jis pats buvo tapęs kliūtimi tarp savęs ir to, ko ieškojo. Būtent taip ir aš įveikiau savo kliūtį.

Malda

Pro maldos vietą, kur tąkart meldėsi vienas žmogus, ėjo mergina, nors įstatymas skelbia, kad niekam nevalia ten vaikščioti. Kai ji ėjo atgal, žmogus jai tarė:

– Pasibaisėtina! Ar tu supranti, ką padarei?

– Ką gi aš padariau? – paklausė mergina. Ir žmogus jai viską paaiškino.

– Aš nenorėjau nieko blogo, – tarė mergina. – Bet pasakyk man, ką gi tau reiškia malda?

– Malda man – tai galvojimas apie Dievą, – atsakė tas.

– O! – sušuko mergina, – aš ėjau susitikti su savo vaikinu ir mąstydama apie jį tavęs net nepastebėjau. Bet jei tu galvojai apie Dievą, kaip tuomet sugebėjai pamatyti mane?

Trys patarimai

Kartą žmogus pagavo mažą paukštelį.

– Nelaisvėje tau bus maža iš manęs naudos, – tarė jam paukštis, – paleisk mane ir aš tau duosiu tris naudingus patarimus.

Pirmąjį patarimą paukštelis pažadėjo pasakyti tupėdamas rankoje, antrąjį – kai bus ant šakos, o trečiąjį – kalvos viršūnėje. Žmogus sutiko ir atgniaužė kumštį.

– Kai kažką prarasi, net jei branginai tai kaip savo gyvybę, nesigailėk.

Žmogus paukštelį paleido. Nutūpęs ant šakos jis pasakė:

– Niekada netikėk tuo, kas prieštarauja sveikam protui ir neturi įrodymų.

Tuomet paukštis nuskrido ant kalvos viršūnės ir sušuko:

– O, nelaimingasis! Aš prarijau du didelius deimantus. Jei tu būtum mane nužudęs, galėjai tapti labai turtingu.

Žmogus iš nevilties ėmė rautis plaukus. Po kurio laiko nusiraminęs tarė paukšteliui:

– Pasakyk man bent trečiąjį savo patarimą.

– Koks tu kvailas, – sušuko paukštelis. – Tu prašai trečiojo patarimo, nors dar nesupratai pirmųjų dviejų. Aš juk tau sakiau, kad nesigailėtum ko praradęs ir netikėtum nesąmonėmis, o tu ką tik pasielgei visiškai priešingai. Pagalvok, kaip gi manyje, mažame paukštelyje, galėtų tilpti du dideli deimantai. Esi kvailas, todėl negali peržengti paprasto žmogaus ribų, tad trečiasis patarimas tau bus bergždžias.

Šykštuolis ir vargšas

Į turtingo žmogaus namų duris pasibeldė vargšas ir paprašė duonos. Šeimininkas jam tarė:

– Dievas mato, duonos neturiu. Juk aš ne kepėjas. Tuomet vargšas paprašė duoti bent gabalėlį mėsos ar lašinių.

– Čia tau ne mėsos krautuvė! – atsakė šeimininkas. Išgirdęs tokį atsakymą vargšas paprašė miltų.

– Ar aš tau panašus į malūnininką? – paklausė namo šeimininkas.

– Tuomet gal gali man duoti bent vandens atsigerti? – maldavo vargeta.

– Negi tu nematai, kad pro mano namus neteka nei upė, nei upelis, – atkirto turtuolis.

Tuomet vargšas praėjo pro šeimininką į namus, atsitūpė vidury kambario ir ėmė tuštinis.

– Ką tu čia darai? – suriko namo šeimininkas.

– O kam gi daugiau gali būti reikalingas namas, kuriame, kaip tu sakai, visiškai nieko nėra? – klausimu į klausimą atsakė žmogus.

Daržovių krautuvėlė

Žinomo mokytojo namuose buvo ruošiama vakarienė, kai vienas mokinys pastebėjo, kad nėra svogūno.

– Taip, svogūnas mums nepamaišytų, – tarė mokytojas. Ir staiga, lyg iš dangaus, ant stalo nukrito svogūnų ryšulėlis.

Netekę žado mokiniai ėmė tarp savęs šnabždėtis:

– Tai Dievo palaimos ženklas. Dabar niekas nedrįs abejoti mūsų mokytojo didingumu… Tai tikras stebuklas!

– Sakote, stebuklas? – griežtai tarė mokytojas. – Nejaugi jūs manote, kad Viešpats darbuojasi daržovių krautuvėlėje?

Abejonė

Prie turgaus aikštėje sėdėjusio dervišo priėjo turtingas jaunuolis ir paaukojęs auksinį tarė:

– Gerbiamasis, man reikalingas tavo patarimas. Esu nusižiūrėjęs vieną merginą, kuri man labai patinka. Tačiau dabar kankinuosi, nes nežinau, ką daryti – vesti ją ar ne.

– Nevesk, – tarė dervišas.

– Bet kodėl?

– Jei tikrai būtum norėjęs ją vesti, neklausinėtum.

Po mirties

Vienas žmogus paklausė sufijaus:

– Daugelį metu mane kankina klausimas, kas bus po mirties. Atsakymo ieškojau knygose, bet šios paieškos niekur manęs neatvedė. Mokytojau, maldauju, išlaisvinkite mane iš šio nežinojimo.

Sufijus jam tarė:

– Užduok šį klausimą mirusiajam. Aš ketinu gyventi.

Neregys ir kvailys

Kartą naktį keliu ėjo neregys, kuris priekyje nešėsi žibintą, o ant pečių turėjo puodynę. Jį pasivijęs kitas keleivis tarė:

– O, tamsuoli! Juk tau jokio skirtumo diena ar naktis. Tavo akis nuolatos gaubia tamsa. Tad kokia gi prasmė iš šio žibinto?

Neregys nusijuokė ir pasakė:

– Šis žibintas skirtas ne man, o tokiems tamsuoliams ir kvailiams kaip tu, kad jie neatsitrenktų į mane ir nesukultų puodynės.

Paguoda

Vienas mokinys paklausė sufijaus:

– Mokytojau, pasaulis pilnas kančios. Sakyk, kur žmogus gali rasti paguodos?

– Priklauso nuo to, apie kokį žmogų kalbi, – tarė sufijus. – Išminčius guodžiasi mintimi: „Nutiko tai, kas ir turėjo nutikti“. Kvailys guodžiasi galvodamas: „Taip nutiko kitiems, bet man tikrai taip nebus“.

Kelkis

– Mokytojau, ką tu pasakytum, jei sužinotum apie mano nuopuolį?

– Kelkis.

– O jei aš nupulčiau dar sykį?

– Kelkis.

– Bet kiek kartų galima nupulti ir vėl pakilti?

– Kelkis ir eik, kol esi gyvas. Kas parpuolė ir nebesikelia, yra miręs.

Apie meilę

Du išminčiai kalbėjosi apie meilę. Vienas jų tarė:

– Meilė visada sukelia kančią ir problemas, užtenka pažiūrėti į įsimylėjusius, kurie nuolatos kankinasi.

Antrasis jam paprieštaravo:

– Tu turbūt niekados nepatyrei susitaikymo saldumo ir susitikimo po ilgo išsiskyrimo džiaugsmo. Nėra nieko tyresnio ir švelnesnio, kaip meilėje ištirpusi dvasia, ir nieko tamsesnio, nei tas, kuriam svetima mintis apie meilę.

Pradėti nuo savęs

Kartą kaimynė paprašė Rumi, kad tas pamokytų jos sūnų, jog negerai valgyti tiek daug cukraus.

– Jis įsiklausys, nes labai jus gerbia, – tarė moteris.

Rumi pažvelgė į berniuką ir pasakė:

– Ateikite po trijų savaičių.

Moteris liko tuo labai nepatenkinta. Bet kai su sūnumi atėjo po trijų savaičių, Rumi vėl pasakė:

– Ateikite dar po trijų savaičių.

Trečią kartą Rumi galiausiai pasakė berniukui:

– Brangusis, paklausyk mano patarimo, nevalgyk tiek daug cukraus, tai kenkia sveikatai.

– Na, jei jūs taip sakote, aš daugiau taip nedarysiu, – atsakė jaunuolis.

Patenkinta motina pasiteiravo Rumi, kodėl jis negalėjo to pasakyti patį pirmąjį kartą, juk tai taip paprasta. Jis prisipažino, kad ir pats labai mėgo pasmaguriauti, todėl prieš duodamas tokį patarimą, pirmiausia turėjo atsisakyti šios silpnybės. Iš pradžių jis pamanė, kad trijų savaičių pakaks, tačiau klydo.

Ką pasirinksi?

Visą gyvenimą meistras Baha-ud-Dinas šypsojosi ir mokiniai niekada nematė surūgusio jo veido. Jo gyvenimas buvo tartum šventė. Net ir gulėdamas mirties patale meistras garsiai juokėsi. Atrodė, kad jis nepaliauja mėgautis paskutinėmis akimirkomis. Mokiniai sėdėjo aplink savo mokytoją ir vienas jų paklausė:

– Mokytojau, kodėl jūs juokiatės?

Senolis atsakė:

– Būdamas septyniolikos jau buvau be galo nelaimingas. Tuomet atėjau pas savo mokytoją. Meistrui buvo septyniasdešimt ir jis juokdavosi be jokios priežasties. Aš jo pasiteiravau: „Kaip jums tai pavyksta?“ Jis atsakė: „Esu laisvas pasirinkti. Kiekvieną rytą pabudęs aš savęs klausiu: „Ką šiandien renkiesi – palaimą ar kančią?“ Aš visada renkuosi būti laimingu…

Vienuolis su žvake

Po miestą vaikščiojo vienas vienuolis su degančia žvake rankoje. Žmonės jį matydavo tai miesto gatvėse, tai smuklėse, tai turguje ar šventykloje.

– Ko gi tu ieškai, – teiravosi jo miesto gyventojai.

– Visą gyvenimą aš ieškau žmogaus, – tarė vienuolis. – Man reikia rasti žmogų!

– Bet juk vien turguje kiek jų yra, negi tau per maža? – stebėjosi tie.

– Taip, jūs teisūs – ir turgus, ir smuklė pilni žmonių, bet tai ne tie, kurių man reikia.

Kas vyresnis?

Kažkas žilabarzdžio šventiko paklausė: kas vyresnis – jis ar jo barzda.

– Žinoma, aš, – tarė šventikas. – Juk kai gimiau, barzdos dar nebuvo.

Tuomet jam uždavė dar vieną klausimą:

– Jei tu šiame pasaulyje pragyvenai ilgiau nei tavo barzda, sakyk, kaip nutiko, kad tavo barzda pabalo, o tavo siela taip ir liko tamsi?

Dusnumo esmė

Vieno dosnumu garsėjusio žmogaus paklausė:

– Ar tavo sieloje nors kartą kilo pasididžiavimas bei troškimas išgirsti dėkingumo žodžius iš vargšų, su kuriais daliniesi savo turtais?

– O ne, – atsakė tas, – aš esu samtis virėjo rankose. Virėjas duoda, o samtis pilsto ir jis niekada negalvoja apie tai, ką daro.

Atskaitos taškas

Garsus sufijų meistras Bayazidas Bastamis savo autobiografijoje užrašė:

Kai buvau jaunas, visose savo maldose troškau pakeisti pasaulį. Aš taip meldžiausi:

– Viešpatie, duok man jėgų, kad galėčiau pakeisti pasaulį.

Aplinkui regėjau vien neteisybę, todėl buvau revoliucionierius, tikintis, kad gali viską pakeisti. Kai suaugau, ėmiau melstis taip:

– Gyvenimas eina pro šalį. Jau praėjo pusė mano gyvenimo, o aš nepakeičiau nė vieno žmogaus. Todėl leisk man, Viešpatie, pakeisti bent savo šeimą.

Kai pasenau, supratau, kad net ir šeima yra labai daug. Ėmiau galvoti, kad jei man pavyktų pakeisti bent save patį, tai jau būtų šioks toks laimėjimas. Ir aš pradėjau maldauti:

– Viešpatie, aš daug ką supratau ir dabar tetrokštu pakeisti save. Leisk man tai padaryti.

Ir Viešpats man tarė:

– Tau nebeliko laiko. Turėjai pradėti nuo to…

Ir tai praeis

Kartą gyveno nepaprastai turtingas žmogus, kuriam priklausė daug žemių, ir net išminčiai jam patarnaudavo, lyg būtų jo vergai.

Vieną dieną jis sušaukė visus išminčius ir jiems tarė:

– Turiu surasti žiedą, kuris grąžintų džiaugsmą, kai būsiu nuliūdęs ir atvirkščiai, nuliūdintų, kai mėgausiuos laime.

Išminčiai ilgai galvojo ir svarstė, koks gi tai turėtų būti žiedas, kol galiausiai sutarė: ant žiedų turėtų būti užrašyta „Ir tai praeis“.

Parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *