Šiame straipsnyje, publikuotame dar 1983 metais žurnale „Ateitis“, jėzuitas kunigas Antanas Saulaitis, remdamasis pogrindiniu leidiniu Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, apžvelgia tuometinės bažnyčios Lietuvoje situaciją ir apmąsto tikinčiųjų teologiją. Manome, kad tai istoriškai labai įdomi medžiaga, kuri šiandien gali būti traktuojame ne tik kaip istorinis dokumentas, bet ir kaip savotiškas tyrimas.

Teologiškai pažvelgti į Lietuvos Bažnyčios pogrindžio dokumentus reikėtų visų pirmą teologo. Antra, įžvelgti Lietuvos tikinčiųjų teologiją – religinius pradus, dėsnius, gyvenimą – panašu į pastangas iš tolo suprasti Naujojo (ar ir Senojo) Testamento religinę pasaulėjautą. Dokumentai negausūs, rinktiniai. Skirtingi autoriai, įvairios literatūros formos: laiškai, pamokslai, teismų bylos, atsiminimai, poezija, įstatymai. Pati Kronika teigia, kad išeivijos lietuviams sunku orientuotis Lietuvos religinio gyvenimo painiuose klausimuose (4/265). Reiktų kartu su Kronikos autoriais ir jų bendromene gyventi ir įsigyventi, kad teologinės sampratos ir šuoliai kone natūraliai išplauktų iš krikščionių gyvenimo, žodžių, švenčių ir raštų.

Norėdami suprasti Lietuvos tikinčiųjų teologiją, išreikštą 54-iose Kronikose, turėtume ją palyginti su mums geriau pažįstama teologija ar teologijomis. Kaip Šventajame Rašte, kaip Bažnyčioje per du tūkstančius metų, taip ir Kronikoje nėra vienos teologijos, vienos pažiūros, vieno ir vienintelio supratimo apie Dievą, Bažnyčią, Sakramentus, tikinčiųjų dorą, gyvenimą ir uždavinius pasaulyje. Kronika nėra teologijos vadovėlis, o „skriaudžiamo žmogaus šauksmas“ (3/20), kuris atspindi daugelio lietuvių mąstyseną ir jausmus (3/89). Iš tūkstančių puslapių tenka išsijoti tai, ką galima šiek tiek moksliškai suvokti.

Norėdami religines sroves giliau suprasti, turėtume suvokti nuo mūsų visai skirtingą socialinę ir kultūrinę aplinką, kurioje Lietuvos tikintieji gyvena jau dvi kartas. Religinis tikinčiųjų gyvenimas vystosi kitaip, negu mūsų per tuos 40 metų. Pati Kronika per dešimt metų atspindi savo žodyne, sąvokose, rūpesčiuose tą bendruomenės brendimą, vystymąsi, gilėjimą. Dėl šios priežasties taip pat nėra vienos erdvėje austojusios ir sustingusios teologijos, o gyvo kūno alsavimas.

Dabar aptarsiu tik kai kuriuos Lietuvos tikinčiųjų teologijos ryškesnius bruožus. Neįtrauksiu svarbių klausimų: Bažnyčia ir valstybė, mokslas ir religija, apologetika. Pasidalinsime metmenimis apie Bažnyčią, pasauliečius ir dvasininkus, tikinčiojo gyvenimą, laikyseną ateistų atžvilgiu, sąžinę, tikybos ir tautybės sąlytį.

Šio straipsnio tikslai yra: 1) padėti skaitytojams apmąstyti religinius klausimus, nes nuolat „teologizuoti“ yra vienas krikščionio uždavinių, 2) pasiūlyti kelias Lietuvos tikinčiųjų teologijos apybraižas, 3) klausti, kas riša mūsų religinį gyvenimą su Lietuvos Bažnyčia. Jausdamas, kad Kronika mus, išeivijos lietuvius, nepaprastai paveikia, ėmiausi pastangų šias mintis atrinkti ir išreikšti, norėdamas suprasti, kaip ir kodėl mūsų pasąmonėje ar net ir sąmonėje bręsta ypatingas solidarumas tikėjimo apimtyje.

Bažnyčia

Lengviau Lietuvos tikinčiųjų supratimą apie Bažnyčią iš Konikos tekstų apibūdinti, jei pažvelgsime į priimtus Bažnyčios „modelius“ arba sampratų užuomazgas. Teologai paprastai tikinčiųjų pažiūras į Katalikų Bažnyčią rūšiuoja trimis kryptimis: hierarchinė, istorinė, bendruomeninė. Jeigu mums reikėtų pasakyti, kuriam Bažnyčios modeliui Kronikoje vaizduojama Bažnyčia labiausiai tinka, kaip atsakytume į klausimą: struktūrinė (hierarchinė), Šventosios Dvasios vedama (istorinė), atsinaujinančio kūno (bendruomeninė) Bažnyčia?

Nei Kronikai, nei man neateina į galvą kalbėti apie mūrinę bažnyčią, apie pastatus, nors jaunasis šv. Pranciškus, kurio 800 m. sukaktį neseniai šventėme, Viešpaties žodžius „atnaujinti bažnyčią“ suprato remonto prasme. Kronika visada kalba apie gyvosios Bažnyčios statybą (2/219). Aptarkime kelis dokumentuose ryškesnius Bažnyčios bruožus.

Vietinė Bažnyčia. Aiškų signalą mums teikia pats pogrindžio leidinio pavadinimas, vargu ar įmanomas prieš Vatikano II suvažiavimą: Lietuvos Bažnyčia. Ne Bažnyčia Lietuvoje, ne Lietuvos katalikų, ne katalikų Lietuvoje, bet Lietuvos Bažnyčia (1/46). Tokia vietinės Bažnyčios sąvoka net tarp mūsų nėra dar prigijusi, kai švenčiame Vatikano II paskelbimo dvidešimtmetį. Kuris iš skaitytojų kasdienėje kalboje sako: Amerikos Bažnyčia, Čikagos Bažnyčia, mūsų parapijos Bažnyčia (nekalbant apie parapijos mūrinį pastatą)? Kaip ir mes, taip ir Lietuvos tikintieji visuotinę Bažnyčią išgyvena vietoje, ten, kur gyvena, dirba. Vietinė Bažnyčia yra ta, kuri visuotinė savo apimtimi, savo narių visuma, turinti sąlygas gyventi, rūpintis, mokyti ir mokytis, tarnauti, spręsti, dalintis, reikštis – ir tuo pačiu įsišaknijusi savo aplinkoje, kultūroje, gyvenimo sąlygose.

Jau nuo pirmojo šimtmečio aišku, kad Katalikų Bažnyčia gali vadintis bendruomene, kuri gyvena vienybėje su Romos (miesto) Bažnyčia. Tai tikėjimo mastas. Vienybės ryšys su šventuoju Tėvu yra siūlas ir laidas, kuris išlaiko Lietuvos Bažnyčią katalikišką, susietą su visuotine apaštaline Bažnyčia. Tai aišku iš dokumentų: „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje taip pat popiežiaus valdoma. Katalikai vyskupai, kunigai ir tikintieji turi klausyti popiežiaus, jeigu jie nori likti vienybėje su savo Bažnyčia.“ (48/40) Tas ryšys yra didžiulė paguoda, kaip rodo Kronikoje atspausdinti dokumnetai popiežiui ir ypač Jonui pauliui II.

Kiekvienam aišku, kad šis ryšys yra ir didžioji rakštis, kuri neduoda sovietams ramiai naktį miegoti: Kronikoje klebonas valdžios pareigūnei atsako: „Mes sekame Vatikano nurodymus, o jūs klausote Kremliaus nurodymų“. Sovietų valdžiai, kaip ir kiekvienai valdžiai, nepatinka kokia nors kita priklausomybė ar ištikimybė už jos valdomų ir kontroliuojamų ribų. Todėl Lietuvos tikintiesiems tenka sunkesnė našta, negu rusų stačiatikių Bažnyčiai, kuri priklausoma tik nuo trečiosios Romos – Maskvos.

Bažnyčios uždaviniai. Kokios yra Romos Katalikų Bažnyčios pirmenybės, svarbiausi rūpesčiai ir uždaviniai šiandien, vidukelyje tarp Vatikano II pradžios ir XXI amžiaus pradžios? Vienas būdas paskubom tas pirmenybes ištirti būtų peržiūrėti katalikiškąją spaudą ir surinkti duomenis apie straipsnių antraštes ir turinį. Vakaruose labai ryškus evangelizacijos uždavinys ir sąjūdis, paskatintas Vyskupų sinode 1974 m. Ryški tarnyba pasauliui ypač žmogaus teisių, teisingumo ir žmogaus vertės srityse. Plačiais bruožais kilęs ir augęs Bažnyčios atsinaujinimas įgavo aiškią kryptį ir sklandžius bruožus.

Tokiu pat būdu Lietuvos Bažnyčios pagrindinius rūpesčius aptarti nėra lengva, nes nėra laisvos religinės spaudos. Kokiais žodžiais ar specifiniais aprašymais bebūtų išreikštas, pirmasis uždavinys Lietuvoje yra toks pat, kaip pačios tautos: fiziškai išsilaikyti. Tai ypatingai aišku pirmuosiuose 30 Kronikos numerių. 42-oji Kronika pirmenybes papildo ar išreiškia keturiomis sritimis: vaikų švietimas šeimoje, kova už blaivybę (42/20). Kova už žmogaus teises yra, visų pirma, kova už pačią gyvybę. Ar pastebėjote, kad trys iš šių keturių uždavinių liečia šeimą?

Lietuvos Bažnyčia tiek panaši į Naujojo Testamento laikų Bažnyčią, kad net graudu. Už savo net fizinę gyvybę kovojanti tikinčiųjų bendruomenė nepaprastai uoli misijų srityje, misijos uždaviniuose. Kiek aprašymų apie katalikus Baltarusijoje, Moldovoje, Ukrainoje, kiek rūpesčio nešti Dievo žodį ar palaikyti jau tikinčiuosius kitų tautų žmones Tarybų sąjungoje. Jausdama misijinį ryšį su visuotinės Bažnyčios uždaviniu tarnauti pasauliui (4/277), Lietuvos Bažnyčia prašo Airijos Bažnyčios ruošti Lietuvai misijonierių (4/15).

Ryšiai Bažnyčioje. Lietuvos bažnyčia didžiuojasi, kad tikėjimo tiesų ir doktrinos atžvilgiu ji vieninga, daug vieningesnė už kai kuriuos kitus katalikiškus kraštus. Tokį dogmatinį vieningumą paskutiniaisiais metais aiškiai matome Lenkijos Bažnyčioje ir joje išaugusiame Jone Pauliuje II.

Gyvybingą ryšį tikinčiųjų šeimoje, bendruomenėje Lietuvos katalikai labai aiškiai ir sąmoningai jaučia maldoje, kurią siunčia į Sibirą, iš Sibiro atgal, kuria pasitiki savo broliuose ir seseryse Vakaruose. Maldos solidarumas (5/323, 334) katalikiškumui, krikščionybei būtinas.

Būtų galima klausti ir nemokėčiau atsakyti: ar prie vienybės, ar vieningumo, nepriklausytų taip pat ir 40-ties metų tarybinio auklėjimo įtaka. Kolektyvinis švietimo dėsnis, vienas iš svarbiausių, kartojamas diena iš dienos net darželyje yra: kas mano yra mūsų, kas mūsų yra mano. Prabėgomis tai paminėjus, tiktų savęs paklausti, kuris iš mūsų savaime sakytų, o dar svarbiau jaustų, kad Bažnyčia yra mano, mūsų? O gal labiau jaučiame ir kalbame, kad ten kažkur kažkas kažką keičia, sprendžia, daro, o mes esame tos kaitos aukos, kreipiniai ar neveiksmingi gavėjai?

Atgimstanti Bažnyčia. Pakartotinai dokumentuose rašoma apie Lietuvos religinį atgimimą (5/301, 48/16, 49/5, 51/8). Patys Kronikos autoriai pastebi pažangą, keitimąsi, skatinamą pačios Kronikos, kitų įvykių, o labiausiai Šventosios Dvasios. Žiūrint vien tik į Kronikos tekstus chronologine tvarka, kartu su kalba apie dvasinį atgimimą gausėja dokumentų, kalbančių apie krikščionio gilų asmeninį ryšį, prisirišimą ne prie atsieto ir tolimo Dievo, bet artimo Kristaus asmens. Dievas kūrėjas (3/258, 4/309) virsta į Dievą, kuris veda, vairuoja (4/53, 54), ir priartėja kaip Kristus gyvas tikinčiojo širdyje (5/36). Visiems aišku, kad Bažnyčia atsinaujina tada, kada tikinčiųjų bendruomenė padeda tikinčiajam asmeniškai priartėti prie Kristaus asmens ir tą gyvybinį ryšį savo bendruomeniniame gyvenime išreiškia. Todėl kalbose su ateistais tikintieji pabrėžia, kad Dievas, apie kurį bedieviai kalba, visai ne tas pats krikščionių Dievas (3/106).

Kenčianti Bažnyčia. Svarstydami Bažnyčios modelius, teologai vis labiau atkreipia mūsų dėmesį į kenčiančios Bažnyčios modelį, būdingą pirmiesiems trims šimtmečiams. Tuo metu krikščionio idealas ar net siekis buvo kentėti ir mirti už tikėjimą, geriau pasakius, už Kristų, savo brolius ir seseris, už savo įsitikinimus. Kentėti ir aukotis. Ramesniais laikais kenčiančios Bažnyčios modelis liko, bet nebebuvo persekiojimo, kuris kankintų. Tada kančios ir aukos žodynas buvo perkeltas į kitą sritį: atgailos, pasninko, išteklių auką, nors tradicinė aukos sąvoka visada liko užnugaryje: auka yra visa tai – gera ir lengva, liūdna ir sunku – kas sujungia žmogų su žmogum ir žmogų su Dievu. Tą patį kitaip pasakyti būtų galima klausimu mums: kai gyvename gan laisvame krašte, ar mums tinka kankinės Bažnyčios ir kankinio kataliko modelis? Jaučiu, kad pagrįstai nebesame linkę atsisakyti visų malonumų, patogumų, nuosavybės, draugų, džiaugsmo, kad būtume geri katalikai ar krikščionys. Jau pradedame patys rečiau sakyti, kad Dievo valia, kad žmogus kentėtų, kad Dievas bando ar baudžia. Jeigu Dievas, kaip Jonas Paulius I sakė, yra ir Tėvas, ir Motina, tai jis panašus į mus, kurie savo vaikams kančios nelinkime ir nesiunčiame. Statistika rodo, kad kančia ir vargai paprastai žmogų palaužia, nužemina, ir todėl vis labiau tikime Viešpaties veikiamu dvasios ir kūno gydymu.

Kronikoje ryškus Bažnyčios modelis, sutampantis su Naujojo Testamento ir pirmykščios Bažnyčios vaizdu: „toliau aukotis (41/18), kentėti už Dievą ir Tėvynę… mielai kentėsiu… pasitikiu Dievo palaima ir pagalba, bet tebūnie jo valia… tik per kančią meilė visu savo grožiu spindi… Ačiū Dievui, kad leidžia kančios keliu eiti ir teikia jėgų (5/475, 4/320)… kraujo sėkla krenta į skausmo dirvą (4/52, 149)… iš Viešpaties kančios ir mėginimai (4/323)“. „Tik mylintiesiems viskas darosi lengva“ yra turbūt visoje Kronikoje ryškiausias dėsnis, suderinantis ir persekiojamų, ir ramiai gyvenančių krikščionių pašaukimą (3/73).

Pogrindžio Bažnyčia. Tik vėlesniuose Kronikos numeriuose aiškiau kalbama apie katakombų Bažnyčią: (4/271, 5/247). Lietuvos Bažnyčia panaši į pirmųjų amžių bendruomenę ne tik priespauda iš valdžios, bet ir savo veikimo būdu. Teismų byloms ir kaltinimams išėjus aikštėn, paaiškėjo slapta religinio švietimo sistema, pogrindžio vienuolijos ir dvasininkai, spauda, pokalbiai, ekskursijos, rekolekcijos, pamaldos.

Bažnyčios modelyje Kronika įpina ir pogrindinę Bažnyčią, kuri esanti būtina (5/320). Susidarau įspūdį, kad nei ateistai, nei tikintieji tikrai iš pradžių nežinojo, ar viešoji ir pogrindinė Bažnyčia suskaldys Lietuvos Bažnyčios vienybę, ar neišugdys kitokių vertybių, ar neįsigalės koks nors priešiškumas vien dėl sąlygų, kuriose „abi Bažnyčios“ reiškiasi.

Panašų dalyką esame išgyvenę Vakaruose, kai buvo kalbama, ir kai kur dar pasireiškia, pogrindinės bendruomenės, už hierarchijos kontroliuojamų rėmų. Turbūt mes visi kartais jaučiamės pogrindyje tada, kada mūsų gilūs apmąstyti ir maldoje išsijoti įsitikinimai ne visai sutampa su oficialiu mokymu, nurodymais ar įstatymais. Tai rišasi ir su žmogaus, tikinčiojo sąžinės laisve, kuri bus aptarta vėliau.

Pasauliečiai ir dvasininkai

Tikinčiojo įsipareigojimai. Koks Lietuvoje tikinčiojo krikščionio vaizdas ar atvaizdas? O kas pagal mus būtų tikrai tikintis katalikas? Kokios kataliko pareigos ir kaip jis ar ji šiuos įsipareigojimus turėtų pildyti? Pavyzdžiui, jeigu JAV katalikų tarpe 50 proc. pastoviai sekmadienio pamaldų nelanko, kiek norėtume Mišiose dalyvavimą į krikščionio „modelį“ įskaityti? (Panašus nuošimtis galioja ir lietuviams katalikams.) Kiek su kataliko vardu siejamas dorinis gyvenimas ir kur dora glūdi? Kiek reikalaujama, kad krikščionis ne tik savo kambarėlyje toks katalikas būtų, bet liudytų savo įsitikinimus ir priklausomybę tikinčiųjų bendruomenei mokykloje, darbovietėje, visuomenėje, turgavietėje? Kiek iš kataliko reikalaujama veiklos, aktyvumo, atsakomybės? Kiek užtenka judėti, daryti?

Kronika labai dažnai mini „pareigą“ (1/63, 103, 3/190, 332, 4/252). Išeivijos lietuviai daug dažniau „pareigos“ žodį taria, negu bendrai kiti aplinkos katalikai. Ne veltui Kronika pabrėžia, kad atlikti krikščionio pareigas dar neprilygsta jo uždaviniui liudyti ar išpažinti tikėjimą (5/87).

Kaip Lietuvos tikintieji jaučia ir įgyvendina savo atsakomybę už bendruomenę, už Bažnyčią? Koks pasauliečio vaidmuo, sugretinus jį su dvasininku?

Kunigų pareigos ir uždaviniai. Kronikos puslapiuose nuolat rašoma apie kunigo pareigas: lankyti ligonius, krikščioniškai laidoti, krikštyti, teikti sakramentus, mokyti vaikučius net giesmių, mokyti tikėjimo ir doros, klausyti išpažinčių, būti drąsos pavyzdžiu, lankyti parapijiečius, šventinti namus, organizuoti žmones, rūpintis pastato remontais, laikytis kanono teisių, stoti už žmogaus teises, skelbti Dievo žodį… Sąraše esminiai dalykai  ir ne tiek svarbūs. Bet kaip su jo vaidmenimi tikinčiųjų bendruomenėje?

Ar kunigo vaidmuo toks, kaip seniau kleonų karikatūrose? Čia Kronikai į talką gali ateiti pogrindžio Aušra (1/26, 3/84-86), kuri išryškina, kad kunigas turi gyventi tikėjimu. Ir tuoj prideda, kad kunigas vadovauja, kad jis – tautinis ir religinis vadas Valančiaus pavyzdžiu.

Dvasininko vaidmenį nuo seniau buvusio klerikalizmo, dvasininkų dominavimo apvalo pačios sąlygos Lietuvoje. Net vaikas tardytojas sako: „Tikiu Dievą, ne kunigą“ (2/42). Lietuvos katekizmuose sakramentus teikia nebe senųjų religinių knygelių kunigas, o pats Kristus, stovįs prie ligonio ar prie vaikelio. Kai sąlygos tikinčiųjų akyse išskiria bent dvi kunigų rūšis – pataikaujančius ir kovojančius, turbūt ir tyliuosius – tai kunigai turi pergalvoti, kaip jie supranta kunigo vaidmenį religinėje bendruomenėje (5/143, 145).

Vyskupai. Kronikoje gausu svarstybų apie vyskupus. Vienur sakoma, kad Lietuvai daug vyskupų nereikia „aliejams šventinti ir klierikams įšventinti“. Kitur – ir dažnai – vyskupiškais pavyzdžiais šviesiai rodomi vyskupai namų arešte ar jų kanonines teises suvaržius. Barami ir peikiami vyskupų pareigas einą dvasininkai, kurie pataikauja valdžiai.

Kadangi katalikų Bažnyčioje dvasininkai turi ypatingą vaidmenį, ne kaip, pavyzdžiui, mohametonų ar jehovos liudininkų, šis dvasininkų rolės, laikysenos ir net doros klausimas tikrai keblus ir sudėtingas. Su juo turi susidoroti visi katalikai, bet priespaudoje klausimas ryškesnis ir aktualesnis.

Ar Kronikoje ryškiausi tikėjimo liudytojai yra vyskupai, kunigai, pasauliečiai? Kieno įtaka, ryžtas, veikla, sprendimai turi persvarą Kronikos puslapiuose? Kiekvienas Kroniką rūpestingai sekąs gali šiuos klausimus nesunkiai atsakyti.

Pasauliečių atsakomybė. Pagrindinis ir lengvai matomas termometras vietinei bažnyčiai patikrinti ar ją įvertinti yra pasauliečių (tai yra, žmonių) įgyvendinama atsakomybė už visą tikinčiųjų šeimą. Pavyzdžiui, jeigu parapijoje be įprastinių pareigūnų (vargonininkas, zakristijonas, Mišioms patarnautojai, choras, mokytojai ir kt.) dar yra skaitytojai, Eucharistijos ministrai, diakonai, parapijos taryba, liturginė komisija, jaunimo pastoracijos komisija, jaunų šeimų ratelis, evangelizacijos grupė ir kiti, tada sakome, kad ta Bažnyčia yra gyva, atsinaujinusi. Tokios bendruomenės dvasinė temperatūra artėja prie bendruomeninio Bažnyčios modelio ir tolsta nuo hierarchinės piramidės.

Kronika į šią priktišką atsakomybę kreipia daug dėmesio: katalikas turi rūpintis bendruomeniniais, religiniais reikalais (2/258), pašaukimais (2/220), šalpa (3/355, 5/314, 497), organizuodamas kitus (2/275), ruošdamas vaikus sakramentams (1/36, 3/153, 395), net pravesti pamaldas (4/272) be kunigo. Kronikoje kunigas sako: „bažnyčia ne mano, o parapijos“ (1/152).

Ką mes savo parapijose jaučiame apie bendrą tikinčiųjų ir kunigų atsakomybę vietinėje Bažnyčioje (parapijoje)?

Parapiniai komitetai. Ypatingas pasauliečių atsakomybės atvejis visuotinėje Bažnyčioje yra parapijų tarybos. Mums, Amerikos gyventojams, istoriškai aišku, kad JAV demokratinė santvarka išsivystė iš protestantų bažnytinių bendruomenių, kuriose pasauliečiai turėjo sprendžiamos galios – ir šiandien tebeturi. Tačiau Katalikų Bažnyčia šiame krašte lygiai prieš šimtą metų pasauliečių atsakomybę parapinių komitetų forma išsprendė kitaip, hierarchinės Bažnyčios naudai. Vatikanas II davė šuolį mums suprasti, kad žmonių dalyvavimas bažnytinėje vadovybėje nėra iš vyresnybės pavesta ar jos malone suteikta, bet įgimtinė krikščionio asmens teisė. Kaip veikia ir kiek atsakomybės turi mūsų parapijų tarybos?

Lietuvoje svetima valdžia skatino ir įsakė steigti komitetus, kuriuos ji bando kontroliuoti, jų sąstatą sudaryti, jiems sprendimus įpiršti, per juos kiršinti tikinčiųjų bendruomenę. Kronikoje gausu pavyzdžių, kaip civilinį asmenį turįs komitetas prievarta sukamas bedievių tikslams. Pogrindyje rašoma, kad valdžia norėjo visa tai realizuoti, bet nepasisekė (3/170). Atrodo, kad vėlesniuose numeriuose ne taip priešiškai žiūrima į bažnytinius komitetus, bet pabrėžiama jų katalikiška prigimtis pagal kanonų teisę (5/543).

Tikintieji ir ateistai

Iš Jėzaus lūpų turime esminį krikščionio požymį: atlaidumą ir meilę priešams, nes ir pagonys myli ir brangina savo gimines ir draugus. Kiekvienam Kronikos ir kitų pogrindžio dokumentų skaitytojui labai aišku, kad Lietuvos tikintieji šiuo priešų meilės atžvilgiu stovi. Iš tikrųjų. Kronikos tyrumas šiuo reikalu visai lygiagretus Evangelijai, kurioje Jėzus karčius žodžius kreipia tiktai į veidmainius.

Pirmuosius gailestingumo varpus skambino prieš 25 metus pasirodžiusi Sibiro maldaknygė: „Suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki mums savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų… Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti tavo meilės saldumą.“ Kronika, ypatingai teismuose kaltinamųjų žodžiuose ir dar labiau nuteistųjų tikinčiųjų laiškuose iš tremties, pilna atlaidumo ir apaštališko uolumo: „Niekas nepatobulina pasaulio neapykanta (49/36)… Mūsų tikslas – skleisti Evangeliją (41/11)… dalintis su blogais žmonėmis (41/17)… Tegul Viešpats atveria jų akis… nes jų kelias sunkus (50/25)“. Jie bedievius vadina paklydusiais broliais ir seserimis, juos vaišina.

Kas iš Kroniką studijavusių būtų pastebėjęs bedievių ir bedievių panaudojamų asmenų kryptin kartumo, neapykantos, šmeižto ar pasmerkimo? Per 54 Kronikos numerius, kiek kartų užtiktume grasinimus pragaro ugnimi ir dantų griežimu komunistams, kalėjimų sargams, tardytojams?

Taip, Kronika kalba atlaidžiai ir gailestingai. Kodėl? Lietuviai nuo seno humaniški visų tautų žmonėms, teigia Kronika (2/282). Ji moko atskirti patį žmogų nuo jo daromos klaidos (4/114). Lietuvos sąlygos privertė naujai žiūrėti į rusų tautą (2/357) ir iš vis nesiremti tautine neapykanta (tai kartoja ir Aušra (3/230), nes ir lietuviai patyrė gera iš kitų tautų žmonių (4/54). Šie nusiteikimai panašūs į izraelitų Babilonijos tremtyje, kai jie iš arčiau pažino pagonių tautas, to paties Dievo vaikus (žr. 2/294). Bedievius Kronika pateisina klaida, nežinojimu, tikėdama, kad jie atgytų, jei sąlygos leistų (5/245, 253).

Prie šio skyrelio apie priešus reikėtų prikabinti ir iš vis visą priešingybės ar priešiškumo klausimą. Sovietijoje pažiūra į drausmingumą, kolektyvinę tvarką visai kitokia negu Amerikoje. Kolektyvinis susiklausymas ar bent prisitaikymas turi visai kitokią dvasią, negu laisvų žmonių sutarimas ar paklusnumas įstatymams, liečiantiems kasdienį gyvenimą. Galima manyti, kad Tarybų sąjungoje būti priešingam ar protestuoti yra sunkiau ne tik dėl diktatūrinės valdžios galios, bet dėl pačios kolektyvinės nuotaikos.

Kaip žiūrime į priešus išeivijoje? Kaip vertiname protestus ar priešingybę valdžiai? Pavyzdžiui, Kronika rašo „tik tokie vyskupai būtų tikintiesiems priimtini, kurie kovoja prieš valdžią“ (40/8), bet ką mes manome apie vyskupus, kurie atsistoja prieš valdžią, pavyzdžiui, lotynų kraštuose?

Tikinčiųjų gyvenimas

Trumpai teologinei apžvalgai priklausytų ir tikinčiųjų gyvenimo matomos apraiškos sritis. Čia reikėtų kalbėti apie daug ką, bet parinkti tik trys dalykai: sakramentai, sąžinė ir moralė.

Sakramentai. Bažnyčios lankymas, sakramentams ruoša, Pirmoji Komunija, Sutvirtinimas, Santuoka bažnyčioje, ligonių patepimas, studijos kunigų seminarijoje, vyskupų parinkimas, procesijos, giedojimas chore, tarnavimas Mišioms: tai vieši ir matomi katalikų gyvenimo dalykai, kurie užima didesnę Kronikos puslapių dalį. Dėl jų daugiausia susikirtimų su valdžia, kaip ir dėl kryžių statymo ar knygų, nes visa tai – matomi dalykai. (Kaip ir mus Vatikano II atsinaujinimas labiausiai palietė šiose srityse, ypatingai liturgijoje, nebūtinai pasiekęs mūsų gilią krikščionišką esmę.) Vėlesnės Kronikos kalinių laiškai ir teismuose pasisakymai išryškina maldos ir gilaus mąstymo svarbą kasdieniame krikščionio gyvenime, bet tai mažiau apčiuopiama ir rečiau tampa viešo susikirtimo su ateistais priežastimi.

Švęsti sakramentus – tikinčiai Bažnyčiai būtina. Jau Justinas Apologetas prieš šimtmečius rašo, kad be Eucharistijos krikščionys negali gyventi. Taip ir Lietuvos tikintieji daug dėmesio kreipia į sakramentų šventimą, lankymą, kunigų pareigą sakramentus teikti. Įvykių Lietuvoje stebėtojas turi klausti, kiek viešas dalyvavimas šiose apeigose yra tuo pačiu ir tautinis ar politinis dalykas, demonstracija prieš valdžią, valdžios kad ir neteisingų įstatymų apėjimas, nepaisymas. Procesija ar atlaidai galėtų atrodyti kaip piliečių balsas už teises, ne tik uždaras vidinių religinių įsipareigojimų išpildymas. Todėl Kronikoje (40/54) ir rašoma, kad dalyvaujama tose visose apeigose ne demonstruoti, o iš širdies. Kas viešame Bažnyčios gyvenime ateistams rūpi, labai aišku iš jų anketų ir apklausinėjimų.

Liturginis atsinaujinimas yra sritis, kurioje lengvai pastebime Kronikoje atspindimą dar „senovišką“ tradiciją Lietuvoje. Tai faktas, domuo, o ne koks užmetimas ar vertinimas. Vatikano II ar kitų dokumentų stokojama už Geležinės uždangos. Gavėnios metu nesilinksminti, nepuotauti, krikštyti kuo greičiausiai, pasninkas penktadienį, kunigo pareigas išpažintyje vadinti tisėjo role ir kiti – tai dar neatnaujinti dalykai, kaip ir Mišių kalba ar Mišių laikymas atsisukus nuo žmonių. Yra ir daug gilesnių dalykų: alkoholizmą laikyti nuodėme, savižudžius laikyti nusidėjėliais, pabrėžti žmogaus pastangas ir veikimą labiau negu žmogų, Dievo veiklos gavėju.

Kaip ir kitur, čia pilna ironijos, palyginus mūsų ir jų sąlygas. Pas mus procesijos kone išnyko, Lietuvoje procesijos ir atlaidai yra labai svarbi tikėjimo dalis (44/21). Arba, Lietuvoje pabrėžiamas Eucharistijos garbinimas šalia Mišių, ir laikomos labai svarbios ir reikšmingos grupės, susietos su tuo pamaldumu (Eucharistijos karžygiai, Eucharistijos bičiuliai, seserų Eucharistijos vienuolija). Vakaruose Eucharistinis pamaldumas perėjo į kitą, labiau dinamišką ir bendruomeninę plotmę.

Sąžinė. Kaip sunku, manau, čia laisvajame pasaulyje priimti Vatikano II aiškiai skelbiamą sąžinės laisvę. Nejauku be aiškių popiežiaus ar kunigo nurodymų apsispręsti. Šiandien nuo vaiko iki močiutės klausiame: „Ar reikia sekmadienį eiti į bažnyčią“ arba „Kiek dažnai reikia eiti išpažinties“, iš kitur ieškodami aiškios taisyklės.

Pagalbos, noru nenoru, savo sąžinę apspręsti ir sąžinės laisvę įgyvendinti ir Vakaruose, ir už Geležinės uždangos tikintieji gauna tais atvejais, kai oficialus mokymas ar dvasininkų pavyzdys nesiderina su vidine nuojauta sąžiningo tikinčiojo širdyje.

Kronikoje sąžinės laisvės klausimas labai ryškus: „brangiausia žmogui yra sąžinė“ (2/224), žmogus turi klausyti savo sąžinės balso (5/135), nežiūrint spaudimo, rizikos darbe ar mokykloje, ekonominių pasekmių, tos viską supančios baimės (3/66/70). Ypatingai daug rašoma apie tėvų ir mokytojų sąžinę vaikų ir jaunimo auklėjimo reikalu.

Visiems katalikams aišku, kad sąžinė yra ta mūsų dalis, kurioje mums paaiškėja Dievo valia mums, ne tik nuosprendžiuose, bet ir nuosprendžių šaknyse, veiksmuose ir pasekmėse.

Gal todėl nenuostabu, kad Kronika labai atsargiai kalba apie tuos, kurie kitaip apsisprendžia, kurie sakramentų eina slaptai, kurie viešai nesireiškia, kurie klysta, tyli, abejoja. Dešimtmečių patirtis parodė, jog sąžinės laisvė tiek brangi, kad ji verta pagarbos ir su kito asmens nuosprendžiu nesutinkančio. Kronika rašo „nedrįstame teisti“ (40/7).

Moralė. Kokios dorybės šiandien laisvo krašto krikščioniui reikalingiausios? Kokios būtų mūsų aplinkos pagrindinės moralės problemos, blogybės? Kokias ydas ir kokias šviesias Dievo dovanas iššaukia mūsų aplinka? Ar mūsų sąrašas būtų labai panašus į Lietuvos tikinčiųjų sąrašą Kronikoje?

Kronikoje minimos šios blogybės, čia surinktos be ypatingos eilės: abortai, alkoholizmas, skyrybos, smurtas, melas, vergystės dvasia, paleistuvystė, trokšti valdžios, trokšti pinigų, trokšti karjeros, niekinti tradicijas, negerbti mokytojų, nepaklusnumas tėvams, uolumo stoka darbe, stropumo stoka moksle.

Didžiausiu blogiu (40/54), vėžiu (41/20) yra, kad Lietuva skęsta alkoholio jūroje (41/21). Tai rašoma pakartotinai, tai žinome ir apsilankę Lietuvoje. Turbūt nebūtų netikslu paminėti ar pastebėti, kad pagal Kroniką, kaip ir mūsų tarpe seniau, alkoholizmas suprastas ne tiek kaip apraiška, pasekmė ar liga, o kaip nuodėmė. Čia Aušra (1/112) kiek geriau išryškina viso klausimo esmę. Alkoholizmo priežastys yra: nuslopinti sąžinės balsą, sunki kova už buitines sąlygas, dvasinis gyvenimas be prošvaisčių, žmogaus nuvertinimas ir gyvuliškas traktavimas.

Žvelgdami į Kronikos ilgą ir skaudų sąrašą galima klausti tą patį, ką klaustume, surašę mums žinomas ydas: Ar jau į mūsų krikščionišką sąmonę persisunkė bendruomeninės ir visuomeninės, socialinės nuodėmės tikrovė? Ar dauguma šių visų blogybių yra asmeninės, nors ir turėtų platesnių pasekmių?

Kaip su vaikų doriniu ugdymu? Visi sutiktume su Lietuvos tikinčiaisiais, kad pagrindinė pareiga ir proga priklauso tėvams vaikus auklėti religiškai, morališkai. Kaip praktiškai išeina? Kas religiškai auklėja Amerikos katalikų vaikus?

Vaikai – raktas į ateitį, ir todėl tarybinė švietimo sistema visais būdais bando prievarta vaikus iš tėvų atimti, riboti motinystės ar tėvystės teises. Valdžios visada nori apimti visą gyvenimą, sukoncentruoti jėgą ir galią.

Kiek ir kaip mokytojo uždavinys siejasi su šeimos uždaviniu vaikus dorai auklėti? Kiek tėvai įtraukti (čia ir ten) į mokyklą ar ryšius su mokytojais? Ieškant atsakymo, norint Lietuvos tikinčiųjų padėtį palyginti su mūsų aplinka, galima atsiminti, kad tarybinėje santvarkoje mokytojo vaidmuo kitoks, platesnis, tikriausia labiau panašus į tradicinį mokytoją Lituvoje Nepriklausomybės laikais, kai mokytojo uždavinys nepasibaigdavo su skambučiu ar už mokyklos durų.

Tautybė ir tikėjimas

Religijos ir tautiškumo ryšį aptarti reikėtų atskiros studijos. Būtų labai įdomu pažvelgti į tradicines lietuviškas vertybes nuo senovės tikybos laikų, tų vertybių ir krikščioniškumo susipynimą į kone vieną pasaulėžiūrą. Ir palyginti lietuvių tautą su kitom krikščioniškom tautom, pavyzdžiui, Lenkija, kuri šioje srityje turi 500 metų daugiau patirties.

Kronikai rūpi Lietuvos praeitis ir pagarba istorijai, etnografiniai darbai, papročiai, dainos, muzika, menas.

Ir Kronika, ir Aušra (1/31) teigia, kad nutautinimas ir subedievinimas vienas ir tas pats, kad sąmoningi ir susipratę lietuviai tikintieji nenutautės. Dorovė priklauso nuo tautinių vertybių ir gyvybės. Vyskupas Valančius savyje išgyveno ir Bažnyčios, ir tautos reikalus.

Kronikos teiginį patvirtina JAV sociologai, teigdami, kad etninėse šio krašto bendruomenėse savo tautiškumą stipriausiai išlaiko religingi asmenys. Todėl ir suprantamas visos Kronikos pavadinimas, išreiškiąs vietinės Bažnyčios supratimą.

Išeivijoje tautinės bendruomenės veikla labai susieta su religinių bendruomenių gyvenimu. Peržiūrėję keliasdešimties metų pamokslus lietuviškose parapijose, galėtume klausti, kaip mūsų dvasininkai savo religinį ir teologinį pasiruošimą ir uždavinį įvykdė. Prieš keletą metų gan daug kas klausė arba sakė: „Kai einu į bažnyčią, noriu išgirsti apie Dievą“. Šiandieną turinio ir dėmesio atžvilgiu pamokslai labiau religiniai ir mažiau visuomeniški.

Pogrindžio spauda apie Lietuvą rašo: „Tiesiog stebuklinga, kad lietuvių tauta taip stipriai tiki“ (5/507). „Kol matome bažnyčios bokštus, Lietuva dar gyva“ (2/142).

Pabaiga

Šio straipsnio tikslas buvo apmąstyti Kronikos teologinį turinį. Apie jį pagalvoti padėjo pratimų lapeliai arba užrašai.

Antrasis straipsnio tikslas – suteikti kelias teologines apybraižas. Matėme, kad Lietuvoje Bažnyčios modelis yra vietinis, bet susietas su Roma, gyvas misijine dvasia, kenčiantis ir dalinai pogrindinis. Labai svarbus sakramentų šventimas. Valdžiai apribojus kunigų veiklą, pasauliečių atsakomybė ir dalyvavimas išplitęs. Dvasiniame gyvenime ryškus dėmesys maldai ir asmeniniam ryšiui su Kristumi. Dorovėje ryškus atlaidumas priešams ir nepaprastai išvystytas žmogaus sąžinės tos vietos, kur žmogus išgirsta Dievo valią sau gyvenimiškas supratimas.

Trečiasis tikslas buvo klausti klausimus, kurie mūsų mintyse susietų išeivijos religinį pergyvenimą su Lietuvos tikinčiųjų dvasiniu pasauliu. Tarp tų klausimų buvo: Kokie yra mūsų vietinės bažnyčios svarbiausi uždaviniai? Kaip su atsinaujinimu siejasi tikinčiojo asmeninis bendravimas su Kristaus asmenimi? Kaip įgyvendinti tikinčiojo įgimtą teisę dalyvauti Bažnyčiai vadovavime? Kiek ryškus tarp atlaidumas priešams? Kada persvarstėme savo pažiūras į kitas tautas? Kas aišku ir dar neaišku apie sąžinės laisvę Bažnyčioje? Kokios dorybės mūsų aplinkoje reikalingiausios? Kaip vaikai ir suaugusieji religiškai lavinami? Šie klausimai kaip tik tinka lietuviškųjų parapijų metams.

Pradžioje buvo pasakyta, kad šiai temai reikėjo teologo. Ruošdamas pokalbį, žmogus jauti nepaprastą pagarbą tiems, kurių vardų net nedrįsti paminėti – Lietuvos kankinių ir išpažinėjų.

Čia nurodyti skaičiai – vienetai – Kronikos tomai lietuvių kalba; antrasis skaičius – puslapis).

„Ateitis“, 1983 m., Nr. 5

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *