„Litearatūra ir menas“
2017-09-01 nr. 3627

Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

Lietuviškas Holivudas 1944–1990 m.

Sovietmečio amnezija neleidžia susitaikyti su faktu, kad kitos lietuviško kino klasikos nebus, todėl reikia tenkintis ta, kokia buvo. (Iš pokalbio vieno kino festivalio kuluaruose.)

Unikalūs dokumentiniai kadrai

„1944 m. lapkritį išvykau į Maskvą montuoti pirmojo lietuviškojo kino žurnalo juostos. Filmas vadinosi „Išlaisvintoji žemė“ – tai buvo dabartinio kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ pirmtakas“, – 1959 m. išleidus jubiliejinį 500-ąjį numerį pareiškė L. Maculevičius1 – vienas iš lietuviškos dokumentalistikos patriarchų, kartu su V. Starošu sukūręs apie 1000 kino žurnalų.

Patriarchas nutylėjo, kad tiesioginė „Tarybų Lietuvos“ (2 pav.) pirmtakė buvo koncesininko Jurgio Linarto bend­rovės „Mūsų Lietuva“ 1935 m. pradėta kurti „Lietuvos kronika“, kurią savo ruožtu galime kildinti iš operatoriaus Igorio Goršteino 1927 m. nufilmuotos dokumentinės juostos „Iš pono Respub­likos Prezidento kelionės po Lietuvą“. Tarpukario ir pokario kino kronikos itin panašios politiškai angažuotu, t. y. propagandiniu, stiliumi. Patetiškos propagandos dozė „Tarybų Lietuvos“ žurnale smarkiai sumažėjo 8–9 dešimtmečiais. Su nauja jėga politinės aspiracijos prasiveržė 1989-aisiais, kai „Tarybų Lietuva“ vėl pasivadino „Lietuvos kronika“.

Nemažai pokario kronikų šiandien galime peržiūrėti neišeidami iš namų (www.e-kinas.lt). Žinoma, dabarties žmogui jų peržiūra gali virsti tikra kankyne, ypač dėl įkyraus diktoriaus balso, todėl garsą patartina sumažinti arba visai išjungti. Scenarijaus ir režisūros sprendimai irgi dažnai erzina: „Informacija apie įvykius ir svarbiausius naujo gyvenimo faktus nustelbdavo domėjimąsi žmogumi – svarbiausiu tų įvykių dalyviu. Beveik kiekviename žurnalo numeryje kartojosi vienas į kitą panašūs statybų vaizdai, politinių ir kultūrinių įvykių siužetai, dienos naujienos.“2 Vis dėlto miestų tyrinėtojams „Tarybų Lietuvos“ žurnalas ir dokumentiniai filmai be galo įdomūs dėl unikalių kadrų, kuriuose užfiksuota to meto urbanistinė aplinka, įvykiai ir žmonių gyvenimas.

Štai 1945 m. vasarį nežinomo operatoriaus nufilmuota begarsė 14 min. truk­mės juosta „Generolo I. Černiachovskio laidotuvės“ parodo, kaip neatpažįstamai šiandien pasikeitė V. Kudirkos aikštės aplinka, ir išsklaido mitą apie didžiules prieš mėnesį geležinkelio stotyje įvykusios traukinių katastrofos pasekmes – juostoje matome sveiką perono stoginę ir XIX a. įrengtas raižytas jos kolonas.

1947-ųjų rudenį kino teatruose demonstruotame pirmajame pilnametražiame rež. N. Solovjovo dokumentiniame filme „Tarybų Lietuva“ (1 pav.) bene 5 minutes vilniečiai galėjo stebėti centrines miesto gatves, autobusus ir save pačius, filme užfiksuoti ir pirmosios pokario dainų šventės vaizdai.

1951 m. L. Maculevičiaus režisuotame „Tarybų Lietuvos“ žurnale Nr. 14 matome, kaip tada atrodė Kalnų parko ir „Žalgirio“ stadionai bei jų tribūnos, kokį vilniečių susidomėjimą sukėlė estafetinis bėgimas miesto gatvėmis.

O skaniai pasijuokti galime iš 1967 m. V. Starošo dokumentinio filmo „Tokių nereikia“ („Tarybų Lietuva“, 1967 m. Nr. 30, 31), kuriame ironiškai vaizduojami iš provincijos atvykę naujieji vilniečiai, po daugiabučių balkonais sodinę morkas ir ridikėlius.

Koks pokario filmas buvo pirmas lietuviškas?

3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio sandūroje Kaune sukurti keli nebylūs vaidybiniai filmai: „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (rež. J. Linartas, 1928 m.), „Onytė ir Jonelis“ (rež. J. Linartas ir V. Sipaitis, 1931 m.). Deja, pirmasis buvo uždraustas rodyti žiūrovams kaip nepavykęs, o vienintelė antrojo kopija dingo per karą, liko tik kelios nuotraukos ir padriki aktorių prisiminimai3.

Tad į klausimą, koks pirmasis lietuviškas filmas, pokario spauda atsakydavo nė nemirktelėjusi: tai „Marytė“ (3a pav.) – Lietuvoje filmuotas ir lietuvių kalba čia rodytas filmas apie lietuvių partizanę Marytę Melnikaitę4. O kad jis būtų dar lietuviškesnis, filmą anonsavusioje skrajutėje įrašyta sulietuvinta pagrindinio vaidmens atlikėjos Tatjanos Lenikovos pavardė – T. Lenikovaitė5.

Šia nuostata suabejota po dešimtmečio, kai ėmė rastis filmų, kurių pagrindiniai kūrėjai buvo etniniai lietuviai. Kadangi pabrėžti etniškumą buvo nepriimta, apie 1953–1957 m. filmus (3b–f pav.) svarstyta gana miglotai: „Pirmieji lietuviški meniniai filmai – „Marytė“, „Aušra prie Nemuno“, „Tiltas“ – buvo pastatyti „Mosfilmo“ ir „Lenfilmo“ kino studijose, broliškai padedant, talkininkaujant rusų kino meno meistrams. Vėlesni filmai – „Ignotas grįžo namo“, kino novelė „Skenduolis“, „Kol nevėlu“ – jau pagaminti savarankiškai, tiesa, padedant broliškų respublikų kinematografijos darbuotojams.“6

Taigi etninį kriterijų atitiko vertinimas, ar jis sukurtas savarankiškai, ar ne. Visiškai savarankišku pripažintas 1957-ųjų filmas vaikams „Žydrasis horizontas“ (3g pav.). Jo kūrėjų sąraše –­ vien tik jauni debiutantai, ne vienas jų vėliau tapo žinomu kinematografo meistru7. Po 1990-ųjų šis filmas pavadintas pirmuoju etniškai grynu filmu: „1957 m. režisūrą Mask­voje baigęs Vytautas Mikalauskas subūrė lietuvišką kolektyvą ir LKS sukūrė pirmąjį lietuvių pokario vaidybinį filmą „Žydrasis horizontas“.“8

Kuris iš šio septyneto vertas šiuolaikinio žiūrovo dėmesio? Turbūt nė vienas. Visi jie seniai sukritikuoti už kinematografinius štampus, naivumą, tiesmukumą, dramos ir konflikto stoką. Tarkime, filmą „Kol nevėlu“, kurį V. Žalakevičius kūrė kartu su atklydėliu režisieriumi iš Mask­vos, už primityvų scenarijų ir neišmoningą humorą į šuns dienas išdėjo kritikas S. Macaitis, atradęs tik vieną dėmesio vertą dalyką – sodrų Petronėlės vaidmenį9.

Taigi pirmieji vaidybiniai pokario filmai šiandien įdomūs tik kaip kino istorijos reliktai. Pavyzdžiui, „Tilte“ pirmą kartą panaudotos „kombinuoto filmavimo“ (specialiųjų efektų) scenos. Kauno „Dailės“ kombinato meistrai padirbino mažą Prienų tilto per Nemuną modelį (3c pav.), dar mažesnes bažnyčias bei namus ir miniatiūrinius Liuftvafės lėktuvus, kurie „bombardavo“ kartoninius maketus10.

Filmai, virtę klasika

Nauja epocha lietuviškajame Holivude prasidėjo 1959-aisiais užbaigus tris vaidybinius filmus: „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. V. Žalakevičius), „Julius Janonis“ (rež. B. Bratkauskas, J. Dabašinskas) ir „Kalakutai“ (rež. V. Mikalauskas). Visus juos nufilmavo jauni, kinematografijos mokslus Maskvoje neseniai baigę lietuvių režisieriai, kurių kūrybinė branda sutapo ir su politiniu atšilimu, ir su festivalių proveržiu, ir su pasaulinio kino permainomis, vėliau pavadintomis naująja banga.

Titaniškos jų pastangos atvaizduotos draugiškame šarže: Lietuvos kino studijos direktorius J. Lozoraitis, scenaristai V. Rimkevičius, J. Požėra, A. Jonynas, režisieriai V. Žalakevičius ir A. Žebriūnas tempia į kalną užklimpusį sunkvežimį su užrašu „Lietuvos kino studija“ ant durų. Šaržas palydėtas prierašu „Gyvieji didvyriai – tai iš tiesų tie, kas iš peties ir iš širdies stengiasi pakelti mūsų jaunąją kinematografiją“ (4 pav.).

TSRS filmai tuo metu ėmė pelnyti pačius garbingiausius kino apdovanojimus: M. Kalatozovo „Skrenda gervės“ 1958 m. nuskynė Kanų auksinę palmės šakelę, o A. Tarkovskio „Ivano vaikystė“ po ketverių metų gavo „Auksinį liūtą“ Venecijoje. Festivalių banga kilo ir pačioje TSRS: 1958 m. startavo TSRS sąjunginis kino festivalis, po metų – Maskvos tarptautinis ir TSRS vakarų zonos regioninis, pavadintas Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivaliu. Pastarasis paeiliui rengtas Vilniuje, Rygoje, Taline ir Minske, vėliau prie jų prijungtas ir Kišiniovas.

Pirmaisiais festivalių laurais pasidabino „Adomas nori būti žmogumi“ (5a pav.), Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje 1959 m. apdovanotas „Didžiojo gintaro“ prizu, ir trijų režisierių sukurtas novelių filmas „Gyvieji didvyriai“, 1960 m. Karlovi Varuose pelnęs net tris prizus.

Apdovanojimų per festivalius statistika tokia. 1947–1990 m. LKS pastatė 128 vaidybinius filmus, įskaitant ir pirmuosius 6, kuriuos statyti padėjo „Mosfilmo“ ir „Lenfilmo“ studijos. 36 iš jų pelnė apdovanojimus, kai kurie net po 5, įvairiuose festivaliuose, daugiausia TSRS sąjunginiame bei Pabaltijo ir Baltarusijos vietiniame11. 3 – minėti „Gyvieji didvyriai“, V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (5b pav.) ir „Tas saldus žodis – laisvė!“ – sulaukė pripažinimo socialistiniuose Karlovi Varų ir Maskvos festivaliuose, o 6 – tarptautiniuose Vakarų šalių festivaliuose.

A. Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ 1965 m. pelnė „Sidabrinių burių“ prizą Lokarne – „už lyrizmą, jausmų tyrumą ir puikų gamtos pavaizdavimą“12, o po metų – Didįjį prizą tarptautiniame jaunimo filmų festivalyje Kanuose. 1974 m. „Tas saldus žodis – laisvė!“ įvertintas prizais Roterdamo ir Antverpeno festivaliuose. Po metų „Jausmų“ (5e pav.) režisieriams įteiktas specialus prizas San Reme. A. Grikevičiaus „Faktas“ (5g pav.) 1981 m. sulaukė Kanų prizo už geriausią antraplanį moters vaidmenį. 1987-aisiais ir 1990 m. San Remo ir Miuncheno festivalių prizais apdovanoti A. Puipos „Amžinoji šviesa“ ir „Bilietas iki Tadž Machalo“.

Jau nuo 8 dešimtmečio pradžios išryškėjo skirtis tarp intelektualių ir pramogai skirtų filmų, šiandien įgavusių art-house ir popso konotacijas. Pirmieji skynė prizus festivaliuose, o antrieji rinko žiūrovų simpatijas kino teatrų ir televizijos ekranuose. Kas nežino B. Babkausko „Tado Blindos“ (1972), iš vaidybinio filmo tapusio pirmuoju televiziniu lietuvišku serialu? Prie popsopriskirtina ir daugybė lietuviškų detektyvų, vesternų, nuotykinių ir muzikinių filmų: R. Vabalo „Smokas ir Mažylis“ (1975), A. Žeb­riūno „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), A. Puipos „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1978), B. Bratkausko „Dičiaus karjera“ (1980), M. Giedrio „Amerikoniškoji tragedija“ (1981), A. Pozdniakovo „Kažkas atsitiko“ (1986) ir pan.

Šių filmų žiūrovai tada buvo skaičiuojami dešimtimis milijonų. J. Gricius užsimena, kad 1964 m. filmas laikytas pavykusiu tik tais atvejais, jei per metus jį pažiūrėdavo 17 mln. žmonių13. Kad šie skaičiai ne iš piršto laužti, liudija „Lietuvių filmų centras“, primenantis, kad M. Giedrio „Herkų Mantą“ 1974 m. pasižiūrėjo 16,2 mln. žiūrovų. O 1981 m. brošiūroje „Rodo Lietuvos kino studija“ pažymėta: „LKS per metus išleidžia 5 vaidybinius, apie 40 dokumentinių filmų, 36 kino žurnalus, dubliuoja 45 vaidybinius, trumpamet­ražius, žemės ūkio ir multiplikacinius filmus. Visoje Tarybų Sąjungoje per metus lietuviškus filmus žiūri 45–50 milijonų žmonių. Lietuviškos vaidybinės kino juostos buvo nupirktos daugiau nei šimto pasaulio šalių.“14

Iš 128 vaidybinių filmų daugelis šian­dien jau pamiršti. Kas prisimena A. Žeb­riūno „Kanonadą“ (1961), V. Žalakevičiaus „Visą teisybę apie Kolumbą“ (1970), R. Vabalo „Mainus“ (1977), A. Puipos „Elektroninę senelę“ (1985)? Tik pastaraisiais metais susizgribta rūpintis kino paveldo išsaugojimu ateities kartoms. Iš Rusijos įsigyta keliasdešimt lietuvių režisierių filmų kopijų, nors jų originalai lieka dūlėti kino saugyklose Maskvoje.

Skylėta istorinė atmintis lopoma tik vienkartinėmis akcijomis. 1997 m. kovą per surengtą kino forumą „Dešimt“ režisieriai, kino kritikai ir žurnalistai išrinko geriausių visų laikų lietuviškų vaidybinių filmų dešimtuką15. Į jį pateko: 1. A. Grikevičiaus ir A. Dausos „Jausmai“ (1968), 2. A. Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika“ (1963), 3. A. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), 4. A. Puipos „Amžinoji šviesa“ (1987), 5. R. Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969), 6. A. Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), 7. M. Giedrio „Herkus Mantas“ (1972), 8. R. Vabalo „Laiptai į dangų“ (1966), 9. R. Verbos „Šimtamečių godos“ (1969), 10. A. Žebriūno „Riešutų duona“ (1977). Kai kurių jų afišos pavaizduotos 5 pav.

Kinematografinės paralelės

Atrodytų, 1944–1990 m. laikotarpio kinas jau tapo naftalinine, niekada negrįšiančia praeitimi. Tačiau ją savotiškai aktualizuoja naujieji lietuviški filmai, kurių kūrėjai nuolat lipa ant to paties, pusę amžiaus gulėjusio plakatinio, trafaretinio ir propagandinio kino grėblio.

J. Vaitkaus „Vienui vieni“ 2004-aisiais tapo viena lankomiausių lietuviškų juostų per visus atkurtos nepriklausomybės laikus – tais metais ją matė apie 23 tūkst. žiūrovų16. Tačiau kino kritikai – V. Jauniškis, S. Macaitis – ją vieningai pavadino ne savarankišku filmu, o atsaku prieš 40 metų sukurtai V. Žalakevičiaus juostai: „Tai tiesiog replika ankstesniems filmams, ypač tam pačiam „Niekas nenorėjo mirti“. Personažų tipai – taip pat tarsi iš tų laikų kino, iš 6–7 dešimtmečio.“17 O Ž. Pipinytė buvo negailestinga: „Po ekraną blaškosi sąlygiškos figūros, pateikiamos taip „apibend­rintai“, t. y. be jokių psichologinių motyvų, užuominų į realias aplinkybes, kad „Vienui vieni“ atrodo tarsi filmas-plakatas. (…) Apskritai kiek­vienas filmo herojus yra piešiamas viena spalva. Partizanai – visi šviesūs, naivūs ir pasiaukojantys, išdavikai – drebančios menkystos, represinių struktūrų atstovai – degradavę niekšai. (…) Personažų ir jų veiksmų supaprastinimas itin kenkia filmui ir pripildo jį nesunkiai atpažįstamų dar sovietinės propagandos klišių.“18

2017 m. pasirodžiusi „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. A. Ulvydas, scen. aut. J. Banys) veidrodiškai atspindėjo daugelį prieš 70 metų sukurto kito filmo blogybių: „Vasario 16-ąją ekranuose pasirodžiusi „Emilija iš Laisvės alėjos“ atgaivina sovietinę „tradiciją“ kurti propagandinius filmus šlovingoms istorijos datoms. Gal todėl Emilija taip primena kitą mergaitę spindinčiomis akimis, kuri deklamuoja Adomo Mickevičiaus eiles apie laisvę, puošiasi tautiniais rūbais ir aukojasi už laisvą Lietuvą – Veros Strojevos filmo „Marytė“ (1947) veikėją. Panašiai kaip ir filmą apie sovietų partizanę Marytę Melnikaitę sukūrusi Strojeva, Banys manipuliuoja realių žmonių (Jono Jurašo, Kosto Kubilinsko ir kitų) biografijos faktais.“19


1 „Lietuvos kino studijoje“, Vakarinės naujienos, 1959-02-10, Nr. 34 (321), p. 2.
2 Marijana Malcienė. „Lietuvos kino istorijos apybraiža“. – V.: „Mintis“, 1974, p. 25–26.
3 V. Lietuvaitytės atsiminimai apie filmą „Onytė ir Jonelis“, 1968 m. vasaris, LLMA, f. 274, ap. 1, b. 47, l. 1–15.
4 „Pirmasis lietuviškas kino filmas „Marytė“, Komjaunimo tiesa, 1947-05-1 8, Nr. 58 (548), p. 4.
5 „Marytė“: meninis filmas“. – Maskva: Vyriausiosios filmų tiekimo valdybos leidinys, 1947.
6 „Ramioje Neries pakrantėje“, Tiesa, 1959-07-09, Nr. 158 (4895), p. 2.
7 V. Mikalauskas. „Naujos eilutės kino metraštyje“, Vakarinės naujienos, 1968-01-25, Nr. 21 (3074), p. 2.
8 Živilė Pilipavičienė, Regina Jackūnaitė, Živilė Ambrasaitė. „Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“, Literatūra ir menas, 2011-05-12, Nr. 3331, p. 6.
9 Saulius Macaitis. „Kol nevėlu“, Šiaurės Atėnai, 2003-12-27, Nr. 682, p. 7.
10 J. Chlivickas. „Dėmesio, filmuojam!“, Tiesa, 1956-08-31, Nr. 204 (4113), p. 2.
11 Vaidybinių 1941–1990 m. filmų archyvas. Lietuvių filmų centras. www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList
12 „Lietuviškam filmui – Lokarno festivalio prizas“, Tiesa, 1965-08-03, Nr. 160 (6839), p. 1.
13 Jonas Gricius. „Prisiminimai“. – V.: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 163.
14 „Rodo Lietuvos kino studija“. – V., 1981, p. 30.
15 Kino forumo „Dešimt“ atgarsiai. LRT, 1997-04-19. www.lrt.lt/mediateka/irasas/2567
16 Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė. „Kinematografinės atminties remediacijos, jų recepcija ir sklaida visuomenėje“, Logos, 2017 m. sausis–kovas, Nr. 90, p. 42–43.
17 Vaidas Jauniškis. Niekas nenorėjo liautis, 2003-07-08, TV3 [žiūrėta 2017-07-23] Prieiga per internetą: www.tv3.lt/naujiena/285112/vaido-jauniskio-kulturos-metro-niekas-nenorejo-liautis
18 Živilė Pipinytė. „Neperžengti barjerai“, 7 meno dienos, 2004-02-27, Nr. 603, p. 6.
19 Živilė Pipinytė. „Plakatas tautos šventei”, 7 meno dienos, 2017-03-03, Nr. 9 (1203), p. 5.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *