„Alfa Run“ – viskas kaip gyvenime

Pastaruoju metu sveikas gyvenimo būdas tapo savotiška mada, o žmonės vis dažniau laisvalaikį ima leisti aktyviai: važinėja dviračiais, bėgioja, keliauja. Populiarėja ir didelius entuziastų būrius surenkančios varžybos. „Alfa Run“ – vienos tokių, tačiau kartu ir visiškai kitokios. Čia nėra pralaimėtojų, nes kiekvienas, kirtęs finišo liniją, jau padarė nepaprastai daug – išdrįso mesti sau iššūkį ir ištiesti pagalbos ranką šalia esančiam.

Rugsėjo 23 d. Pamaraziuose vyks jau trečiasis „Alfa Run“ bėgimas. Apie šį 10 km komandinį iššūkį, jo misiją ir pamokas pasakoja Priklausomybės ligų centro „Alfa“ vadovas, varžybų „Alfa Run“ iniciatorius Vladislavas Pocius.

Papasakokite, kaip gimė „Alfa Run“ sumanymas.

Prieš šešiolika metų gyvenau priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje „Sugrįžimai“. Iš to laiko man ypatingai įsiminė įvairių Lietuvoje gyvuojančių priklausomų asmenų bendruomenių susitikimai, kurių metu mes aktyviai leisdavome laiką žaisdami tinklinį, krepšinį ar futbolą. Tai buvo gražus draugystės, vienas kito palaikymo ir vienybės pavyzdys. Pradėjęs gyventi savarankiškai, nuolatos prisimindavau šią bendruomeninę patirtį, kupiną kuo geriausių emocijų ir naujų pažinčių.

Kilus pirmajai minčiai apie bėgimo varžybas, galvojau orientuotis išimtinai į reabilitacijos bendruomenes. Maniau, kad tai būtų puikus šitokių centrų prisistatymas visuomenei, savo veiklos, darbų parodymas. Kažkam gal tai taptų ir pirmu žingsniu į gyvenimo keitimą.

O paskui pamaniau: kodėl žiūrėti taip siaurai, juk galima šias varžybas daryti visiems, padovanoti šventę žmonėms, kurie tik ryžtųsi šitokiam savęs išbandymui. Juk kiekvienas mūsų savo kelyje susiduriame su sunkumais ir kaskart mums prireikia pagalbos arba mes patys tampame pagalba kitiems. Tuo tarpu, jei liekame su savo problemomis vieni ir mums nepavyksta įveikti baimės, palaipsniui gali atsirasti ir įvairių, dažnai labai skaudžių, pasekmių: priklausomybės, savižudybės ir kt. Turbūt viena didžiausių „Alfa Run“ praktinių pamokų ir yra ta, kad savo bėdoje mes niekada nesame vieni.

Šios varžybos išskirtinės ir tuo, kad turi labai aiškią socialinę misiją: surinktos lėšos skiriamos reabilitacijos centro „Alfa“ veiklai ir išlaikymui.

Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje pamačiau, kad čia yra labai opi priklausomybių problema. Kadangi Lietuvoje ir pats keletą metų dirbau reabilitacijos bendruomenėje, pagalvojau, kad mano patirtis galėtų būti kažkam naudinga. Taip įkūrėme dienos centrą, kuris pamažu peraugo į reabilitacijos bendruomenę.

Kol žmogus nesusiduri su priklausomybių ligomis, gali atrodyti, kad ši problema išvis neegzistuoja arba yra tokia nežymi, kad dėl jos neverta sukti galvos. Bet jau darbuojantis Didžiojoje Britanijoje, į mane pagalbos kreipėsi ne tik Anglijos lietuviai ar latviai, bet ir žmonės, gyvenantys Lietuvoje, ir aš juos siųsdavau į įvairias Lietuvos bendruomenes, kurių kontaktus turėjau.

Tačiau dažnai nutikdavo taip, kad vienus priimdavo, o kitų – dėl pačių įvairiausių priežasčių – ne. Ir jie vėl kreipdavosi į mane, o aš jau neturėdavau, ką jiems pasiūlyti. Taip kilo mintis, jog reikia naujos bendruomenės Lietuvoje, nes taip žymiai paprasčiau ir operatyviau galėčiau suteikti žmonėms pagalbą. Tad prieš ketverius metus, šalia jau gyvavusios bendruomenės Didžiojoje Britanijoje, įsteigėme savo namus netoli Marijampolės. Net 90 proc. šio centro gyventojų yra lietuviai, atvykę iš Didžiosios Britanijos. Šiandien mes turime galimybę integraciją vykdyti tiek Lietuvoje, tiek ir Anglijoje. Tokiu būdu pavyko sukurti unikalų tarptautinį reabilitacijos ir integracijos tiltą.

Keletą metų Marijampolės bendruomenę išlaikiau savo lėšomis, vildamasis, kad mums pavyks gauti ES fondų paramą. Tačiau į šį traukinuką nespėjome, tad ėmėme ieškoti kitų finansavimo galimybių. Svarstėme auginti kiaules, vištas ar kitokią gyvastį, tačiau ilgainiui šiuos variantus atmetėme. Mums norėjosi išbandyti kažką naujo, sukurti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo. Štai taip ir gimė mintis surengti varžybas – komandinį bėgimą su kliūtimis laisvą visiems žmonėms.

Šiandien labai populiaru tapo savo laisvalaikį leisti aktyviai. Ar „Alfa Run“ taip pat bando neatsilikti nuo šių tendencijų?

Be abejo, vienas mūsų tikslų – suteikti žmonėms galimybę turiningai, aktyviai ir nepamirštamai praleisti laisvalaikį. Kita vertus, ši iniciatyva turi ir kur kas gilesnę prasmę. Tai nėra varžybos dėl prizinių vietų. Čia ne tiek svarbu nubėgti kuo greičiau, aplenkti visus varžovus. Mes kviečiame varžytis su savimi pačiu, įveikti savo ribas, išgyventi skirtingas emocijas.

Maža to, tai yra ne pavienis, o komandinis bėgimas. „Alfa Run“ nėra varžybos įprasta, sportine reikšme. Tai nuotykių kupina kelionė, kurioje laukia įvairūs iššūkiai. Visas bėgimo trasoje iškylančias kliūtis tenka įveikti ne po vieną, bet kartu su savo komandos nariais. Tai prasminga ir labai gyvenimiška patirtis: kartu mes galime įveikti net ir didžiausius sunkumus. Šiame bėgime – jauni ir seni, moterys ir vyrai, sportininkai ir mažiau aktyvūs žmonės – visi yra lygūs, visi yra nugalėtojai. Pergalę lemia ištiesta pagalbos ranka ir bičiulystė.

Pabrėžiate, kad šis bėgimas nėra tiesiog varžybos, bet, visų pirma, akistata su savimi pačiu, išgyvenant skirtingus potyrius, kuriuos įkvepia labai įdomios ir netikėtos kliūtys.

Šiandien labai svarbu suteikti žmogui galimybę išeiti iš įprastų kasdienybės ribų, palikti komforto zoną ir surizikuoti nerti į nuotykį, išbandymą, potyrį. Neabejotinai, tam reikia pastangos ir noro. Tačiau tai atsiperka su kaupu. Mūsų siūlomos kliūtys išties yra nekasdienės. Tai galimybė dešimtyje kilometrų patirti labai plačią skirtingų fizinių patirčių skalę: ledinį vandenį, kuriuo reikia plaukti, purvo kelią, taip pat dalyviams tenka įveikti dūmų ir net elektros trasas, pralįsti pro riaumojantį tanką, lipti į sienas, bėgti upeliu ir t.t.

Galvodami apie kiekvieną atskirą kliūtį, mes, visų pirma, galvojame ne apie tai, kaip ją reikės įveikti, bet kokią emociją ji sukels. Juk svarbiausia, ką žmogus atsimena, tai yra emocija. Gal todėl šiame bėgime sklando ypatingai geros, teigiamos emocijos: visi dalyviai šypsosi ir krykštauja kaip vaikai, patirdami tai, ko iki tol gal niekada nebuvo išgyvenę.

Man nepaprastai įsiminė vieno bėgimo dalyvio komentaras: jokioje kitoje trasoje aš nebuvau matęs tiek daug žmonių, kurie būtų tokie laimingi. Laimingi, nors mes jiems bandėme sukurti ir ne pačias maloniausiais sąlygas. Vadinasi, laimei reikia kažko kito…

„Čia nėra jokio plano B“ – taip skamba šio bėgimo šūkis. Ką tai reiškia Jums pačiam?

Jei jau apsisprendei eiti, eik į priekį, įveikdamas visas kliūtis, kurios pasitaiko tavo kelyje. Nedvejok. Ateik ir įveik. Šios varžybos yra netikėtos kaip ir pats gyvenimas. Startavęs žmogus nežino, kokios kliūtys jo laukia. Puskilometris gražia žalia pieva ir staiga – kalnas. Ką daryti? Apsisukti ir grįžti? Gultis ant žemės ir numirti? Pulti ant kelių ir raudoti? Žinoma, galima ir taip, tačiau galiausiai taip ir liksi pradinėje starto pozicijoje.

Baimėms ir abejonėms čia ne vieta. Tad belieka veikti: sukaupti drąsą, pasikliauti savo protu, intuicija bei kitų pagalba ir padaryti tai. Manau, kad tai yra vienintelis vertas eiti kelias. Įveikti kliūtis, nes tik taip mes augame.

Rengiant „Alfa Run“, turbūt irgi netrūksta kliūčių bei iššūkių. Įdomu, ką Jums pačiam davė ši patirtis?

Išties, nežinau, kam yra didesnis iššūkis: ar varžybų dalyviams, ar mums, jų organizatoriams. Dalyviams tenka įveikti 10 km atstumą per pusdienį, tuo tarpu rengėjų komandos darbą palyginčiau su maratonu, kuris trunka nuo vienų varžybų iki kitų.

Aš žinau, kiek man prireikė pastangų išlipti iš priklausomybės duobės. Žinau, kiek iššūkių, bemiegių naktų teko išgyventi kuriant bendruomenes Didžiojoje Britanijoje ir Marijampolėje. Žinau ir kiekvieno mūsų projekto kainą bei vertę. Tad gyvenime – kaip „Alfa Run“ – kasdien susiduriame su naujais iššūkiais, kuriuos įveikti esame pajėgūs ne pavieniui, o tik drauge su kitais.

Visai šiai veiklai mane įkvepia ne tik darbo bendruomenėje patirtis, matant pozityvius žmonių pokyčius, tačiau ir pačių varžybų dalyvių džiaugsmas ir entuziazmas mesti sau iššūkį ir su bičiuliais dalyvauti kliūčių ir gerų emocijų ruože. Juk „Alfa Run“ ir yra gyvenimas, o gyvenimas – „Alfa Run“.

„Nugalėtojais tampamame ne po vieną, o drauge su kitais“

Kunigas Kęstutis Dvareckas, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas

„Alfa Run“ bėgime dalyvavau du kartus. Kadangi pats nesu iš sportuojančių žmonių, pirmą kartą mane itin gąsdino 10 km atstumas: kaip įveiksiu, ar nebus per sunku, ar neteks gėdingai grįžti atgal ir t.t. Tačiau nepaisydamas šių dvejonių, ryžausi avantiūrai grynai iš noro palaikyti organizatorius bei šią kilnią jų idėją.

Nė vienas iš mūsų komandos nežinojo, kas mūsų laukia, bet kai pamatėme trasos pradžią, draugiškai sutarėme, kad per prievartą nesikankinsime, o įveiksime tiek, kiek leis jėgos. Prie kiekvienos kliūties sustodavome kaip prie paskutinės, neįveikiamos, tačiau didžiai mūsų nuostabai, galiausiai įveikėme visą trasą ir tai suteikė be galo daug džiaugsmo bei pasididžiavimo tiek savimi pačiu, tiek vienas kitu.

Šiame bėgime buvo vos kelios kliūtys, kurias galėjai įveikti pasikliaudamas vien savo jėgomis. Tuo tarpu didžiajai daliai kliūčių reikėjo pagalbos: teko pasikliauti kito žmogaus pagalba arba padėti kitam. Žinoma, teoriškai šią tiesą žinojau jau seniai, bet šios netradicinės varžybos suteikė galimybę tai išgyventi žaidimo forma. Ir tapo nepamirštama tiek asmenine, tiek komandine patirtimi.

„Alfa Run“ – tai į 10 km suspausta labai simbolinė viso žmogaus gyvenimo schema. Saulėtą, jaukią ir labai malonią atkarpą keičia duobės, purvas ir nemalonūs potyriai. Jei įpulsi į tą duobę ir įsisprausi į kampą, taip ir liksi tūnoti tamsoje vienas. Tačiau jei išdrįsi šauktis pagalbos ir išsikapanosi kito padedamas, kurį laiką ir vėl galėsi patirti malonumą eiti lengvai ir ramiai. Iki kito karto…

Yra ir dar vienas, ypatingai svarbus, šio bėgimo niuansas. Šiandien vis girdime skalambijant: „Būk pirmas!“, „Nugalėk kitus!“, „Lipk per galvas!“

„Alfa Run“ siūlo kitokias taisykles. Nugalėtojais tampamame ne po vieną, o drauge su kitais. Mes visi esame šio bėgimo dalyviai – ne konkurentai vienas kitam, bet rėmėjai ir draugai. Gal šitoks ir yra kelias į laimę.