Atsikėliau vieną rytą ir supratau, kad mano dievas neturi atminties. Matyt, jis tiesiog pamiršo, kad sekmadieniais reikia ilsėtis ir persidirbo, o persidirbęs visai nukvako. Nusiskuto savo barzdą taip, kad angelai jo nepažino ir išsiskraidė tarsi parke pabaidyti balandžiai.

Dievas ėmė nebeskirti, kas yra šviesa ir tamsa, vyras ir moteris, vanduo ir sausuma, tad visi geri darbai virto blogais, o blogi – gerais, naktis susimaišė su diena, meilė su mėlynėmis ant kūno, grožis – su ištvirkimu, draugystė – su like‘ų kiekiu internete.

Jis pamiršo savo dešimt įsakymų, ir dėl to vieną bausdavo širdies smūgiu už pelų vagystę, kitą apdovanodavo didžiausiais turtais ir šlove už masinį žmonių marinimą atimant iš jų maisto talonus. O kartais, būdavo, pats pamiršdavo už ką kam skirti bausmes, ir visiškai aklai pasirinkdavo vieną žemės kampelį bei nušluodavo jį nuo paviršiaus, taip apgaubdamas savo sąžinės graužatį mirusio miesto dulkėmis.

Mano dievas išdidus. Jis niekada nepasakys neturįs atminties. Grūmos savo pirštu kiekvienam, kuris jį sukritikuos, o naktį verks kruvinom ašarom, kurios kris ant sirų, jordaniečių, afganų vaikų, plėš iš jų širdis ir atims vaikystes.

Mano dievas užmiršo, kad sutvėrė Ievą ir Adomą, ir dėl to dabar Adomai, užsimaukšlinę perukus, gali virsti Ievomis, o Ievos, nusikirpusios ilgas kasas – Adomais, ir už tai vis tiek keliauti į rojų, net nemirus. Jų rojai rūsiuose, kur pilstomi spalvoti kokteiliai iki ryto, ir yra tamsių kambarėlių, skirtų aistrai numalšinti, ir atvažiuoja tik supratingi taksi vairuotojai, nesmerkiantys nubėgusio makiažo ar išvirtusių varpų.

Mano dievas, praradęs atmintį, susirgo didybės manija, jis pasivadino daug vardų tam, kad žmonės iš kalnų galėtų jį garbinti aukomis, o iš pastatų – maldomis. Alachas, Kristus, Buda, Jahvė, Ganešas, Dao – mano dievas žongliruoja savo vardais kaip klounas balionais. Mėgaujasi, kaip skirtingi jo sekėjai pykstasi dėl to, kuris vardas jam labiau pritinka. Kaip vaikas ploja sprogus fejerverkui, taip dievas džiūgauja nukritus bombai ant „kitatikių“ kaimo. Po to jis spaudžia kiekvienam žuvusiam rankas arba kojas, jei bomba nutraukė rankas, ir teikia paguodos prizus rojaus karalystėje.

Mano Dievas pamiršo, kad sukūrė naktį ir dieną, kad diena skirta dirbti, o naktis – ilsėtis. Dėl to aš ligi šiol naktimis nemiegu, galvą slepiu po kaldra tam, kad negirdėčiau, kaip virš manęs it laukiniai gaidžiai kapojasi kaimynai, o lauke išsijuosusios dirba Natašos ir Ksenios.

Mano Dievas pamiršo ir sekmadienius, dėl to jis pyksta, kai žmonės nieko sekmadieniais neveikia ir baudžia juos širdies nepakankamumu bei riebalais kraujagyslėse. Po to tie žmonės aimanuoja ligoninėse ir meldžia daktarų malonės, bet daktarai – juk ne dievai, ir visi tą puikiai žino, bet, turbūt, irgi kiek primiršo.

Mano dievas atima iš neturinčiųjų ir duoda pertekusiems. Mano dievą lengva apgauti teigiant, kad neturtingas žmogus yra neturtingas dėl to, jog jis tinginys, o ne dėl to, kad invalidas. O tikintis yra tas, kurio kaklą puošia didesnis kryžius. Mano dievas – lengvatikis ligotas senis, užmigęs ant laurų.

Mano dievas nėra lygus tavo dievui. Gal taviškis viskam turi paaiškinimą, kiekvieną vertina pagal gerų ir blogų darbų pusiausvyrą, paglosto galvą sergančiajam ir grūmoja pirštu nusidėjusiam. Meldiesi jam, prašai pagalbos, ir jis išklauso, kaip ir išklauso dar septynis milijardus kitų dvikojų, ir klusniai viską pasvėręs vykdo, priešaky, kaip kokį prožektorių, gūdžiuose požemiuose laikydamas teisingumą.

Aš meldžiu tik vieno, kad mano dievui negrįžtų atmintis. Nes jei mano dievas pamatytų, koks chaosas užvaldė žemę mirus jo smegenų ląstelėmis, atsakingoms už prisiminimus, jam neliktų nieko kito, kaip tik sviesti meteorą žemėn ir viską kurti nuo pradžių. Ir jokie tavo dievai čia jau nepadėtų.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *