Kai bet kas gali tuoktis su bet kuo, tik laiko klausimas, kada žmonės nuspręs tuoktis su savimi. Galima būtų numoti ranka, kad tai tik dar viena postmoderni fantazija, tačiau dera pripažinti: priėmus dabar vis aršiau propaguojamą santuokos vaizdinį, sutuoktuvės su savimi yra tokios pat logiškos, kaip ir visos kitos alternatyvos.

Oficialiai tai vadinama sologamija. Taip įvardijamas žmogaus pasirinkimas tuokti su savimi pačiu. Nors tai skamba beprotiškai, tačiau šiuo metu tai jau vyksta. Kad ir dar ne masiškai.

Į sologamiją dažniau linkusios moterys, kurios specialios ceremonijos metu, per kurią vilki vestuvinę suknelę, sau ištaria „taip“, užsimauna žiedą, paskui švenčia, skanauja vestuvinį tortą. Taip neretai elgiamasi, aišku, ir kuriant įvaizdį, nes tai gali sukelti didesnį aplinkinių susidomėjimą, apglėbti paslaptingumo skraiste.

Rinka labai greitai reaguoja į paklausą. Jau yra išleista leidinių, kuriuose skelbiamos sologaminės ceremonijos instrukcijos, siūlomos įžadų formuluotės, taip pat yra spausdinami pažymėjimai (nors ir neturintys teisinės galios), kurie pristatomai kaip santuokos liudijimai. Galima tik spėti, kad tokių vestuvių fotografijose turėtų dominuoti asmenukės. Kiek tokie santuokų aktai teisėti? Tiesą pasakius, šiuo atveju net nėra ko legalizuoti, nes tradicinėse santuokose perkeičiami dviejų asmenų tarpusavio santykiai, teisės ir įsipareigojimai, o šiuo atveju tai neturi prasmės.

Logiškas individualizmo padarinys

Kad ir kaip beprotiškai pati sologamija skambėtų, tačiau jos formuluotėse atrandame siaubą keliantį nuoseklumą. Tai yra prisipažinimas, kad seksualinė revoliucija neišpildė pažado padaryti visus laimingus. Taip pat akivaizdus liudijimas, kiek toli gali žengti radikalus individualizmas, jei tik jam suteikiama absoliuti laisvė. Maištas prieš Bažnyčios puoselėjamą santuokos sampratą natūraliai nuveda į narcisizmo šauksmą, kas ir yra sologamija.

Mes gyvename visuomenės moralinio chaoso būvyje. Į jį atvedė modernus individualizmas, skelbiantis, kad kiekvienas žmogus yra autonomiška būtybė, vienintelis savosios laimės kalvis, ir laisvė yra priešinimasis bet kokioms riboms. Pagrindiniu tokio individo užsiėmimu tampa svaiginimasis pačiu savimi. Žmogaus, kovojančio su bet kokiomis ribomis, idėja, panašu, jau nebėra tokia visuotinė, kaip buvo dar prieš keliasdešimt metų, tačiau ji vis dar veikia mūsų sąmonę.

Socialinių institucijų poreikis

Nuo pat pradžių modernus individualizmas nerimavo dėl žmogaus prigimties socialumo kaip komplikacijos, kuri skatina socialinius įsipareigojimus ir esą kelia grėsmę laisvei, suprantamai kaip autonomija. Kalbos apie absoliučią autonomiją tikrovėje susiduria su faktu, kad žmogus yra susijęs su kitais žmonėmis, jam reikia stiprių socialinių saitų, kuriuos palaiko religija, tradicija, šeima, papročiai, moralė. Ne mažiau kaip medžiaginės gerovės kiekvienai visuomenei reikia socialinio kapitalo, kuris tarpsta santykiuose.

Modernus individualizmas niekada iki galo nepripažino tokios realybės, tačiau sėmėsi gyvybingumo iš turtingų socialinių institucijų, iš kurių tuo pat metu ir siekė išsilaisvinti. Tiesa ta, kad būtent tos institucijos kur kas labiau individams padėjo siekti jų didybės, negu vien galia, kylanti iš paties individualisto valios. Pavyzdžiui, Amerika iki septintojo dešimtmečio, kai prasidėjo seksualinė revoliucija, turėjo pakankamai socialinio kapitalo, kad sukurtų stiprią ekonomiką ir tvirtą socialinę struktūrą.

Nuolatinė įtampa

Galima teigti, kad ilgą laiką gyvenome įtampoje tarp liberalaus individualizmo mito apie utopiją, kurioje nebelieka apribojimų, ir realios visuomenės modelio su visais egzistuojančiais socialiniais institutais. Teoriškai amerikiečiai visada troško gyventi grynojo individualizmo sąlygomis, atmesdami visus apribojimus, Tačiau praktiškai jie visada buvo prisirišę prie šeimos ir kitų socialinių struktūrų, kurios teikė jų gyvenimams prasmę. Santuoka iki pat seksualinės revoliucijos pradžios, XX a. septintajame dešimtmetyje, buvo neatsiejama „amerikietiškos svajonės“ dalis. Ji buvo branduolys taip trokštamo klestėjimo. Tačiau šalia vis garsiau reiškėsi „laisvo“ gyvenimo vilionė. Gyvenimo be įsipareigojimų ir atsakomybės.

Karas su apribojimais

Seksualinė revoliucija sugriovė pusiausvyrą, sugebėjusią išlaikyti socialinę sistemą, kurioje koegzistavo socialinės institucijos ir laisvės be ribų ilgesys. Tiesiog išsprogo naujos saviraiškos formos, kurios niekino socialumą. Modernus individualistas žinojo, kad kartais geriau apriboti interesus dėl ilgalaikės didesnės naudos. Postmodernus individualistas atmeta ilgalaikę perspektyvą kaip iliuziją, jam rūpi tik čia ir dabar, ir jis pasiryžęs naikinti bet kurias socialines institucijas, kurios trukdo maksimaliam savęs pamaloninimui nedelsiant.

Naujasis individualistas pasiskelbė esąs vienintelis ir galutinis teisėjas, sprendžiantis, kas gera, kas derama. Tokio požiūrio triumfas tapo akivaizdus, kai JAV Aukščiausiasis Teismas svarstė Planuotos tėvystės asociacijos, bene aršiausiai kovojančios prieš šeimą ir su ja susijusius dalykus, veiklą Pietryčių Pensilvanijoje. Teismas paskelbė, kad kiekvienas individas gali pats sau apsibrėžti, kas jam yra gyvenimo prasmė, kas yra gyvybė, kas svarbu.

Naujieji Laukiniai vakarai

Postmoderniojo arba naujojo individualizmo tragedija yra ta, kad jis prasilenkia su tikrove ir paverčia ją fantazija. Senasis individualizmas vis dar funkcionuoja pagal prigimties struktūras, apibrėžiamas tradicijos, papročių ar bendruomenės. Jis bent jau pasiliko realaus pasaulio logikos ribose. Postmodernus individualistas siekia sunaikinti vidines struktūras – logiką, tapatybę ar vienybę, kurios trukdo jo momentiniam pasitenkinimui.

Tai galima matyti ir besimaišančiuose ar nykstančiuose lyčių skirtumuose. Ši tendencija gali būti atrandama tapatybės dekonstrukcijoje, kai asmenys šiuo metu jaučiasi turį teisę save apibrėžti absoliučiai bet kaip, kaip jie vienu ar kitu momentu trokšta. Galiausiai, postmodernūs žmonės išvengia bet ko, kas yra racionalu ar struktūruota, bėgdami į fantaziją, svajones ar ekstazę, kurios pasiekia bandydami narkotikus, keistas seksualines patirtis ar internetines fantazijas. Pagaliau, kai vidinės struktūros dėmenys subyra, nebelieka jokių ribų absurdiškiausioms fantazijoms. Viena jų – sologamija.

Neapriboto AŠ tironija

Santuokos su savimi fantazijos tragedija tampa savotišku individualizmo nesėkmės simboliu. Tai absoliučiai paneigia bet kokį neapibrėžtumą. Kiekvienas žmogus tampa vieninteliu pasauliu sau pačiam. Tokioje visuomenėje būdami visi kartu, išgyvename vienatvę.

Pasirinkdamas sologamiją, individas padaro liūdną išvadą, kad negali būti jokios laimės būnant su kitu. Iš tiesų dauguma, kurie tuokiasi patys su savimi, tai daro po nevykusių santykių. Tačiau dėl tų nesėkmių paprastai yra kaltinama kito žmogaus tironija. Tuomet jie klaidingai pradeda tikėti, kad gyventi laimingai gali tik patys su savimi.

Tačiau tokia laimė tėra tik dar viena iliuzija. Tik laiko klausimas, kada toks asmuo pradės išgyventi dar didesnę tironiją. Tai yra neapriboto AŠ tironija. Galiausiai, vienišas paties savęs sutuoktinis kitoje veidrodžio pusėje išvys tironą, atsakingą už visas praeities klaidas. Tuomet žmogus įsileis į save nihilizmą, kuris postmodernų gyvenimą nuolatos žymi kaip netekusį prasmės ir tikslo.

Sologamijos atsiradimas tik pabrėžia atmestą sakramentinės santuokos grožį. Bažnyčia apsaugo santuoką nuo asmens tironijos sujungdama du individus, kurie dovanoja save vienas kitam iki mirties. Bažnyčia laimina vaisingą dviejų žmonių sąjungą, iš kurios gimsta vaikai ir kuriama visuomenė.

Seksualinė revoliucija žadėjo laimę, bet atnešė tik vienatvę. Žmonės tikėjo, kad veikdami dėl savęs jie pasieks asmeninį išsipildymą. Tačiau vietoje to dabar turi liūdną ir tuščią savęs pačių šventę.

Parengė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė

Žurnalas „Kelionė“

Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *