„Literatūra ir menas“
2017-09-08 nr. 3628

Arfa – deimantinio skambesio instrumentas, kuris įprastai asocijuojasi su lietaus žaisme, variacijomis nuo švelnios dulksnos iki vaivoruojančių kristalų audros. Iškart įsivaizduojame dailias arfininkes… Tačiau kas slypi už šio vaizdinio?

Aistė Baliunytė arfa groja nuo šešerių. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, Paryžiaus aukštesnioji muzikos mokykla (École Normale de Musique de Paris), Nacionalinė Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorija – tai profesinio tobulėjimo etapai ir atlikėjos karjeros pakopos, kuriuos žymi pergalės įvairiuose konkursuose.

Papasakokite apie savo instrumentą.

Arfa – vienas seniausių, ko gero, pats seniausias styginis instrumentas pasaulyje. Ja grota prieš tūkstantmečius ir Mesopotamijoje, ir Egipte. Ji visą laiką vaizduota šalia faraonų, didikų, kaip svarbus akompanuojantis instrumentas rūmuose ar turtinguose namuose. Senovėje arfa buvo lenktos formos, vėliau atsirado vos ne stataus kampo trikampinė su įtemptomis stygomis ir galų gale – instrumentui stabilumo suteikusi kolona. Taigi arfa sudaryta iš kolonos, per ją iki medinio rėmo eina strypai, kurie, besijungdami su rėmo mechanizmais, judina arfos šakutes. Paspaudus vieną pedalą sujuda, tarkim, visos vienos oktavos do. Kitaip sakant, paspaudus do pedalą, šakutės pasisuka prie kiekvienos do, tą stygą šiek tiek paspaudžia ir garsas paaukštėja. Pati arfa medinė, bet strypai ir mechanizmai – metaliniai. Pedalai taip pat iš metalo, o jų vidus padengtas guma, kad nesigirdėtų spaudžiant. Iš viso yra septyni pedalai, kiekvienas turi tris pakopas: viršutinė – bemolis, vidurinė – bekaras, žemiausia – diezas.

Turiu rusišką mamos (a. a. arfininkė Jolanta Baliunienė, – E. B. past.) arfą, su kuria pradėjau groti šešerių ir tebegroju šiandien. Ji jau labai sena. Vaikystėje grodama sėdėdavau ant didelės knygų stirtos, nes neužtekdavo visų klasėje buvusių paaukštinimų. Kadangi pedalų vis tiek nepasiekdavau, kojoms atremti turėjau tėčio sukaltą staliuką. Užsienyje, o ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje jau yra keltiškos bepedalės arfos –­ jos mažesnės, tad vaikai pradeda groti jomis.

Kokia arfos istorija Lietuvoje, kas joje esminga?

Tiesą sakant, arfos istorija Lietuvoje nėra plati. Nuo XVI a. ja grota didikų rūmuose, muzikuota individualiai, mokytasi privačiai. Arfa nebuvo labai populiari, tačiau ją mėgo Lietuvos šviesuoliai, meno rėmėjai Radvilos. Vydūnas grojo arfa, parsivežta iš užsienio. Jo instrumentas turėjo aštuonis pedalus. Dabar restauruota ši arfa yra jo muziejuje.

XX a. pradžioje arfos populiarumas išaugo, prie to prisidėjo rusų arfininkės, grojusios Kauno operos ir baleto teatro orkestre, dėsčiusios akademijoje. Viena jų – garsioji Liudmila Chetagurova, mano mamos ir mano mokytojos Daivos Šlyžienės mokytoja. Beje, visai neseniai arfininkė Valerija Baranauskienė išleido knygą „Arfa amžių tėkmėje“, joje aprašyta arfos Lietuvoje istorija.

Anksčiau lietuvių arfininkai retai išvykdavo į užsienį. Arfa – didžiulis inst­rumentas, su juo keliauti sudėtinga. Aišku, šiais laikais viskas modernėja, dabar yra pavėžėjimo ratukai, didelės mašinos. Nors konkursuose, festivaliuose instrumentus parūpina organizatoriai, kai kas atsigabena savo arfas.

Kokie jūsų pirmieji prisiminimai apie arfą?

Atmintyje likęs vaizdinys iš vaikystės: mama groja, o aš prieinu ir savo mažom rankom bandau paliesti bosines stygas. Mama buvo mano neoficiali mokytoja, pagalbininkė, patarėja. Pirmoji tikra mokytoja Galina Jakaitienė mokėjo užmegzti ryšį su vaiku. Prisimenu, kaip lūpdažiais ir tušinukais man ant rankos stygas paišydavo, žymėdavo, kurioje vietoje pirštus reikia dėti.

Sekėsi gerai: būdama aštuonerių grojau koncerte su Lietuvos kameriniu orkestru, to paties amžiaus – ir Vilniaus kongresų rūmuose. Tai buvo vaikiški, bet palikę įspūdį koncertėliai, ir visi pastebėjo, kad man pavyksta, kad turiu gerą galvą ant pečių, greitai mokausi, reaguoju. Nusprendėm, jog reikia rimčiau užsiimti, ir perėjau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Čia skambinimo arfa lygis buvo visai kitas, namų darbai jau nebe kelis taktus išmokti… Mano mokytoja iki pat mokyklos baigimo buvo D. Šlyžienė. Labai laiku viskas įvyko –­ neužsižaidžiau, o ėmiau jautį už ragų.

Baugino pirmieji koncertai?

Oi, ne. Aš kaip kareiviukas eidavau į sceną, niekas nebūdavo baisu. Dabar viskas kitaip… Daugiau išorinio spaudimo, turi pateisinti savo grojimo lygį, konkursų laimėtojos vardą, todėl privalu kiek­vieną kartą pademonstruoti geriausią variantą. Visados yra tik čia ir dabar. Tai be galo sudėtinga. Atrodo, repetuojam valandų valandas, šimtą kartų kūrinys sugrotas, tad šimtas pirmasis turėtų būti geriausias. O realiai būna visaip. Padeda kvėpavimo pratimai, nes kartais rankos šąla, visko pasitaiko. Dažniausiai žmonės sako, kad atrodau labai rami, tačiau tai tik įvaizdis, viduje kartais tikros audros šėlsta… Bet kai esi scenoje, belieka groti.

Pasidalykite mokymosi Paryžiuje patirtimi. Ar tai vieta, kurioje norėtumėte likti, gyventi?

Pasaulio arfos kongrese Amsterdame po mano pasirodymo priėjo garsi arfininkė Isabelle Perrin ir paklausė: „Galbūt norėtum mokytis Paryžiuje, mano klasėje?“ Atsakiau, taip, labai norėčiau. Tada mokiausi dešimtoje klasėje. Nuo to laiko buvo aišku, kad išvažiuosiu.

Taigi pradėjau Paryžiaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, paskui, antrais mokymosi metais, užpildžiau dokumentus stojamiesiems egzaminams į Paryžiaus konservatoriją. Praėjusi dviejų turų atranką, buvau priimta ir turiu garbės studijuoti pas vieną žymiausių pasaulyje arfininkių Isabelle Moretti. Pernai baigiau bakalaurą, šiemet –­ pirmus magistro metus, tad Pa­ryžiuje mokiausi šešerius metus.

Paryžius liks studijų miestas, į kurį norisi grįžti, bet trumpam. Pirmi ketveri metai buvo puikūs – miestą įsimylėjau, daug kur lankiausi, susipažinau su daugybe žmonių. O dabar… Kiekvieną dieną neramina teroro aktų grėsmė. Važiuoji metro, pamatai žmogų su didesne rankine ar šiaip kur nors numestą krepšį, ir iškart pradedi galvoti: „Galbūt čia bomba…“ Gal tiesiog pavargau nuo žmonių gausos, turistų, didelio triukšmo, nešvaros. Svajoju apie Lietuvą, tačiau nežinau, kaip bus iš tiesų…

Turbūt galite palyginti mokymosi patirtį Lietuvoje ir Prancūzijoje.

Vienareikšmiškai pasakyti sudėtinga. Oficialius mokytojus turėjau keturis (neoficialių – gerokai daugiau). Man regis, daugiausia lemia asmenybė. Apskritai prancūzų muzika, atlikėjai, dėstytojai dažniausiai koncentruojasi į muzikos meno subtilumą, į niuansus, detales. Lietuvoje iš rusų mokytojų perimtas susitelkimas į techniką. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad rusų mokykla – vien technika, o prancūzų – vien muzika. Taip nėra! Bet nuostata, kad reikia viską teisingai pagroti, kaip parašyta natose – ten piano, ten forte, – stipri. O Prancūzijoje vertinama laisviau – nesvarbu, kaip statai pirštus, bet va, kokią bangą tu čia padarei! Kiek­viena mokykla turi savų pliusų ir minusų. Daugelis rusų arfininkų iš tik­rųjų virtuozai. Jie koncentruojasi į didelį garsą, kad arfa ryškiai skambėtų. O prancūzai dažnai įkrenta į kraštutinumus – nusimuzikuoja tiek, kad klausai ir nebesupranti, ar itin tyliai groja, ar jau išvis nebegroja… Yra ir labiau muzikuojančių techniškų rusų muzikantų, ir puikią techniką turinčių muzikos kūrėjų prancūzų. Vis dėlto kuo lengviau valdai instrumentą, tuo paprasčiau kurti, išgauti muziką, tad reikėtų stengtis rasti aukso viduriuką.

Ar turite savąjį autoritetą, mokytoją vedlį?

Vieno autoriteto neturiu. Bet, pavyzdžiui, I. Moretti labai žãvi kaip muzikė. Per pamokas regiu ir jaučiu, kiek daug ji žino, išmano, supranta apie arfą. Koncertuoja didžiausiose pasaulio scenose, turi labai daug patirties, tačiau –­ ir tai man labai patinka – tebeieško naujų muzikos variantų, tą patį kūrinį išgirsta visai kitaip. Žaviuosi amerikiete Susanna McDonald, paruošusia labai daug mokinių. Ji pradėjo organizuoti jau devynerius metus vykstantį konkursą – mūsų, arfininkų, olimpiadą. Šis konkursas Blumingtone ir dar konkursas Izraelyje – patys didžiausi.

Kiek laisvės jaučiate grodama šiandien, anksčiau? Pajutote, kad horizontas išsiplėtė?

Geras klausimas. Bet kokiu atveju galiu pasakyti, kad daug. Kai mokiausi dvyliktoje klasėje ir grojau per baigiamuosius egzaminus, atrodė, groju labai gerai, laisvai, techniškai. Po kurio laiko viskas atrodo kitaip, gal tik dabar ima rastis daugiau vietos pačiai muzikai, galiu mažiau galvoti apie pirštus, rankas.

Arfa toks instrumentas, kad apie tai negalvot tiesiog neįmanoma. Jis labai nenatūralus, kaip ir dauguma muzikos instrumentų. Arfa nenatūraliai stovi – vertikalios skirtingo storio stygos, visos savito tembro, vienos metalinės, kitos, esančios viršuje, – žarninės ar nailoninės, tad grojant akordą reikia kiekvieną stygą traukti skirtinga jėga. Siekiant tobulybės, reikia labai aukšto meistriškumo.

Rankų pozicija taip pat nenatūrali. Jos visą laiką ore, be atramos. Labai dažnai pianistai kalba apie svorį. Jie visą ranką tiesiog padeda ant klavišo, todėl gali pajausti svorį, o jei nori užgauti arfos stygą, turi įtempti raumenis, pirštai privalo „stovėti“ ant stygų. Nykštys, pavyzdžiui, stygą stumia kolonos link, o kiti trys juda delno link, taigi – du opoziciniai judesiai. Arfos technika labai sudėtinga, todėl ir mažus vaikus mokyti be galo sunku.

Kokie pasirodymai jums buvo reikšmingiausi?

Vienas svarbiausių – laimėtas konkursas Blumingtone. Iš tiesų visi konkursai kuo nors svarbūs. Labiausiai įsiminė Prancūzijoje vykęs Lily Laskine konkursas. Man tai buvo pirmas toks konkursas: jame nieko nelaimėjau, tačiau gavau gerą pamoką. Pirmajam etapui labai gerai pasiruošiau ir patekau į antrą. Reikėjo atlikti tris kūrinius, kurių pirmasis – etiudas su daugybe pedalų. Nuo antro puslapio pradėjau tame etiude plaukioti su visais pedalais… Nuo tada žinau, kad kiekvienam konkursui reikia ruoštis taip, kad laimėtum.

Arfa jūsų kiekvienos dienos palydovė? Kaip prižiūrite instrumentą?

Taip, groju kasdien. Vasarą galbūt šiek tiek mažiau, o mokslo metais maždaug nuo 4 iki 6 valandų, kaip į darbą! Kartais nesinori, o kartais, priešingai, užplūsta įkvėpimas – atvažiuoji, atsisėdi, užsikabini ir su dideliu ūpu groji kelias valandas. Tai priklauso ir nuo nuotaikos, ir nuo programos.

Kaip ir kiekvieną instrumentą, arfą reikia saugoti nuo saulės ir drėgmės, nes medis gyvas. Stygos trūkinėja nuo oro pasikeitimų.
Arfa turi 47 stygas, kiekvieną iš jų reikia derinti individualiai, todėl orkest­re arfininkės visada ateina anksčiausiai, kad spėtų susiderinti.

Ar techninės arfos galimybės varžo?

Tai sudėtingas instrumentas, turintis savas ribas. Jeigu fortepijonu grojant akordais galima nueiti tarsi chromatine grandine, tai arfa to atlikti neįmanoma. Su bendramoksliais pastebime arfos limitus. Ir pats repertuaras, auksinis fondas – ribotas. Pavyzdžiui, Sergejaus Rachmaninovo koncertai fortepijonui ar Ferencas Lisztas atrodo vau! Bet arfai jų neperdirbsi, nes technika neleidžia stygomis lakstyti kaip klavišais. Tačiau palyginus su vienagarsiu instrumentu –­ arfa turtingesnė, harmoningesnė. Jos privalumas – tokių glisandų negali pagroti niekas daugiau. Arba pakeisti enharmoniškai garsų… Man atrodo, kiek­vienas muzikantas su savo instrumentu susigyvena ir minusus bei pliusus priima kaip žmogaus – savo ant­ros pusės – savybes. Tobulų juk nėra.

Jūsų mėgstamiausias kūrinys (-iai), kompozitorius.

Prancūzų kompozitorių palikimas didžiausias visame arfos repertuare. Henriette’s Renié, arfininkės, kompozitorės, kūrinys „Legenda“ – vienas mėgstamiausių. Marcelio Tournier „Sonatine“ pradėjau mokytis tik dabar, kai pagaliau turiu šiek tiek laiko sau ir galiu groti tai, kas pačiai patinka.

Esate pirmoji lietuvių arfininkė, išleidusi solinę kompaktinę plokštelę. Prisiminkite šią patirtį.

Plokštelę įrašiau 2007 m. Japonijoje. Tuomet tai atrodė ypač reikšminga. Buvau labai laiminga, kad gavau šią galimybę. Kai „International King Records Inc.“ pasiūlė programą ir projekto pavadinimą „Harp Revolution“, man buvo 14 metų.

Turėjau aštuonis mėnesius pasiruošti. Vykau drauge su mamyte, ji buvo mano vertėja. Grojimo įrašymas truko tris su puse dienos, jas praleidau tarsi akvariume. Buvo sudėtinga groti 7, 8, 9 valandas… Praktiškai nuo 10 val. ryto iki 10 val. vakaro. O viską karūnavo fotosesija viršeliui, tai irgi buvo labai įdomu, pirmas kartas.

Dabar daug ką gročiau visai kitaip – ir ausis išlavėjo, ir garsas, ir technika.

Ar skiriasi klausytojai Lietuvoje ir Prancūzijoje?

Lietuvių klausytojas labiau standartinis, ateina pasiklausyti to, ką jau žino, yra girdėjęs. Dažniau renkasi simfoninį orkestrą, vokalinę muziką. Prancūzijoje šiuolaikinė muzika užima labai svarbią vietą. Dauguma prancūzų nuo vaikystės lanko muzikos mokyklas, tai lemia platesnį muzikos suvokimą.

Jeigu prancūzams koncertas labai patinka, jie ploja ir kviečia daug kartų pakartoti, tačiau dažniausiai reaguoja gana subtiliai, nors po koncerto priėję apie muziką gali pasakyti daug, noriai diskutuoja. Atsistoję ploja retai, tai ypatinga, o Lietuvoje, atrodo, klausytojai kartais nelabai žino, kodėl stojasi, tiesiog pasiduoda bendram srautui.

Arfos daugiaspalviškumas būdingas ir jums pačiai?

Manau, taip. Arfa gali būti ir pikta, ir rimta, ir santūri, ir perkusinga – galima labai daug efektų išgauti. Aš taip pat nenuspėjama. Net aprangos stilius nuolat keičiasi – vieną dieną galiu išeiti su aukštakulniais ir suknele, – su sportbačiais ir bliuzonu. Aplinkiniai vis sako: „Aiste, čia tu?“ Tiesiog taip norisi…

Kokie jūsų planai?

Su fleitininku Vyteniu Gursčiu, baigusiu Londono karališkąją muzikos mokyklą, Lietuvoje įkūrėme projektą H2F. Tai arfa ir fleita ‒ norime populiarinti šiuos instrumentus. Šiemet dalyvavau konkurse Paryžiaus operoje, iš 60 žmonių atrinko tik 8, o susirinko žvaigždynų žvaigždynas. Į trečią turą atrinko tiktai vieną prancūzaitę, bet kažin kodėl ir ji netiko. Tikriausiai skelbs naują konkursą, tad planuoju dalyvauti. Dar norėčiau nusipirkti naują arfą – tai sena mano ir mamos svajonė. Prancūzijoje pavyko gauti keletą stipendijų – kartu su santaupomis naujai arfai turėtų užtekti.

Labai norėčiau pagroti Alberto Ginasteros koncertą arfai ir orkestrui. Dar M. Tournier „Sonatine“ didelėje salėje… Nors iš tiesų dydis – sąlyginis dalykas, svarbiau pats koncerto išgyvenimas.

Kalbėjosi Elvina Baužaitė

Nuotraukos autorius Martynas Aleksa

Comments are closed.