Viešojoje erdvėje yra daug negatyvios informacijos. Taip pat ir apie dvasininkus. Neretai tenka girdėti, kai žmogus teigia, kad jo ar jos tikėjimą Dievu sugriovė internete perskaityta informacija apie konkretaus dvasininko nusižengimus. Siūlome ortodoksų teologo Sergejaus Chudijevo komentarą šia tema.
Kai skundžiamasi, kad kitų žmonių elgesys sugriovė tikėjimą, gramatiškai neteisingai įvardijama pati situacija. Kitų žmonių elgesys negali apspręsti mūsų elgesio. Galima teigti, kad „atsisakiau tikėjimo, nes man nebuvo priimtini tokie žmonės, išpažįstantys tą tikėjimą, kaip x ar y“. Tikėjimas yra dovana ir kartu sąmoningas apsisprendimas, kaip ir jo atsisakymas. Tai laisvas pasirinkimas, kurio už patį žmogų niekas negali padaryti. Laisvi žmonės, patekę į tas pačias aplinkybes, priima skirtingus sprendimus. Todėl svarbu pabrėžti, kad apsisprendimas saugoti ar prarasti tikėjimą – visuomet yra mūsų sprendimas, o ne kitų žmonių.
Įsisąmoninimas, kad mes visiškai atsakingi už savo sprendimus, neretai gąsdina, norisi kaltę už nevykusius sprendimus perkelti kitiems. Tačiau iš tiesų tai, kad aš laisvai apsisprendžiu dėl savo santykio su Dievu, su kitais žmonėmis, turėtų išlaisvinti – galiu išklausyti kitų nuomones, atsižvelgti į turimą informaciją, tačiau niekas iš manęs negali perimti galutinio sprendimo. Jei priimu gerą, teisingą sprendimą, man nėra reikalo teisintis apeliavimais į kitų žmonių nuomonę. Kai mes darome kažką gero, kuo galime didžiuotis, mes paprastai nesakome, kad „kiti žmonės mane privertė tai padaryti“. Apeliavimas į kitus prasideda tada, kai mes patys stipriai abejojame savo sprendimų teisingumu ir atsakomybę už apsisprendimą ketiname perkelti kitiems. Tačiau jei sprendimas neteisingas, paprasčiausiai nederėtų jo priimti.
Kitas dalykas – jei mes turime patikimų duomenų, kad kuris nors dvasininkas yra dvasiškai ir doroviškai degradavęs žmogus (taip tikrai nutinka), man derėtų priimti sprendimą dėl santykio būtent su juo, o ne dėl santykio su Dievu. Mes galime nutraukti bet kokius santykius su degradavusiu dvasininku ir ieškoti kito dvasinio vedlio. Jėzus Kristus kiekvieno iš mūsų klausia: „Ar tiki Dievo Sūnumi?“ Pripažinkime, atsakymas: „Ne, nes perskaičiau internete visokių bjaurasčių apie savo parapijos dvasininką“ – būtų absurdiškas.
Vienintelė priežastis priklausyti Bažnyčiai – tai Kristus. Jei Evangelija nėra tiesa, klausimas apie gerus ar blogus dvasininkus neturi prasmės. Jei Bažnyčios pamatas melas, nederėtų prie jos jungtis, net jei joje būtų daug dorovingų žmonių.
Teko skaityti, kad Birmoje gyvena budistų vienuolis, kuris ne tik labai piktas, bet ir kelia ten religinę nesantaiką. Ar dėl to prarandu pasitikėjimą Budos mokymu? Ne, nes tokio pasitikėjimo paprasčiausiai neturėjau. Susipažinau su šiuo mokymu ir jo nepriėmiau. Taip pat puikiai suprantu, kad negalima spręsti apie budizmą, vien žvelgiant į minėtą Birmos vienuolį. Apie mokymą dera spręsti iš elgesio tų, kurie yra tam mokymui ištikimi, o ne iš tų, kurie jį praktikuoja iškreiptai.
Tas pats ir su Evangelija – arba ji tiesa, arba – ne. Kristus yra arba Dievo Sūnus, arba – ne. Arba Jis prisikėlė, arba – ne. Jei visa tai netiesa, joks išmintingas ir dorovingas dvasininkas to negali „pataisyti“, „kompensuoti“.
Dar vienas svarbus dalykas. Tikrai yra dvasininkų, kurie nuslysta į alkoholizmą, svetimavimą ar kitas problemas, tačiau taip pat tarp krikščionių dažnai tarpsta apkalbų piktžolės.
Jei jums pačiam neteko atsidurti situacijoje, kai jūsų žodžiai neteisingai išaiškinami ir dėl to kyla nemalonių nesusipratimų, kai išgirstate apie save nebūtų dalykų, jums labai pasisekė. Tačiau jei yra žmonių, kurie turi susiformavusią neigiamą nuomonę apie jus, net ir atsargus jūsų elgesys gali nepadėti išvengti nesusipratimų.
Jei perskaitėte internete negatyvią informaciją, būkite atsargūs daryti skubotas išvadas. Deja, pasaulyje yra daug žmonių, kurie pyksta ant visko, kas susiję su Bažnyčia. Jie noriai dalinasi ne tik tikru, bet ir menamu kompromatu apie dvasininkus. Taigi, jei kažką perskaitėte internete, tai nebūtinai yra tiesa (nors tikrai gali būti). Tačiau pagalvokite patys – priimti pamatinius gyvenimo sprendimus, atsižvelgiant į tai, kas parašyta internete, mažų mažiausiai keista. Tokius sprendimus reikia daryti remiantis tuo, ką perskaitėte Evangelijoje.
Parengė A.N.
