2016 metų rugsėjo 21 dieną baigėsi filosofo, publicisto, įtakingo intelektualo ir puikaus žmogaus Leonido Donskio žemiškoji kelionė. Nusprendėme iš gausaus jo intelektualinio palikimo atrinkti keletą įžvalgų. Leonidas visada buvo dialogo žmogus, ir viliamės, kad jo įžvalgų pasėtos intelektualinės sėklos ne tik sudygs, bet ir duos vaisių.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Esu gyvenimą mylintis ir nuolat mokytis pasiryžęs žmogus, kurio smalsumas su metais tik didėja. Buvo laikas, kai iš visų žmonių labiausiai domėjausi savimi. Ačiū Dievui, šis laikas jau praėjo. Dabar gerokai labiau domiuosi ne savimi, o kitais žmonėmis. Buvo laikas, kai mielai ir daug kalbėjau. Šitas noras vis labiau praeina. Kuo toliau, tuo labiau man norisi patylėti ir įsiklausyti į kitus.

Nesu ateistas, bet nepriklausau ir organizuotai religijai bei tikėjimo bendruomenei. Veikiau esu filosofinis tikintysis be aiškios denominacijos – savęs ir Dievo ieškantis eklektikas, problemą dėl sunkaus jo radimo įžvelgiantis tik savyje ir savo likimo bei sielos komplikacijose. Neabejotinai artimiausia man yra krikščionybė, o dėl stipraus mano kultūrinio konservatizmo ir meilės istorinei Europai savo aristokratizmu ir dvasia man itin artima katalikybė.

Aš sau leidžiu prabangą skaityti lėtai. Greitai skaitau informacinę literatūrą, lėčiau – profesinę literatūrą, t. y. teorinius tekstus, nors jų skaitymas skiriasi nuo grožinio kūrinio skaitymo. Aš galiu profesinėje literatūroje užtikti mane žavinčią jungtį ar gerą pasažą – susimąstyti ir „pagyventi“ tekste valandą. Grožinis tekstas dar kitoks. Jame vertingas net ir grafinis vaizdas. Literatūra reikalauja ypatingo santykio. Tokio skaitymo noriu sau padovanoti kaip galima daugiau.

Žmogus yra netobula būtybė, pasmerkta gyventi sunkioje disonansų laisvėje. Viltis nėra visuotinis dainavimas unisonu. Man viltį teikia protingas žmogaus pasiryžimas koreguoti savo netobulą elgesį.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Lietuvą suvienyti, paversti tėvyne gali prasmės jausmas. Man Vakarai – nuostabi erdvė, nes, mylėdamas Italiją, Olandiją, ten mėgaujuosi muziejais, kultūriniu gyvenimu. Tačiau save surenku ir prasmingą gyvenimą patiriu čia, savo šalyje, nes dalyvauju jos kultūroje. Ten aš tik profesionalas arba turistas, o savo šalyje, galbūt nemylimas, gal keiksnojamas, tačiau kažkokį prasmės grūdą sukuriantis pilietis.

Norėčiau reabilituoti žodį „tolerancija“, jį neretai devalvuoja biurokratai kišdami į savo kalbas reikia ar nereikia. Tolerancija yra gebėjimas pabūti kito kailyje. Ir pagalvoti, kaip aš turėčiau jaustis to žmogaus situacijoje. Man tolerancija nėra sutikimas su viskuo, kas sakoma. Jei kas nors pradės įrodinėti, kad moteris, palyginti su vyru, yra žema būtybė, kategoriškai nesutiksiu. Jei įtikinės, kad visos nuomonės yra vienodai vertingos, pavyzdžiui, Mindaugo Murzos ir Tomo Venclovos, aš protestuosiu. Tolerancija man reiškia pirmiausia empatišką atvirumą kitam, pabuvimą kito batuose, kaip sako anglai, ir norą apsaugoti kito žmogaus orumą, supratimą, kad mano paties orumas bus apsaugotas, jei aš saugosiu kito orumą.

Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai. Neturint tikros ateities strategijos, vienintele strategijos forma virsta išgyvenimo strategija. Kitaip tariant, strategija nyksta kaip tokia – jai niekas nebeturi laiko. Lieka tik politinė taktika ir verslo planas – o tai daugmaž vienas ir tas pats mūsų laikais. Nebėgant ilgo nuotolio, viskas virsta sprintu ir spurtu. Nebelieka egzistencinio maratono bėgikų. Lieka vien sprinteriai.

Atrinko Andrius Navickas

Pirmojoje nuotraukoje Leonidas Donskis su žmona Jolanta ir britu grupės „The Tiger Lillies“ muzikantais. Vilnius, 2016

Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *