Dienoraščių būna visokių: buitiškų, filosofiškų, meniškų, dokumentiškai datuotų… Sakoma, kad jie rašomi sau. Ne visada. Ne visi. Iškilių žmonių dienoraščiai tampa vieši; juose ieškoma asmenybės bruožų paliudijimo, kūrybos ištakų, interpretacijos galimybių, o neretai – pikantiškų detalių, liudijančių žmogiškąsias silpnybes.
Dailininkės, grafikės, pasaulyje labiausiai žinomos kaip ekslibrisų kūrėjos Gražinos Didelytės paskutinių gyvenimo metų (2005–2007m.) dienoraštis nėra nei filosofiškas įprastine prasme, nei grožinis. Pikantiškų nuotykių ieškotojai jame irgi neras nieko įdomaus. Iš pirmo žvilgsnio jis labiau primena spalvotą vaikišką knygelę – toks jis linksmas, žaismingas, pilnas spalvotų piešinukų, priklijuotų etikečių, pašto ženkliukų, iškarpų iš laikraščių, nuotraukų, pačios sukurtų miniatiūrų trupinėlių.
G. Didelytę prisimenančiųjų liudijimu, dailininkė visą gyvenimą išlaikė vaikišką žaismingumą, smalsumą, gebėjimą džiaugtis smulkmenomis. Štai 2006 m. spalio 13 d. įrašas: „Vienaragis, tūnojęs giliai lentynoje knygynėlyje „Pelėda“, atšuoliavo pas mane. Pasijutau visai vaiku, kuris kažko labai nori (panašiai buvo, kai užsinorėjau knygelės apie troliukus Norvegijoje). Matyt, gerai, kad mumyse dar tūno ta vaikiška siela, – taip pasakytų A. Katkus“. Kitoje vietoje ji pasakoja, kaip apklosto žiemai augalėlius savo „Laumės darže“; ten buvo prisodinusi įvairių gėlyčių, žolynėlių. Buvo juos aptvėrusi šakelėmis, pagaliukais, užželdinusi apyniais. 2006 m. lapkričio 7d. rašo: „ Vėl darau užtvaras prie Skroblaus, kad bebrai neprieitų prie manojo raisto. Iškilo grėsmė blindei, berželiams, eglaitėms…“ O lapkričio 11-oji pavadinta „Bebrų diena“. „Alksniukai (bebrų apgraužti) atrodė lyg degančios žvakelės.(…) Vieną beržą, kuris buvo mažiau apgraužtas, pabandžiau gydyti , užtepiau sodo tepalu ir apibintavau“. Į savotiškus žaidimus įsitraukia ir žmonės, su kuriais ji bendrauja. Bičiulis, draugas Vygandas Čaplikas, rūpinęsis dailininke, padėjęs įsikurti sodyboje, įrengti galeriją, pavadintą „Andeine“ (šaltinėlių deivės vardas), įteikdamas „Andeinės“ raktą sako: „Perkūnas šį raktą visą naktį kalė, kad būtų stiprus, atplukdė jį su žuvele-laiveliu, ąžuolo lapelis jį tegul globoja ir saugo“. Tada įmerkė raktą į taurę su šaltinio – Skroblaus – vandenėliu ir man padavė. Atsirakinau…“(2005 m. rugpjūčio 19 d.) Prie įrašo – žaismingas piešinukas!
Šalia valiūkiško, vaikiško žaismingumo dienoraštyje atsiskleidžia nepaprastas dailininkės jautrumas viskam, kas gyva: sužeistam medeliui, priklydusiam katinėliui, kurį priėmė, gydė, o vėliau labai prie jo prisirišo: išvažiuodama į Vilnių, gabendavosi jį specialiame narvelyje. Skaitydama menininkės dienoraštį, jaučiau besąlygišką jos atjautą silpnesniam, skriaudžiamam. 2006 m. spalio 10 d. įraše randu: „O vakare žiūrėjau per televizorių filmą „Daktarė Kvin“ ir byrėjo ašarėlės… Kokie gražūs vardai indėnų genties: „Šokantis debesis“, „Sniego paukštė“, „Gyvenantis viltimi“, „Bėdos aplenktasis“… Ir koks didelis jų ryžtas išlikti, kalbėti su mirusiaisiais, kurių dvasios gyvena šalia, saugoti papročius. Deja, žiaurumas, baltųjų noras juos sunaikinti – nenumaldomas“.
Tačiau G. Didelytės dienoraštyje niekur nerasime savigailos, dejonių dėl silpnos savo sveikatos. Net jei ir šmėkšteli mintis apie išėjimą-mirtį, ji išreiškiama labai santūriai. Jei nežinotume jos biografijos, sunkiai atsektume atsisveikinimo su šiuo pasauliu gestą, tokį pat švelnų, kaip vėlyvių violetas… Šitai atsispindi atsisveikinime su jūra, kai 2006-ųjų rugsėjo 30 – spalio 4 dienų (bičiulio Vygando dovana gimtadienio proga. G. Didelytė gimusi spalio 2 d.) įraše pasakoja apie susitikimą su bibliofilu Gintautu Černecku Plungėje: „Prisiminėm istoriją, kai dar Atgimimo laikais, pirmą kartą keliant Plungėje lietuvišką vėliavą, padovanojau jam triptiką „Atminties šulinys“, „Atminties vartai“, „Atminties lieptas“. Kitą dieną pasiekė Palangą, apsigyveno Kūrybos namuose, vakare patraukė prie jūros. „Artėjant prie jūros labai jaudinausi, – rašo dailininkė, – paprašiau Vygando, kad vestų mane užsimerkusią. Pagaliau išvydom skaidria šviesa nutviekstą jūrą. Stebuklas įvyko! Jūrą dar kartą pamačiau Vygando užsispyrimo dėka. Netikėjau, kad kada nors ją dar išvysiu…“ O po pietų knygyne ji nusiperka „Graikų ir romėnų mitologiją“ – smalsumas, žingeidumas išstumia melancholiją. G. Didelytės iššūkis gyvenimui: jį reikia gerti tarsi gerą vyną, po gurkšnelį, paskanaujant ir iki paskutinio lašo… Ne veltui pradėdama Naujuosius 2005-uosius, vaizduoja juos lyg sklidiną ąsotį tyro vandens, nenutrūkstamai liejamo į amžinybės upę, kuri sudaro uždarą ratą. Tai daug pasakantis Laiko, Gyvenimo įvaizdis…
Dienoraštį dailininkė rašė iki pat savo paskutinio gyvenimo vakaro. Laukdama Naujųjų 2007-ųjų savo bute Vilniuje, rašė: „Laukiu Naujųjų už… uždengtų užuolaidų. O už jų – visas gyvenimas… Vieni kažkur važiuoja, kiti puošiasi, skubės į koncertus, teatrus, vakarėlius. Kažkada aš taip jausdavau tą KAŽKO artėjimą, piešdavau įprasmindama viską, ką tuo metu matydavau, kas supdavo mane. Daug metų būdavau su Vygandu Rudnelėje, pasirinkdavom vis kitą vietą – prie ąžuolo, prie šaltinių, prie Skroblaus. Šiais metais jis TEN vienas. Bet taip ir turi būti, likimas taip lėmė“. (Tuo metu dailininkė buvo susilaužiusi ranką. Likimo ženklas – Naujuosius sutiko viena, ir skaudi nuojauta, kad Naujųjų daugiau nebebus).
Naujųjų metų dieną aplankys ištikimas draugas Vladas Vitkauskas, pašmaikštaus apie Mąstytoją (taip vadino Rimanto Idziko sukurtą skulptūrėlę, vaizduojančią Kazį Borutą, pasirėmusį ranka galvą), išgers balto vyno taurę… Skambės telefonas, sveikins draugai, rašys žinutes. Netvirta ranka dar užrašyti Algimanto ir Genutės Černiauskų, Onutės Drobelienės, Onutės Grigaitės, Kazio Sajos šmaikščios, poetiškos, linkinčios žinutės-sveikinimai… Paskutinė užrašyta sausio 1 d. 19 val.40 min. Minučių tikslumas – kas norima tuo pasakyti? Šitai galima paaiškinti nebent ypatingu menininkės jautrumu, nuojauta… (2007–ųjų sausio 2 dienos rytą dailininkė Gražina Didelytė buvo rasta ramiai mieganti amžinuoju miegu…)
Apskritai iš dienoraščio galima atsekti, su kuo dailininkė paskutiniaisiais metais bendravo. Reikia pabrėžti, kad G. Didelytė žmones atsirinkdavo intuityviai. Pajutusi artimą sielą, prisileisdavo arčiau, formalioms draugystėms nešvaistė savo laiko nei energijos. Šiuo požiūriu turėjo labai tvirtą nusistatymą, beje, kaip ir kitais: pasaulėžiūros, vertybių, moralės… 2006 m. spalio 6 d. rašė, kad išvakarėse ją aplankęs Raulynaitis, pirmasis gyventojas J. Basanavičiaus Ožkabaliuose. „Jis labai šnekus, energingas ir mane truputį trikdė. Jo labai stiprus energetinis laukas, ir net paprašiau būti toliau nuo manęs. Gyvas sidabras“. Paskutiniųjų metų dienoraštyje šiltai minimas kolekcininkas Domas Akstinas ir Snieguolė Akstinienė – dideli Didelytės kūrybos gerbėjai, ne vieną jos darbų parodą surengę jau ir po jos mirties. Dažnas ir mielas svečias būdavo Algimantas Katkus, su Vladu Vitkausku susirašinėjo šmaikščiomis, žaismingomis žinutėmis, abu buvo sukirtę rankas, kad rašys dienoraštį… Ištesėjo.
Itin daug poetiškų žinučių – SMS – gauta ir užrašyta iš Onutės Drobelienės. Tai buvusi artimiausia draugė, giminiška siela, supratusi dailininkę, pirmoji atskubėdavusi į pagalbą. Tarp artimų bičiulių – dailininkas Stasys Eidrigevičius, kunigas Antanas Saulaitis, Albinas Kentra, sukūręs filmą apie Didelytę. Buvo artimi draugai su aktoriumi Laimonu Noreika, poetu Justinu Marcinkevičiumi, bičiuliavosi su dainininke Veronika Povilioniene. Gerbėjų ir nuoširdžių draugų turėjo ir užsienyje, ypač Italijoje bei Vokietijoje, kur ne kartą lankėsi su parodomis. Beje, kvietimai į parodas, konkursus ėjo visus metus ir po dailininkės mirties. Žinia apie Išėjimą dar nebuvo pasiekusi kai kurių kolekcininkų, parodų organizatorių.
Dienoraštyje dažniau užfiksuojamos atokvėpio nuo darbo minutės: kapstymasis Laumės darže, augalėlių apklostymas žiemos miegui. Dailininkė lengvai pasišaipo iš savęs, skaičiuodama savo daržo derlių: „2 burokai, 15 svogūnų…“ suprasdama, kaip visa tai turėtų atrodyti praktiškiems žmonėms… Bent keliose vietose nupiešti vėlyvio – paskutinės rudens gėlės – gležni žiedeliai, švelniu violetu tarsi atsisveikinantys su šiltomis dienelėmis. Šis gležnumas, savotiškas „elegantiškumas“, traukė dailininkę: jos miniatiūrose tai atsikartoja plastiškomis žmonių, ypač moterų, figūrėlėmis.
Kita mėgiama gėlelė pranašauja pavasarį – tai snieguolė, vaizduojama suskaldžiusi ledą, pralaužusi sniego plutą. Ir čia pat, virš žiedelio, spindi žvaigždė… Miniatiūra įgauna gilesnę prasmę; tai ne tik silpnojo stiebimasis į dangų, tai ir visumos – žemės ir dangaus kaip Vienio – pajautimas .Tuo metu dailininkė kūrė iliustracijas kosmologės Zinos Sviderskienės poezijos knygelei. Dienoraštyje užsimenama, kaip buvo žiūrimos kompiuterinės galaktikos, saulės, žvaigždžių nuotraukos, kurios dailininkei paliko labai didelį įspūdį. Apskritai, G. Didelytės domėjimosi ratas buvo be galo platus: gamta (pažinojo daugybę gėlių ir žolynų, nupiešė visus Rudnelėje žiemojančius paukščius), kosmosu, kelionėmis, menu, pasaulio ir savo tautos istorija… Visa tai persipina ir jos kūryboje, kurios daugiasluoksniškumui suvokti reikia tam tikro kultūrinio išprusimo.
Dirbdama dailininkė dienoraščio nerašydavo. Liko užuominos: „Kūriau. 4 dienas dienoraščio nerašiau“. „Vygandas išvažiavo. Prasidės kitas etapas. Jau imuosi braižyti estampus“. Apie sumanymus, subrandintus beklaidžiojant po girią ar žaidžiant Laumės darže, nekalbama – tai paslaptis, saugoma net nuo artimiausių žmonių. Dirbdavo visiškoje tyloje, ramumoje, atsitvėrusi nuo visų, anot prof. Viktorijos Daujotytės, smilgų tvorele. O iš tiesų buvo apsodinusi sodybą eglaitėmis, sudarydama uždarą erdvę. Bičiulis Vygandas pasakoja: „Nuo durų virstelėjimo visa suvirpėdavo – taip būdavo susikaupusi, pasinėrusi į savo darbą“. Sako nujausdavęs, kada reikia dingti iš Rudnelės, netrukdyti. O po savaitės dailininkė pasitikdavo jį švytėdama, jaudindamasi parodydavo naują darbą, prašydavo įvertinti. Tačiau apie tai dienoraštyje nerasime. Apie tai, kas jau sukurta, dailininkė taip pat užsimena lakoniškai. Štai kartu su Onute Grigaite sukurtos knygelės „Raiste“ pristatymas įvyko spalio 5 d. Čepkelių rezervato 30-mečiui skirtoje konferencijoje. Trumputis įrašas ir fragmentas iš iliustracijos. Tik tiek.
Svarbesnis ir įdomesnis jai buvo kūrybinės minties užgimimas, pats kūrybinis procesas. Kas suteikdavo jam impulsų? Dailininkės dienoraščio koliažas gali būti (bent iš dalies) atsakymas į šį klausimą. Daug kartų vartydama ir skaitydama dienoraštį supratau, kad vadinamasis koliažas atspindi kiekvienos dienos išgyvenimą: jauseną, ištryškusią iš giliausio savęs pajautimo, neatskiriamo nuo aplinkos pačia plačiausia prasme. Dailininkei aplinką sudaro ir kiemo žolė, sodybos medis, ir visa apgaubiantis dangus su žvaigždynais, ir viską persmelkiantis istorijos pulsavimas (retas kas gali ją taip giliai jausti), įvairių civilizacijų kultūra su sutiktais žmonėmis. G. Didelytė visa tai sugebėjo jausti kaip neskaidomą Vienį – šitai patvirtina jos kūryba. Trapi smilga, seno medžio kamieno faktūra, paukščio sparno mostas, pakalnutės ar baltašaknės varpelis, žalčiuko vingrus raštas, kinivarpų dantyraščiai, šaknų raizgalynė, ąžuolo lapas ar jo fragmentas – intuityviai atrinktos detalės plastiškomis linijomis atsikartoja jos miniatiūrose ir ekslibriuose, sulaukusiuose pasaulinio pripažinimo.
Įžymių, iškilių žmonių dienoraščiuose paprastai tikimės rasti filosofinių įžvalgų, samprotavimų, kuriais galėtume vadovautis savo gyvenime. G. Didelytės dienoraštyje to nerasime. Ji neaptarinėja gyvenimo prasmės, laimės, mirties, meilės klausimų, nepatarinėja, kaip gyventi kitiems. Neapkalba, neteisia. Nėra ir asmeninių atsivėrimų – tiesiogiai išsakytų jausmų, patvirtinančių, kad ir įžymūs žmonės myli, kenčia, klysta… Jos žinia pasauliui – kūryba, kurioje atrasime svarbiausias nuostatas, kuriomis gyvenime vadovavosi pati menininkė. Kūryba buvo jos gyvenimo esmė, didžioji meilė ir rūpestis. Materialiai sunkiai gyvendama nesiskundžia, nedejuoja – pati pasirinko tokį gyvenimo būdą, kuriame svarbiausia – laisvė nuo valdžios, meno užsakovų, kūrybos kritikų, laisvė nuo materialinių vertybių… Dienoraštyje atsispindintis dailininkės gyvenimas koliažo pavidalu tėra nelyginant arbatžolės, kurios skleidžiasi ir kvapą skleidžia tik šiltame vandenyje. Kiek iš tų žaismingai nuspalvintų, vaikiškai naivių piešinėlių ir poetiškų žinučių pajuntame kūrėjos asmenybę ir atpažįstame kūrybos impulsus, priklauso nuo suvokėjo, jo sielos šilumos.
Parengė Regina Jasukaitienė
One Comment