Atrodo, kad išeitis, išsprendžianti visas problemas, susijusias su santykiais, yra labai paprasta – tiesiog kalbėtis. Bet tenka, tarsi stebuklingą mantrą, kartoti tai vėl ir vėl, nes kažkodėl šis kelias dažnai iškart atmetamas. Gal kaip banalus, paprastas ar neatnešantis rezultatų, bet, iš tiesų, greičiausiai kaip per sunkus ir reikalaujantis jėgų ir iš to, kuris tą problemą bando išspręsti.

Mes esame savo gyvenimo protagonistai, tas tiesa, tad visą pasaulį matome tik tokį, kurio centre stovime patys. Nes nei minutės nepatyrėme egzistavimo be savo paties buvimo. Natūralu, kad traktuojame ir dėliojame į lentynėles matomą pasaulį tokia tvarka, kuri būtent mums atrodo teisinga. Nes universalaus suvokimo ar taisyklių nėra. Nebent tokios, kurios kažkieno sugalvotos, buvo paskleistos ir, kaip savaime suprantamos, priimtos masiškai ir kitų.

Nelabai stebina, kad ir santykius vertiname tik iš savo pozicijos. Būnant vaiku (ne)teisingi atrodo kitokie dalykai nei būdant mama ar tėčiu. Mes keičiamės, kartu su savimi nešdamiesi savo taipogi kintantį supratimą ir teisingumo gramatines taisykles. Būnant mokiniu – neteisybė ir „blogas“ sinonimai buvo vienokie, dirbant mokytoju – jau minimos pakitusios sąvokos ir jų apibrėžtys.

Mes nesame sustabarėję ir atėję į pasaulį jau su pilnavertišku supratimu ir pripildytu „bagažu“. Mes jį kaupiame gyvendami. Tai nereiškia, kad kuo vyresni esame – tuo būtinai išmintingesni, juk į lagaminą, galime prisikrauti ir daug šiukšlių ar nuolaužų, bet vis tik tą lagaminą krautis mums būtina. Kaip ir kartais kai kuriuos daiktus išmesti ir juos pakeisti naujais. Suprasti, kad su nepatogiais batais keliauti nėra geras sprendimas ir persiauti sportbačiais, galbūt laikui bėgant kardinaliai net ir pakeisti visą lagamino turinį. Mes esame laisvi pokyčiams ir esame gabūs save pripildyti tokiais dalykais, kuriais patys pasirenkame, bent jau dalinai.

Todėl keista, kad žmonės kažkada sustoja. Pavargsta krautis lagaminą, jį užsega ir visai nebenori galvoti nei ką jame vežasi, nei ar ko nors trūksta, ar ką jau reiktų išmesti. Jie sustoja ir tiek. Nes lagaminas pilnas, koks skirtumas ko. Ir tada pasaulis jau irgi sustoja. Žmogus gali žongliruoti tik turimais daiktais ir nepriima jokių kitų, nes jo pasaulis apsiriboja lagamino turiniu. Net jei žongliruoti turimais daiktais itin nepatogu, nepraktiška ar sudėtinga.

Man atrodo, kad dažnai taip nutinka tiek su tėvais, tiek su pedagogais. Tokiuose santykiuose, kai du žmonės susiduria ne visai tolygiame santykyje, būdami skirtinguose gyvenimo etapuose. Atrodo, kad mokytojai užmiršta, kokie jie buvo, būdami mokiniais, o tėvai – būdami vaikais. Turėdami pilnesnius lagaminus jie pranašesni už tuos, kurie tik pradėjo juos krautis. Jei vaikas padaro kažką, ką suaugęs laiko blogu poelgiu, tai tas tik grūmoja pirštu ir kaltina vaiką sąmoningu piktybišku elgesiu, už kurį turi laukti bausmė. Bet juk kartais tam pačiam vaikui tas poelgis neatrodo blogas. O tas „negalima“ žodis labiau primena iššūkį nei pagrįstą kažko netinkamo nusakymą.

Nesu nei mama, nei psichologė. Bet turiu draugus ir bendrauju su žmonėmis, išgyvenu įvairiausių tipų santykius ir matau, kad visur trūksta elementarios komunikacijos tarp abiejų pusių. Paprasto dialogo. Taip ir kalbant apie skirtingų kartų susidūrimus – du pasauliai negali suprasti vienas kito tiesiog būdami šalia, jie turi kalbėtis, ginčytis ir aiškintis, jei nori bent kiek sutarti.

Jau ir dabar mokyklose, bent jau žemesnėse klasėse, visus suolus yra užėmę jauniausios, vadinamos Z, kartos atstovai. Ir jie jau visai kitokie nei X kartos žmonės, kuriems ir priklauso didelė dalis pedagogų ar tėvų. Ir visai nekeista, kad vieni su kitais nebesusikalba. Jie gimė, augo ir gėrė į save pasaulį visai kitokioje aplinkoje ir visai kitokiomis sąlygomis. Lengva pasakyti, kad vaikai genda, visuomenė prastėja, ar peikti. Bet, o kas atsižvelgs į elementarų faktą, kad lyg ir tas pats pasaulis vaiko ir suaugusiojo akimis yra kardinaliai kitoks?

Puikus mokytojas yra tas, kuris niekada nenustoja mokytis. Gal prieš dešimtmetį tinkami metodai nebėra niekuo galimi pritaikyti šiandien. Gal sistema, kurią labai ilgai šlifavome, jau pasikeitė ir jau nebetinka, nors kažkada atrodė tarsi tobula? Dabar vaikai gimsta informacijos liūne, technologijų apsuptyje ir visuomenėje, kur galioja kitokios normos, eklektika, kontrastai ir visapusis triukšmas. Tai kitokia terpė ir joje individai kitaip vystosi ir įgauna savitą mąstymą.

Pavyzdžiui, dabar itin populiarus žaislas, primenantis vilkelį, ratukas su sparnais, kurį galima sukti, užsidėjus ant piršto, vadinamas „fidget spinner“. Net keista, kaip toks gana nuobodus daiktas šluote šluojamas nuo visų parduotuvių lentynų ir retai bepamatysi vaiką be šio daikčiuko. Tiesa, greičiausiai prisidėjo puikus marketingo planas, bet ir buvo sukurtas daiktas, kuris atitinka pagrindinį Z kartos poreikį. Suaugusieji ar net X kartos jaunuoliai pasuka tą žaisliuką tarp pirštų ir nesupranta, kur paslėptas tas įdomumas. Bet vaikai jį suka ir suka valandų valandas. Pasirodo, Z kartos vaikai nebegali nusėdėti vietoje ir jiems būtinai reikia kažką veikti. Jie įpratę prie taip mirguliuojančio pasaulio, milžiniško tempo, kad tas paprastas daikčiukas padeda išlaikyti koncentraciją tiesiog kažką darant su rankomis. Mokytojai mano, kad tai blaško ir atiminėja juos pamokos metu, bet galbūt tai yra būtent priemonė, kuri padės vaikui įdėmiau klausytis ir koncentruotis pamokoje? Paradoksalu, bet tas pats dalykas yra ne visai „tas pats dalykas“ skirtingoms akims.

Kalbėtis reikia pastangų, laiko, jėgų ir vidinės jėgos. Kas iš to, jei tėvai kalbėsis su vaiku jo negirdėdami? Jei tik aiškins ir nebandys suprasti vaiko žodžių. Labai paprasta nupjauti žolę, bet neišrauta su šaknimis ji vėl išdygs. Jei kažkas yra „blogai“, reikia perduoti žinutę, kodėl tai yra blogai. Kokią prasmę turi „negalima“, jei tai niekaip nėra argumentuojama? Atrodo, kad vaikas nesupras, bet iš tikro tai tik pasiteisinimas eiti paprastesniu keliu ir savęs paties neužkrauti mąstymu ar bandymu pirmiausiai sau atsakyti į klausimą „kodėl“. Kalbėjimas, šiame kontekste, nėra tiesiog verbalinis žodžių srautas, bet sudėtingesnis procesas, kai bandoma artikuliuoti, kvestionuoti ir klausytis.

Atrodo, kad žmonės nuolat kalbasi, susirašinėja, būna kartu ir kažkuo dalinasi. Bet labai didelė dalis bendravimo būna tiesiog bandymas išspjauti turimą informaciją ir gauti pasitenkinimą, patvirtinimą ar nuraminti graužiančias mintis ar sąžinę. O išgirsti? Tai nėra paprasta, nes norint iš tikro išgirsti, dažnai mums tenka išplėsti savo supratimo ribas ir suprasti, kad gali tekti savo pirminį įsitikinimą pakeisti. O kai jis sustabarėjęs – pačiam žmogui būtų sunku pripažinti sau, kad tai, kuo jis taip tvirtai tiek metų tikėjo, gali būti nevisai teisinga.

Ne kiekvienas pokalbis pasibaigia jausmingu apkabinimu, susitaikymu ar absoliučiu vienas kito supratimu. Bet bandymas megzti dialogą ir į santykį pažiūrėti kaip ir dviejų pusių lygiavertį bendravimą yra labai svarbus žingsnis, norint rasti kažkokį kompromisą, sprendimą ir sugebėti nenutolti nuo žmonių, kuriuos mylime, nepaisant to, kad ne visada galime juos suprasti.

Supratimas, kad žmogus į savo visatos centrą įsileidžia ir tave, ne tik spokso į savo paties sustingusį atvaizdą, yra didžiausia rūpesčio ir meilės išraiška. O nemažai santykių problemų priežastis ir yra – meilės ir rūpesčio trūkumas.

Žurnalas „Ateitis“

Comments are closed.