Su Nacionalinės premijos laureatu, poetu, vertėju, fotografu pasvaliečiu Vladu Braziūnu (g. 1952) aprėpiame neįtikėtinai daug skirtingų dalykų. Nuo jo vaikystės polinkio į ornitologiją, kruopštaus ir kryptingo jauno žmogaus ruošimosi gamtos mokslų studijoms, iš čia atsiradusio ir visą gyvenimą išlikusio polinkio į fotografiją.

Žmoguje viskas yra susiję, pripažįsta pats poetas. Jo gimtoji Pasvalio krašto aplinka, vešli gamta, kuklus peizažas smelkėsi poeto sielon, ugdė nuo pat mažumės. Ir iki šiol nepaleidžianti tarmė, poeziją pririšanti prie savųjų vietų, kur kiekvienas daiktas prabyla ne kitaip, tik sava tenykšte ištarme. V. Braziūnui svarbus kiekvieno krašto, kiekvieno žmogaus savitumas.

Kalbame ir apie universiteto gyvenimą sovietmečiu, apie anuomet užsidegėlių įkurtos ir didžiulėmis pastangomis toje sistemoje mėgintos išsaugoti Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos veiklą, prisimename neįtikėtinas ano meto istorijas.

Poetas Vladas Braziūnas. Nuotraukos autorius Ignas Stanys

Iš pradžių Jus traukė ornitologija. Įdomu, kaip Jūsų gyvenime atsirado literatūra, fotografija. Kokią įtaką gamtos pajautimas darė Jūsų kūrybai? Galbūt tai yra susipynę ir neatsiejama?

Turbūt žmoguje viskas, kiek kokių patirčių gyvenime būta, yra neatsiejama. Sunku pasakyti, kaip ornitologija atėjo į mano gyvenimą. Niekad nepavyksta trumpai nusakyti visų aplinkybių, smulkmenų. Reikėtų pradėti nuo mano aplinkos, gimtojo miesto Pasvalio, rajono centro. Tuo laiku jis dar buvo kaimiškas miestas, nedidukas, senas jo gatves supo medžiai, Lėvuo, Svalia, jų pakrančių bruzgynai, prie Lėvens ir parkas. O dar daugybė vaikystės dienų praleista netolimame senelių vienkiemyje Dagiliškio kaime.

Galėčiau jaustis kaip ir dvigubas pasvalietis: iš Pasvalio ir iš pasvalių, tų net dviejų. Mat senelio, Lietuvos savanorio kūrėjo, hektariukai, kad ir kolkozo atimti, buvo prie Svalios, prie sodybos į Svalią tekėjo toks upeliukas, visų Upeliu ir vadintas. Žodžiu, pas senelius augau prie Svalios ir Upelio santakos. Pasvalyje valdiški mūsų namai irgi buvo netoli santakos – Lėvens ir Svalios. Jos abidvi yra giliai įsirėžusios į mano atmintį. Nors tuo metu visur buvo kolūkiai, žmonės labiausiai rūpinosi savu ūkiu, dirbo savo ariukus, tvarkėsi prieškario sodybas. Senelis mano vaikystėje vietoj senosios gryčios (dar plūktine asla) pasistatė naują namą. Ta statyba sutapo ir su Svalios melioracija. Iki tol Svalia buvo gili, vandeninga, išsiliejanti upė. Vaikystėje mes ir nardydavome jos žolynuose, o apsemtuose laukuose girdėti pempių klyksmus buvo mūsų kasdienybė.

Kai šiek tiek paaugau, mane labiausiai patraukė Tado Ivanausko knygos, ypač „Lietuvos paukščių“ tritomis, pats rimčiausias mokslinis lietuvių darbas apie paukščius, kiek iki tol teko skaityti. O dar svarbu, kad gamtininkas Ivanauskas, kaip ir pasvalietis agronomas Petras Vasinauskas, buvo senosios kartos mokslininkai, dar rašę ir nepaprastai vaizdingai. Ivanausko knygos mano skaityta greta vaikiškos literatūros apie, tarkim, indėnus, šioji taip pat traukė prie gamtos, žadino vaiko svajones statytis vigvamą, gyventi kur atsiskyrus… O Ivanausko „Lietuvos paukščius“ mokėjau beveik atmintinai. Tetė – taip vadinom – iš manęs kiek pasišaipydavo, kad aš esąs knyginis gamtininkas. Bet greit pradėjau ir inkilus kalti, po plačias apylinkes kabinėti, ir pats įvairius paukščius namie laikyti. Tokiam pomėgiui gyvenimas kaimiškų įpročių miestely labai tiko.

Tad netrukus jau buvau tvirtai nusistatęs, jog mano kelias – ornitologija. Labai rimtai mokiausi, lankiau fizikos ir chemijos būrelius, nes reikėjo ruoštis stojamiesiems egzaminams ir šiuos dalykus tiesiog išmanyti. Vienuoliktoje klasėj biologijos dėstoma jau nebebuvo, mokiausi savarankiškai.

Trečiakursiai žurnalistai pirmajame VU Istorijos fakulteto mediume, 1972. Vladas Braziūnas – raitas. Antano Stanevičiaus nuotrauka

O kada įvyko lūžis, kad vis dėlto pasirinkote visiškai kitą studijų kryptį?

Nutiko taip, kaip jaunystėje dažnai nutinka. Vieną naktį neužmigau ir iš ryto atsikėlęs supratau, kad stosiu į lituanistiką. Vėliau patiri, kad tokie sprendimai sąmonėj iškyla ūmai ir tarsi iš niekur, bet iki tol juk kažko ilgai nejučia grumėta, kunkuliuota pasąmonėj, tik nė nenumanyta, juolab nesuvokta. Šiek tiek čia prisidėjusi bus ir mano literatūros mokytoja Aldona Abariūtė-Datkūnienė. „Šiek tiek“ – ar tik ne lemtingai?.. Iš aštuonmetės mokyklos atėjau į vidurinę, dabar ji Petro Vileišio gimnazija, o mokytoja buvo atėjusi vos po studijų. Buvau toks gan savarankiškas vaikas, šiek tiek gal ir dygliukų turėjau, tai mes ilgokai neradome šnekos. Bet vėliau susidraugavom, ji ėmė mane lepinti, leisdavo rašyti rašinėlius – kokius tik norėdavau ir kada norėdavau. Žodžiu, teikdavo išskirtines sąlygas… Iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų labai nepedagogiška, bet, matyt, bus buvę atvirkščiai: mokytoja turbūt jau įžvelgė mano stiprybes, kurių pats dar nėmaž nenuvokiau.

Taigi nubėgu iš ryto į mokyklą. Pamokų jau mums nebevyko, jau buvo surašytos ir charakteristikos, jose išvardyti kiekvieno pasirinktai stoti specialybei reikalingi nuopelnai ir polinkiai. Aišku, kad mano charakteristika nebuvo tinkama lituanistikai, tai paprašiau, kad būtų perrašyta. Laimei, ta charakteristika dar nebuvo išnešta iš mokyklos. Tada bėgu pasigirti savo lituanistei, bet jos reakcija nebuvo tokia, kokios tikėjausi. Vos ne apsiašarojusi sakė: „Ne, nestok, bus kaip man“. Matyt, jau buvo patyrusi su pedagoginiu darbu susijusių nusivylimų. Likau tarsi nelabai apsisprendęs, man ji patarė stoti į žurnalistiką. Autobusiukas iš mokyklos mus nuvežė į universitetą, nuėjau į auditoriją, ten drauge dirbo dviejų fakultetų priėmimo komisijos: viename pasieny Istorijos fakulteto stalai, žurnalistika tada buvo to fakulteto specialybė, o kitame pasieny – Filologijos. Sukursavau keletą kartų nuo vieno pasienio stalų eilės prie kitos: tai dokumentus atiduodu, tai atsiimu, nešu į kitą. Matyt, atrodžiau juokingai, bet iš tiesų buvau sutrikęs. Pažvelgiau į laikrodį, kad jau reikia bėgti į autobusą, taip dokumentai pasiliko žurnalistikoje.

Tačiau įstojęs į tuo metu kur kas aukščiau vertintą žurnalistikos specialybę, vis dėlto studijų metu perėjote į lituanistiką…

Viskas buvo gerai, bet, be man labai imponavusių lituanistikos profesorių paskaitų, dar įsimaišė ir stiprus potraukis į Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą. Tiesa, pirmąjį mano rudenį universitete, 1969-aisiais, ramuvos dar nė nebuvo. Bet vieną pavakarę kurso draugo Edmundo Stankevičiaus buvau nusivestas į svečius. Ten, pas Joną Trinkūną, jau buvo susirinkę būrelis žmonių – tikras, to meto tarnybų žargonu sakant, buržuazinių nacionalistų lizdas. Tuomet jau gyvavo Vilniaus ramuva ir brendo reikalas tokią pat sukurti universitete. Tad iš karto pakliuvau į patį sūkurį.

Rinkdavomės neoficialiai, dar tą rudenį Karmazinuose spėjome Ilges surengti, o pavasarį mūsų veikla jau buvo įteisinta. Bet po Kalantinių Joną Trinkūną sučiupo saugumas ir sufabrikavo bylą mėgindamas apkaltinti nebūtais, aišku, kriminaliniais dalykais, ir baigėsi tuo, kad žmogus buvo išmestas iš aspirantūros, iš universiteto, taip ramuva liko be savo faktiškojo vedlio. Tiesa, dabar iš visokių savo užrašų ir dokumentėlių matau, kad Jonas nė nebuvo oficialus vadas, juo buvo Arvydas Šliogeris, bet ir jis toliau vadovauti nebesiėmė. Tai vieną tarpą aš, dar žioplas studentėlis, buvau išrinktas ir ramuvos vadu. Visi mes turėjom išsilaikyti ant tokio plonyčio anaiptol ne šilkinio lyno.

Koks buvo tuometinio universiteto rektoriaus požiūris į Jūsų veiklą?

Žiūrai, 1971. Iš dešinės: Vladas Braziūnas, Veronika Janulevičiūtė (Povilionienė), Julija Trinkūnienė, Edmundas Stankevičius. Antano Stanevičiaus nuotrauka

Rektorių Joną Kubilių pažinojau geriau negu prorektorių. Tai buvo vėlesniais laikais. Vienu metu buvau rektoriaus padėjėjas, tada turėjau vienintelį viršininką. Net prorektorius Bronius Sudavičius man nebebuvo viršininkas. Kubilius tik kartais man prasitardavo, kad Sudavičius nesiliauja manęs skundęs, bet tai nieko nereiškė. Rektoriaus buvo visai kitokios nuostatos.

Jo buvo visai kitas intelekto lygis. Kubilius buvo labai šviesus žmogus. Jis pats jaunystėje rinko tautosaką, rašė eilėraščius, buvo literatų būrelio narys, nepaprastai domėjosi literatūra, jo darbo stalas universitete būdavo nukrautas įvairių kalbų grožinės literatūros, pirmiausia poezijos, knygomis. Su manimi būdavo gana atviras. Prisimenu, yra išsitaręs, esą universitete esantys tik du šventi žmonės – Pupkis ir Mačiekus. Aldonas Pupkis – tai didysis kalbos tvarkytojas, dėstęs fonetiką ir akcentologiją, rengęs „Mūsų kalbos“ biuletenį, daugiadarbis lituanistas iki kaulų smegenų. O Venantas Mačiekus iš manęs perėmė Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą ir visą laiką, iki pat ji užgeso pirmaisiais nepriklausomybės metais, be pertraukų jai vadovavo, kasmet rengė ekspedicijas, visaip kaip laviravo tarp svetimos ideologijos akmenų, bet ramuvą išlaikė darbščią, linksmą ir orią. Toks rektoriaus pasakymas apie žmones, kurių pasiaukojama veikla visą laiką buvo ant legalumo ribos, kurie Sudavičiui buvo kaip buliui raudonas skuduras, – toks pasakymas ir apie patį žmogų Joną Kubilių byloja nemažai.

Be abejo, buvo sistema, kurios reikėjo paisyti, bet Kubilius galėdavo sau leisti ir griežčiau pasakyti, pasipriešinti. Laviruoti jis buvo priverstas visais lygmenimis, bet jo arsenale nebuvo jokio kvailo, slapto kenkimo, saugumietiškų metodų. Į šią organizaciją jis žiūrėjo su dideliu pasidygėjimu. Jis nepaisė įvairių subordinacijų, turėjo neoficialią tarybą, į kurią įėjo vien patikimi žmonės. Buvo labai daug prieštaringų dalykų, bet Kubiliaus paveikslas man išliko šviesus. Šviesus, turint omenyje tas ribas, į kurias žmogus buvo įstatytas.

Ar ne paradoksas, kad ramuva sunyko pirmaisiais nepriklausomybės metais?

Taip, tai yra paradoksas, bet tada daug kas sunyko. Atsirado naujų prioritetų. Kraštotyra pasidarė nebeaktuali, nebe tokia patraukli. Bet ugdomoji ramuvos įtaka šimtams jos narių, pasklidusiems po visą Lietuvą, tūkstančiams jų mokinių, yra neištrinama. Ramuvos darbai liko ir kaip didelė paspirtis, talka tam tikriems lituanistikos mokslams. Mačiekus yra paskaičiavęs, kad vien dabartiniame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyne ramuvos surinktų, moksliškai sakant, tautosakos vienetų yra trys procentai, kiek iš viso čia sukaupta nuo pačių seniausių laikų, nuo pirmų įrašų. Tad vien čia kelių dešimtmečių ramuvos indėlis nemažas. Taip pat rimta talka teikta ir muziejams, kitoms mokslinėms institucijoms. Buvo prasidėjusi net šiokia tokia leidyba.

Vėliau galimybės jaunimui ūmai išsiplėtė, prioritetai kito. Nebeliko ir užginto vaisiaus efekto, smagios „egzotikos“. Juk į ramuvą iš daugelio universiteto fakultetų ateidavo studentų, o ir dėstytojų, vien išgirdusių, kad čia būna ir labai smagu: vakaronės, pasidainavimai, pašokimai. Mes kiekvieną savaitę rinkdavomės po du kartus. Vieną kartą pasikviesdavome kokį didelį savo srities specialistą, taip būdavo įgyjama žinių, plečiamas akiratis, rengiamasi ekspedicijoms. O antras kartas būdavo liaudies dainų, šokių mokymasis. Daugeliui tos dainos, šokiai iš pradžių buvo labai netikėta. Mat reikia suvokti, kad pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje jau buvo užaugusi žmonių karta, kuri dažnai nė nebuvo girdėjusi, kas yra tikra liaudies daina. Joks radijas tokių netransliuodavo. Ten tebuvo tik „rimtoji“ klasikinė muzika, estrada ir dar harmonizuotos liaudies dainos. Autentiškų liaudies dainų, natūraliai atliekamų, viešoje erdvėje tiesiog nebuvo. Su Zita Kelmickaite ir kompanija pradėjome šią padėtį klibinti ir konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kai kas pajudėjo, autentika pamažu pradėjo sklisti. Mūsų pusėj buvo Jadvyga Čiurlionytė, Laima Burkšaitienė, Danutė Krikštopaitė ir kiti tikri tautosakos žmonės. Radosi lyg ir šioks toks viešo nepasitenkinimo bruzdesys, kad skamba vien harmonizacijos, taigi, šiaip ar taip, ne pirminiai dalykai, dažnai be autentiškos dvasios, šabloniški ir paviršutiniški.

Poezijos pavasaris Lakštingalų slėny, 1986. Prieky žengia (iš dešinės) Valdas Kukulas, Vladas Braziūnas, Veronika Povilionienė. Romualdo Rakausko nuotrauka

Kokia buvo tiek visuomenės, tiek valdžios reakcija, kai viešoje erdvėje pirmą kartą parodėte liaudies dainas?

Be abejo, susidūrėme ir su agresyvoku kai kurių žmonių požiūriu, daug ką stebino neįprastumas. Daugiausia važinėjom į Dzūkiją. Tada pradėjo veikti ir iki šiol gyvuojantis Žiūrų ansamblis, jį mes neva ir įkūrėm. Bet ten ir šiaip tiesiog sueidavo visas kaimas ir visi dainuodavo. Mums likdavo negadinti, na, nebent kiek pakoreguoti „sceninį“ repertuarą, pasistengti, kad jame kuo labiau išryškėtų seniausiojo klodo, klasikiniai tautosakos kūriniai, jų atlikimo savitumas. Juk žmonės gal mielai būtų užtraukę ir kokį naujesnių laikų romansą. Kai pirmą kartą Žiūrus pasikvietėme į Vilnių, tai buvo visiškai nauja, netikėta. Įvykis. Ir patys šias dainas nuolatos vis traukdavome ir vakarodami universiteto auditorijose, ir grįždami iš jų troleibusuose, ir keliaudami traukiniais. Ar tiesiog per paskaitų pertraukas Sarbievijaus kieme. Dideliais drąsiais kaimo žmonių balsais, savy netikėtai, užtat džiaugsmingai atrastais. Tie balsai kai kam atrodydavo įžūlus, nepaneigiamas įkaltis. Po mūsų vakarinių pasidainavimų vienas uolus prodekanas vis lėkdavo Sudavičiui raportuoti, kad jie ir vėl tas savo sektantiškas dainas dainavę…

Kai žvelgi į Universiteto dvasią anuomet ir į tai, ką turime šiandien, kai po Nepriklausomybės atgavimo praėjo daugiau kaip ketvirtis amžiaus, matyti, jog anksčiau bendruomenės komunikacija tarsi buvo realesnė, gyvesnė. Šiandien veiklų tarsi yra, bet viskas paskęsta…

Pats tokiame gyvenime nebedalyvauju, tai negaliu jausti jo pulso iš vidaus, bet tam tikras išvadas galiu darytis iš išorinių požymių. Tais laikais mes visi dirbome degdami idėja, net ir už labai sunkų darbą niekas niekada negaudavome nė kapeikos. Ekspedicijos, paskiau pragariškas darbas tvarkant surinktą medžiagą. Jei ką nors ir gaudavome, tai tik ramuvai, kitai jos ekspedicijai. Nuneši pilną tautosakos juostą ir iš instituto gauni tuščią, kad turėtum kitam kartui. Tai būdavo ne tik laiko aukojimas, o ir realus darbas, daromas absoliučiai už dyka. Prisimenu, savo senelio niekaip negalėdavau įtikinti, kad vasaras aukoju visiškai savo noru. Jis širsdavo: „Žoliàku val̃dž‘! Nė par atostogs vaikél‘ pasiolsэt‘ neduod!“ („Žulikų valdžia! Nė per atostogas vaikeliui pasilsėt neduoda!“). O kad ta „žulikų valdžia“ čia niekuo dėta, kad veikiau atvirkščiai, kad patys prieš jos vėją taip nuoširdžiai pūtėm, seneliui nė galvon. Mes visada jautėm, kad dėl šios veiklos, kartais ir toli išeinančios už šiaip taip valdžios dar pakenčiamos kraštotyros ribų, mums gali blogai baigtis: niekad nežinojai, kada ta pakanta išseks, kur kuo užkliūsi, dėl ko būsi įskųstas.

Dabar?… Prieš kokį dešimtmetį Lietuvių kalbos draugijos taryboj aptarinėjam visokius reikalus, kalbamės, kad reikėtų perrašyti vieną ar kitą dokumentą, atlikti kitų darbelių. Kažkuris pasiūlom, kad gal galima paprašyti studentų. Pirmininkas, pats profesorius, iš karto nukerta: „Studentų? Studentams mokėti reikia. Arba dėstytojas tuojau bus apkaltintas bandęs išnaudoti.“ Taigi dabar universitete krepšelinių studentų, tolydžio burbulėjančių nuo savo „teisių į paslaugas“, verčiau nė nejudink…

„Tarybinio studento“ redakcijoje, 1974. Antano Stanevičiaus nuotr.

Esate žodžio ir vaizdo žmogus. Rašote eiles, užsiimate fotografija. Norėtųsi paklausti apie abiejų sričių kūrinio gimimą. Kuo tai skiriasi ir kuo tai tapatu? Vien tuo, kad ir tas, ir tas yra kūryba?

Fotografuoti turėjau pradėti kaip ornitologas. Tai kilo iš mano suvokimo, kad būsimai specialybei reikia rimtai pasirengti. Tiesiog žinojau, kad ateity reikės fotografuoti paukščius. Taigi išmokau fotografuoti, ir mano fotografijos debiutas – „Moksleivio“ viršelis laimėjus kažkokį konkursą. Tais pat metais, kai baiginėjau mokyklą – 1969-aisiais. O pirmasis eilėraštis „respublikinėje“ spaudoje išspausdintas 1974-aisiais. Abu debiutus skiria penkeri metai. Vis dėlto literatūra mane užvaldė kur kas stipriau. Ji ir visa, kas su ja susiję, visą laiką man nebyliai priekaištavo, pavyduliavo fotografijai skiriamo laiko. Tad vienu gyvenimo periodu, kokius dvidešimt metų, savo fotografavimui buvau paskelbęs griežtą moratoriumą: fotoaparato nė į rankas nebuvau paėmęs. Vėl po truputėlį pradėjau nuo 2000-ųjų. Marti Dilani padovanojo man tokią juostinę „muilinę“, ir buvo gera vėl pamėginti. Po poros metų nusipirkau profesionalesnį juostinį aparatą.

Norėtųsi mintį kreipti prie to, ar nebūna, kad koks nors vaizdas, kuris Jus įkvėpė atlikti meninį kadrą, kaip nors atsispindėtų kokiame nors Jūsų eilėraštyje, būtų kaip įkvėpimo taškas?

Po teisybei, tokio dalyko neprisimenu. Įkvėpimas turbūt ateina kitoniškai, galbūt prisiminus kokią nors būseną, kai fotografavau. Tuomet vaizdas gali tarsi susilieti su buvusiu susijaudinimu fotografuojant.

Vienas toks kartas buvo kažkur prie sienos, tik nebepamenu, dar Prancūzijos ar jau Vokietijos pusėj. Važiavome mikroautobusu, ir man įdomios pasirodė laukų konfigūracijos. Tada tiesiog pradėjau šaudyti aparatu. Dažnai būna, kad turistai „muilinėmis“ trata „kiaurai svietą“. Šis atvejis niekuo nebuvo panašus. Mano skaitmeninis fotografavimas, bent jau kadravimas, kadro organizavimas, jo išlaukimas, lieka panašūs kaip fotografuojant į juostą: įpročiai nekinta. Tačiau kai vaizdai pro tave lėkte lekia, įsiplieskia jų medžioklės azartas. Gerai sukomponuoto kadro medžioklės.

Prisimenu jaudulį, kartą kilusį paryčiais fotografuojant šlapią pievą. Ar Besarabijos stepę… Ten su Aliu Balbierium nemažai išbraidyta. Anksti atsikeli ir eini į stepę, o ten – visiškai neįprasti, ne tavo vaizdai… Toks retas emocinis pakilumas, ištinkantis fotografuojant, gal jau ir įmanomas atsargiai lygint su autoriaus būsena pradedant eilėraštį. Ji irgi pilna panašios nežinios, bet ir nuojautos, kad į tave kažkas beldžiasi. Tik vienu atveju – vaizdas ir jo ritmika, kitu atveju – žodis ir jo galimos eilutės ritmika. Tada jau nuvoki, kad toliau viskas eis tarsi savaime, bet ar tvirtai ir iki galo, priklausys tik nuo tavęs.

Nuotraukos autorius Ignas Stanys

Prakalbote apie vaizdo, eilėraščio sandarą, ritmiką. Esate sakęs, kad jums svarbiausias yra eilėraščio muzikalumas. Jeigu įmanoma bent kiek užčiuopti, ar galėtumėte pasakyti, kas sukuria tą eilėraščio muzikalumą?

Gal aiškumo dėlei muzikalumą pirmiausia čia reiktų griežtai atskirti nuo paviršinio dainiškumo… O poezijos pradžią galima įžvelgti sakraliuose, ritualiniuose prosenovinio žmogaus veiksmuose, judesio, balso, dar kokio būgnelio kuriamoj ritmikoj, kartojančioj kosminius ritmus, kosminius judesius. Šitaip žmogui įvairiopai bendraujant su aukščiausiomis dievybėmis. Iš tų primityvių garselių pamažu rutuliojasi ir sudėtingesnės struktūros, jas jau pavadintum maldos rečitatyvu. Vėliau pereinama į tai, ką vadiname senąja poezija – herojinius, mitinius pasakojimus – jie niekada nebūna užrašomi, o iš atminties nuolatos perduodami kitiems. Šimtmečiais gyvuoja beveik nepakitęs tekstas. Gyvuoja todėl, kad po truputėlį randa savo vis sudėtingėjančią, bet aiškią ritminę sandarą. Kol galų gale žmogus išmoksta rašyti ir kokią „Iliadą“, „Odisėją“ kas nors užrašo.

Poezija pradėta užrašinėti ne taip ir seniai, ne ką kita, o dainuotinę liaudies lyriką juk ir man, ir jaunesniems dar teko užrašinėti iš senųjų kaimo žmonių. Daug kur kitur vyravo ne lyrika, o epas. Kokioje Vidurinėje Azijoje dar sovietmečiu pionieriai iš akynų užrašinėjo ištisus jų giedamus epus. O balso ritmika dažnai eidavo kartu su instrumentine: arfos, kanklių, ragų, birbynių… Tikiu, kad giliausion rašytinio teksto atmintin jo muzikinė ritminė struktūra įaugusi nebeišraunamai. Tai kas, kad „iš savęs“ poeziją pradėjom rašyti tyliai, kad atpratom ją girdėti, pradėjom ją matyti vien akimis.

Eilėraštis tarsi visų pirma turėtų būti girdimas dalykas…

Aš pats pasaulio visų pirma klausausi. Net ir laikraštį, o ypač savaitraštį, žurnalą pasiėmęs, nejučia jo teksto klausausi. Jei nerandu normalios ritmikos, tik šiam autoriui būdingo kalbos „žingsnio“, iškart pajuntu, kad kažkas čia negerai, nepatikima… Prozai ir visai neatleistina: juk čia galioja tie patys dėsniai, tegul ir tylutėliai tepasireiškiantys, tereikia mokėti girdėti. Ir, žinoma, lygiai tas pat kalbant apie laisvo eiliavimo eilėraščius, tarsi nebetekusius klasikinės eilėdaros atramos. Užtat jų vidinė ritmika turi būti juo tvirtesnė, jų individualusis kvėpavimas – juo gilesnis.

Man Jūsų besiklausant subrendo klausimas, kad gal kartais melodingumas gali būti ir dekonstruotoje melodijoje, dekonstruotoje ritmikoje?

Gal mano paties „melodingumas“ kaip tik toks ir būtų. Mano eilėraščiuose dainingojo melodingumo ne ką terasi. Mūsų tautos mylimą Salomėjos Nėries ar Maironio lyriką ir man miela, gera skaityti, bet mano ritmika kitokia: ji išskaidyta arba kaip tik tirščiau sutelkta, ji visaip gruma ir grumiasi, bet man svarbu, kad ji yra.

Stepėje prie Frumušika Novos (Ukraina), 2010. Alio Balbieriaus nuotrauka

Eilėraščio ritmika galbūt atspindi ir tam tikrą žmogaus vidinio pasaulio pulsavimą?

Ko gera, taip. Vienas didžiausių man pasakytų komplimentų buvo legendinės „Literatūros ir meno“ stilistės Irenos Babiliūtės. Neva esantys tik du žmonės, kuriuos skaitydama girdinti jų balsą. Tai Juozas Aputis ir aš, nevertasis, nes Irena mano ir skaitydavo daugiausia laikraštinius rašinėlius. Teko priimt šitą pagyrą kaip subtiliai pasufleruotą siekiamybę. Nes taip ir turėtų būti: kiekvienas esam unikalus.

Priklauso nuo to, kokia savastis žmogaus…

Taigi… Kaip tik tai ir yra gražu – kiekvieno savastis, pačios įvairiausios savastys.

Bet jei dainingą lyriką bandysi sukurti dirbtinai, jei tai neplauks iš vidaus, yra rizika, kad poezija išeis gan šabloniška, pilna klišių?

Na, kaip tą „vidų“ suprasi. Paprastai šablonų (ar klišių) ant popieriaus prilieja kaip tik tie tūkstančiai, kurie eiliuoja „iš širdies“… Be to, kai kuriuos aspektus diktuoja skirtingi žanrai. Jeigu rašau kokią dainą ar kitą muzikinį kūrinį, turiu jausti, kam jis skirtas, kas jį atliks ir panašiai. Jeigu tai bus, tarkim, viduramžiška pranciškonų eisena kaip įvadas į kantatą šventajam Pranciškui, turiu įsijaust į pakilių, džiugių ir pagarbių žingsnių tempą. Jeigu žinau, kad kuriu tekstą dainai, kuria bus užbaigiama Dainų šventė, jame turi slypėti plataus melodingumo galimybė, gal atsisveikinimo su diena, dėkingumo saulei motyvų – šviesių, jaukių lyg po rugiapjūtės grįžtant pailsusiems, bet džiugiems dėl drauge nuveikto darbo, skubant namo… kaip tai kielei su mažais vaikeliais.

Bet čia yra tokia kūrybos rūšis, kuri iš anksto kam nors skirta, reikia orientuotis į aplinkybes ir kitus panašius momentus…

Tokių bendros kūrybos dalykų esu prirašęs nemažai. Čia jau man tampa svarbios ir kompozitoriaus idėjos. Tuomet reikia taikytis į labai daug aplinkybių, tačiau vienu metu išlaikyti tam tikrą balansą, kad tekstas nesubanalėtų.

Bet nesakyčiau, kad tas taikymasis savaime poezijai yra kenksmingas. Prisimenu skulptorių Stanislovą Kuzmą. Jis turėjo sukurti skulptūrą tokioje siaurutėje erdvėje, kad, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, ten beveik nieko neįmanoma įterpti. Tačiau „Trys mūzos“ virš Akademinio dramos teatro išėjo tiesiog nuostabus kūrinys. Kartais kūrybiška santarvė su nepalankiomis aplinkybėmis netgi leidžia sukurti didesnę vertę negu absoliuti kūrybos laisvė. Tu gali su tomis aplinkybėmis grumtis, gali jas nugalėti, gali jų nepaisyti. Bet bene vaisingiausia – taip įjungti jas į savo sumanymą, kad jos taptų kūrinio raiškos dalimi, kad pačios imtų jį kelti.

Šlepščiuose (Biržų r,), bičiulio Alio sodyboje, 2010. Alio Balbieriaus nuotrauka

Eilėraščius rašote ir savo gimtąja tarme. Esat sakęs, kad žmogus, bandantis kurti tarme, pats turėtų būti tos gyvos tarmės pilnas… Norėtųsi paklausti, ar Jums tarminė kūryba atėjo kaip Jūsų natūralus kalbėjimas, ar vis dėlto iš pradžių rašėte bendrine kalba. Galbūt vienaip klojasi mintys, kai rašote bendrine kalba, ir visai kitaip, kai kuriate tarmiškai. Ar egzistuoja galvoje vertimo mechanizmas?

Vertimo mechanizmo galvoje nėra. Beveik visiems, kurie yra gimę tarminėje aplinkoje, bendrinė kalba yra išmoktinė. Net ir tų, kurie įsivaizduoja tarmiškai visiškai nebekalbantys, – net ir jų bendrinėje kalboje jautri ausis kuo puikiausiai išgirs neįmanomų nuslėpti tarmės apraiškų. Ir ačiū Dievui. Nes pernelyg taisyklingos bendrinės kalbos poros užaktų, be tarmių įtakos jos oda nustotų kvėpavusi.

Kadangi vaikystę, paauglystę, ankstyvąją jaunystę kalbėjau tik tarmiškai, taip pat kadangi manyje ta tarmė ir išliko, galiu drąsiai sakyti, jog tebesu tos gyvosios tarmės pilnas. Universitete į jo kraštotyrininkų ramuvą paskui mane atėjo nemažai Pasvalio krašto studentų, ten tarp savęs kalbėdavomės tik gimtąja tarme. Mėgindavo taip sušnekti ir kitatarmiai, mes juokais prašydavome jų išlinksniuoti pasvalietiškai du žodžius: „ar̃kэl‘s“ ir „al̃s“ („arklys“ ir „alus“). Tai jau retai kam pavykdavo: ta mūsų tarmė, nors aukštaičių, kai kuriomis savybėmis nuo bendrinės kalbos skiriasi net labiau negu žemaičių tarmės.

Manyje tarmė išliko, nes nuolatos buvo palaikoma bendravimo su savo kraštiečiais. Maniškė Alma, nors sutikta Vilniuj, – iš gretimos parapijos. Taigi ir namie visi kalbamės tarmiškai. Kai šunį turėjom, net ir tas kitaip nesuprasdavo…

Bėda, kad tarmių gėdijamasi ten, kur jos turėtų būti pačios gyviausios. Kai prieš du dešimtmečius minint Pasvalio 500 metų jubiliejų iškilmingojoj scenoj prabilau tarmiškai, ne vienas tik gūžčiojo pečiais: kaip čia taip, juk nepriimta. Tiesa, dabar jau apsiprato.

O rašyti tarme pradėjau lyg netyčia. Iš pradžių vieną kitą eilėraštį pasirašiau tarsi pats sau. O kaip tai atsitinka? Ar tarmiškai, ar bendrine kalba viskas prasideda nuo kokio nors pradinio žodžių sąskambio, pirmos eilutės, atėjusios Dievs žino iš kur… Pamažu susirinko pluoštelis tarmiškų eilėraščių. Kartą prasitariau apie juos Lietuvių kalbos instituto direktorei Jolantai Zaborskaitei, ši pasiūlė išleisti knygą. Tąkart tai dar neatrodė labai rimta, atidėliojau. Paskiau išvykau į Ventspilį, čia, Tarptautiniuose rašytojų ir vertėjų namuose, buvau nusiteikęs padirbėti itin rimtai. Kad viską spėčiau, net nusivežiau stacionarų kompiuterį, kitokio dar nė neturėjau. Tas kompiuteris buvo senas, pavargęs – ir užgeso, visą savaitę likau be jo.

Ir tuomet atsiminiau savo pažadą parengti tarminės poezijos knygą. Netikėtai galvoje pradėjo suktis savų žmonių kadaise tarti žodžiai, posakiai… Užsidariau savo celėj, beveik nesirodžiau nė bendroj virtuvėlėj, kolegos jau ėmė ir pasigesti. Vienas pats balbatavau nuo ryto lig nakties. Įsivariau net nemigą, bet parsivežiau knygą. Ji, „Saula prė laidos“, išėjo 2008-aisiais, kitu pavadinimu, „Saula Svaliõ“, pakartota 2014-aisiais.

Jums mintyse iš karto radosi visa knygos struktūra?

Tamtyč sugalvotos struktūros knygoje net nėra: rašant eilėraščiai lyg patys vienas kitą vijo, taip jie knygon ir suklostyti: pasiklioviau jų savaiminiu ryšiu, bendru rišlumu nuo pat knygos pradžios ligi pabaigos.

Be to, tarmė nori nenori prilenkia prie tos vietos, kurioj ja šnekėta, šnekama. Bendrine kalba rašydamas kartais lengvai į toliausius pasviečius nuklysti. O su tarme pirmiausia atgyja savas kraštas, jo paveikslai. Čia ir žmonės tarmiški, upės tarmiškos, medžiai, miškai, paukščiai, žvėrys, net ir siaurukas geležinkeliukas… Bet visas pasaulis veriasi kaip tik čia, iš čia. Iš tavo pasaulio centro.

Ar gali taip būti, kad kaip ir tos gimtos vietos yra tam tikras Jūsų gyvybinis centras, taip ir tarminė kūryba yra ir visos kitos kūrybos gyvybinis centras?

Be didesnių išlygų gal būčiau galėjęs taip tvirtinti, jei į tarmę būčiau grįžęs bent kiek anksčiau. Dabar, turiu pripažinti, sąmonė jau kiek išcentruota… Rašyti pradėjau ir ilgus dešimtmečius rašiau, rašau – bendrine kalba. Rašymą savo tarme labiausiai sunkina didžiulis jos garsyno skirtumas nuo tos bendrinės, pirmiausia – visiems bent kiek tapačiau suvokiamų rašmenų tarmei reikšti stoka. Čia tau ne seniausiai savo raštą turintys latgaliai, ne atkaklūs žemaičiai, irgi susikūrę savo rašmenų sistemą, ir ne kokia Šančių ar Šiaulių slengo, žargono atmaina… Užtat be autoriaus (ar kito tarmės mokovo) balso į tarmės eilėraščius kitatarmiui įsiskaityti sunkoka. Įsigirdėti lengviau.

Vis dėlto esu tarmės įsimylėjėlis, tad tebetvirtinu, jog mano kalba yra tarmė. Lingvistinių argumentų taip tvirtinti pakaktų, socialinių – vargu. Regis, Umberto Eco yra pasakęs, jog tarmė yra kalba, kuri neturi savo armijos ir laivyno… Kitaip sakant, ją įtvirtinančių, ginančių, puoselėjančių valstybės struktūrų. Tad mano tarmei nepasisekė. Mat yra ir atvirkštinė prieiga: kalba yra tarmė, kuriai pasisekė.

Iš leidyklos „Vaga“ išlydint „Poezijos pavasario“ almanachą, 2009. Sauliaus Venckaus nuotrauka

Rašymas veržiasi iš Jūsų pačios esybės, bet gal tame rašyme yra ir noro savo tarmę išsaugoti, puoselėti?

Man įdomu viskas, kas pasaulyje savita. Kuo viena plunksnelė skiriasi nuo kitos. Kaip tikras nacionalistas, labai domiuosi visų tautų gražumais, savitumais. Lygiai ir Lietuvoj man įdomu kiekvienas kaimas, kaimelis, miestas, miestelis. Kiekvienos vietovės šnekėsena, tarmės, pasakojimai. Man gražu, kai žmonės šneka ir visa kita daro kuo natūraliau, kaip nuo gimimo, nuo mažų dienų įpratę. Lietuvoje, mažame Žemės plotelyje, tokie didžiuliai tarmių skirtumai yra unikalu. Gal kur nors panašių skirtumų ir rastum, bet jie dažniau būdingi kraštams, kur vienus regionus nuo kitų skiria sunkiai perkopiami kalnai, baisios pelkės, girios, neperplaukiamos upės. O Lietuva juk lygumų kraštas. Vadinasi, čia labai stiprus kadaisinių baltų genčių palikimas, mus ir formavęs. Smagu tą palikimą nujausti kaip giliai atminty įrašytą vertybę.

Tokia nuojauta padeda prašnekint dažną vietą. Juk kiekviena vieta turi ką nors sava, kas eina ad fontes, iš pačių gelmių, kas turtina buvimą. Ne veltui dabar žmonės pradeda domėtis savo giminių, kaimų istorijomis, jas užrašinėti…

Man gera, kad mano protėviai šnekėjo kaip tik taip, kad suvokiu, jog ta šneka yra mano. Kol iš manęs nieks jos neišplėšė, ir neatsisakysiu. Esu laimingas, kad gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, jog nuo prigimtinių šaknų smarkiai nenutolau.

Vienoje laidoje apie Jus buvo užfiksuotas labai gražus momentas, kaip nuvykote į kaimą ir ieškojote, ar dar tebėra tas lizdas, kuris buvo išlikęs Jūsų atmintyje. Su tuo atėjo mintis, kad kiekvieną kartą nuvykus į gimtąsias vietas, nejučiomis stebi ir tam tikrą jų nyksmą, tikrindamas, kaip kas dar išlikę. Ar nekyla toks beviltiškas noras bet ką daryti, netgi viską gyvenime mesti, kad ką nors galėtumei susigrąžinti?

O kaip gali sugrąžinti? Norėčiau Pasvalyje turėti kokius nors namelius. Tačiau ten mes gyvenom svetimame, valdžios iš žmonių atimtame name. Kai tėvai mirė, ta valdžia įkėlė kitus žmones. Babutei mirus, senelis persikraustė pas mano tėvus Pasvalin, Dagiliškio sodybą pardavė, paskiau ta sodyba parduota dar kelis kartus. Ir vienoj, ir kitoj vietoj užsukęs į kiemą su ten gyvenančiais žmonėmis gražiai pasikalbu. Jie būna malonūs, žino, kad atėjome ne kokiais blogais kėslais. Žmonės ten tiesiog gyvena savo gyvenimus, o kad viskas pamažu keičiasi, ką gi, natūralu.

Iš tiesų svajoju kokią vasarą praleisti Pasvalyje bent mėnesį, vaikštinėti ten be jokio tikslo, kišenėje turėti diktofoną. Kartais būna, kad netikėtai koks vyresnis žmogus prieina ir pradeda ką nors pasakoti apie tavo tėvus, kitus gimines. Kai jaunas išvyksti iš gimtos vietos, paskiau sunkiai beatseki, kiek ko giminėje buvę. Jei galėtum su dabartine sąmone grįžti į praeitį, kiek visko sužinotum, kuo būdamas jaunas žioplas nesidomėjai.

Nes viskas atrodė savaime suprantama?

Jaunam žmogui laikas yra begalinis, vos ne amžinas. Atrodė, kad suspėsim ir pasibūti, ir iki valios prisišnekėti, viską sužinoti. Tik kai apsižiūri, kiek savo bendraamžių šioje žemėj nebesutiksi, tokios iliuzijos ima sklaidytis. Matyt, tokia saviapgaulė yra visuotinė ir neišvengiama kaip gamtos dėsnis. Kad žmogui, kuriam Dievulis sąmonę davė, nebūtų taip skaudu iš pat pradžių žinoti, ko kasdien netenka, su kuo prasilenkia, ko jau tikrai nebeatkurs. O jeigu jauno žmogaus žvilgsnis net iliuziškai nebus nukrypęs į ateitį, kada jis viltingąją savo jaunystės laimę beišsems?

Nuotraukos autorius Ignas Stanys

Su šia Jūsų mintimi prisiminiau Vytautą Mačernį, kuris labai gražiai išjautė, kad jei jaunas žmogus per anksti įsimąsto į šį laiko bėgsmą, jis tarsi tampa sena siela…

Būna žmonių su tomis nuojautomis, ir nemažai. Jaunų poetų, pilnų visokių laikinumo nuotaikų, esama. Sovietmety ir tai buvo nuodėmė. Jaunas komunizmo kūrėjas turėjo būti žvalus, entuziastingas. Taip ir man aiškino vienoj vidinėj pirmosios knygos recenzijoj vienas toks Jonas. Sovietmety tokios vidinės recenzijos, vienintelės ir užtat teisios leidyklos pagal reikalą užsakytos, galėjo būti ir autoriaus išteisinimas, palaiminimas, ir įskundimas, pasmerkimas. Tą gerąją Jonas Strielkūnas jau buvo parašęs. Leidyklai tokia netiko. Tada kitam Jonui davė. Kitas Jonas parašė tokį dviejų dalių stumtraukį: pirmoji dalis knygą liaupsino ir stūmė leisti, antroji traukė atgal į pasmerkimo pragarmes – kaip čia taip jaunas žmogus tarybiniu gyvenimu nesidžiaugiantis!… Va tos antrosios stumtraukio dalies, smerkiamosios, leidyklai kaip tik ir reikėjo, jos pakako. Taip mano knyga „Vagoje“ pragulėjo septynetą metų. Kol vieną dieną jos naujas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Valentinas Sventickas tarstelėjo, jog ten, leidykloj, aš jau visiems atsibodęs. Drauge nutarėm kreiptis į mano kraštietį Eugenijų Matuzevičių, savo kailiu skaudžiai patyrusį, kas leidėjams dar šiaip taip priimtina, o kas niekaip. Eugenijus be didelių kalbų mano rinkinį sudėliojo į dvi krūveles. Ta pakenčiamoji, mano pavadinta „Slenka žaibas“, 1983-aisiais ir išėjo.

Ar pats esate linkęs kalbėti apie savo eilėraščius, diskutuoti su jų interpretacijomis?

Stengiuosi kuo mažiau mėginti interpretuoti savo kūrybą, ypač kai manęs to viešai paprašo koks literatūrologas ar literatūros kritikas. Ne, sakau, aš savo jau padariau, parašiau, dabar tamstos eilė. Gerai, jei žmogui eilėraštis kalba, bet jei ne, nieko daug ir nepriaiškinsi. O interpretacijų gali rastis pačių įvairiausių. Pačiam kartais būna netikėta, kai susiduriu su tuo, ką mano poezijoje perskaito kiti, tarkim, Skirmantas Valentas monografijose „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (2007), „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen“ (2012) ar kituose darbuose. Ten įvardijama, pagrindžiama tiek daug įvairiausių pamatinių, sisteminių ryšių bei sąsajų su įvairiausiais mitinio pasaulio modeliais, fenomenais, atgyjančiais makro- ir mikro- kalbos lygmenyse, kad man pačiam nuostabu: juk dažna tokia sąsaja gal niekad nė į galvą nebuvo atėjusi. O ir neturėjo ateiti, iškilti, kad pats „moksliškai“ apžiūrėtum, įvertintum, susietum: poezija randasi iš gilumos, iš slaptųjų tavo pasąmonės išteklių. Poeto reikalas čia paprastas: tik budėti ir būti pasirengusiam išgirsti, įstengti užrašyti, ką tau kal̃ba kalbà.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Vlado Braziūno asmeninio archyvo

Žurnalas „Kelionė“

Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *