Šiemet trisdešimtą kartą vyksiantis „Vilnius Jazz“ festivalis yra vienas tų, kurie Europoje formuoja šiuolaikinį džiazą. Kaip teigia festivalio sumanytojas ir vedlys Antanas Gustys, tik ištarus „Vilnius Jazz“ pavadinimą, iškart girdi muziką, kuri skamba festivalio scenoje. Kūrybiška, nenuspėjama, nuolatos žaižaruojanti idėjomis ir iškiliausiais šiandieninės džiazo scenos vardais – tokia visuomet buvo, yra ir, tikėkimės, bus ši džiazo šventė.

Jubiliejaus progą apie aistrą džiazo muzikai, festivalio ištakas, šiandieninį avangardą bei Lietuvos džiazo sceną Antaną Gustį kalbina Gediminas Kajėnas.

Antanas Gustys. Evgenios Levin nuotr.

Jau trisdešimt metų esate visiškai paniręs į džiazo muziką. Įdomu, kaip iki jos atėjote? Juk vaikystėje, turbūt, Jūsų aplinkoje neskambėjo džiazas?

Žinoma, mano vaikystėje, o ir jaunystėje nebuvo jokio džiazo. Ši muzika į mano gyvenimą atėjo studentavimo pabaigoje. Nors savęs neidentifikuoju su kažkokiais neformaliais jaunimo judėjimais, tačiau tikrai priklausau kartai, kurią per geležinę uždangą pasiekė roko muzikos banga. Mums tai buvo kitokio gyvenimo vizija. Stačia galva panirome į tokios muzikos klausimus, plokštelių ieškojimus bei perrašinėjimus. Muzikos įrašų kolekcija daugeliui mūsų buvo didžiausia vertybė, apie kurią sukosi visas gyvenimas.

Vilniuje, Vrublevskių bibliotekoje veikė net tam tikras muzikos gurmanų klubas, kur susirinkę keisdavomės įrašais, dalindavomės iš kažkur išgirstomis naujienomis ir savo įspūdžiais apie vieną ar kitą grupę bei albumą. Pradžioje kalba daugiausiai ėjo apie roko muziką, tačiau ilgainiui muzikos įvairovė plėtėsi ir rasdavosi džiazo įrašų. Vienas pirmųjų, kurį išgirdau, buvo Johnas Coltrane‘as. Žinoma, kad ši muzika, o ir kitų jo kartos kūrėjų įrašai darė nepaprastą įspūdį.

Daugelis džiazo muzikantų anuomet, o neretai ir iki šiol, yra tapę mistifikuotomis asmenybėmis, susakralintomis personalijomis. Aišku, ir ne tik todėl, kad jie gyveno tolimojoje Amerikoje, o apie jų gyvenimą mes žinojome labai mažai. Bet ta paslaptis, sakralumas gimė, visų pirma, iš jų atliekamos – nenuspėjamos ir į jokius anuometinius standartus netelpančios – muzikos.

Evgenios Levin nuotr.

Tuo metu Lietuvoje jau gyvavo legendinis kolektyvas GTČ trio, kuris taip pat buvo puikus šios muzikos propaguotojas.

Prie džiazo muzikos populiarinimo Lietuvoje stipriai prisidėjo muzikologas Liudas Šaltenis, tuo metu dirbęs Kultūros ministerijoje. Na, o GTČ trio mums atrodė savaime suprantamas dalykas, juk jie buvo vietiniai, savi. Bet kai išgirsdavom, ką apie jų koncertus rašo užsienio spauda, kokios sėkmės jų turai sulaukia kitose šalyse, imdavome dar daugiau domėtis užsienio atlikėjais, kad galėtume palyginti juos su GTČ trio: kur gi yra mūsų džiaza,s palyginus tai su Coltraine‘u?

Taip natūraliai kilo mintis ir vidinis poreikis išgirsti džiazą gyvai, pamatyti kitų kraštų muzikantus. Tad kaip vieni žmonės atostogų metu renkasi keliones prie jūros ar į kalnus, aš ėmiau važinėti po socialistinių respublikų džiazo festivalius. Kadangi studentavimo metais teko nemažai padirbėti tarptautiniuose studentų būriuose, per šiuos draugus gaudavau iškvietimus į tas šalis. Žinoma, savo kelionių datą derindavau su džiazo festivaliais. Tokiu būdu anuomet man pavyko aplankyti didžiausius ir svarbiausius Berlyno, Leipcigo, Varšuvos, Bratislavos ir kitų šalių džiazo festivalius. Ir žinoma, čia aš pamačiau bei išgirdau nemažai to meto džiazo žvaigždžių. Pavyzdžiui, teko dalyvauti viename paskutinių Miles Davis’o koncertų Varšuvoje. Tai buvo nepaprasta patirtis ir didelis džiaugsmas. Mane įkvėpė laisvės atmosfera, tvyrojusi šiuose festivaliuose: nieko panašaus anuomet Lietuvoje nebuvo…

Evgenios Levin nuotr.

Ir Jums kilo mintis šią atmosferą sukurti Vilniuje?

Daugelis džiazo mėgėjų, kuriuos sutikdavau šiuose festivaliuose, gerai žinojo Lietuvos džiazo atlikėjus – GTČ trio, Petrą Vyšniauską, Vytautą Labutį, ir jie visi įsivaizdavo, kad Vilniuje tikrai egzistuoja džiazo festivalis ar bent jau džiazo klubas. Kai jiems pasakydavau, kad nieko panašaus nėra, jie nesuprasdavo iš kur tuomet radosi toks autentiškas lietuviškas džiazas.

1987 metais vyko paskutinis GTČ trio koncertas. Jo metu mane apėmė didžiulis liūdesys supratus, kad taip džiazo istorija Vilniuje gali ir pasibaigti. Tai ir buvo paskutinis lašas, kuris paskatino mane dar tų pačių metų rudenį Vilniuje surengti pirmąjį nedidelį džiazo festivalį, nuo kurio ir prasidėjo „Vilnius Jazz“ istorija.

Festivalio koncertai vyko Gedimino prospekte esančioje Mokslų akademijos salėje. Beje, ten pat vykdavo ir Sąjūdžio susirinkimai, kuriuose ir pats aktyviai dalyvavau. Šios salės pasirinkimas buvo neatsitiktinis dar ir todėl, kad visi prie festivalio gimimo prisidėję žmonės buvo atėję ne iš muzikinės, bet iš mokslinės sferos: tarp jų buvo matematikų, fizikų, o aš ir pats buvau kompiuterių specialistas.

Šiame festivaliuke, kurio net nevadinome pirmuoju, nes tai buvo tiesiog bandymas, dalyvavo muzikantai iš tuometinių sovietinių respublikų. Ir tik po metų tuometinių Profsąjungos rūmų salėje įvyko pirmasis išties tarptautinis, šių dienų supratimu, „Vilnius Jazz“ festivalis.

Evgenios Levin nuotr.

Ar nuo pat pradžių festivalis turėjo aiškią savo muzikinę kryptį, ar, vis dėlto, metams bėgant keitėsi?

Nuo pat pradžių mes turėjome labai aiškią misiją ir identitetą, kurių neatsisakėme per visus tris dešimtmečius. Mes siekėme ir tebesiekiam festivalyje pristatyti šiuolaikinį, aktualų džiazą, avangardinę improvizacinę muziką.

Šiandien, rodos, tai jau yra savaime suprantamas dalykas. Tačiau pačioje pradžioje, ar ta muzika nebuvo suvokiama kaip paribių muzika, kažkokia neaiški, sunkiai suprantama, įtartinai keista?

Tikrai taip ir buvo. Daug metų man teko įrodinėti ir užsispyrusiai stovėti už šią kryptį, už tokią muziką. Kažkam atrodė, kad mano galvoje atsisukę varžteliai… (juokiasi) Iš Vilniaus valdžios ne kartą esu išgirdęs, kad tokio festivalio Vilniui išvis nereikia. Ilgus metus rengėme festivalį grynai iš entuziazmo ir tikėjimo tuo, ką darome. Todėl šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad visus tuo metus, nepaisydami sunkumų, ėjome labai aiškia kryptimi. Ir tai buvo visiškai natūralu. Būtų nenatūralu, jei „Vilnius Jazz“ festivalis būtų propagavęs džiazroką ar kurią nors kitą džiazo kryptį, kurios istoriškai net užuomazgų nebuvo Vilniuje. Tad jau pirmaisiais festivalio metais mes sukūrėme platformą Vilniuje gyvuojančiai džiazo muzikai skambėti ir būti išgirstai. Tai buvo bandymas palaikyti šį judėjimą, padėti jam vystytis, kad ir naujosios kartos galėtų augti toje terpėje.

Dabar jau galime džiaugtis, kad po trisdešimties metų šie mūsų užmojai ir tikslai yra bent jau suprantami. Tai akivaizdžiai liudija mūsų publika. Į festivalio koncertus renkasi atviri žmonės, nebijantys naujų patirčių ir naujo skambesio. Jie visada laukia kažko naujo ir, tikiu, būtent tai čia ir gauna. Labai dažnai nutinka taip, kad paskelbus kitų metų programą, daugeliui klausytojų būsimo festivalio muzikantų bei kolektyvų vardai yra visiškai nežinomi. Mes orientuojamės į atradimus, vardus, kurie formuoja šiuolaikinį džiazą. Ir aš matau, kad mūsų publikai to nori. Šia prasme, mes jau turime savo vardą, savo veidą, kurį žmonės atpažįsta ir kuriuo pasitiki. Tai ir yra pagrindinis akstinas visa tai tęsti ir toliau.

Evgenios Levin nuotr.

Ar galima sakyti, kad Jūs ir pats šiuos tris dešimtmečius eksperimentuojate, bandydamas susigaudyti, kas vyksta šiuolaikinio džiazo scenoje Europoje ir pasaulyje?

Nepavadinčiau to eksperimentavimu, nes aš gerai žinau, ką darau. Nuolatos seku tai, kas vyksta šiuolaikiniame džiaze, kiek tai įmanoma, lankausi Europoje vykstančiuose džiazo festivaliuose. „Vilnius Jazz“ niekada nebuvo pageidavimų koncertas. Tai – atradimų festivalis. Šią sceną visuomet įsivaizdavau skirtą muzikantams, kurie stovi avangarde ir stumia džiazo muziką į priekį. Gal todėl, kiekviename festivalyje savo vietą turėjo net ir kraštutiniai eksperimentiniai projektai, nes, mano manymu, tai ir yra varomoji kūrybinė jėga.

O jei pažvelgtume apskritai į džiazo muzikos sceną, pamatytume, kad tai, kas prieš tris dešimtmečius buvo avangardas, šiandien jau skamba labai natūraliai ir klausytojui nebekelia jokio diskomforto. Šiandien net sunku patikėti, kad kažkada Cotrane‘as ar GTČ trio galėjo būti avangardas… Dabar tai – natūrali, harmoninga muzika. Tad muzika keičiasi, vystosi ir tai, kas neseniai dar buvo labai radikalu, šiandien yra tapę klasika.

Evgenios Levin nuotr.

Tad šiame festivalyje Jūs be jokių kompromisų propaguojate muziką, kuri patį labiausiai ir domina.

Tikrai taip. Ir nors esu giliai įklimpęs į džiazą, matau, kad čia nuolatos atsiranda kažkas naujo ir netikėto. Ypatingai europinis džiazas yra stebėtinai gyvybingas, pulsuojantis, todėl be galo įdomus. Ir atvirai sakant, man visiškai užtenka šios muzikos, patenkinti savo atradimų džiaugsmui bei nuostabai.

Pačioje pradžioje užkibęs ant džiazo muzikos pamačiau, jog tai nėra vien tik muzika. Daugelis naujosios bangos džiazo muzikantų septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo ne vien muzikantai. Jų kūryboje bei gyvenime apstu ir filosofinių, ir religinių patirčių, kurios tapo muzikinių ieškojimų bei atradimų dalimi. Džiazas yra gelmė. Ir nors ši muzika yra nišinė, tačiau ji kabina giliai ir aukštai. Po tokių patirčių daug nereikšmingų dalykų, taip pat ir džiaze, paprasčiausiai atkrenta ir jau nebežiūri ta kryptimi.

Evgenios Levin nuotr.

Ar galite nusakyti, kur link šiandien krypsta šios srovės džiazas?

Džiazas vystosi įvairiomis kryptimis bei srautais, kurie čia atsiskiria, čia vėl susijungia. Tai nuolatinis vyksmas. Neabejotinai šiai muzikai didelės įtakos turi globalizacija. Šių procesų dėka džiazo muzikoje ėmė atsirasti įvairių etninių motyvų, elektronika ir jų sąskambiai. Tuo pačiu niekur nedingsta ir improvizacinis dėmuo, polinkis į akademinę muziką ar net noizą. Tad galima teigti, kad šiuolaikinis džiazas savyje talpina begalę kūrybinių idėjų ir srovių. Kartais net atskiros šalys ima formuoti savitą džiazo srovę. Tai, pavyzdžiui, nutiko su Norvegija. Arba Japonija, kur džiazas nuėjo visiškai unikaliu keliu.

Evgenios Levin nuotr.

O kaip Europos džiazo scenoje šiandien atrodo Lietuva?

Lietuvos džiazas sovietmečiu buvo labai gerai atpažįstamas. Neatsitiktinai buvome vadinami pačiais džiaziškiausiais tuometinėje Sovietų sąjungoje. Pasikeitus geopolitinei situacijai mes patekome į žymiai platesnes erdves. Nepriklausomybės pradžioje Europos džiazo scenoje mumis domėjosi kaip buvusia sovietine respublika, nes mūsų muzikantai buvo traktuojami kaip geriausi Sovietų sąjungoje. Berods 1989 metais Vienoje bei Ciuriche vyko „Soviet Jazz Festival“, kurių didžiąją dalį programos sudarė Lietuvos muzikantai. Tai parodo, kokio lygio buvo mūsų muzikantai ir kaip aukštai vertinamas Lietuvos džiazas.

Tačiau per keletą metų Europa apsiprato su naujuoju mūsų statusu, pamažu pranyko praeities etiketė ir teko įsilieti į europinio džiazo sceną, kur, visiškai natūralu, buvome priversti lygia dalimi konkuruoti su kitų šalių muzikantais.

Tenka pripažinti, kad šiandien mūsų džiazas nėra toks garsus Europoje, koks buvo sovietmečiu. Turbūt vienas žymiausių yra Liudas Mockūnas, su savo tarptautiniais projektais dalyvaujantis įvairiuose džiazo festivaliuose. Į platesnius vandenis tiek Europoje, tiek Azijoje, tiek ir Amerikoje vis išplaukia Dainius Pulauskas su savo kolektyvu. Na, o pastaruoju metu vis labiau ima ryškėti ir jauniausia džiazo karta. Aš įsivaizdavau, kad gerai žinau Lietuvos džiazo sceną. Bet čia kaskart vis atrandu tai, kas mane nustebina. Pavyzdžiui, jaunas kolektyvas „Sheep Got Waxed“, kuris šiemet vykusiame festivalyje „12 Points“ surenkančiame 12 įdomiausių grupių iš visos Europos, buvo vieni ryškiausių.

Evgenios Levin nuotr.

Dvylika metų Lietuvoje organizuojame jaunųjų muzikantų konkursą „Vilnius Jazz Young Power“ ir jis tikrai duoda vaisių. Konkurso nugalėtojai, o ir nemaža dalis kitų muzikantų, ir šiandien yra aktyvūs džiazo scenos kūrėjai, kasmet pateikiantys staigmenų ne tik Lietuvos, bet ir Europos scenose.

Didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria mūsų džiazmenai, yra ekonominis skurdas. Mes nepajėgūs konkuruoti su kitų šalių muzikantais, turinčiais didelį finansinį užnugarį bei paramą ir galinčiais nuolatos koncertuoti viso pasaulio džiazo festivaliuose. Juk kuo daugiau esi matomas, tuo didesnės tavo galimybės būti išgirstam. Būtent tokiu būdu yra pristatomas šalies džiazas užsienyje, o muzikantai turi galimybę tobulėti ir semtis naujų patirčių. Tad mums visiems yra, į ką lygiuotis ir kur augti.

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Comments are closed.