Airių rašytojas Johnas Boyne‘as (g. 1971 m.) jauniesiems mūsų skaitytojams žinomas dviejomis į lietuvių kalbą išverstomis knygomis – „Berniukas dryžuota pižama“ (iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė, Gimtasis žodis, 2009) ir „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ (iš anglų k. vertė Violeta Palčinskaitė, Tyto alba, 2014). Anglų kalbą ir kūrybinį rašymą studijavęs prozininkas kuria ir suaugusiems, ir jaunesniojo amžiaus auditorijai.
Didelio skaitytojų dėmesio ir kritikų palankumo sulaukusi knyga „Berniukas dryžuota pižama“ laimėjo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp kurių – du Airiškos knygos apdovanojimai geriausios metų knygos ir geriausios skaitytojų išrinktos metų knygos kategorijose, taip pat knyga buvo įtraukta į įvairių apdovanojimų kandidatų sąrašus, tarp jų – ir Karnegio medalio ilgąjį sąrašą; daugiau nei 80 savaičių ši knyga karaliavo pirmoje Airijos bestselerių sąrašo vietoje; pagal knygą buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas.
Nors ir negavusi jokių literatūrinių apdovanojimų, knyga „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ taip pat buvo įtraukta į ne vieno reikšmingo apdovanojimo kandidatų sąrašą, ją aistringai pamėgo jaunesniojo amžiaus skaitytojai.
Abi šios knygos vertos ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų dėmesio bei skaitymo laiko, tad jų neskaičiusius raginame tai padaryti ir siūlome skaitytojams pokalbį su jų autoriumi Johnu Boyne‘u – apie vaikystę, rašytojo kelią ir pusiausvyrą tarp knygų skirtingoms auditorijoms.
Kas buvo jūsų vaikystės herojus?
Nemanau, kad vaikystėje turėjau kokių nors herojų. Buvau paklydęs knygose ir daug laiko leidau vietinėje bibliotekoje, tad neidealizavau kokių nors sportininkų ar pop žvaigždžių taip, kaip mano bendraamžiai.
Kokie buvo jūsų skaitymo įpročiai vaikystėje ir ar dabar tebeskaitote vaikų literatūrą?
Vaikystėje jaučiau neįveikiamą potraukį skaityti, tačiau neskaičiau jokios vaikų literatūros nuo 13 metų iki pat mano paties pirmosios knygos vaikams „Berniukas dryžuota pižama“ pasirodymo. Tuomet grįžau prie jauniems skaitytojams skirtos literatūros, skaitau daugiausiai apdovanojimus laimėjusias knygas ir tas, apie kurias kalbama.
Ką iš dabarties perspektyvos patartumėte tam berniukui, kuriuo buvote dešimties?
Nustok taip drovėtis. Įstok į daugiau įvairios veiklos klubų. Valgyk mažiau saldumynų.
Kuo būtumėte, jei nebūtumėte tapęs rašytoju?
Man būtų patikę tapti aktoriumi. Kai buvau jaunesnis, trūko pasitikėjimo savimi to siekti, tačiau man patinka mintis pasakoti istorijas įvairių personažų lūpomis.
Jei galėtumėte keliauti laiku, kur pirmiausia norėtumėte patekti?
Į Sankt Peterburgą Rusijoje, į dvidešimtmetį, žymėjusį carinės valdžios baigtį, tad nuo XIX a. pabaigos iki 1917 m. Tai mane žavintis laikmetis, apie kurį rašiau vienoje savo suaugusiems skaitytojams skirtų knygų. Taip pat, jei iki savo kelionės laiku galėčiau palaukti dar kokių keturiasdešimt metų, keliaučiau į 1971-uosius, savo gimimo metus, ir vėl pradėčiau viską iš pradžių.
Kokio keisčiausio dalyko jūsų yra paklausę jūsų skaitytojai vaikai?
Viename skaityme, vykusiame Hamburge, vaikas pakėlė ranką ir paklausė: „Kas jums sukelia pyktį?“ Man pasirodė, kad tai puikus klausimas. O kartą manęs paklausė, ar aš bičiuliaujuosi su futbolininku Wayne‘u Rooney – nežinau, kodėl klausiančiajam pasirodė, kad taip galėtų būti.
„Berniukas dryžuota pižama“ buvo pirmoji jūsų knyga vaikams. Kaip kilo mintis ją parašyti?
Daug metų gana rimtai studijavau su holokaustu susijusią literatūrą. Tai buvo mane išties dominanti tema, apie kurią labai išsamiai skaičiau, tačiau niekada negalvojau, kad pats šia tema rašysiu. Bet man kilo tas dviejų berniukų, bendraujančių per tvorą, vaizdinys, o iš jo kilo ir visa istorija. Visas tas ilgus metus trukęs skaitymas ir domėjimasis tiesiog atvedė mane ten, kur galėjau, mano suvokimu, originaliai tyrinėti šią temą.
Knyga skirta jauniesiems skaitytojams, tačiau jos tema ir pasakojimo stilius puikiai tinka ir suaugusiųjų skaitybai. Ar sąmoningai to siekėte rašydamas?
Pradėdamas rašyti, nelabai tai suvokiau. Parašęs kelis skyrius, pagalvojau, kad kadangi pagrindiniam veikėjui yra devyneri, tikriausiai ši knyga skirta skaitytojams vaikams, tačiau kalbant apie būsimą auditoriją, man tai nebuvo labai svarbu. Visgi, kai pirmąkart pristačiau šią knygą savo agentui, tikrai pasakiau, kad ji skirta jaunesniajai auditorijai. Nemaniau, kad tai taps šios knygos patrauklumo dalimi, tačiau ją netruko pamėgti įvairaus amžiaus skaitytojai, ir tai mane šiek tiek nustebino.
Jūsų knyga „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ taip pat sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Tiesa, ji smarkiai skiriasi nuo „Berniuko dryžuota pižama“.
Man patinka rašyti skirtingoms skaitytojų auditorijoms. Prieš „Barnabį…“ rašiau knygą suaugusiems, „Absoliutistas“ (angl. „Absolutist“), ir tai buvo labai įtemptas ir emociškai išsunkiantis darbas, tad su džiugesiu naudojausi proga kurti pokštus ir nuotaikingus dalykus „Barnabiui…“. Į knygų rašymą vaikams žiūriu taip pat rimtai, kaip ir į rašymą suaugusiems.
Rašytojai dažnai apibūdinami kaip žmonės, su kuriais sunku gyventi. Ar jūs sutinkate su šiuo stereotipu? Kaip atrodo jūsų įprasta diena?
Esu mielumo ir šviesos įsikūnijimas nuo ryto iki vakaro. (Na gerai, gal ir ne visą šį laiką.) Kai esu namuose Dubline, gyvenu pagal įprastą sau dienotvarkę: 5.40 val. keliuosi ir 6 val. jau būnu sporto salėje; valandą sportuoju, tuomet grįžtu namo ir dar vienai valandai išvedu pasivaikščioti šunį; po pusryčių pradedu rašyti ir rašau maždaug nuo 9.30 val. iki 15 val. Mūsų namuose valgį dažiausiai gaminu aš, paprastai paruošiu ir vakarienę iš darbo grįžusiai savo antrajai pusei.
Kai kurie rašytojai teigia, kad jų kūrybai rinkos aktualijos reikšmės neturi, o kai kurie, rodos, rašo išskirtinai tai, kas tuo metu yra paklausu. Koks jūsų kūrybos santykis su knygų rinka (na, sakykit tiesą!)?
Tai nė truputėlio neįtakoja mano rašymo. Apie tai išvis negalvoju. Rašau knygas, kurios įdomios man pačiam, rašau pasakojimus, kuriuos jaučiu turįs rašyti, su personažais, kurie jau yra gyvi mano vaizduotėje. Paskui atiduodu tai savo leidėjui ir kas vyksta toliau, nuo manęs nebepriklauso. Tačiau kol mano knygos yra skaitomos ir kol aš didžiuojuosi tuo, ką parašiau – tai ir viskas, kas man rūpi.
Kokį geriausią patarimą esate gavęs iš kito rašytojo?
Studijuojant Rytų Anglijos universitete, kūrybinio rašymo kursą mums dėstė Malcolmas Bradbury‘s. Jis mums sakė, kad turime rašyti kiekvieną mielą dieną, 365 dienas metuose, net per Kalėdas; kad ką mes berašytume, kūrinį pabaigsime tik rašydami, rašydami, rašydami. Šiuo patarimu aš naudojuosi ir išties retai būna tokia diena, kai neparašau bent kelių pastraipų.
Pirmenybę teikiate knygai ar elektroninei skaityklei?
Skaitau knygas. Tačiau ilguose knygos pristatymo turuose naudojuosi elektronine skaitykle, nes visos norimos knygos tiesiog netilptų į mano lagaminą.
Ką patartumėte norintiems tapti rašytojais?
Manau, svarbus tam tikras sąmoningumo trūkumas – laisvai leisti sau išbandyti įvairius rašymo stilius ir kryptis nereikalaujant iš savęs, kad viskas būtų tobula. Abejotina, ar viskas, ką parašo jaunas rašytojas, bus išleista, tad verta eksperimentuoti. Man buvo dvidešimt aštuoneri, kai atradau savąjį balsą ir rašymo stilių – tiesiog pajutau tai rašydamas savo pirmąjį romaną „Laiko vagis“ (angl. „The Thief of Time“).
Įstokite į rašymo klubą ar rašančiųjų būrelį, draugiją. Perskaitykite bent po šešias šiuolaikinės ir vieną klasikinės literatūros knygas per mėnesį. Rašykite kiekvieną dieną.
Parengė Diana Gancevskaitė
Šaltiniai: theguardian.com, booktopia.com, viewfromheremagazine.com
