Skaitydama vienos draugės blog‘ą (liet. tinklaraštį) apie kelionę dviračiais bei jos stiprų krytį nuo tos transporto priemonės, pati užkliuvau už eilutės, kur ji rašė, jog norėtų lyg kompiuteryje paspausti  CTRL+Z klavišus ir sugrįžti atgal į praeitį tas kelias minutes, pakeičiant istorijos tėkmę ir išvengiant mėlynės aplink akis.

Susimąsčiau – Eureka – gi aš pati dažnai turiu tą jausmą, tik vis nemokėjau jo įvardint. Iš tiesų vis dažniau jaučiu poreikį perkelti kompiuterio funkcijas į gyvenimą, kad ir kaip nelogiškai tai skambėtų.

Juk vaikystėje buvo normalu žiūrėti filmą ar filmuką per televizorių, kur nebuvo įmanoma nei prasukt nepatinkančių vietų (nebent slėptis po foteliu – ką kartais ir tekdavo daryti), nei sustabdyti įdomią laidą, ar pažiūrėti, kokia visgi bus filmo pabaiga, o dabar vis dažniau suprantu, kad net klausantis gyvai vykstančio pranešimo galvoje ieškau pauzės mygtuko, nes tuo metu noriu pagalvoti apie kitus dalykus ir išklausyti viską šiek tiek vėliau…

Skaitant paprastą popierinę knygą ir norint prisimint vienus ar kitus dalykus vis mintyse ieškau CTRL+F („ieškoti“) mygtukų kombinacijos. Dar blogiau būna, kai pasimeta raktai, ar koks dokumentas – nei paskambint, nei paieškos paskelbt. O kaip kartais norėtųsi paieškos sistemos atmintyje, tai net nebekomentuosiu…

Tas valdymo poreikis atsiranda net gi paprastose situacijose –  va,  ką tik klijavau atviruką, negražiai priklijavau lapelį, nuplėšiau.. ir buvo dar blogiau… ir taip norėjosi „paspausti“ tuos CTRL+Z  mygtukus ir sugrįžt atgal iki nuplėšimo.

Bet apie ką čia kalba? Apie futurizmą? Oj ne ne.

Apie nesusitaikymą su tuo, kas yra, apie norą kontroliuoti viską, kas vyksta aplinkui, bei paimti gyvenimą į savo rankas (kaip dabar populiaru sakyti). Štai, kas smelkiasi į panages, lyg kokios žemės ravint daržą.

Ir visame šitame noro valdyti gyvenimą kontekste kaip neįprastai skamba Viliaus Orvido kartoti žodžiai: „Ne aš čia taip darau – Aukščiausiasis per mane daro. Aš bandau tik netrukdyt. Man svarbiausia netrukdyt, jausti, ko Jis iš manęs nori.“ Kaip netrukdyti veikti Jam, kai noriu, jog viską galėčiau keisti pagal save? Kaip netrukdyti Jam, kai atsiradusią bet kokią kančią norisi ištrinti Delete mygtuku arba pasinaudoti tais pačiais CTRL+Z ir apsimest, kad nieko nebuvo?

Irvingas Stounas knygoje apie V. van Gogą „Gyvenimo geismas“ rašė: „Rembrantras negalėjo netapyti. Nesvarbu, kaip jam ėjosi – gerai ar blogai, bet tapyba darė jį žmogumi. Didžiausia meno vertė yra ta, kad ji leidžia  menininkui išreikšti save. Rembrantas darė tai, ką laikė gyvenimo tikslu, ir čia jo pasiteisinimas. Net jeigu jo kūryba būtų niekam tikusi, vis tiek jo gyvenimas būtų buvęs tūkstantį kartų prasmingesnis, negu nuslopinus pašaukimą ir pasidarius turtingiausiu Amsterdamo pirkliu.“ Ir šie žodžiai, rodos, kalba apie tą patį, kaip ir V. Orvido – apie gebėjimą perleisti per save ir visą savo gyvenimą tai, kas ateina iš Jo, nes tame yra prasmė. Kai kada ne visada iškart matoma. Ir visame šitame svarbu ne kiek tobulai sugebėsi sustyguoti viską, kas aplinkui vyksta, o kaip gerai sugebėsi „pasiduot“ ir būt teptuku Dievo rankose.

Ir kaip visas tas pasidavimas Aukščiausiojo valiai yra toli nuo retušuoto gyvenimo, kurį tenka matyti Facebook‘e, Instagram‘e, ar apie kurį kalba žurnalai blizgančiais viršeliais. Kaip tai toli nuo visų norų redaguoti viską aplinkui, siekiant kažko tobulo, patogaus ir lengvo. Ir tai dar toliau nuo nuostabaus gyvenimo visuomenės akimis, o kai kada šis būna net artimųjų nesuprastas.

Tai gyvenimas galbūt  ir su vargais, ir su raukšlėm, ir su daugybe išgirstų baisių žodžių ar patirtų veiksmų, ir netvarkytais kambariais, ir su nuovargiu, ir su verkiančiais vaikais, ir pamirštom šventėm, ir ligom, ir su skausmu, ir iš nuovargio besimerkiančiom akim, bet tuo pačiu ir su džiaugsmu bei tikruoju vidiniu grožiu, kuris išauga iš visų sunkumų. Su vidine ramybe, kad esi ten, kur turi būti, ir kad kiekvienas esam sukurtas savaip tobulas ir kiekvienas jau buvom Jo mylimas dar prieš užgimstant. Su žinojimu, kad kiekvienas turim savo paskirtį. Kad net mums atrodančios beviltiškos situacijos turi prasmę.

Ir iš tikro nereikia tų gudrių kompiuterinių funkcijų mūsų realybėj. Nereikia keisti tos praeities. Nereikia tobulo gyvenimo. Juk tokio ir nebūna.
Reikia tik pabandyti netrukdyti Jam veikti per mus. Ir tada mes galėsime būti tie gudrūs kompiuterio mygtukai šiame pasaulyje, kurių pagalba Jis galės sukurti stebuklus – daug didesnius nei mes kada sukurtume vien savo pastangų dėka.

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *