Turbūt kiekvienam iš mūsų tenka dalyvauti įvairiose religinio pobūdžio diskusijose. Kalbu apie diskusijas ne tik su bičiuliais krikščionimis, bet taip pat ir apie diskusijas su agnostikais, laisvamaniais bei visokiais antireligiškai nusiteikusiais asmenimis. Apart diskusijų čia taip pat galėtume priskirti ir evangelizacijos sritį ar net ir bet kokį viešą bandymą pagrįstais argumentais įrodyti Dievo egzistavimą, jo veikimą pasaulyje, buvimą Kūrėju ir visa ko palaikytoju. Manau, kiekvienam krikščioniui yra be galo svarbu turėti argumentais pagrįstą tikėjimą, o skelbiant Dievo buvimą neremti jo nepagrįstais argumentais.

Kai kurios diskusijos būna labai smagios ir naudingos, kitos gi iš esmės niekur neveda, nes oponentai tiesiog pasimėto lozunginėmis frazėmis, kurios, apart susipriešinimo, nieko neduoda. Dažnai diskusijas sugadina oponento pateikiami klaidingi argumentai arba rėmimasis vadinamosiomis argumentacijos klaidomis. Šios argumentacijos klaidos, ko gero, yra viena pagrindinių nesėkmingų diskusijų, evangelizacijos ar bandymo įrodyti Dievo egzistavimą priežastis. Šias klaidas daro arba nesąmoningai naudoja tiek tikintieji, tiek religijos kaip tokios priešininkai. Oponentai norėdami pagrįsti ar apginti savo teiginius naudoja argumentus, kurie paprastai jiems asmeniškai atrodo svarūs ir nepaneigiami, tačiau, jei sekdami tokią diskusiją pabandome nors šiek tiek vadovautis logikos bei dialektikos principais, paaiškėja, jog tokie argumentai nieko iš esmės neįrodo, bet priešingai, klaidina tiek oponentą, tiek patį teiginio skelbėją.

Norime to ar nenorime, mes visi laikas nuo laiko darome ar nesąmoningai naudojame argumentacijos klaidas. Tokia jau mūsų žmogiška prigimtis. Jų, ko gero, išvengtume tik tuo atveju, jei būtume specialiai logikos bei dialektikos principais užprogramuoti kompiuteriai. Šių klaidų pateikimo priežastys gali būti įvairios. Tarkime, esi pavargęs, tad sunku mąstyti, o diskusija tiesiog verda, ir žiū, jau grindi savo teiginius nieko neįrodančiais ar neapsvarstytais, bet gerai skambančiais lozungais. Arba štai skaitydamas kokią knygą, pasičiupai vieną mintį, kuri tau asmeniškai atskleidė kažkokią tiesą apie pasaulį ar Dievą, tačiau kol tos tiesos neapsvarstei su kitu asmeniu, kol į ją tinkamai nepasigilinai, ji tau atrodo kaip fundamentali tiesa, nors iš tiesų tėra klaidingai suvokta bei perteikta informacija. Tad taip ir gaunasi, kad vos tik panaudoji šią atrastą „tiesą“ kaip argumentą bandydamas kitam įrodyti Dievo buvimą, staiga suvoki (nors paprastai tai greičiau suvokia oponentas ar diskusijos stebėtojas), koks šis teiginys niekinis, nes tai tėra elementari loginė klaida.

Dažnai ant įvairių argumentacijos klaidų statomos ištisos teorijos, kurios dažnai pretenduoja į gamtamokslinių, teologinių, ontologinių ar kitų egzistencinių koncepcijų perversmą. Tokių pavyzdžių būta daug, kad ir dabar populiari teorija apie tai, kad vanduo turi atmintį (tai vadinamasis akvateizmas) arba pseudomokslinė kvantinės medicinos sritis, kuri iškraipydama kvantinės fizikos principus bando jais grįsti holistinės medicinos sritį ir pan. Jei pabandytume į savo asmenines diskusijas pažvelgti iš šalies, netruktume suvokti, kad, oponuodami religijos priešininkams ar skelbdami Evangeliją, tokių klaidų darome tikrai nemažai.

Argumentacijos klaidos gimdo klaidingas prielaidas, o pastarosios iškreipia išvadas, kurių prieiname. Čia aritmetika paprasta: klaidingos prielaidos iškreipia galutinį rezultatą, duomenų įvertinimą bei galų gale gali iškreipti visą pasaulėžiūrą. Tad iš čia kyla esminė Evangelijos skelbimo bei Dievo įrodymo klausimo problema: argumentacijos klaidomis grįsdami skelbiamą tikėjimą šiame darbe patiriame nesėkmę, nes žinios gavėjas užsiketina, pradėmdamas galvoti, kad tikintieji yra patys paprasčiausi kvailiai, gyvenantys fantazijų šalyje, bendraujantys su įsivaizduojamu draugu ir nieko nežinantys apie juos supantį pasaulį.

Žinoma, kalbant apie argumentacijos klaidas, mes negalime apsieiti bent be poros pavyzdžių. Taigi:

Ko gero dažniausiai girdimas teiginys bandant pagrįsti Dievo egzistavimą skambėtų taip: Tiek daug žmonių tiki Dievu, tad tai negali būti melas. Nors ši mintis skamba gerai ir įtikinamai, tai yra argumentacijos klaida, vadinama argumentumadpopulum, lietuviškai būtų Apeliavimas į mases arba Apeliavimas į daugumą. Ši argumentacijos klaida nors ir atrodo kaip rimtas argumentas, deja nieko neįrodo, nes milijonai žmonių netiki, kad Dievas yra, taip pat milijonai žmonių tiki ufonautais, įvairiomis sąmokslo teorijomis bei kitais niekuo nepagrįstais teiginiais. Tad, naudodami šį teiginį kaip svarų argumentą, turime būti pasiruošę priimti ir kitus panašius teiginius, kaip kad: Milijonai žmonių netiki Dievo egzistavimu, vadinasi jo nėra; Milijonai žmonių tiki leprikonais, vadinasi jie tikrai sėdi kažkur požemiuose ir skaičiuoja kvailių auksą. Tiek Dievo (ne)buvimo, tiek leprikono įrodinėjimas šiuo teiginiu yra vienodo svorio, t. y. jis nei vienu, nei kitu atveju nieko neįrodo.

Kita viena iš populiariausių argumentacijos klaidų yra vadinamas Wishful Thinging, lietuviškai būtų Tikėjimas iš troškimo. Ši argumentacijos klaida daroma tuomet, kai kažkokios idėjos teisingumas ar neteisingumas grindžiamas tuo, jog manoma, kad būtų labai šaunu, jei tai, kuo tikiu ar ką noriu įrodyti, būtų tiesa. Vienas populiariausių šios klaidos teiginių yra klausimas: Kodėl netiki pomirtiniu gyvenimu, nejaugi nenorėtum, kad po mirties ir toliau egzistuotum? Ši argumentacijos klaida sutinkama ir kitose srityse, kaip, pavyzdžiui, norint įrodyti, kad abortai yra blogas moralinis sprendimas, sakoma: Ar norėtum, kad tavo mama būtų pasidariusi abortą? Patys savaime šie teiginiai nieko neįrodo, tiesiog apeliuoja į žmogaus jausmus ir tiek. Vien nuo to, kad oponentas norėtų, jog po mirties jis ir toliau egzistuotų arba sudrebėtų pagalvojęs, kaip būtų baisu, jei jo mama būtų pasidariusi abortą, neįrodo nei anapusybės egzistavimo, nei to, kodėl abortai yra blogis. Ši argumentacijos klaida naudinga tik tiek, kad einant per žmogaus tikėjimo troškimą beiapeliuojant į emocinį asmens atsaką, gali sujudinti jausminį požiūrį į vieną ar kitą tau svarbų egzistecinį pamintiją, bet tik tiek. Ne be reikalo, wishfulthinging yra priskiriamas Apeliavimo į emocijas argumentavimo klaidų grupei.

Argumentacijos klaidų išties yra labai daug, tad plačiau apie jas galima pasiskaityti specializuotoje literatūroje arba internete. Šias klaidas svarbu išmanyti, nes priešingu atveju skelbdami Evangeliją, oponentui įrodinėdami Dievo egzistavimą ar bandydami atrasti rimtų argumentų savo tikėjimui, mes savo tikėjimo formavime bei Evangelijos skelbime turime nemenką Achilo kulną, kiek labiau linkusiam mąstyti oponentui atrodome kvaili, o visas Gerosios Naujienos skelbimas gali tapti bevaisiu ar net destruktyviu procesu. Neidentifikuodami argumentacijos klaidų savo tikėjime ar skelbime, mes ne tik kad nutolsime nuo autentiško skelbimo, bet ir patys gyvensime iškreiptos pasaulėžiūros pasaulėlyje.

Apaštalas Paulius sakė, kad: Dievas gi mums davė <…> protingumo dvasią (2 Tim 1, 17), tad, manau, skelbdami Dievo buvimą, turime jį skelbti protingai, logiškai pagrįstais argumentais. To paties principo laikėsi ir dominikonas Tomas Akvinietis teigdamas, jog skelbdami Dievą kvailais argumentais mes diskredituojame patį Dievą. Tad eikime ir skelbkime Dievą protingais ir pagrįstais argumentais.

Žurnalas „Ateitis“

Comments are closed.