Ieva Urbonaitė-Vainienė

Ar pajėgsiu kurti sėkmingus santykius, jei mano tėvai išsiskyrę arba aplink nematau tokios šeimos, kokią norėčiau sukurti pats? Padiskutuoti apie tai susirinko per dvidešimt  Lietuvos jaunimo dienų dalyvių.

Kuo mes, skyrybų vaikai, panašūs? Kaip išgyti nuo skaudžių patirčių? O gal išvengdamas santuokos išvengsiu ir skyrybų? Su kokiais papildomais sunkumais susiduria nesusituokusios ir kartu gyvenančios poros, kai nutaria pasukti skirtingais keliais?

Apie tai kalbėjosi ne tik tėvų skyrybas patyrę jaunuoliai. Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ edukacinį užsiėmimą pasirinko ir kelios sutuoktinių poros, norinčios kurti darnius tarpusavio santykius ir išvengti klaidų, kurių matė artimoje aplinkoje. Asmenine patirtimi dalijosi moksleiviai, kurių tėvai neišsiskyrę, tačiau šeimoje nuolatiniai konfliktai. Negalintys situacijos keisti paaugliai kalbėjo apie neviltį, kurią išgyvena, ir baisų bejėgiškumą, įkalinimą tėvų konflikte.

Neišvengėme ir gyvenimo vien dėl vaikų temos, nepasitikėjimo kitais žmonėmis ir baimės kurti artimus santykius. Tačiau žinia, kurią kiekvienas asmeniškai baigiantis diskusijai vienais ar kitais žodžiais norėjo perduoti bendraamžiams kad su Dievo ir žmonių pagalba įmanoma išsivaduoti iš skausmingų patirčių, svarbu neužsisklęsti, ieškoti sprendimų, remtis bendruomene, draugais, pasikalbėti apie sunkumus su suaugusiais, kuriais pasitiki, nebijoti kreiptis į specialistus.

Iš pirmų lūpų – kas matė gražių šeimų pavyzdžių?

Kotryna: „Mano teta ištekėjusi už užsieniečio. Matyti, kad jie gerbia vienas kitą, gražiai sutaria. Toks pavyzdys, galėčiau sakyti, yra išimtinis. Norėčiau ir aš tokios šeimos. Manau, jie gražiai gyvens, nesiskirs, o šeimoje gimę vaikai bus laimingi.“

Marijus: „Mano tėvų santykiai puikūs, jų pavyzdžiu aš remiuosi savo šeimoje. Draugų, kurie pakankamai jauni tuokėsi ir nebijojo įsipareigoti, santykiai taip pat pavyzdys man.“

Jei nesituoksi, ir skirtis nereikės. Ką apie tai manote?

Gabrielė: „Ne, tai netiesa. Jei gyveni poroje ir išsiskirsi, tai bus skyrybos, nes pasuksite skirtingais keliais. Buvai susituokęs ar nebuvai, tai neturi didelės reikšmės.“

Kas bijotų kurti santykius su priešinga lytimi, nes gali nepasisekti?

Antas: „Įsipareigojimas santuokai – labai rimtas, tad ryžtis nebūtų lengva. Turiu baimių, nes žinau, kaip lengva neištesėti. Gyvenime visokių nesąmonių padarai ir tada nepasitiki savimi, kad ištversi. Nesi tikras dėl savęs.“

Nepilnose šeimose augę žmonės labiau bijo kurti artimus santykius?

Antas: „Sunku pasakyti, nes ne visada žinai, tavo aplinkos žmonės turi skyrybų patirties, ar ne.“

Dalijatės tokiais asmeniškumais, kaip tėvų skyrybos ar santykių krizės pačių porose?

Antas: „Aišku, kad dalijamės. Mano paties tėvai buvo ties skyrybų riba, kai tėtis nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.“

Gabrielė: „Aš esu nesantuokinis vaikas, netyčiukas. Mama su tėčiu kaip ir draugavo, bet kai tėtis sužinojo, jog mama laukiasi, pabėgo. Pasirodo, aš vaikystėje su juo bendravau, bet nežinojau, kad tai mano tėtis – nesakė, kad nepasakyčiau močiutei, kuri labai jo nemėgo ir dabar nemėgsta mano tėčio, nepaisant to, kad jo nebėra tarp gyvųjų.“

Kas padėtų pasitikėti kitu žmogumi ir savimi?

Gabrielė: „Manau, mamos arba tėčio palaikymas, pastūmėjimas. Nes jei tėtis ar mama nepalaikys, tu nesijausi saugus ir bijosi įsipareigoti, vengsi santykių, kad netektų susipykus išsiskirti. Galima apie tarpusavio santykių problemas pasikalbėti ir su bendraamžiais, bet mama ar tėtis turi daugiau patirties. Bent jau man atrodo, kad tėvai labiau supranta.“

Saulė: „Jei skyrybų metu vaikas yra paauglys, tėvai vis viena turi būti pavyzdys, kad nereikia pasiduoti nevilčiai. Mano tėčiui aš esu vaikas iš antros santuokos. Jis dar turi du vaikus iš ankstesnės santuokos. Vyresni brolis ir sesuo labai gerai sutaria su mano mama. Ne tik jiems, bet ir man tai pavyzdys, jog suklupus galima atsikelti ir eiti toliau. Vis dėlto, gyvenimas skyrybomis nesibaigia. Žvelgdama į savo tėvus aš matau, kad po skyrybų žmonės gali kurti normalius santykius, net jei pirmą kartą nepavyko.“

Kotryna: „Mano draugės tėvai šiuo metu skiriasi ir jai labai sunku, nes jie nemato reikalo apie tai, kas vyksta, su ja kalbėtis. Vaikai dažnai mano, kad tėvai pykstasi ir net skiriasi dėl jų kaltės. Mano draugė irgi taip jaučiasi. Tačiau tai ne tiesa. Labai tikiuosi, kad jai pavyks atsikratyti kaltės.“

Gabrielė: „Žiauriausias dalykas, kad vaikai po tėvų skyrybų kaltina save, grimzta į skausmą, savęs žalojimą. Natūralu, kad dalis pykčių šeimoje kyla per vaikus – tėtis leido daugiau nei mama, ji supyksta ant tėčio ir pan. Tačiau nemanau, kad vaikai kalti dėl tėvų skyrybų. Kai mirė mano tėtis, aš irgi save dėl to kaltinau . Buvau labai „nusistresavusi“ ir vos ne depresijoj, nes maniau, kad privedžiau tėtį prie mirties. Labai save kaltinau, kad nespėjau jo pasveikinti su gimtadieniu. Tačiau padėjo mama, kuri daug kartų man kartojo, kad nesu dėl to kalta, nesu atsakinga už tai, kad mano tėtis mirė.“

Kuo kitokie žmonės, kurie užaugo su vienu iš tėvų?

Jana: „Augę darnioje šeimoje turi daugiau pasitikėjimo savimi ir labiau pasitiki kitais. Užaugę šeimose, kur tėtis ir mama negyveno kartu ar išsiskyrę – ne tokie drąsūs, labiau užsisklendę, galbūt ne taip pasitiki žmonėmis, kaip mačiusieji gerą pavyzdį. Mano pačios tėvai išsiskyrę. Kai pradėjo gyventi atskirai, aš jaučiausi nekaip. Tačiau kai pamačiau, kad net ir atskirai gyvendami jie abu man teikia dėmesį, rūpinasi manimi, kažkaip ta žaizda nebuvo tokia gili, kaip bijojau.“

Nesutarti, tačiau nesiskirti tik dėl vaikų – išeitis?

Gerda: „Kiekvienas vaikas nori sutarimo ir ramybės šeimoje, tačiau jei tėvai nesugeba sutarti, gyvena tik dėl vaiko – blogis. Mano tėvai kurį laiką gyveno kartu, nors nemylėjo vienas kito, nesutarė. Girdėdavau jų pokalbius ir mama tiesiai yra sakiusi, kad tik dėl manęs nesiskiria. Tačiau jie pykdavosi ir aš nuolat jausdavau įtampą. Po skyrybų tiek tėtis, tiek mama bendrauja su manimi ir man palengvėjo, nes nebematau barnių, nebegirdžiu ginčų. Atskirai gyvendami jie normaliau bendrauja, o aš nebejaučiu tos baisios įtampos.“

Kaip kurti tarpusavio santykius, jei tėvai išsiskyrę ar jei nematėme teigiamų pavyzdžių savo aplinkoje?

Eimantas: „Kiekvienas esame patyrę, kaip sunku, kai šeimoje konfliktuojama, kyla nesutarimų. Tačiau kaip kurti darnius santykius – didelis menas ir mokslas. Sužeidimai tave stiprina. Ne veltui sakoma, kad kas tavęs nesužlugdo, padaro stipresniu. Kita vertus, neigiamas pavyzdys gali formuoti ne pačius geriausius įpročius, elgesio modelius.“

Kas galėtų padėti? Konkrečiai.

Marijus: „Man padeda sektinas mano tėvų pavyzdys. Tai, kad su žmona prieš susituokdami draugavome 4 metus ir mūsų ryšys mums daug reiškia. Padeda nuostata apie viską kalbėtis. Svarbu turėti draugų, su kuriais gali būti visiškai atviras. Mano žmonos tėvai išsiskyrę, tad natūralu, kad ji į santuoką atsinešė nemenką bagažą ir tai – iššūkis, kurį reikia spręsti, kad galėtume gyventi taip, kaip patys norime, o ne esame išmokę.

Ar patys žmonės be specialistų gali įveikti sunkumus?

Eimantas: „Aš nemanau, kad praeitis lemia ateitį, tačiau sudėtingesniais atvejais reikia specialistų pagalbos, artimų žmonių palaikymo, Dievo, ryžto, daug meilės. Santykis visų pirma kuriamas su kitu žmogumi, tad reikia, kad tas kitas žmogus būtų atviras keistis, o esantis šalia – tame procese norėtų dalyvauti. Santykiai – darbas. Naujų bendravimo įgūdžių galima išmokti.“

Saulė: „Teigiamas pavyzdys gali būti ne tik sava šeima. Jei žmogus priklauso bendruomenei, jis gali remtis gražių šeimų, kurias ten sutinka, pavyzdžiu. Pas mus parapijoje visko yra – ir jaunimo, ir porų su vaikais. Nors kai atidžiau į kiekvieną pasižiūri, daug žmonių – pakartotinėse santuokose ar buvę prie skyrybų ribos.“

Jei pastebime žmogų, kuris nemato išeities, kuo mes, kaip bendruomenės nariai, galim jam pasitarnauti?

Austėja: „Atrodo keista prieiti prie žmogaus ir paklausti, kaip jam sekasi, pakalbinti, bet tai labai reikalinga. Nes išsišnekėjimas – geriausias vaistas. Draugui, kuris patiria sunkumų, galima pasiūlyti pakeisti aplinką, paveikti kažką kartu, kas jam ir tau patinka, atrasti naujų dalykų, kuriais būtų galima pasidžiaugti. Svarbu, kad be problemų, kurios skaudina, tokio žmogaus gyvenime atsirastų daugiau džiuginančių patirčių. Mes neturime prisirišti vien prie to, kas mus žeidžia.“

Kodėl pati pasirinkai „Bendrakeleivių“ grupelę?

Austėja:  „Mano tėtis miręs. Aš norėjau išgirsti, kaip žmonės išgyvena netektį.“

Sako, vaikai tėvų skyrybas dažnai išgyvena skaudžiau už vieno iš jų mirtį.

Antas: „Tikrai ne visada, tačiau tikiu, kad tėvų skyrybos vaikui gali būti skausmingiau už vieno iš jų mirtį. Nes skyrybos – labai ilgai trunkantis procesas. Žmonės, kurių tėvai skiriasi, daug metų būna tėvų nesutarimų liudininkai, mato netinkamą pavyzdį daug metų iki įvykio ir daug metų kenčia po skyrybų – ilgisi vieno iš tėvų, jei neturi galimybių jo matyti ir pan. Kai tai palygini su staigia netektimi, kokia kartais būna tėvų mirtis, ji bent jau nėra tiek išsitęsusi laike. Be to, skyrybas žmogus renkasi, o mirties, kuri ateina pati, – ne. Man, kaip tikinčiam žmogui, mirtis nėra pabaiga ir tai padeda išgyventi gedulą.

Ko vieni kitiems palinkėtumėt ateičiai?

Savanorė Kristina: „Bet kokioje situacijoje linkiu prisiminti, kad Dievas mus myli. Aš pati iš šeimos negavau daug meilės, buvo daug sunkių dalykų, bet kai atradau tikėjimą, su Dievo pagalba į savo situaciją sugebėjau pažvelgti kitaip. To visiems ir linkiu.“

Neprisistačiusi: „Kad ir kokia sunki situacija būtų, geriau jos „nenumesti“, o spręsti, rasti kompromisą, kad neišeitų blogiau.“

Justina: „Linkiu labiau pasitikėti savimi ir, jei esi labai užsislėpęs, bandyti atsiskleisti.“

Saulė: „Darnos savyje ir santykyje su kitais žmonėmis, nes pašūkavimais problemų neišspręsime. Kartais reikia mokėti ir nusileisti.“

Lukrecija: „Tikėjimo Dievu, kuris daug gali pakeisti.“

Kotryna: „Jei situacija beviltiška – bandyti rasti bent vieną gėrio kruopelę ir stengtis žiūrėti pozityviai. Aš pati savo šeimoje neturėjau labai gerų santykių, nepatyriau tikro artumo iš tėvų, bet to blogumo stengsiuosi neperduoti savo vaikams.“

Marijus: „Kai kasdienybėje kyla sunkumų, nereikia nuleisti savo kartelės, bet stengtis problemas spręsti ir savo gyvenimą artinti prie idealų, kurių sieki, o ne sumenkinti tuos idealus iki realybės.“

Antas: „Noriu visiems palinkėti drąsos veikti čia ir dabar, visose sudėtingose situacijose, nes laukti – labai retai būna geras sprendimas. Dažniau tai būna skausmo, kitų blogų patirčių pailginimas. Norint, kad situacija keistųsi, reikia kažką daryti. Linkiu visiems drąsos, stiprybės padaryti tą „kažką“ – geriau greičiau, nei vėliau.“

Gabrielė: „Niekada nepasiduokit!“

Elzė: „Linkėčiau atsikratyti vidinių kompleksų, nes tai labai dažnai pakiša koją, trukdo gyventi, bendrauti, komunikuoti su aplinkiniais.“

Gerda: „Optimizmo! Jeigu tau dabar labai sunku, gal likimas atlygins ir kažkada bus gerai, tik svarbu stengtis, siekti savo svajonės, kuri įkvepia, kaip mane įkvepia šokis.“

Augustė: „Svarbu gyventi taip, kad pats būtum geras pavyzdys ir kiti galėtų iš tavęs semtis įkvėpimo blogose situacijose. Kad pagelbėtume kitiems, kai jiems to reikia.“

Jana: „Aš palinkėčiau nebijoti žengti žingsnio savo problemos sprendimo link. Kuo daugiau kalbėtis su žmonėmis – draugais, šeimos nariais, specialistais. Nebijoti išsipasakoti. Neužsisklęsti.“

Eimantas: „Veikti maldoje!“

Edita: „Kad ir kas gyvenime būtų nutikę, rasti jėgų keltis ir eiti toliau. Niekas kitas už mus to nepadarys.“

Viktoras: „Važiuodami kelyje matome ženklą „Įsijunk šypseną“. Taip ir mes – šypsokimės ir važiuokim pasižiūrėti, kas mūsų laukia už kito posūkio.“

Asmens ir saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ vadovė Daiva Jakštienė: „Šiandien čia man labai skamba psalmės žodžiai: „Džiaugiuosi, nes esu nuostabiai padarytas“. Kai sekasi, labai lengva savimi džiaugtis, tačiau skaudžioje situacijoje, kai jautiesi vienas, neišgirstas, tėvai pykstasi, draugai atstūmė, vis viena pasakyti sau: „Esu nuostabiai padarytas. Esu Dievo vaikas“ ir už to užsikabinti. Žengti žingsnį pirmyn. Dar noriu palinkėti jausti žmogų šalia – draugą. Ir visada atsiliepti, būti kartu, kai sunku. Tai geresnio gyvenimo, draugystės pradžia. Į „Bendrakeleivių“ grupes susirenka panašią patirtį išgyvenę žmonės, kurie apie tai dalijasi ir taip vienas kitam padeda išgyventi skyrybas ar krizę šeimoje. Jūs esate parapijų grupelės, klasės grupelės, draugų grupelės ir visi – nuostabiai padaryti!“

Vien per 2016 m. dėl skyrybų su vienu iš tėvų liko 6692 vaikai. Lietuva pagal skyrybų skaičių yra antra Europos Sąjungoje (ES) po Danijos. Nuo 2009 m. dėl skyrybų su vienu iš tėvų lieka maždaug tiek pat vaikų – apie 7 tūkstančius kasmet. Pernai dėl skyrybų su vienu iš tėvų liko 6 tūkst. 692 vaikai. Didelė su vienu iš tėvų po skyrybų likusių vaikų dalis nepatenka į skyrybų statistiką – maždaug kas trečias vaikas Lietuvoje gimsta ne santuokoje.

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *